Poetė A. HALBERSTADT: „Tekstuose privalo glūdėti atskiras pasaulis“

„Kai vėl čia grįžtu / šis miestas regis pusiau tikras, pusiau haliucinacija“,  – eilėraštyje „Vilniaus dienoraštis“ rašo čia gimusi ir užaugusi, Maskvoje studijavusi, jau beveik keturiasdešimt metų Niujorke gyvenanti poetė Anna Halberstadt.  2017 m.  pasirodė Mariaus Buroko iš anglų į lietuvių kalbą išversta jos poezijos knyga „Vilniaus dienoraštis“ (Vilnius: LRS leidykla), A. Halberstadt  kūryba įtraukta į šiemet išėjusią pasaulio lietuvių rašytojų antologiją „Egzodika“ (Vilnius: LLTI).

Dažnai minite, kad turėjote nuostabią literatūros mokytoją Rozą Glinterščik. Gal galėtumėte papasakoti apie ją ir jos literatų būrelį?

Roza atėjo mus mokyti rusų literatūros, kai buvau septintokė Salomeikoje (Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje). Dabar suprantu, kad ji buvo jauna, trisdešimt šešerių metų, moteris, tačiau tada atrodė labai rimta – tamsiais kostiumėliais ir baltomis palaidinėmis, su akiniais ant malonaus, protingų akių veido. Ji tuojau pat pakėlė mūsų mokslų lygį. Kalbėjosi su mumis taip, lyg mes būtume suaugę, visiškai netoleravo vidutiniškumo. Jos parašytas puikus pažymys pakylėdavo – kaip tą kartą, kai ji prieš visą klasę perskaitė mano rašinį apie mano tėvo studijų laikų bičiulį, šviesaus atminimo Zigmuntą Balevičių. Tačiau kitąkart ji parašydavo ką nors triuškinančio – tarkime, „cukruotas vanduo“ po sakiniu rašinyje. Ji įkūrė rusų literatūros būrelį, kai man buvo keturiolika, mano bendraklasė Aldona Murauskaitė taip pat jam priklausė. Skaitėme Mandelštamo, Cvetajevos, Achmatovos, Pasternako ir kitų didžių poetų kūrybą. Jų darbai sovietmečiu beveik nebuvo publikuoti, o išleistieji prieš revoliuciją juodojoje rinkoje kainavo nepaprastai daug.

Vienas iš mūsų svečių buvo jaunas disidentas, aukštas šviesiaplaukis vyriškis su juoda berete, – Tomas Venclova. Jis kalbėjo mums, kad puikiausi Sidabro amžiaus poetai nemirė sava mirtimi lovose, o pražuvo GULAGe, nusižudė ar mirė nuo bado arba depresijos. Jis taip pat pasakė šį tą, kas privertė mane išsižioti iš nuostabos: kad literatūros nebuvo, kol Pasternakas neprisėdo ir neparašė „Daktaro Živagos“. (Knyga buvo apdovanota Nobelio premija, tačiau sovietų valdžia privertė Pasternaką premijos atsisakyti.) Ne per seniausiai priminiau Tomui tą jo kalbą, o jis atsakė: „Ar aš tikrai tai sakiau?“.

Po kurio laiko mūsų klubą panaikino, o Rozai buvo uždrausta dirbti mokyklose dėl antisovietinio jos veiklų pobūdžio. Aš ir toliau pas ją lankydavausi, kai jau studijavau psichologiją Maskvos universitete ir vėliau, iki pat mano išvykimo iš Sovietų Sąjungos. Sykį jai pasiskundžiau, kad negaliu rasti darbo, nors baigiau patį prestižiškiausią universitetą šalyje ir dar retą profesiją. Žinoma, dėl vadinamojo penktojo paragrafo sovietiniame pase – tautybės. Roza, kurios šeima iškentė Stalino valymus, atsakė man: „Žmonės dažnai kaltina aplinkybes dėl gyvenimo nesėkmių, tačiau aplinkybės dažniausiai nėra palankios. Prašau, nesakyk man, kad ieškai darbo, kol neieškai jo kiekvieną dieną!“ Ir aš pradėjau ieškoti.

Toliau skaityti „Poetė A. HALBERSTADT: „Tekstuose privalo glūdėti atskiras pasaulis““