Lituania, patria mia!

„Lituania, patria mia! Sei come la salute“, – taip italų kalba suskamba Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ pradžia. Neseniai Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką pasiekusi knyga išleista pernai rudenį Venecijoje. Vertimą atliko polonistas  Silvano De Fanti. Plačiau (straipsnis anglų k.) >>


Bibliografinė informacija

Messer Taddeo / Adam Mickiewicz ; a cura di Silvano De Fanti ; [traduzione dal polacco di Silvano De Fanti]. – Venezia : Marsilio, 2018. – 473, [1] p.. – (Gli anemoni) (Letteratura universale Marsilio ; n. 362/2018). – Orig. antr.: Pan Tadeusz. – Bibliogr.: p. 469-473. – ISBN 978-88-317-4286-3

Vilnius – istorijų ir legendų miestas

Georgas Braunas, Vilniaus miesto planas, Amsterdamas, 1657

Vilnių ir jo istoriją nuo senų laikų papildė įvairios legendos – XVI a. paplito geležinio vilko legenda, XVIII a. – Vilniaus bazilisko. Daugiatautis, daugiakalbis ir daugiakultūris Vilnius buvo ne tik Lietuvos Didižiosios Kunigaikštystės epicentras, tačiau ir pasaulio miestas, įtvirtinęs savo pozicijos garsiausių Europos kartografų darbuose, kuriuos geidė turėti Europos didikai savo asmeninėse bibliotekose. Tačiau anuometinių kartografų darbas nebuvo lengvas – graviūros buvo daromos pagal aprašymus, spaudos klišės legaliais ir nelegaliais būdais patekdavo į kitų spaustuvininkų rankas. Darbai būdavo kopijuojami, o autorystė nenurodoma. Komplikuota buvo ir eksponuojamo Vilniaus plano raida.

Toliau skaityti „Vilnius – istorijų ir legendų miestas“

Algirdo Landsbergio „Kelionė“

Pas mus atkeliavo nauja knyga – šiemet išėjusi Algirdo Landsbergio „Kelionė“  (išleido Maironio lietuvių literatūros muziejus). 2019 m. paženklinti A. Landsbergiui reikšmingomis sukaktimis: autoriui būtų suėję 95-eri, o romanas „Kelionė“ pirmąkart išleistas prieš 65-erius metus. Tada knyga išėjo Čikagoje (JAV), autoriui pelnius laikraščio „Draugas“ premiją . Dėkojame knygos sudarytojai, dr. Virginijai Babonaitei-Paplauskienei, už dovaną!

Plačiau apie knygą >>

Rašytoja Laima VINCĖ: „Man rašymas yra menas, išraiška, o ne biznis“

Parengė Silvija Stankevičiūtė


Laima Vincė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jungtinėse Amerikos Valstijose gimusi ir lietuvių išeivių šeimoje augusi poetė, rašytoja, vertėja Laima Vincė nuo lietuviškų šaknų niekada nenutolo. Nors didelę gyvenimo dalį praleido dirbdama JAV, Kinijoje, nuolat domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių tautos patirtimis, kasdienybe, skausmingais išgyvenimais ir tai savitai interpretuoja, analizuoja savo kūryboje. Lietuvoje L. Vincė yra praleidusi ne vienerius metus, atvykdama gyventi ir dirbti Sąjūdžio laikotarpiu, taip pat atkūrus nepriklausomybę. Regis, L. Vincės gyvenime visada pynėsi keli kalbos, tapatybės sluoksniai. Kaip formavosi ir keitėsi L. Vincės santykis su Lietuva, lietuvių literatūra bei kultūra? Kaip savo tapatybę apibrėžia daugiakalbę, daugiakultūrę aplinką patyrusi rašytoja? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų interviu su rašytoja Laima Vince.  

 – Gimėte ir užaugote JAV, tačiau savo kūryboje atsigręžiate į Lietuvos istoriją, sudėtingas ir traumines lietuvių tautos patirtis. Kaip formavosi Jūsų asmeninis santykis su kraštu, kurio iš esmės nepažinojote? Ar prisimenate, kokį įspūdį paliko pirmasis apsilankymas Lietuvoje ir kaip jis kito bėgant laikui?

– Jūs pažymite, kad aš Lietuvos „iš esmės nepažinojau“, tačiau jau nuo septyniolikos metų man asmeniškai buvo labai svarbu susipažinti su Lietuva ir suprasti, kokia ji yra ir kokia jos praeitis. Sakyčiau, kad netgi daug esu savo gyvenime paaukojusi, kad galėčiau įgyti gilų Lietuvos supratimą. Nesu viena tų Amerikos lietuvių, kuri Lietuvoje pasirodo kartą per trisdešimt metų ir tada laukia didelio dėmesio iš visuomenės. Man svarbiau giliai įeiti į kultūrą ir ją suprasti. O dažniausiai tai aš darau tyliai, nesiskelbdama viešai, kad esu atvykusi.   

Toliau skaityti „Rašytoja Laima VINCĖ: „Man rašymas yra menas, išraiška, o ne biznis““

Rašytoja Jolita HERLYN: „Knygų rašymas išgelbėjo mane nuo besiartinančios depresijos“

Parengė Silvija Stankevičiūtė


Jolita Herlyn – septynių romanų, kurių gretose „Trys mano vieninteliai“, „Mano vyrai ir jų žmonos“, „Svaigulys“, „Angelai neverkia“, interviu ciklo su užsieniečiais, apsilankiusiais ar gyvenančiais Lietuvoje, daugybės straipsnių apie keliones, vyrų ir moterų santykius bei kitas temas autorė. Nuo 2006-ųjų užsienyje gyvenanti rašytoja romanus pradėjo rašyti su šeima įsikūrusi Hamburge. Praeityje palikusi filosofijos dėstytojos, valdininkės, žurnalistės, televizijos laidų vedėjos ir rinkodaros specialistės karjerą, ji pasirinko uždaresnį ir ramesnį gyvenimo būdą. Ėmė kurti istorijas, kuriose vyrauja dvi pagrindinės – meilės ir emigracijos – temos. Koks J. Herlyn santykis su Lietuva, lietuvių literatūra bei kultūra?  Kodėl aktyviai viešojoje erdvėje veikusi, įvairialypę profesinę veiklą plėtojusi moteris nutarė kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą ir kokios šio pasirinkimo išdavos? Ką rašytoja nori pasakyti savo kūryba ir ką knygų rašymas davė jai pačiai? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų interviu su J. Herlyn.

– Prieš kelis mėnesius Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Ar, Jūsų manymu, svarbu suburti diasporos rašytojus? O gal – lietuvių autorius, kuriančius čia, Lietuvoje, ir diasporos rašytojus?

Sumanymas surengti pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą tikrai pasiteisino. Tai buvo nuostabus renginys, subūręs tokius skirtingus kūrėjus iš viso pasaulio. Ir kad ir kaip patetiškai tai nuskambėtų, bet mus išties jungė meilė Lietuvai ir literatūrai. Tikiuosi, kad tai bus tęstinis renginys. Glaudesnis bendradarbiavimas su lietuvių autoriais mums padėtų geriau pažinti vieni kitus ir pristatyti savo kūrybą platesnėse auditorijose.

Rašytoja Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje. Astos Mukienės nuotr.
Toliau skaityti „Rašytoja Jolita HERLYN: „Knygų rašymas išgelbėjo mane nuo besiartinančios depresijos““

Rašytoja Jutta NOAK: „Nuoširdžiausią savo knygų skaitytoją randu tik Lietuvoje“

Rašytoja J. Noak. Asmeninio archyvo nuotr.

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Kaune gimusi, tačiau jau kelis dešimtmečius Vokietijoje gyvenanti ir kurianti gydytoja, rašytoja Jutta Noak (tikr. Vaitkienė) nuo Lietuvos neatitolsta. Savo kūrybą leidžia lietuvių, rusų, vokiečių kalbomis, taip pat dažnai lankosi gimtajame mieste, mielai pristato savo knygas Lietuvos skaitytojams, dalyvauja literatūros vakaruose. Rašytojos kūrybinėje biografijoje – novelių, poezijos knygos, romanai, keletas eseistinių darbų. Jos kūrybai būdingas psichologizmas, poetiškumas, sąlygiškumas, subtiliai įprasminta būtis. Jutta Noak augo dviejų kultūrų – lietuvių ir vokiečių – apsuptyje, sukaupė išskirtinę gyvenimo patirtį, todėl jos kūryboje dažnai šmėžuoja dviejų tėvynių poliai, vienu metu praturtinantys asmenybę, tačiau taip pat supainiojantys identiteto paieškose. Romanu „Raudonos pelytės“ rašytoja atvėrė lietuvių literatūroje mažai tyrinėtą temą – Lietuvos vokiečių likimus bei Antrojo pasaulinio karo padarinius žmonėms, atsidūrusiems svetimose valstybėse, jų pastangas pritapti, išgyventi, susivokti savyje. Koks J. Noak santykis su Lietuva, lietuvių literatūra bei kultūra ir kokia rašytojos laikysena tapatybės paieškose? Kodėl gydytoja pasuko rašytojos keliu? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų – interviu su J. Noak.

Toliau skaityti „Rašytoja Jutta NOAK: „Nuoširdžiausią savo knygų skaitytoją randu tik Lietuvoje““