Tomo Venclovos eilėraščių rinktinė išėjo vokiečių kalba

Früh am Morgen drangen Jasmin schon und Staub in das Zimmer…

Tai yra eilutė iš Tomo Venclovos eilėraščio. Tiksliau – eilėraščio vertimo į vokiečių kalbą. Šiemet išėjo T. Venclovos eilėraščių rinktinė „Variation über das Thema Erwachen“ („Variacija nubudimo tema“). Knygą iš rinkinių „Visi eilėraščiai: 1956-2010“ (LLTI leidykla, 2010) ir „Eumenidžių giraitė“ (Versus Aureus, 2016) bei periodikoje publikuotų kūrinių su autoriumi suderinęs atrinko ir į vokiečių kalbą išvertė Cornelius Hellis.

Naująją T. Venclovos rinktinę (trečiąją jo poezijos knygą vokiečių kalba) išleido leidykla „Hanser“ kartu su literatūros namais ir fondu Lyrik Kabinett Miunchene.  Lyrik Kabinnet yra ypatinga institucija – ir literatūros namai, ir Europoje antroji pagal dydį poezijos bei dailininkų knygų biblioteka (apie 65 tūkst. tomų), laisvai prieinama skaitytojams. Leisdami poezijos knygas, „Hanser“ ir Lyrik Kabinett ypatingą dėmesį skiria apipavidalinimui.[1] Gegužę Vokietijoje vyksta eilėraščių rinktinės pristatymai, ji aptariama šalies žiniasklaidoje.

Džiugu, kad knygą „Variation über das Thema Erwachen“  jau turime Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Taip pat turime  Lyrik Kabinnett trisdešimties metų sukakties proga 2019 m. išleistą antologiją „Im Grunde wäre ich lieber Gedicht“(„Iš principo mieliau būčiau eilėraštis“), kurioje publikuotas T. Venclovos eilėraščio „Dvilypė nuotrauka“ vertimą į vokiečių kalbą.[2] Primename, kad Nacionalinėje bibliotekoje kaupiama, naujais leidiniais nuolat papildoma Tomo Venclovos knygų kolekcija. [3]

Toliau skaityti „Tomo Venclovos eilėraščių rinktinė išėjo vokiečių kalba“

Tęsiame kultūrinių (savi)edukacijų tradiciją

Šią savaitę pratęsėme Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriuje prieš kelerius metus susiformavusią kultūrinių (savi)edukacijų tradiciją. Laiks nuo laiko visi kartu einame lankyti archyvų, muziejų. Šį kartą nutarėme giliau pasidomėti rašytojų kasdienybe ir buitimi.

Aplankėme du muziejus: Vinco Mykolaičio-Putino memorialinį butą-muziejų bei Venclovų namus-muziejų. Pasak kolegų, nedidelė išvyka buvo šviežio oro gurkšnis. Sužavėjo muziejų jaukumas, gilios gidžių žinios. Sužinojome, kad spalva, kurią geriausiai skyrė Mykolaitis-Putinas, buvo geltona (todėl bute ant svetainės stalo geltonuoja katpėdėlės). Išvydome pirmąją Tomo Venclovos knygą: 1946 m. savilaidos būdu išleistus  „Daugiakojus“ (kaina – 20 kapeikų). Kaip matyti iš nuotraukų, Venclovų namuose-muziejuje išbandėme baldų patogumą.

Dėkojame puikioms gidėms – Brigitai Daugėlaitei ir Silvijai Stankevičiūtei! Jeigu svarstote, kaip praskaidrinti rudens vakarus ir savaitgalius, siūlome užsukti į šiuos muziejus! Jie ir liko jaukūs it namai.

Jeigu susidomėjote, užfiksuotų akimirkų rasite albume socialiniame tinkle „Facebook“ >>

Tomas Venclova, iš „Dialogo vasarą“

Prieš liepos vidurį Paryžius tuščias.
Nei vienas telefonas neatsako
Ar atsiliepia nesavu balsu,
Pranešdamas, jog numeris nuo pernai
Kiek pasikeitęs.

[…]

Martos Siedleckos nuotr. Pexelsc

Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.

„Dialogą vasarą“ taip pat rasite tekstai.lt: http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/venclova/tankejan.htm

Tomo Venclovos atviro laiško kelionė per Atlantą

Nors atviras laiškas rašomas konkrečiam asmeniui arba asmenų grupei, toks laiškas paskelbiamas viešai. Visgi vienas žymiausių atvirų laiškų Lietuvos istorijoje, Tomo Venclovos atviras laiškas Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, negalėjo būti publikuotas oficialiojoje spaudoje.  Laiške Venclova pabrėžė: „Komunistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpatavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai ir represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą. Tai pražūtinga ne tik kultūrai. Ilgainiui tai gali pasidaryti pavojinga ir valstybei, kurią tokiais metodais bandoma stiprinti. Nieko čia pakeisti aš negaliu. Negalėčiau ir tada, jei turėčiau tiek valdžios, kiek turite jūs. Bet vis dėlto galiu ir net privalau — aktyviai pasakyti apie tai savo nuomonę. Tai jau šis tas.“

Laiškas platintas iš rankų į rankas. Dabar dažnai teigiama, kad pirmą kartą laišką publikavo  Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) lietuvių laikraštis „Akiračiai“. Visgi tai yra šioks toks netikslumas: „Akiračiai“ (1976, Nr. 2, p. 4) laišką perpublikavo iš „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (1975, Nr. 19). Visgi publikacija „Akiračiuose“ verta dėmesio: po T. Venclovos tekstu publikuotas kitas atviras laiškas  — V. Trumpos atsakymas T. Venclovai.

Laiško tekstas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“:  http://www.lkbkronika.lt/index.php/19-kronika-1975-m/870-laiskai-ir-pareiskimai

Laiškas „Akiračiuose“ (1976, Nr. 2, p. 4): https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003640252

Knygos pristatymas po pusšimčio metų

1953 m. lapkričio 26 d. Vilniuje gimė Antanas A. Jonynas – poetas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas (Nacionalinė kultūros ir meno premija jam paskirta 2003 m., už Gėtės „Fausto“ vertimą.). Šiandien poetas dalyvavo pokalbyje apie 1969 m. leidyklos „Vaga“ išleistą verstinės poezijos rinktinę „XX a. Vakarų poetai“, padariusią didžiulę įtaką visai poetų kartai. Pasak A. A. Jonyno, jis nebuvo knygos genezės liudininkas (dar mokėsi mokykloje), tačiau rinktinė tam tikra prasme nukreipė jo likimą.

Pokalbis vyko pas mus, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Nors ir nuotoliniu būdu, jame mintimis dalijosi ir poetas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas Tomas Venclova. Jis papasakojo apie knygos gimimo aplinkybes. Pokalbį moderavo literatūros tyrinėtojas, Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas Dainius Vaitiekūnas.

Šis pokalbis yra verstinei poezijai skirtų renginių ciklo „Bazilisko ambasada“ dalis. Projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė, organizuoja asociacija „Slinktys“ ir „Bazilisko ambasada“. Vilniaus baziliskas, priešingai nei kitų Europos miestų baziliskai, yra ne grėsmingas drakonų giminės atstovas, bet prijaukintas miestelėnų augintinis. Projektas „Bazilisko ambasada“ šį sostinės požemių gyventoją sugrąžina į gimtąjį miestą, kur jis atgimsta kaip literatūros, vertėjų ir skaitytojų globėjas, o poezijos vertėjai čia atsiskleidžia kaip saviti diplomatai, gebantys užsienio autorių tekstus prakalbinti lietuviškai.

Tomo Venclovos kolekciją papildė naujos knygos užsienio kalbomis

1989 m. Miunchene pradėjo veikti Lyrikos kabinetas (Lyrik Kabinett).  Trisdešimties metų sukakties proga 2019 m. išleista antologija „Im Grunde wäre ich lieber Gedicht“ („Iš principo mieliau būčiau eilėraštis“) sutalpina apie pustrečio šimto eilėraščių iš šioje erdvėje vykusių skaitymų.  Knygoje rasite T. Venclovos eilėraščio „Dvilypė nuotrauka“ vertimą į vokiečių kalbą. Savo eiles šioje įdomioje Miuncheno vietoje skaitė ir daugiau lietuvių –  paminimi Gintaras Grajauskas, Antanas A. Jonynas, Sigitas Parulskis… Apie kabineto istoriją galima pasiskaityti čia (vokiečių k.) >>

Kita knyga atkeliavo iš Maskvos: tai yra 2019 m. išėjusi Liudmilos Sergejevos atsiminimai „Жизнь оказалась длинной“ („Gyvenimas pasirodė ilgas“). Pasak L. Sergejevos, jai teko laimė susipažinti ir artimai bendrauti su įdomiais, talentingais žmonėmis. T. Venclovos bičiulė prisimena pažintis su Ana Achmatova, Nadežda Mandelštam, Josifu Brodskiu…

Lenkų kalba išleistoje knygoje „Draugas : szkice do biografii Franciszka Ancewicz“ (2004) Zenowiuszius Ponarskis pasakoja apie vingraus likimo žurnalistą, teisininką Praną Ancevičių, kuris iki šiol prisimenamas kaip vienas žymiausių Lenkijos sovietologų. Neseniai Lietuvos knygynuose pasirodė jo straipsnių ir atsiminimų knyga „Varšuva–Vilnius: 1939 ruduo“ (Bonus Animus). Ištraukų, kuriose užfiksuoti pokalbiai su ekscentriškuoju Juozapu Albinu Herbačiausku, neseniai publikavo portalas „15min“ >> (Kaip ir galima tikėtis, pašnekesiai buvo gan spalvingi.)