Parengė Arida Riaubienė
Besidomintiems tarpukario Lietuvos muzikiniu gyvenimu, gerai žinoma vokiečių kompozitoriaus ir muzikologo Edwino Geisto (1902–1942) pavardė. Geistas gimė 1902 m. Berlyne, dirbo Ščesine, Ciūriche, dėstė Berlyno konservatorijoje. Prieškariu šis „pusžydis“ kompozitorius buvo įtrauktas į juoduosius nacionalsocialistų sąrašus. 1938 m. jis paliko tėvynę ir apsigyveno Kaune. Čia rašė straipsnius žurnalui „Muzikos barai“ (1931–1940), parengė knygą „Antikes und modernes im litauischen Volkslied“ (Kaunas, 1940; liet. Antikos ir modernieji pradai lietuvių liaudies dainose). Knygoje autorius lygino senąją lietuvių liaudies muziką su senosios Graikijos muzika. Gyvendamas Lietuvoje, Geistas sukūrė paveikslų ciklą „Iš Lietuvos“ ir daug kitų muzikinių kūrinių. Geisto veikla ir kūryba svarbi ne tik vokiečių, bet ir lietuvių muzikos istorijai. 1942 m. gruodžio 10 d. Geistas buvo sušaudytas Kauno IX-ajame forte.
Mėgstamiausias Geisto rašytojas buvo austras Adalbertas Stifteris. Jo vardas neretai minimas 1942 m. Geisto dienoraštyje, kurį kompozitorius rašė ilgėdamasis Kauno gete kalinčios žmonos, pianistės Lydos Bagrianskytės. 2003 metais šis dienoraštis buvo išleistas lietuvių kalba[1]. Pateikiame ištraukų apie kompozitoriaus mėgstamą rašytoją iš 2003 m. lietuvių kalba išleistos knygos „Lydai: dienoraštis, 1942“.
Birželio 25
„<…> Aš dar valandėlę paskaitysiu Stifterį ir eisiu miegoti“. <…> (p. 91)
Birželio 26
„<…> Vietoj migdomųjų paskaitysiu kelis Stifterio puslapius ir kantriai lauksiu rytojaus . <…> (p. 93)
Birželio 27
„<…> Baigiau skaityti „savo“ Stifterį. Daug apie jį diskutavome su drauge. Dėl fantastikos trūkumo ji nelaiko Stifterio tikru romantiku, aišku, visai nesupranta romantikos esmės. Ne dėl fantastinių elementų rašytojai priklauso šiai mokyklai, o dėl romantiško polinkio bet kokia kaina viską idealizuoti. Stifteris žengia taip toli, kad jo žmonės iš tiesų yra ne žmonės, o gėlės. Jų gyvenimo būdas – kaip gėlių. Tačiau būtent čia ir slypi autoriaus nenuoseklumas (dėl formos trūkumo ir jo gyvų būtybių trumpaamžiškumo). Bet kaip puikiai jis vaizduoja Vokietijos mišką! Čia aš visuomet prisimenu Schumanno „Miško vaizdus“ ir „Zygfrydo idilę“. Taip, Stifteris romantikų tarpe – idilės dainius, tikras kamerinio meno meistras (kaip Schumannas ir Chopinas muzikoje). Atrodo, kad jo mišką girdi, užuodi, junti jo skonį ir visų pirma – matai. Jis apsigimęs poetas-tapytojas, tačiau kartu ir linkęs į tam tikrą realizmą (kuris kita prasme būdingas ir E.T.A. Hoffmannui), kylantį iš jo neapsakomo kruopštumo, mozaikinio detalių bei aplinkos vaizdavimo. Jis – gryniausias ir naiviausias idealistas, tikriausiai didelis Rousseau gerbėjas, visiškai pritariantis jo grįžimo į gamtą idėjai, nes yra įsitikinęs, kad gamtos dalykai (terminas, kurį Stifteris dažnai vartoja) žmogų skatina būti geresnį, siekti aukštesnių idealų. (Iš esmės taip mąsto kiekvienas didis menininkas. Prisiminkim Leonardo). Tačiau Stifterio gamtos vaizdai kone per gražūs, panašiai kaip ryškios, bet ne akinančios vaivorykštės spalvos. Nuostabu! (p. 94-95).
Vokiečių kompozitorių ir muzikologą Edwiną Geistą prisiminėme neatsitiktinai. Rašytojos Ievos Simonaitytės asmeninėje bibliotekoje rastos dvi jam priklausiusios knygos. Bruno P. Schliephacke‘o knygos „Märchen, Seele und Kosmos“ (Praga, 1942; liet. Pasakos, siela ir kosmosas) antraštiniame lape juodu rašalu įrašyta – Edwin Geist. September 42. Kauen. Pagal įrašo datą galima spręsti, kad šią knygą Geistas skaitė likus 3 mėnesiams iki gyvenimo pabaigos. Kita knyga – jau minėto austrų rašytojo Adalberto Stifterio apsakymai, išleisti 1942 m. Rygoje, leidykloje „Latvju grāmata“. Leidinio antraštiniame lape įrašas – Edwin Geist. Juni: 42.
Šiandien sudėtinga atsekti kelius, kuriais minėtos knygos pateko į Simonaitytės asmeninę biblioteką. Žinoma, kad Edwinas Geistas bendravo su etnomuzikologe Jadvyga Čiurlionyte (1898–1992), tarpukariu dirbusia Lietuvių tautosakos archyve ir Lituanistikos institute. Kaip žinome, Simonaitytė palaikė draugiškus santykius su rašytoja ir visuomenės veikėja Sofija Čiurlioniene (1886–1958). Galbūt bendraujant šioms moterims, skolinant viena kitai spaudinius, dvi Edwinui Geistui priklausiusios knygos atsidūrė Simonaitytės bibliotekoje.
[1] Geist, Edwin. Lydai : dienoraštis, 1942 / iš vokiečių kalbos vertė Rūta Savickaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2003. – 142, [1] p.