1863-1864 m. sukilimo dalyviams atminti

Parengė Rima Dirsytė



XVIII a. pabaiga – Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žlugimo laikotarpis.  1772, 1793 ir 1795 m. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos imperijos pasidalino valstybę. Po paskutiniojo padalinimo beveik visa etnografinė Lietuva atiteko Rusijai, kuri ją valdė net 120 metų (tik Užnemunė buvo prijungta prie Prūsijos). Per tą laikotarpį įvyko trys sukilimai, siekę atkurti ATR su 1772 m. sienomis. Paskutinysis – 1863–1864 m. sukilimas (Sausio sukilimas) – vyko Lenkijoje bei LDK bei jų etnografinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje. Deja, sukilėliai pralaimėjo prieš galingą imperiją. Sukilimas buvo žiauriai nuslopintas, vadai nuteisti mirties bausme, kiti sukilimo dalyviai  ištremti, dalis spėjo pasitraukti į užsienį.

Šaltiniai nurodo, kad Lukiškių aikštėje mirties bausmėįvykdyta 21 Sukilimo dalyviui. Devyni sukilėliai buvo sušaudyti, dvylika pakarti, tarp jų Konstantinas Kalinauskas ir Zigmantas Sierakauskas. Tą pačią dieną nužudyti sukilėliai buvo slapta užkasti vienoje duobėje tuo metu uždaroje Gedimino kalno teritorijoje. 2017–2019 m.  tyrimų metu surasta 14 kapų duobių, kuriose aptikti 20 asmenų palaikai ar jų fragmentai. Lapkričio 22 d. jie buvo perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse. Lietuvos nacionalinis muziejus išvakarėse atidarė parodą „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“. Paroda veiks pirmą kartą visuomenei atveriamame pastate – XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 (T. Kosciuškos g. 1), kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių.

  1863 m. sukilimo dalyviai, nubausti mirties bausme
Toliau skaityti „1863-1864 m. sukilimo dalyviams atminti“

Lietuviškasis „Grafas Montekristas“ – Zigmantas Mineika

Paskutiniame žurnalo „Lithuanian Heritage“ numeryje (2012, Nr. 5, p. 12-16) pasirodė graikų-lenkų istoriko, scenaristo Miltiades Varvounis (gim. 1980 m. Atėnuose) straipsnis apie inžinierių Zigmantą Mineiką (Zygmunt Mineyko).

Z. Mineika gimė 1840 metais Ašmenos apskrityje, gimnaziją baigė Vilniuje, tėvų buvo auklėjamas lietuviško patriotizmo dvasia. Jis studijavo karo inžinerijos mokykloje Sankt Peterburge, kur 1859 metais įsijungė į besirengiančių sukilti patriotų gretas. Sužinojęs apie tai, kad carinė ochranka susekė būsimojo sukilimo rengėjus, Z. Mineika sugebėjo pabėgti į užsienį, kur Genujoje 1861-1862 metais lankė būsimojo sukilimo karininkų mokyklą. Prasidėjus 1863 metų sukilimui, atvyko į buvusią LDK teritoriją ir buvo paskirtas Ašmenos apskrities komendantu ir vadovavo keliasdešimties sukilėlių būriui. Vietinių rusų ir baltarusių caro valdžios rėmėjų suimtas, buvo perduotas rusų karinei vadovybei, kalintas Ašmenoje ir Vilniuje. Iš pradžių, kaip ir kiti sukilimo vadai, rusų ypatingojo karo lauko teismo buvo nuteistas mirti pakariant, tačiau netrukus mirties bausmė buvo pakeista 12 metų katorgos Sibire. 1864 metais varomas etapu į Tobolską, sugebėjo pabėgti (persirengęs mirusio nelaimės draugo rūbais ir pasiėmęs jo dokumentus), kurį laiką gyveno Tomske, paskui pabėgo į Prancūziją.  Toliau skaityti „Lietuviškasis „Grafas Montekristas“ – Zigmantas Mineika“