Poetė A. HALBERSTADT: „Tekstuose privalo glūdėti atskiras pasaulis“

„Kai vėl čia grįžtu / šis miestas regis pusiau tikras, pusiau haliucinacija“,  – eilėraštyje „Vilniaus dienoraštis“ rašo čia gimusi ir užaugusi, Maskvoje studijavusi, jau beveik keturiasdešimt metų Niujorke gyvenanti poetė Anna Halberstadt.  2017 m.  pasirodė Mariaus Buroko iš anglų į lietuvių kalbą išversta jos poezijos knyga „Vilniaus dienoraštis“ (Vilnius: LRS leidykla), A. Halberstadt  kūryba įtraukta į šiemet išėjusią pasaulio lietuvių rašytojų antologiją „Egzodika“ (Vilnius: LLTI).

Dažnai minite, kad turėjote nuostabią literatūros mokytoją Rozą Glinterščik. Gal galėtumėte papasakoti apie ją ir jos literatų būrelį?

Roza atėjo mus mokyti rusų literatūros, kai buvau septintokė Salomeikoje (Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje). Dabar suprantu, kad ji buvo jauna, trisdešimt šešerių metų, moteris, tačiau tada atrodė labai rimta – tamsiais kostiumėliais ir baltomis palaidinėmis, su akiniais ant malonaus, protingų akių veido. Ji tuojau pat pakėlė mūsų mokslų lygį. Kalbėjosi su mumis taip, lyg mes būtume suaugę, visiškai netoleravo vidutiniškumo. Jos parašytas puikus pažymys pakylėdavo – kaip tą kartą, kai ji prieš visą klasę perskaitė mano rašinį apie mano tėvo studijų laikų bičiulį, šviesaus atminimo Zigmuntą Balevičių. Tačiau kitąkart ji parašydavo ką nors triuškinančio – tarkime, „cukruotas vanduo“ po sakiniu rašinyje. Ji įkūrė rusų literatūros būrelį, kai man buvo keturiolika, mano bendraklasė Aldona Murauskaitė taip pat jam priklausė. Skaitėme Mandelštamo, Cvetajevos, Achmatovos, Pasternako ir kitų didžių poetų kūrybą. Jų darbai sovietmečiu beveik nebuvo publikuoti, o išleistieji prieš revoliuciją juodojoje rinkoje kainavo nepaprastai daug.

Vienas iš mūsų svečių buvo jaunas disidentas, aukštas šviesiaplaukis vyriškis su juoda berete, – Tomas Venclova. Jis kalbėjo mums, kad puikiausi Sidabro amžiaus poetai nemirė sava mirtimi lovose, o pražuvo GULAGe, nusižudė ar mirė nuo bado arba depresijos. Jis taip pat pasakė šį tą, kas privertė mane išsižioti iš nuostabos: kad literatūros nebuvo, kol Pasternakas neprisėdo ir neparašė „Daktaro Živagos“. (Knyga buvo apdovanota Nobelio premija, tačiau sovietų valdžia privertė Pasternaką premijos atsisakyti.) Ne per seniausiai priminiau Tomui tą jo kalbą, o jis atsakė: „Ar aš tikrai tai sakiau?“.

Po kurio laiko mūsų klubą panaikino, o Rozai buvo uždrausta dirbti mokyklose dėl antisovietinio jos veiklų pobūdžio. Aš ir toliau pas ją lankydavausi, kai jau studijavau psichologiją Maskvos universitete ir vėliau, iki pat mano išvykimo iš Sovietų Sąjungos. Sykį jai pasiskundžiau, kad negaliu rasti darbo, nors baigiau patį prestižiškiausią universitetą šalyje ir dar retą profesiją. Žinoma, dėl vadinamojo penktojo paragrafo sovietiniame pase – tautybės. Roza, kurios šeima iškentė Stalino valymus, atsakė man: „Žmonės dažnai kaltina aplinkybes dėl gyvenimo nesėkmių, tačiau aplinkybės dažniausiai nėra palankios. Prašau, nesakyk man, kad ieškai darbo, kol neieškai jo kiekvieną dieną!“ Ir aš pradėjau ieškoti.

Sugrįžkime prie studijų metų. Kodėl pasirinkote studijuoti būtent psichologiją? Ar nesvarstėte galimybės studijuoti filologiją?

Buvau penketukininkė, geriausios mokyklos mieste abiturientė ir, nepaisant mano penktojo paragrafo, turėjau puikius šansus įstoti bet kur Vilniuje. Tačiau psichologija Maskvos universitete grįžo po trisdešimties metų: 1937 m. ji buvo uždrausta drauge su genetika, kibernetika ir kitais buržuaziniais mokslais. Psichologija atrodė paslaptinga, jaudinanti. Man sekėsi rašyti, mano rašiniai – pavyzdžiui, apie spalvą Lermontovo poezijoje – buvo įtraukti į Rozos disertaciją apie kūrybiškumą vaikų tekstuose. Tačiau filologija kaip profesija neatrodė užtektinai viliojanti.

Kaip atrodė Jūsų studijų metai Maskvoje? Ar dalyvaudavote tuometinės bohemos, inteligentijos gyvenime?

Atvykusi iš Lietuvos, aš santykinai mažiau bijojau sovietinio režimo, leidau sau laisviau elgtis: išeiti iš komjaunimo susitikimų, dėvėti kelnių kostiumėlį, pasiūtą lietuvio siuvėjo, ir ryšėti ilgus šalikus, nors prodekanas reikalaudavo palikti patalpas ir persirengti. Skaičiau daug samizdato, įskaitant Josifo Brodskio ankstyvuosius eilėraščius, kurie mane tiesiog purtyte supurtė – jie skambėjo visiškai kitaip nei kiti to laikmečio tekstai. Gegužės 24-ąją, per Brodskio gimtadienį, prie manęs priėjo jaunuolis, kuris atrodė brandesnis ir geriau apsirengęs už bet kurį kitą studentą aplinkui, ir paklausė, ar galėtų gauti Brodskio eilėraščių kopiją – ją man buvo davęs vienas iš vaikinų, tuomet siekusių mano dėmesio. Tai buvo mano būsimasis vyras, filosofijos studentas.

Kadangi ištekėjau dvidešimties ir greit susilaukiau sūnaus, negalėčiau pasakyti, kad tomis dienomis turėjau daug laisvo laiko bendrauti. Veikiau priešingai: metus negalėjau susirasti darbo, o mes persikėlėme į Tioplyj Stan (Тёплый Стан) – vieną iš Maskvos rajonų su identiškais naujais daugiabučiais, dar be infrastruktūros,  telefonų ar vaikų darželių –  visa tai atsirado metams bėgant. Tai ganėtinai izoliavo nuo pasaulio. Kad ir kaip ten būtų, galiausiai mane priėmė į Pedagoginių mokslų akademijos Psichologijos institutą dirbti tyrėja. Man didžiulį įspūdį paliko Fiodoras Dmitrijevičius Gorbovas, psichologijos laboratorijų, kurioje rašiau disertaciją, vadovas. Jis buvo pirmasis psichologas, dirbęs su Gagarinu ir kitais kosmonautais, bet išspirtas iš tos pozicijos už gėrimą. Jis buvo puikus tyrėjas, labai išsilavinęs kaip neurologas, visiškai bebaimis ir juokingas – elgėsi taip, lyg sovietinė biurokratija tebūtų pokštas, nerinkdavo žodžių ir vadindavo daiktus jų tikraisiais vardais. FD, kaip mes jį vadindavome, buvo gerbiamas, kai kurie jo prisibijojo dėl aštraus liežuvio ir nokautuojančios ironijos. FD leido man susivokti, kad tai mano pačios darbas susirasti temą disertacijai ir kad ji turi būti kietai konceptualizuota: „Ania, nesakyk man, kad norėtumei studijuoti atmintį arba percepciją, pasakyk man, labai norėčiau sužinoti, kaip tai susiūti nuo galvos iki uodegos…“

Vieną dieną laboratorijoje atvirai skaičiau samizdatą. FD ištraukė Siniavskio knygą man iš rankų ir pasakė: „Nedrįsk taip rizikuoti, žydų vaike!“.

Deja, šis žmogus, kurio darbai apie psichologinį žmonių tarpusavio suderinamumą kosmonautų, pilotų ir atletų komandose buvo inovatyvūs ir pripažinti tarp kolegų (panašių idėjų radau žymiuose Salvadoro Minuchino darbuose apie šeimos terapiją, jau studijuodama Amerikoje), mirė ankstyva mirtimi.

Maskvoje neužsibuvote, nes su vadinamąja Trečiąja emigrantų banga palikote Sovietų Sąjungą. Kaip Jums ir Jūsų šeimai sekėsi adaptuotis Niujorke, JAV?

Trečiosios bangos imigrantai iš buvusios Sovietų Sąjungos sudaro labai sėkmingą grupę: jie buvo dar gan jauni, išsilavinę (daugiau kaip 50 proc. turėjo aukštąjį išsilavinimą) ir motyvuoti, nepaisant sunkumų – skurdo, fizinio darbo, mokymosi naktimis ir t. t.

Ketvirtoji banga, atvykusi po Perestroikos, problematiškesnė – daug žmonių išvyko vedami to, ką aš vadinu negatyviąja motyvacija: jie bėgo nuo Černobylio katastrofos, nacionalinių konfliktų (pavyzdžiui, armėnai iš Baku) arba buvo paskutinieji, likę Sovietų Sąjungoje po to, kai jų šeimos išvyko; buvo žmonių, kurie atkeliavo su sergančiais vaikais ir giminaičiais tikėdamiesi, kad čia pavyks pagydyti chroniškas sveikatos problemas. Buvo daugiau imigrantų iš Azijos respublikų, mažiau išsilavinusių žmonių ir t. t.

Kai atvykome, savo šeimoje aš buvau vienintelė duonos pelnytoja – mano mama buvo neįgali dėl ankstyvos Parkinsono ligos, mokslininkas tėvas atsisakė jam pasiūlytos vietos Hjustono universitete, nes nusprendė nepalikti šeimos Niujorke, o mano sūnui tebuvo devyneri.

Pirmieji imigracijos metai buvo neįtikėtinai sunkūs: kasdien keturias valandas praleisdavau keliaudama į darbą ir iš jo, papildomai dirbau naktimis klinikoje ir vėl pradėjau studijuoti, kad gaučiau socialinio darbo magistro laipsnį, o paskui ėmiau mokytis šeimos terapijos pažengusiems.

Niujorke įsiliejote į labai įdomių žmonių, rusų menininkų ir disidentų, būrį. Kaip atrodė jūsų bendravimas?

Taip, nuo pat pradžių sutikau daugybę įdomių žmonių: tarp jų buvo Vitalijus Komaras ir Aleksandras Melamidas[1], su kuriais susipažinau per universiteto bičiulį, vėliau ir vaikiną Borisą Landą, psichologą ir menininką, „Amnesty International“ narį. Intelektualų ratelis iš Maskvos ir Leningrado buvo nedidelis, mes buvome jauni, todėl nepaisydami sunkumų gerai leidome laiką: juokėmės, linksminomės, flirtavome, vaikščiojome vienas pas kitą į parodų atidarymus, skaitymus ir t. t. Mes buvome pionieriai, atrandantys laisvę Vakaruose, jautėmės pakylėtai. Devintojo dešimtmečio viduryje susipažinau su Brodskiu, Susan Sontag, atnaujinau ryšius su T. Venclova – Brodskio artimu draugu ir vertėju.

Regis, rašymas Jums atlieka ir terapinę funkciją. Gal galėtumėte patarti, kaip atsiverti popieriaus lapui?

Tai sunkus klausimas – kiekvienas poetas ar rašytojas kartais rašo laisvai, o kartais ateina periodai, kurie vadinami rašytojo bloku (angl. writer’s block). Aš rašymą pavadinau terapiniu, nes pirmąkart gyvenime leidau sau nerašyti psichologinių straipsnių apie kitus žmones ir jų jausmus, o, priešingai, pakalbėti apie savuosius. Pirmasis eilėraštis, kurį parašiau anglų kalba, buvo elegija mano buvusiam vaikinui – amerikiečiui, su kuriuo susiję mano pirmieji, labai svarbūs, metai Niujorke; mes buvome draugai visą likusį jo gyvenimą.

Vienas mano draugas – poetas, kuris buvo hospitalizuotas ir turėjo gerti vaistus dėl bipolinio sutrikimo – paklausė manęs patarimo: vartodamas vaistus, jis neberašė ir bijojo, kad niekados neberašys. Aš pasiūliau jam kiekvieną dieną bent šiek tiek parašinėti – bet ką, kas šauna į galvą, nepaisant  kokybės. Jo gebėjimas rašyti sugrįžo. 

Kaip atskirti, kurie tekstai yra literatūra ir juos galima publikuoti, o kuriuos vertėtų pasilaikyti sau, dienoraščiui arba tiesiog ištrinti, kaip išrašytą skausmą?

Man asmeniškai yra gerai kai kuriuos tekstus atidėti į šoną ir žvilgtelėti į juos po kelių mėnesių – kai kurie iš jų pasirodo pertekliniai, o kai kurie kiti gali būti perrašyti ir tapti vienais iš geriausių darbų. Taip pat gerai sulaukti atsiliepimų iš kitų rašytojų – kartkartėmis nueinu į kūrybinio rašymo grupę, kuriai priklausančius žmones, poetus ir prozininkus, pažįstu bent dešimtmetį. Poezija ir proza, kuri sutelkta tik į tavo gyvenimą ir tavo vieno jausmus, gali būti neįdomi kitiems. Daug jaunų rašytojų rašo išpažintinę literatūrą. Tavo pirmoji meilė ar seksualinės patirtys gali būti labai reikšmingos tau ir įdomios tavo psichoterapeutui, bet nebūtinai – kitiems žmonėms. Tekstuose, kurie įdomūs man, privalo glūdėti atskiras pasaulis, kuriame slypi istorija, gamta, miestai ir kiti žmonės.


Poetės kūryba svetainėje „Tekstai.lt“: http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/8008-anna-halberstadt-eilerasciai


[1] Menininkų konceptualistų tandemas.