Naujausiame OIKOS numeryje – Dokumentinio paveldo tyrimų departamento tyrėjų publikacijos

Naujausiame Vytauto didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto leidžiamo žurnalo OIKOS, skirto lietuvių migracijos ir diasporos studijoms, numeryje (2019, Nr. 1(27)), rasite trijų Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimo departamento darbuotojų publikacijas. Vyr. metodininkė-tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė rašo apie Kanadoje angliškai kūrusią pirmosios lietuvių emigracinės bangos Kanadoje rašytoją Magdaleną Raškevičiūtę-Eggleston, jos kūrybinį bei archyvinį palikimą. Žurnalo recenzijų skyriuje rasite vyr. metodininkės-tyrėjos dr. Ilonos Strumickienės recenziją apie praėjusiais metais išleistą Artūro Grickevičiaus monografiją „Užsienio lietuvių vyskupas Paulius Antanas Baltakis OFM: tarnystės Bažnyčiai ir Tėvynei kelias“ (Kaunas, 2018) ir vyr. metodininkės-tyrėjos dr. Inos Ėmužienės straipsnį „Trijų Baltijos šalių bendrystės pėdsakai BATUN’o veikloje“ apie JAV estės Sirje Okas Ainso parašytą knygą „The Story of BATUN – Baltic Appeal to the United Nations (1966-1991)“ (US, 2018). 

Naujausią (ir senesnius) OIKOS numerius galima nemokamai skaityti internete adresu: https://www.vdu.lt/cris/handle/20.500.12259/32272 

Rašytoja D. STAPONKUTĖ: „Niekur kitur nenoriu ir negaliu būti įvertinta taip, kaip gimtajame krašte“

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Dalia Staponkutė. Giedriaus Baranausko nuotr.

Rašytojos ir vertėjos Dalios Staponkutės gyvenimas niekada nesisuko geografiškai nuoseklia trajektorija: baigusi filosofijos studijas Sankt Peterburge, anglų literatūros ir komparatyvistikos srities žinių sėmėsi jungtinėje Kipro ir Voriko (Warwick) universitetų doktorantūroje. Daugiau nei du dešimtmečius Kipre gyvenanti rašytoja savęs į rėmus nespraudžia ir nesistengia tapatintis su konkrečia – Lietuvoje kuriančių ar diasporos – rašytojų kategorija, viena literatūros srove. Nors rašytoja vertina skaitytojų pripažinimą, atvirauja, kad niekada jam nepataikauja. Trijų knygų autorė, sulaukusi aukščiausio skaitytojų įvertinimo už esė knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“, rašo naują romaną, kurio rengimo užkulisius atskleidžia interviu. Su D. Staponkute taip pat kalbamės apie jos patirtis Lietuvoje ir Kipre, aplinkos įtaką kūrybai ir daugelį kitų temų.

– Prieš kelis mėnesius Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Ar, Jūsų manymu, svarbu suburti diasporos rašytojus? O gal – lietuvių autorius, kuriančius čia, Lietuvoje, ir diasporos rašytojus?

Pradėsiu nuo antros klausimo dalies. Šis klasifikavimas – „diasporos rašytojai“ ir „lietuvių autoriai“ – nelabai dėkingas. Aš asmeniškai jaučiuosi jame kaip svečias. Taip, akademiniais, sociologiniais ar statistiniais, tikslais lengviau tirti literatūrą, kai egzistuoja kūrėjų grupių ypatumai, visokie „klasteriai“ ir panašiai, tačiau man atrodo, visi yra lietuvių rašytojai, jei rašo lietuviškai. Svarbiausia, bet koks klasifikavimas rašytoją gali riboti, todėl ribos šiuo atveju turėtų būti „nematomos“ ir nejaučiamos pačiam rašytojui. Patikslinsiu. Jeigu specialistai mane pristatys kaip diasporos rašytoją, tai skaitytojai mane skaitys kaip „diasporos“ rašytoją, net jei rašysiu apie Lietuvos aktualijas. Žinoma, ši situacija gali būti ir dėkinga, juk diasporos rašymas – žvilgsnis į Lietuvą per atstumą, o tai leidžia pastebėti daug detalių nematomų iš arti.

Kaip ten bebūtų, visi plušame lietuvių kalbos lauke, kuris mus jungia. Galima ginčytis. Na, pavyzdžiui, yra ir nelietuviškai rašančių diasporos rašytojų: Antanas Šileika, Daiva Markelis, Kęstutis Nakas, Birutė Putrius, Karolis G. Žukauskas ir kiti. Tačiau temiškai jie yra „lietuvių rašytojai“, nes rašo apie Lietuvą ir lietuvius. Beveik visi jų yra išversti į lietuvių kalbą. Tad – taip, kartais suburti mus visus yra labai svarbu, nepaprastai įdomu, kultūrologiškai naudinga, juk kiekvieno mūsų biografija tokia turtinga, kad jas visas užrašius praturtintume literatūrą ne tik temomis, bet turbūt ir siužetais, ne tik platyn, bet ir gilyn. Šalis, kurioje rašytojas kuria, daro jam didelę įtaką, ir tikiu, kad tekstai ta pačia tema parašyti Lietuvoje ir Graikijoje labai skirtųsi jau vien dėl to, kad vieni būtų rašomi supant gimtajai kalbai, o kiti – kitos kultūros sūkuryje. Tiesa, nemažai „lietuvių autorių“, gyvenančių Lietuvoje, kartais kuria ne Lietuvoje, o kur nors rašytojų namuose Švedijoje, Vokietijoje, Latvijoje ar kitur. Globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į „vietinę“ ir „nevietinę“ sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati Vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti. „Lentynų“ ir „žymeklių“ turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje. Tiktai archyvai nenori šviesos, nes jie išbaigti ir brandūs, o šiuolaikiniai tekstai turi persipinti, jungtis vienas su kitu, kad kada nors subręstų iki archyvų. Manau, kad reiktų daugiau bendrų renginių, kaip jūs sakote, o šalia jų – aktyvesnio tyrėjų, kritikų ir medijų dalyvavimo. Juk vis dėlto tai ­– mūsų gimtas žodis, atrandantis savo vietą pasaulyje unikaliais būdais.

Toliau skaityti „Rašytoja D. STAPONKUTĖ: „Niekur kitur nenoriu ir negaliu būti įvertinta taip, kaip gimtajame krašte““

Rugsėjo 11-oji – Tomo Venclovos gimimo diena

1937 m. rugsėjo 11 d. gimė Tomas Venclova – poetas, vertėjas, eseistas, publicistas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Sveikiname ir dalijamės emigracijoje parašytu T. Venclovos eilėraščiu!

Tomo Venclovos 80-metis Nacionalinėje bibliotekoje: diskusija „Apie laiką, viltį ir poeziją“ .
Diskusijos fragmentai žurnale „Literatūra ir menas“ >>


Dėkoju už atsakymus, kurių
Bemiegis protas vytis nebespėja,
Už tai, kad naują vandenį geriu,
Už būsimas žoles. Už kantrų vėją
Virš jų. Už kapą svetimoj šaly.
Už svetimo akmens nebaisų svorį,
Už nebūtį. Už tai, kad Tu gali
Iš jos atkurti būtį. Jeigu nori.

Už juodą sferų muziką. Už tai,
Kad ši diena ją visą sutalpino,
Įpratę būti prieblandoj, daiktai
Atsikartoja šiapus vandenyno.
Trys laikrodžiai sustoja į kertes.
Tinklainė, nebijodama suklysti,
Atranda spyną, staltiesę, žvaigždes
Ten pat, kur jas atrasdavo vaikystėj.


Venclova, Tomas. Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.

Knygos „The Story of BATUN – Baltic Appeal to the United Nations (1966–1991)“ pristatymas

2018 m. pavasarį pasirodžiusi išskirtinė knyga „The Story of BATUN – Baltic Appeal to the United Nations (1966–1991)“, liudijanti apie trijų Baltijos šalių nepriklausomybės siekį, – tai Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančios estų kilmės Sirje Okas Ainso knyga-šaltinių rinkinys. Šio unikalaus leidinio pristatymas ir pokalbis su autore rugsėjo 12 d. vyks Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Renginį moderuos diasporos tyrėja dr. Ina Ėmužienė. Knygos pristatymas vyks anglų kalba.

Toliau skaityti „Knygos „The Story of BATUN – Baltic Appeal to the United Nations (1966–1991)“ pristatymas“

Lituanistikos skyriaus pėdsakai „Draugo“ priede „Kultūra“

JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ priede „Kultūra“, išėjusiame šį šeštadienį (rugsėjo 7 d.), rasite net kelis Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus pėdsakus.  Mūsų skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė recenzuoja keliautojos Eglės Gerulaitytės antrąją knygą, „Amerika be dangoraižių“ “ (p. 7). „Ši knyga nėra vien apie keliones. Tai ne tik išorinė kelionė į svečias šalis, bet ir kelionė po savąjį aš. Ir (galbūt) savęs atradimą“, rašo Deimantė.

Pristatydama rugpjūčio kultūrinę padangę, Astrida Petraitytė pastebi Leonardo Skirpsto parodą „(Ne)lokali istorija“, skirtą Baltijos kelio 30-mečiui (p. 2-3, 8). Paroda Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje veiks iki rugsėjo 22 d. Užsukite!

Daugiau apie parodą >>

Iš tarpukario laikraščių. Apie plaukus ir protą

Jeigu tikėsime 1930 m. vasario 20-osios „Lietuvos žiniomis“, vienas vokiečių medikas  būtų pritaręs patarlei „Ilgas plaukas, trumpas protas“ (beje, ši patarlė yra tarptautinė[1]): „Mediko nuomone, smagenys [smegenys] kliudą plaukams augti, nes atima iš jų kraują. […] Plikė esanti geriausias ir tikriausias protingumo ir išminties įrodymas. […] Kas del to, kad jo teorija prieštaraujanti faktams, medikas atsako: „nuo to tik blogiau faktams “.


[1] Giedrė Bufienė, „Boba lietuvių patarlėse ir priežodžiuose.“ Tautosakos darbai, 16(23),  2002, 63.