Giovannos (Lozoraitis) pomidorų padažas

Parengė Dalia Cidzikaitė


Giedrė Jankevičiūtė, „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ („Aidai“, 2005).

Puikioje 2005 m. leidyklos „Aidai“ išleistoje Giedrės Jankevičiūtės knygoje „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ buvusio Lietuvos diplomato Kazio Lozoraičio našlė, dailininkė ir restauratorė Giovanna Pignatelli-Lozoraitis (1930.09.30-2021.07.25) skaitytoją vedžioja ne tik po Antikos, viduramžių, renesanso, Baroko ir šių dienų Romą bei jos apylinkes, kur netrūksta ir lietuviškų pėdsakų, bet ir supažindina su Romos ir jos gyventojų kasdienybe, mada, kinu ir pačiais romiečiais. O knygos autorės paprašyta pasidalyti vienu kitu patarimu, kaip pasigaminti keletą itališkų patiekalų, mielai tai padaro.

Giovanna pažintį su italų virtuve siūlo pradėti nuo pomidorų padažo. Gaminant pomidorų padažą italė rekomenduoja naudoti konservuotus pomidorus, nors, sako ji, ir iš šviežių pomidorų pagamintas padažas nepalyginamai skanesnis nei pirktinis. 

Pomidorus reikia nuplauti, palaikyti verdančiame vandenyje, paskiau, perliejus šaltu vandeniu, nulupti, supjaustyti ir troškinti puode maišant medine mentele, kad padažas nesviltų, kol išsiskirs pakankamai sulčių. Kai pomidorai pakankamai išsileidžia, įpjaustykite į padažą truputį morkų, nuluptų saliero stiebų, įdėkite gabalą nelupto svogūno ir ketvirtį nulupto svogūno. Kai svogūnas suminkštėja, įverkite druskos, cukraus, karčiųjų raudonųjų paprikų – peperoncino. Išjungę ugnį, įpjaustykite baziliko. Pertrinkite masę mikseriu.

Toks padažas puikiai tinka su ryžiais, pasta, mėsos patiekalais. Beje, į troškinamus pomidorus įdėję dešrelę be odos arba faršo, gausite mėsišką pomidorų padažą. Italai tokį pomidorų padažą paprastai dar pagardina tarkuotu Parmos sūriu. Indelis su sūriu statomas ant stalo, kiekvienas valgytojas jo užsiberia tiek, kiek nori.

Daugiau Giovannos Pignatelli-Lozoraitis receptų ieškokite knygoje: Giedrė Jankevičiūtė, „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ („Aidai“, 2005).

Rašytojos Dainos Opolskaitės knygų lentyna

Kūrybiškiausios anotacijos konkursas „Pasaulis mano knygų lentynoje“ tęsiasi, tad raginame dalyvauti!

Kad pagautų įkvėpimas, kviečiame pasmalsauti, kokios knygos puošia rašytojos Dainos Opolskaitės asmeninę knygų lentyną, kokią knygą rašytoja rekomenduotų perskaityti ir kodėl.

Nebūtina ieškoti romano norint patirti skaitymo malonumą. Trumpų apsakymų knyga gali tapti puikiu iššūkiu. Nepriekaištingi savo struktūra ir intriguojantys apsakymai kviečia skaitytoją pasimatuoti ir savo, skaitytojo, brandą nuo paprasčiausio iki sudėtingiausio. Svarbi rekomendacija: po kiekvieno apsakymo giliai įkvėpti ir neskubant sučiulpti ledinuką.


D. Opolskaitė apie Julio Cortazaro „Žaidimas baigtas“
Rašytojos Dainos Opolskaitės knygų lentyna. Didesnę nuotrauką rasite Nacionalinės bibliotekos paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“>>

O daugiau informacijos apie konkursą „Pasaulis mano knygų lentynoje“ rasite štai čia >>

„Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pas sau dovanoji…“

Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Pastaraisiais metais daug dėmesio skyrėme rašytojų įamžinimo temai: domėjomės, analizavome, ieškojome įvairių įamžinimo formų. Neseniai įdomus įamžinimo ženklas (tiksliau, žinia apie jį) „surado“ mus. Liepos mėnesį rašytojui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, akademikui Vytautui Martinkui greta Eržvilko miestelio bibliotekos atidengtas vardinis ąžuolo suolelis – jurbarkiečio meistro Juozo Videikos meno kūrinys. Rašytojas gimė tuose kraštuose, Jerubiškių kaime, mokėsi Eržvilko vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1960 metais. Neužmiršo nei savo gimtinės, nei Eržvilko. Vietos bibliotekoje jis dažnas svečias – su savo kūryba, knygomis ir prisiminimais.

Įdomu tai, kad suolelį puošia rašytojo mintis, išsakyta per Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro inicijuoto pokalbių ciklo su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais interviu.

Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pats sau dovanoji, greičiau – pasiskiri. Juk ieškai ir turi atrasti jėgų rašyti, kai tavęs ne tik negiria, bet vadina prastu rašytoju, grafomanu ir t. t. Visoks gal ir esi. Ką gi, literatūra – ne krepšinis. Ne kiekvienas joje priklauso savai (bendraminčių, kolegų) komandai, sirgalių tribūnos – kaip per karantiną – būna ir tuščios.

Vytautas Martinkus

Visas interviu su V. Martinkumi>>

Visas pokalbių ciklas>>

Kokį kūrinį perskaityti rekomenduoja prof. Vytautas Landsbergis?

Prof. Vytautas Landsbergis per renginį Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje, kur atvirajame fonde saugoma jo asmeninė biblioteka.

Ar ketinate dalyvauti kūrybiškiausios anotacijos konkurse „Pasaulis mano knygų lentynoje“? Gal dar svarstote, kokią knygą vertėtų perskaityti ir pristatyti? O gal tiesiog ieškote skaitinio atostogoms arba ilgėjantiems vakarams? Galbūt apsispręsti padės knygas rašančių žmonių rekomendacijos. Iki konkurso pabaigos vis pasidalinsime rašytojų pasiūlymais, fotografijose įamžintais jų  knygų lentynų vaizdais.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo biblotekoje galima patyrinėti prof. Vytauto  Landsbergio asmeninę biblioteką. Valstybingumo erdvės lentynose  – atvirajame fonde – atsiveria itin marga knygų paletė. O ką V. Landsbergis rekomenduotų perskaityti  potencialiems  konkurso dalyviams?.. Pasiteiravome, kai  užsuko į Valstybingumo erdvę. V. Landsbergio pasirinkimas buvo kiek netikėtas:  jis rekomendavo Igno Šeiniaus novelę „Juzulis Ėglis.

Toliau skaityti „Kokį kūrinį perskaityti rekomenduoja prof. Vytautas Landsbergis?“

Povilas Puzinas: dviejų tautų menininkas

Dalia Cidzikaitė


1998 m. Vilniaus paveikslų galerijoje surengtos Puzino darbų parodos proga Lietuvos dailės muziejus išleido parodos katalogą, kurio viršelį puošiantis garsusis dailininko paveikslas „Dvidešimtojo amžiaus Madona“, dar žinomas kaip „Benamių madona“ (1951), vaizduoja lietuvę motiną su kūdikiu ant rankų. Limis.lt

Praėjus kiek daugiau nei 50 metų nuo dailininko Povilo Puzino (Paul Peter Puzinas, 1907 m. rugpjūčio 3 d. Ryga – 1967 m. spalio 20 d. Niujorkas) mirties, ne vienas Amerikos lietuvis iki šiol jį laiko vienu geriausių diasporoje kūrusių menininkų. Lietuvoje Puzino vardas ir darbai, kitaip nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje kūrusių Vytauto Kasiulio ar Antano Mončio, mažai kam žinomi, nors dalis šio menininko paveikslų yra saugomi Lietuvos muziejuose, tarp jų ir bene garsiausias dailininko darbas – „Dvidešimtojo amžiaus madona“ (dar žinoma „Benamių madonos“ pavadinimu, 1951), pelnęs aukščiausią premiją tarptautinėje parodoje Los Angeles, o po kelių metų – 1956-siais – ir Amerikos profesionalų dailininkų sąjungos (angl. American Artists Professional League, Inc.) pagrindinę premiją ir tapęs tolimesnės sėkmingos karjeros riboženkliu.

Puzinas yra vienas iš tų retų atvejų, kai dailininku ir jo šlove lietuviams tenka „dalytis“ su dar viena tauta – šįkart kaimynais latviais. Keliose internetinėse meno svetainėse netgi nurodoma, jog Puzinas buvo latvis. (Panašiai ir mes, lietuviai, elgiamės su Lietuvoje gimusiais ar tik iš Lietuvos kilusiais žydų tautybės asmenimis, tapusiais pasaulinio garso įžymybėmis.) Tiesa, Puzino ryšys su Latvija – anaiptol ne simbolinis. Būsimas dailininkas gimė Rygoje lietuvių išeivių šeimoje. 1920 m. baigė Rygos lietuviškąją mokyklą, 1921–1923 m. mokėsi Kultūros meno mokykloje. Nuo 1923 m. kaip laisvasis klausytojas, o nuo 1928 m., gavęs brandos atestatą, jau kaip pilnateisis studentas, studijavo Rygos dailės akademijoje, buvo garsaus latvių peizažisto, dailės mokytojo, Latvijos dailės akademijos įkūrėjo ir pirmojo rektoriaus Vilhelms‘o Purvītis‘o (1972–1945) mokinys. 1932 m. tapęs diplomuotu dailininku, Puzinas atsisveikino su gimtuoju miestu ir artimiausius savo gyvenimo ir karjeros metus susiejo su Lietuva. Į Rygą menininkas trumpam dar sugrįš – už dalyvavimą lietuvių ir latvių rezistentų veikloje 1944 m. kovo–rugsėjo mėnesiais gestapo bus kalinamas Rygos kalėjime. Latviškus saitus visam laikui sutvirtins ir 1937 m. įvykusios vedybos su latve Austra Bošs.

Toliau skaityti „Povilas Puzinas: dviejų tautų menininkas“

„Dūzgia bibliofilų avilys Žemaičiuose…“

Mūsų rankas ir akis pagaliau pasiekė 2020 m. pabaigoje išėjęs laikraščio „Žemaičių bibliofilas“ numeris (Nr. 10), kuriame aprėpiamas platus knygų mylėtojams aktualių temų spektras.

 Pirmajame puslapyje, redakcijos žodyje, primenama laikraščio istorija: jį nuo 2000 m. leidžia Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubas.  Pats bibliofilų klubas įkurtas anksčiau, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. „Ne be reikalo trisdešimt šeštus metus dūzgia bibliofilų avilys Žemaičiuose. Tik kvailys iš to nemato naudos. Knygių bičiulija gyvena ne kaip šeškai, kiekvienas už save, bet kaip bitės, kaip senovės lietuviai iš prigimties bitininkai (bičiuliai), kuriems svetima laisvą žmogų paversti tarnu“, – rašo redakcija.  Laikraščiui pradžią davė 1995 m. kultūros savaitraštyje „Žemaičių saulutė“ išspausdinti 6 teminiai puslapiai ir nuo 1996 m. kartą per mėnesį pasirodydavęs „Bibliofilų puslapis“ laikraštyje „Plungė“. Greta redakcijos žodžio rasite ir Simono Daukanto bibliofilų klubo himną, kurį 1985 m. parašė Gintautas Černeckis. Pirmajame puslapyje, publikacijoje „Kiek žmoguje kalbos“,  mintimis dalijasi ir akademikė Viktorija Daujotytė, pernai  paminėjusi 75-etį. „Kiek žmoguje kalbos, tiek ir galimybių pasaulyje veikti, pasirenkant vieną  ar kitą veikimo būdą“, –  teigia ji.

Toliau skaityti „„Dūzgia bibliofilų avilys Žemaičiuose…““