K. SABALIAUSKAITĖ: literatūra suklesti santykyje su pasauliu, o ne su kaimyno gryčios tvora

Pauliaus Gasiūno nuotr.

Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės pavardę Lietuvoje žino visi, kurie pastaruosius 10 metų bent truputį domėjosi literatūros naujienomis. Vilniaus knygų mugėje susitikimai su autore sutraukia minias, prie tetralogijos „Silva rerum“ dalių bibliotekose nusidriekdavo neįprastai ilgos eilės. K. Sabaliauskaitės kūrybos gerbėjai jau laukia rugpjūtį išeisiančio romano „Petro imperatorė“, kuriame pasakojama apie lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą. Vis dėlto Lietuvos viešojoje erdvėje primirštama, kad istorinių romanų autorė jau senokai gyvena toli nuo buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių.

Šie metai Seimo paskelbti Pasaulio lietuvių metais, pavasarį Vilniuje įvyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Jūs nuo 2002 m. gyvenate Londone. Ar save laikote diasporos lietuve?

Ne. Ir kiti, matyt, „diasporos lietuve“ manęs nelaiko, nes jokių kvietimų į pasaulio lietuvių renginius ar šį rašytojų suvažiavimą nesu sulaukusi. Arba nesu valdžios numylėtinė, arba priežastis paprasta – nė kiek nesu atitrūkusi nuo Lietuvos: ir mano visa kūryba ir Lietuvai ir apie Lietuvą, ir į kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą esu įaugusi. Kur nedalyvauju – tai kažkokiuose išeivių lietuvių klubuose, bet tai nėra kažkoks sąmoningas ignoravimas: tiesiog su žmonėmis bendrauju dėl jų savybių, o ne tautybių.

Už kokius dalykus labiausiai vertinate Londoną? Kuo šis miestas skiriasi nuo kitų Vakarų pasaulio sostinių?

Kartais juokauju, kad kalbant metaforiškai, jei Lietuva ir Vilnius – man kaip tėvas ir mama, juos turi vienus ir jų niekas niekada nepakeis, Lenkija man yra tarsi tokia kultūrinė močiutė dėl mano šaknų ir Abiejų Tautų Respublikos kultūrinio palikimo, Prancūzija ir Paryžius yra kaip pirmas meilužis (esu frankofilė, be to ir pirmas Vakarų didmiestis, kuriame šiek tiek ilgėliau, kelis mėnesius gyvenau miesto ritmu buvo Paryžius), tai Londonas man yra kaip profesorius – jo nepasirinkau, pas jį pakliuvau, bet šis miestas man labai daug davė ir suformavo mane kaip asmenybę. Išmokė mane be galo sunkiai, daug ir šiek tiek kitaip nei Lietuvoje dirbti, negailestingai susidėlioti prioritetus. O kartu – siekti labai ambicingų svajonių, nebijoti kūrybiškai rizikuoti. Šis miestas turi daug trūkumų, be jokios abejonės, bet jo energija, jo „you can do it“, „tu gali“ nuostata, gebėjimas absorbuoti talentus iš kur jie bebūtų, mano įkvepiančių ir kūrybingų draugų ratas, kultūrinio gyvenimo pasiūla yra tikrai unikalūs.

Kokie Lietuvos viešojo gyvenimo, visuomenės bruožai – tiek teigiami, tiek neigiami – iš nuotolio labiausiai krenta į akis? (Jeigu apskritai jaučiate, kad susiformavo didesnė ar mažesnė distancija.)

Matote, yra ir distancija, ir kartu gelminis intymumas su Lietuvos viešuoju gyvenimu. Esu ir jo dalis, ir tuo pat metu – neverdu vien jo sultyse, nes tenka dalyvauti ir kitų šalių kultūriniame gyvenime. Lietuvoje, sakyčiau, vyksta dviejų pradų grumtynės: esama didžiulio potencialo ir noro gyventi europietiškai, kaip ir dera normaliems žmonėms: gerbiant kito teises, ieškant kompromisų ir sutarimo, atiduodant maksimalias pastangas kokybiškai dirbti, suteikiant žmogui laisvę ir atsakomybę. Bet ir yra to seno, užrūgusio sovietizmo, iš kurio niekaip neišsivaduojame: vidutinybių stūmimas priekin dėl „blato“, šitaip žlugdant gabiuosius ir darbščiuosius, rytietiški miestelių ir kaimų savivaldos „karaliukai“, individo ir jo iniciatyvos laužymas biurokratijos aparatu, siaurakaktiškas pseudopatriotizmas, ksenofobija ir homofobija, nuo kurių jaunimas bėga į užsienį, pigus, žmonių intelektą nuvertinantis populizmas… Tad svyruojame tarp kraštutinumų, esame kontrastų šalis, dar tik mokomės patys būti atsakingais savo valstybės šeimininkais. O tai prasideda nuo mažyčių dalykų. Neseniai atnaujinau pasą Lietuvoje, procesas užtruko 10 minučių: 7 min prašymo pateikimas ir biometrinių duomenų paėmimas, 3 min – atsiėmimas numatytą dieną. Ponia prie langelio buvo greita, maloni, šypsojosi, fotografuodama juokavo. Tai – man geriausias Lietuvos valstybės progreso rodiklis. Arba jūsų Nacionalinės bibliotekos metamorfozė – pamenu ją studentavimo metais: apšiurusią, nejaukią, menkai apšildytą. O dabar – malonumas lankytis, o Vaikų skyrius koks, o dirbtuvių šaunumas! Tokių mažų, kasdienių dalykų sklandumas, kokybė man yra mūsų Lietuvos pasiekimų įrodymas. O paskui išlenda kokie Seimo lunatikai ir pradeda aiškinti, ką dėti į lėkštę, plėšyti reklamas iš žurnalų, teisinti šarlatanus, nuodyti žmones netinkamais vaistais, o jų gyvenimą – visokeriopais draudimais. Arba pamynus nekaltumo prezumpciją blokuoti žmogaus banko sąskaitas, jei institucijai kilo įtarimas, kad kažkoks mokestis nesumokėtas ar paaugliui už „žolės“ suktinę gadinti visą ateitį, įpaišant teistumą. Tai ne tik pakerta pasitikėjimą Lietuva, bet ir neabejotinos tam tikrų jėgų pastangos re-sovietizuoti mūsų valstybę, paversti ja policine ar totalitarine. Mūsų demokratijos egzaminas – kiek sugebėsime šioms pastangoms pasipriešinti ir jas užkardyti.

Kaip rašytoja debiutavote jau gyvendama užsienyje: 2008 m., su pirmąja „Silva rerum“ dalimi. Esate minėjusi, kad iki tol nebuvo jokių kitų grožinės literatūros bandymų. Ankstyvojoje jaunystėje tiesiog nejautėte poreikio kurti? O gal sąmoningai nutarėte luktelėti, kol galėsite parašyti brandų kūrinį?

Ne, nebuvo. Nenorėjau papildyti grafomanų gretų, todėl ilgai delsiau, istoriją, kurią norėjau papasakoti galvoje nešiojausi dešimt metų, kol nutariau: kas bus, tas, reikia pabandyti, ji pernelyg įdomi, o LDK kultūra, kokią ją pažinojau ir regėjau pernelyg graži, kad nepamėginčiau pasidalinti. Paskui buvo malonu, kad užsienio skaitytojai ir kritikai to laikotarpio Lietuvą mano romanuose perskaitė kaip kerinčią, įdomią, neprovincialią, savitą, turinčią europinių dimensijų – kokia ji ir buvo.

Kadangi turite daktaro laipsnį, turbūt nemažai rašėte akademine kalba. Vėliau dirbote dienraščio korespondente. Kaip sekdavosi iš akademinio ir žurnalistinio rašymo persijungti į literatūrinį? Galbūt sukaupta akademinė ir žurnalistinė patirtis veikiau padėdavo, nei kliudydavo?

Mano pirmieji publikuoti tekstai buvo dailės kritika – dar tebestudijuojant pirmame kurse, „Šiaurės Atėnuose“ mane publikuodavo Alfonsas Andriuškevičius. Esu rašiusi akademine kalba, bet mano disertacijos komisija ir recenzentai sakė, kad disertaciją skaitė kaip gerą intelektualinį trilerį – tad siekis pasakoti netgi „sausą“ mokslinį tekstą „sultingai“ ir įdomiai, matyt, visada glūdėjo. Pradėjusi studijuoti Warburgo institute supratau, kad tiesiog pati to nežinodama priklausiau anglosaksiškai akademinei istorijos ir menotyros tradicijai – kai akademinis tekstas rašomas angažuojančiai, patraukliai, nenuobodžiai, su aistra. Įstrigo vieno profesorių žodžiai: moksle didžiausias menas yra gebėjimas apie sudėtingiausius dalykus kalbėti labai paprastai. O tas „paprastumas“ ateina tuomet, kai tuos painius dalykus perpranti, perkandi iš esmės… Žurnalistika – ir tą esu minėjusi – išmokė vieno pagrindinio dalyko, kuris yra kiekvieno gero reporterio darbo pagrindas: nešališkai išklausyti visas puses. Taip atsiranda daugelio perspektyvų žvilgsnis, objektyvumo siekis. O kartu ir empatija, gebėjimas įsiklausyti į kitų žmonių istorijas, o ne vien į savo ego virpesius. Neatsitiktinai tarp Nobelio premijos laureatų, literatūros klasikų yra tiek daug žurnalistų. Be to, ir mokslas, ir žurnalistika siekia informatyvumo: labai taupiai, netuščiažodžiaujant atskleisti kaip įmanoma daugiau. Todėl – taip, man neabejotinai padėjo ir žurnalistinė patirtis – žvilgsniu iš skirtingų perspektyvų, įsiklausymu į žmonių gyvenimus ir istorijas, ir menotyra. Juk dailės istorikai yra vertėjai – mes verčiame vaizdų kalbą į žodžių. Iš čia turbūt ir tas kritikų pabrėžiamas vizualumas mano tekstuose, gebėjimas atmesti neesmines detales, o kartu sukurti regimą atmosferą.

Atrodytų, kad rašytojai yra individualistai, tačiau jie neretai akcentuoja bendruomenės, buvimo tarp kitų rašytojų svarbą. Kokį svorį rašytojo bendravimui su kolegomis teiktumėte jūs?

Man atrodo, kad negalima visų rašytojų traktuoti kaip kažkokios vientisos masės. Nežinau, kas yra tie rašytojai, akcentuojantys bendruomenę. Yra tokių, kurie negali be „klubo“ ir pasibuvimų kartu, yra užkietėjusių atsiskyrėlių ir vienišių. Yra cecho nariai, yra laisvieji, bet man atrodo, kad kūrėjas akistatoje su pasauliu, su popieriaus lapu, drobe, partitūra visuomet yra absoliučiai vienišas, visuomet contra mundum, nes tik iš šios įtampos gimsta kažkas reikšminga, o ne tada, kai rašai pataikaudamas cecho lūkesčiams ar nuomonei. Be to, visuomet matau ne bendruomenes, o individualius žmones, jų savybes, požiūrius, intelektą. Ir man nesvarbu jų profesija – tarp man artimų žmonių ar tuo, ką vadinu savo intelektualine ar dvasine „šeima“, yra kuo įvairiausių profesijų atstovų. Bendrauju su žmonėmis, asmenybėmis, o ne renkuosi pažįstamus pagal profesiją, visuomeninį statusą ar su viltimi, kad patapšnos per petį palankia recenzija „tu man – aš tau“. Tai, kad likimas lėmė man pažinti artimiau ar sutikti, kalbėtis su keletu didžių, jau į istoriją patekusių autorių ir humanistų – Leonidu Donskiu, Normanu Daviesu, Olga Tokarczuk, Tomu Venclova, Irena Veisaite priimu tiesiog kaip dosnią gyvenimo dovaną, bet neapgaudinėju savęs, kad jau esu pasiekusi tokį lygmenį ir gyvenimo patirtį, kad galėčiau su jais sudaryti „bendruomenę“.

K. Sabaliauskaitės rašinio konkursas jau tapo tradicija. Koks įspūdis apie moksleivius, jų kūrybingumą susidaro iš tekstų?

Yra dviejų tipų tekstai: vienuose labai jaučiamas mokytojo „alsavimas į nugarą“, nors, turbūt, ir ne iš piktos valios. Tokie rašiniai būna parašyti pagal schemą: būtinai pacituotas koks nors – dažniausiai lietuvių programinis – autorius, prikaišiota su kontekstu kontrastuojančių, bet į galvą įkaltų klišinių posakių – „nors vežimu vežk“. Ir yra labai brandžių, intelektualių, ir, svarbiausia – gyvybingų tekstų, kur matyti, kad jaunas žmogus užsispyrė, paspaudė akceleratorių „iki dugno“ ir nukeliavo daug toliau, nei iš jo reikalauja švietimo programa ar įprastiniai nurodymai, kaip rašyti. Tokie tekstai įdomiausi, nes tai autentiškos mintys, balsai, dažnai kalbantys apie labai skaudžius jų gyvenimų ir mūsų visuomenės dalykus. Būtent šį autentiškumą, rašymą ne pažymiui ir ne egzaminui, o sau ir skaitytojui, konkursas ir siekia skatinti. Jau nekantraudama laukiu rašinių šių metų tema – apie gyvenimą online, savo alter ego kūrimą internete ir su tuo susijusius iššūkius.

Esate užsiminusi, kad paauglystėje jus kaip skaitytoją suformavo užsienio šalių literatūra. Jeigu gabių gimnazistų klasė labai prašytų sudaryti rekomenduojamų knygų sąrašą, kuriuos autorius iš pasaulio literatūros būtinai įtrauktumėte?

Pirmiausia sutvarkyčiau „košelieną“, kuria yra tapusi tautinė literatūros dėstymo programa su savo „teminiais blokais“ ir grąžinčiau principą, kuriuo vadovaujasi visos prestižinės Europos mokyklos: chronologinį, literatūros istorijos raidos. Jis juk deramas ir moksleivio augimui, brendimui: pradedi nuo pasakos, nuo pasaulio sukūrimo mitų palyginimo įvairiose kultūrose, ir keliauji sau per graikų mitus, Iliadą ir Odisėją, viduramžių riterių romanus, Renesansą su Dante, Šekspyro įdomybėmis ir taip toliau, į tuos kontekstus įvedant, žinoma, ir lietuvių literatūros kūrinius, ir darant tai įdomiai, patraukliai. Juk ir apie Husoviano „Giesmę apie stumbrą“ galima pasakoti susiejant jį ne tik siaurai su Vytauto paminėjimu ir patriotizmu, bet ir su humanizmu, Columbo Amerikos atradimui ir pasaulio žemėlapio braižymu. Ir taip – iki šiuolaikinės nobelistų literatūros, kurią galima įvertinti jau tik turint solidesnį žinių bagažą. Nepasakysiu nieko nauja – mokykloje derėtų gauti solidžius pasaulio literatūros klasikos pagrindus, svarbus ne tiek autorių kiekis, kiek įdėmus, gilus, analizuojantis ir diskutuojantis tam istoriniam laikotarpiui būdingo kūrinio perskaitymas. Ir supratimą, kaip pasaulio literatūra vystėsi, kokie buvo stiliai, etapai ir kaip lietuvių literatūra atrodo, kuo ypatinga bendrajame kontekste. Dabar ji prikimšta trečiarūšių lietuvių autorių ir sunkiai literatūra įvardinamų tekstų, kurių vieta – visuomenės mokslo ar istorijos paskaitose. Nemanau, kad Gedimino laiškus, Gimbutienės mitokūrą, Sadūnaitės ar Marcinkevičiaus kalbas mitinguose derėtų nagrinėti kaip literatūros kūrinį. Kaip politinės, visuomeninės retorikos pavyzdį, Lietuvos istorijos dalį – neabejotinai taip. O pasaulio klasikos ar žanrų analizės, teksto konstravimo mokymo verkiant trūksta. Ugdome toliau savo bakūžės tvoros nematančius, į klišes įspraustus piliečius. Man atrodo skandalinga, kad tarp privalomų autorių nėra Tolstojaus, Dickenso, Prousto ar apskritai temos apie didžiųjų XIX a. romanų tradiciją, bet vietoje to yra lietuvių humoristai ir laikraščių publicistai.

Taip pat minėjote, kad jūs paauglystėje, deja, neturėjote galimybės susipažinti su lietuvių išeivijos kūriniais. Kurių išeivijos autorių kūryba jus vėliau maloniai nustebino?

Kai mokiausi sovietinėje vidurinėje mokykloje mes nieko nebuvome girdėję nei apie Antaną Škėmą, nei apie Henriką Radauską, nei apie Alfonsą Nyką-Niliūną, nei apie Czesławą Miłoszą, kuris dėl turinio laikytinas lenkiškai kūrusiu lietuvių autoriumi, nei apie Tomą Venclovą. Dabar šios geležinės mentalinės užkardos, laimei, išnykusios, šie autoriai yra mūsų kanono dalimi. Man artimiausi turbūt, Miłoszas ir Tomas Venclova, kuris rašo tokia kilnia, tokia išgryninta, tokia muzikalia lietuvių kalba, kad skaitant jo poeziją nejučia pradedi tikėti, jog lietuviai galbūt iš tiesų yra kilę iš romėnų… Bet vargu ar galima vadinti jį „išeivijos poetu“ – ši sąvoka turbūt turėjo prasmę tik kaip opozicija sovietinės Lietuvos rašytojams. Dabar „išeivijos literatūros“ sąvoka, mano nuomone, tiesiog nebeaktuali.

Kas, jūsų nuomone, svarbiausia lavinant literatūros skonį arba meninį skonį apskritai?

Skaityti literatūrą, žvelgti į meno kūrinius ne dėl jų autorių tautybės ar to, kur jis geografiškai gyvena, o dėl literatūros ir meno kokybės. Didieji kūriniai neturi tautybių, jie priklauso pasauliui ir žmonijai. Kuo didesnis talentas – tuo jis labiau peržengia valstybių sienas. O nacionalinės literatūros, nacionalinio meno klestėjimo būtina sąlyga yra ta, kad kūrėjai visuomet save suvoktų ir kurtų santykyje su pasaulio masteliu, o ne su kaimyno gryčios tvora.

Jeigu neklystu, jus traukia ir mados, vadinamojo glamūro pasaulis, kurį menininkai ir intelektualai neretai pašiepia arba atvirai niekina. Ar niekados nesukirbėjo kaltės jausmas dėl to, kad domitės „žemesniaisiais“ dalykais?

Kai prieš dešimtį metų dirbau užsienio korespondente, šio darbo dalį sudarė ir straipsniai bei interviu apie gyvenimo būdą, madas ir estetiką. Už juos užsidirbdavau pinigų pragyvenimui ir galėjau studijuoti itin brangiame didmiestyje Londone, o vėliau – pradėti kurti. Tos, griežtos redakcinės darbotvarkės nereikalaujančios, „glamūrinės temos“ ypač pravertė po to, kai susilaukiau vaiko ir pirmaisiais metais su kūdikiu buvo labai sunku: praktiškai, ką uždirbdavau, tą išleisdavau auklei, kad tas kelias valandas galėčiau skirti rašymui. Niekas nepadėjo – jokia valstybė, jokios institucijos ar „bendruomenės“, nes motinystė yra pačių pagimdžiusiųjų reikalas. Ar, veikiau, – pastangos nenuskęsti, jei kalbame apie kūrybinių ir intelektualinių profesijų atstoves. Ar jaučiuosi kalta, ar man turėtų būti gėda, kad prieš dešimtį metų kokybiškai dirbau gerai apmokamą, bet didelių intelektualinių iššūkių nekeliantį, kaip jūs sakote, „žemesnį“,  žurnalistinį darbą? Ne,  priešingai – didžiuojuosi, kad kaip mokėjau, taip išsiverčiau pati ir neprašiau niekieno išmaldos. Matote, esu senoviško auklėjimo – gėda būtų prašyti išmaldos, o gėdingų darbų man nėra, yra tik prastai atliekami. Gėda gal būtų už mokesčių mokėtojų pinigus ir stipendijas nuolatos važinėti pagerti į mėnesius trunkančias rezidencijas, per pažintis kaulyti premijų ir recenzijų, o nieko ypatingai vertingo ar bent jau skaitomo nesukurti. Be to, rimti rašytojai, menininkai ir intelektualai savo laiką ir energiją nukreipia į kūrybą, o ne į vojeristinius kažkokių vietinės reikšmės „glamūrų“ pašiepimus ir niekinimus. Paprastai, jeigu mintama rimtesnėmis idėjomis ir ieškai gilesnių dalykų, tai tokios sferos dažniausiai nė nerūpi, o su glamūrais susiduriama tuo atveju, kai patys rašytojai, kaip Salman Rushdie, Joan Didion ar Zadie Smith duoda interviu „Harper’s Bazaar“ ar „Vogue“. Pastaruosius dešimtį metų nebe imu, o dalinu interviu, o bet tai nesusiję su kokiais nors „potraukiais“, o su mano leidyklų organizuojama informacine sklaida. Mano leidėjai visose šalyse žino, kad asmeninio gyvenimo nekomentuoju, esu privatus žmogus, tad gyvenimo būdo žiniasklaidai esu visiškai netinkama pašnekovė.

Ar sekate šiuolaikinės popkultūros, televizijos naujienas? Gal, pavyzdžiui, yra pokalbių laidų arba serialų, kuriuos, Jūsų nuomone, verta pažiūrėti? (Jei gerai pamenu iš jūsų rašyto tinklaraščio „Rafinerija“, jums patiko britų miniserialas „Daktaras Živago“.)

Ne, popkultūros neseku, ir dėl to Lietuvoje įsiveliu į visokias juokingas situacijas, nes man kas nors labai rimtu veidu kartais ištaria kokią pavardę, kuri man nieko nesako, o paaiškėja, kad tai koks žmogus iš televizijos, gyvenimo būdo žurnalo, instagraminis įtakotojas ar panašiai, kurį visi likusieji Lietuvos gyventojai žino. Jau septyniolika metų  neturiu televizoriaus namie, nes negaliu pakęsti to triukšmo, visų tų kvailų viktorinų, „talentų“, pokalbių šou ir pan. Kartais mama praneša, kad žiūrėjo kokį gerą interviu ar kultūrinę laidą, tai tuomet susirandu ją LRT mediatekoje. Gaila, kad lietuviškų kultūrinių laidų vis mažėja, jos tampa kažkokios infantilios. Mielai internete per „pasivyk“ programą pažiūriu kai kurias prancūziškas kultūros laidas, dievinu Simono Schama, Simono Sebagh Montefiore ar Waldemaro Januszczako kultūrinę TV dokumentiką, Mary Beard laidas apie Antiką. Serialus žiūriu nedažnai, per „pasivyk“ TV interneto portaluose, kai noriu atsipalaiduoti, apie nieką negalvoti po darbo dienos ir esu pernelyg pavargusi ką nors skaityti. Tuomet dažniausiai (ir gana  pavėluotai) kliaujuosi draugų rekomendacijomis. Iš paskutinių matytų TV serialų patiko „Jaunasis popiežius“, „Tarnaitės pasakojimas“ pagal Margaret Atwood romaną, „Nuostabioji draugė“ pagal Eleną Ferrante, Agnieszkos Holland režisuotas čekų serialas „Degantis krūmas“ apie Jano Palacho protestą. „Daktaras Živago“ dulka užmarštyje, bet labai malonu, kad tokį neišdildomą įspūdį paliko mano kažkada prieš dešimtį metų rašytas blog’as. Visai smagu prisiminti anuos laikus, juolab, kad per tą dekadą nutiko tiek daug įvairiausių dalykų – parašiau keturias knygas, o rugpjūtį pasirodys penktoji – mano naujas romanas „Petro Imperatorė“, tad maniau, kad Nacionalinė biblioteka apie jį ir klausinės, o ne apie televiziją – ypač žmogaus be televizoriaus. (Juokiasi). Bet tai turbūt tik liudijimas, kad televizija ir gyvenimo būdo dalykai mases domina labiau, nei literatūra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.