1989 m. Miunchene pradėjo veikti Lyrikos kabinetas (Lyrik Kabinett). Trisdešimties metų sukakties proga 2019 m. išleista antologija „Im Grunde wäre ich lieber Gedicht“ („Iš principo mieliau būčiau eilėraštis“) sutalpina apie pustrečio šimto eilėraščių iš šioje erdvėje vykusių skaitymų. Knygoje rasite T. Venclovos eilėraščio „Dvilypė nuotrauka“ vertimą į vokiečių kalbą. Savo eiles šioje įdomioje Miuncheno vietoje skaitė ir daugiau lietuvių – paminimi Gintaras Grajauskas, Antanas A. Jonynas, Sigitas Parulskis… Apie kabineto istoriją galima pasiskaityti čia (vokiečių k.) >>
Kita knyga atkeliavo iš Maskvos: tai yra 2019 m. išėjusi Liudmilos Sergejevos atsiminimai „Жизнь оказалась длинной“ („Gyvenimas pasirodė ilgas“). Pasak L. Sergejevos, jai teko laimė susipažinti ir artimai bendrauti su įdomiais, talentingais žmonėmis. T. Venclovos bičiulė prisimena pažintis su Ana Achmatova, Nadežda Mandelštam, Josifu Brodskiu…
Lenkų kalba išleistoje knygoje „Draugas : szkice do biografii Franciszka Ancewicz“ (2004) Zenowiuszius Ponarskis pasakoja apie vingraus likimo žurnalistą, teisininką Praną Ancevičių, kuris iki šiol prisimenamas kaip vienas žymiausių Lenkijos sovietologų. Neseniai Lietuvos knygynuose pasirodė jo straipsnių ir atsiminimų knyga „Varšuva–Vilnius: 1939 ruduo“ (Bonus Animus). Ištraukų, kuriose užfiksuoti pokalbiai su ekscentriškuoju Juozapu Albinu Herbačiausku, neseniai publikavo portalas „15min“ >> (Kaip ir galima tikėtis, pašnekesiai buvo gan spalvingi.)
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kaupiama ir saugoma poeto, viešojo intelektualo, literatūros tyrinėtojo prof. Tomo Venclovos kolekcija – tarytum gyvas, nuolatos augantis organizmas. Net tada, kai gyveno JAV, T. Venclova naujus leidinius dažnai atnešdavo pats, viešnagių Lietuvoje metu. Dabar, visam laikui sugrįžęs į Lietuvą, poetas dažnai užsuka į Nacionalinę biblioteką kaip lankytojas. Praėjusią savaitę jis atėjo su savo kolekcijos papildymu: dviem žurnalais ir naujutėle knyga.
Naujus leidinius į Nacionalinę biblioteką atnešė pats Tomas Venclova
Čia matote leidinius, kurie papildys Nacionalinėje bibliotekoje kaupiamą bei saugomą Tomo Venclovos knygų kolekciją. Laikraščiai ir žurnalai, kuriuose publikuojami interviu su T. Venclova ir straipsniai apie jį, atkeliavo iš kaimyninių šalių – Lenkijos, Latvijos (žurnalas „Открытый город“ leidžiamas Rygoje), Baltarusijos (balandžio mėnesį Venclova lankėsi Minske). Šiemet „Peter Lang“ leidyklos išleistos knygos „Kaliningrad and Cultural Memory“ („Kaliningradas ir kultūrinė atmintis“) autorius Edward Saunders gausiai remiasi T. Venclovos įžvalgomis, žvelgdamas į Kaliningrado miestą per kultūros ir literatūros šaltinių, vizualinių reprezentacijų prizmę.
Daugiau apie Tomo Venclovos knygų kolekciją Nacionalinėje bibliotekoje:
1937 m. rugsėjo 11 d. gimė Tomas Venclova – poetas, vertėjas, eseistas, publicistas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Sveikiname ir dalijamės emigracijoje parašytu T. Venclovos eilėraščiu!
Dėkoju už atsakymus, kurių Bemiegis protas vytis nebespėja, Už tai, kad naują vandenį geriu, Už būsimas žoles. Už kantrų vėją Virš jų. Už kapą svetimoj šaly. Už svetimo akmens nebaisų svorį, Už nebūtį. Už tai, kad Tu gali Iš jos atkurti būtį. Jeigu nori.
Už juodą sferų muziką. Už tai, Kad ši diena ją visą sutalpino, Įpratę būti prieblandoj, daiktai Atsikartoja šiapus vandenyno. Trys laikrodžiai sustoja į kertes. Tinklainė, nebijodama suklysti, Atranda spyną, staltiesę, žvaigždes Ten pat, kur jas atrasdavo vaikystėj.
Venclova, Tomas. Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.
„Kai vėl čia grįžtu / šis miestas regis pusiau tikras, pusiau haliucinacija“, – eilėraštyje „Vilniaus dienoraštis“ rašo čia gimusi ir užaugusi, Maskvoje studijavusi, jau beveik keturiasdešimt metų Niujorke gyvenanti poetė Anna Halberstadt. 2017 m. pasirodė Mariaus Buroko iš anglų į lietuvių kalbą išversta jos poezijos knyga „Vilniaus dienoraštis“ (Vilnius: LRS leidykla), A. Halberstadt kūryba įtraukta į šiemet išėjusią pasaulio lietuvių rašytojų antologiją „Egzodika“ (Vilnius: LLTI).
Dažnai minite, kad turėjote nuostabią
literatūros mokytoją Rozą Glinterščik. Gal
galėtumėte papasakoti apie ją ir jos literatų būrelį?
Roza
atėjo mus mokyti rusų literatūros, kai buvau septintokė Salomeikoje (Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje). Dabar
suprantu, kad ji buvo jauna, trisdešimt šešerių metų, moteris, tačiau tada
atrodė labai rimta – tamsiais kostiumėliais ir baltomis palaidinėmis, su
akiniais ant malonaus, protingų akių veido. Ji tuojau pat pakėlė mūsų mokslų
lygį. Kalbėjosi su mumis taip, lyg mes būtume suaugę, visiškai netoleravo
vidutiniškumo. Jos parašytas puikus pažymys pakylėdavo – kaip tą kartą,
kai ji prieš visą klasę perskaitė mano rašinį apie mano tėvo studijų laikų
bičiulį, šviesaus atminimo Zigmuntą Balevičių. Tačiau kitąkart ji parašydavo ką
nors triuškinančio – tarkime, „cukruotas vanduo“ po sakiniu rašinyje. Ji įkūrė
rusų literatūros būrelį, kai man buvo keturiolika, mano bendraklasė Aldona
Murauskaitė taip pat jam priklausė. Skaitėme Mandelštamo, Cvetajevos,
Achmatovos, Pasternako ir kitų didžių poetų kūrybą. Jų darbai sovietmečiu
beveik nebuvo publikuoti, o išleistieji prieš revoliuciją juodojoje rinkoje
kainavo nepaprastai daug.
Vienas
iš mūsų svečių buvo jaunas disidentas, aukštas šviesiaplaukis vyriškis su juoda
berete, – Tomas Venclova. Jis kalbėjo mums, kad puikiausi Sidabro amžiaus
poetai nemirė sava mirtimi lovose, o pražuvo GULAG’e, nusižudė ar mirė nuo bado arba
depresijos. Jis taip pat pasakė šį tą, kas privertė mane išsižioti iš
nuostabos: kad literatūros nebuvo, kol Pasternakas neprisėdo ir neparašė
„Daktaro Živagos“. (Knyga buvo apdovanota Nobelio premija, tačiau sovietų
valdžia privertė Pasternaką premijos atsisakyti.) Ne per seniausiai priminiau
Tomui tą jo kalbą, o jis atsakė: „Ar aš tikrai tai sakiau?“.
Po kurio laiko mūsų klubą panaikino, o Rozai buvo uždrausta dirbti mokyklose dėl antisovietinio jos veiklų pobūdžio. Aš ir toliau pas ją lankydavausi, kai jau studijavau psichologiją Maskvos universitete ir vėliau, iki pat mano išvykimo iš Sovietų Sąjungos. Sykį jai pasiskundžiau, kad negaliu rasti darbo, nors baigiau patį prestižiškiausią universitetą šalyje ir dar retą profesiją. Žinoma, dėl vadinamojo penktojo paragrafo sovietiniame pase – tautybės. Roza, kurios šeima iškentė Stalino valymus, atsakė man: „Žmonės dažnai kaltina aplinkybes dėl gyvenimo nesėkmių, tačiau aplinkybės dažniausiai nėra palankios. Prašau, nesakyk man, kad ieškai darbo, kol neieškai jo kiekvieną dieną!“ Ir aš pradėjau ieškoti.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje lankėsi žinomas poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas profesorius Tomas Venclova. Pokalbyje su bibliotekos generaliniu direktoriumi prof. dr. Renaldu Gudausku ir Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktore Jolanta Budriūniene T. Venclova išsakė norą perduoti Nacionalinei bibliotekai šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose esančią jo asmeninės knygų kolekcijos dalį ir taip papildyti bibliotekoje jau esančią daugiau nei dviejų tūkstančių egzempliorių jo kolekciją. Didžiąją numatomo perduoti knygų rinkinio dalį sudarys slavistikos tematikos literatūra: grožinės literatūros tekstų rinkiniai ir žinomų Vakarų pasaulio literatūrologų darbai. Naujoji kolekcijos dalis neabejotinai praturtins ir praplės slavistikos krypties tyrimų lauko perspektyvas, suteiks naujų galimybių pažinti iki šiol mažiau nagrinėtų autorių kūrybą.
Susitikime T. Venclova bibliotekai padovanojo 2018 m. Kinijoje išleistą poezijos rinkinį, kuriame publikuojami poeto eilėraščių vertimai.
T. Venclovą su Nacionaline biblioteka sieja ilgametė bičiulystė, prasidėjusi dar šalies Nepriklausomybės priešaušryje. 2012 m. Nacionalinė biblioteka yra išleidusi Tomo Venclovos bibliografijos rodyklę, o 2016 m. jo publicistikos straipsnių rinkinį „Prarasto orumo beieškant“.
