Tomo Venclovos kolekciją papildė naujos knygos užsienio kalbomis

1989 m. Miunchene pradėjo veikti Lyrikos kabinetas (Lyrik Kabinett).  Trisdešimties metų sukakties proga 2019 m. išleista antologija „Im Grunde wäre ich lieber Gedicht“ („Iš principo mieliau būčiau eilėraštis“) sutalpina apie pustrečio šimto eilėraščių iš šioje erdvėje vykusių skaitymų.  Knygoje rasite T. Venclovos eilėraščio „Dvilypė nuotrauka“ vertimą į vokiečių kalbą. Savo eiles šioje įdomioje Miuncheno vietoje skaitė ir daugiau lietuvių –  paminimi Gintaras Grajauskas, Antanas A. Jonynas, Sigitas Parulskis… Apie kabineto istoriją galima pasiskaityti čia (vokiečių k.) >>

Kita knyga atkeliavo iš Maskvos: tai yra 2019 m. išėjusi Liudmilos Sergejevos atsiminimai „Жизнь оказалась длинной“ („Gyvenimas pasirodė ilgas“). Pasak L. Sergejevos, jai teko laimė susipažinti ir artimai bendrauti su įdomiais, talentingais žmonėmis. T. Venclovos bičiulė prisimena pažintis su Ana Achmatova, Nadežda Mandelštam, Josifu Brodskiu…

Lenkų kalba išleistoje knygoje „Draugas : szkice do biografii Franciszka Ancewicz“ (2004) Zenowiuszius Ponarskis pasakoja apie vingraus likimo žurnalistą, teisininką Praną Ancevičių, kuris iki šiol prisimenamas kaip vienas žymiausių Lenkijos sovietologų. Neseniai Lietuvos knygynuose pasirodė jo straipsnių ir atsiminimų knyga „Varšuva–Vilnius: 1939 ruduo“ (Bonus Animus). Ištraukų, kuriose užfiksuoti pokalbiai su ekscentriškuoju Juozapu Albinu Herbačiausku, neseniai publikavo portalas „15min“ >> (Kaip ir galima tikėtis, pašnekesiai buvo gan spalvingi.)

Vilniuje prisiminta Wladyslawo Wielhorskio asmenybė

Praėjusią savaitę Vilniuje įvyko mokslinė konferencija „Sovietologijos pradžia: Rytų Europos mokslinių tyrimų institutas Vilniuje (1930-1939) – idėjos – žmonės – palikimas (90-mečio įkūrimo proga)“. Instituto direktoriumi 1931–1939 m. buvo Wladyslawas Wielhorskis. Pranešimą apie šią iškilią ir įdomią asmenybę perskaitė Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjas dr. Tomasz Błaszczak, konferencijoje dalyvavo W. Wielhorskio giminaičiai.

Per Vilniaus knygų mugę pristatėme pirmąkart išleistą W. Wielhorskio dienoraštį, rašytą Pirmojo pasaulinio karo metais Balčių dvare. Dienoraščio rankraštis yra saugomas Nacionalinėje bibliotekoje, Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Tekstą iš lenkų kalbos išvertė Irena Aleksaitė, kurią drąsiai galima pavadinti vertimo virtuoze. Plačiau apie knygos pristatymą>>

90-metį švenčia Gražina Ručytė-Landsbergienė

Šiandien 90-metį švenčia pianistė, pedagogė, visuomenės veikėja Gražina Ručytė-Landsbergienė.  Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje galite susipažinti su jai svarbiomis, netgi  sentimentalią vertę turinčiomis knygomis. G. Ručytė-Landsbergienė itin brangina šiuos keturis Nikolajaus Gogolio tomelius, į Lietuvą parsivežtus iš Sibiro. Valstybingumo erdvės atvirajame fonde saugoma Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko prof. Vytauto Landsbergio asmeninė biblioteka yra ir šeimos biblioteka, atskleidžianti skaudžias ir šviesias patirtis, nuolatinę gyvenimo kaitą.

Toliau skaityti „90-metį švenčia Gražina Ručytė-Landsbergienė“

Ištrauka iš spaudai rengiamo Władysławo Wielhorskio 1915–1917 metų dienoraščio – žurnale „Metai“

Nauji metai, nauji „Metai“. Gurkšnodami rytmetinę kavą, galėjome pasidžiaugti, kad skaitančiosios visuomenės akis pagaliau pasiekė mūsų kolegų Astos Miltenytės bei dr. Tomasz Blaszczak ir vertimo virtuozės Irenos Aleksaitės bendro triūso rezultatai. „Metuose“ (2020, Nr. 1) publikuojama ištrauka iš W. Wielhorskio dienoraščio. „Władysławo Wielhorskio (1885–1967) asmenybė šiais laikais yra primiršta tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, žinoma tik siaurame specialistų rate. Todėl Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotojų aptiktas bibliotekos rankraštyne jo 1915–1917 metų dienoraštis, rašytas Balčių dvare (dabar Raseinių rajono Nemakščių seniūnija), yra puiki proga tiek grąžinti lituanistikai jo asmenybę, tiek supažindinti su Žemaitijos kasdienybe Pirmojo pasaulinio karo metais. Tokių šaltinių lietuvių literatūroje nėra (gretimiausiu galima laikyti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo metų dienoraštį“, – „Metuose“ pasakoja T. Błaszczak. Nekantraudami laukiame Vilniaus knygų mugės 2020, kurios metu  spaustuvės dažais kvepianti knyga, planuojama, bus pristatyta skaitytojams!

Toliau skaityti „Ištrauka iš spaudai rengiamo Władysławo Wielhorskio 1915–1917 metų dienoraščio – žurnale „Metai““

Kiekvienam savas Nobelis

Reklama iš: Trumpas vadovėlis sviestininkystės / parašė J. Smilgevičia. [S.l.] : [s.n.], 1905

XIX a. Rusijos imperijos sostinėje Peterburge apsigyveno galvotas ir verslus švedas Immanuelis Nobelis. Nobelis turėjo keturis sūnus: Alfredą, Emilį Oskarą, Robertą ir Ludvigą. Tėvas ir sūnus laisvalaikį leido išradingai, pvz., eksperimentuodavo su nitroglicerinu. Iš keturių sūnų čia mus domins ne tas, kuris sugrįžo į Švediją, padarė tam tikras išvadas dėl nitroglicerino, dabar šiek tiek žinomas dėl uždirbtų pinigų paskyrimo vienos kuklios premijos fondui, o  Robertas ir Ludvigas, patraukę į pietus ir saulėtame Baku mieste,  Azerbaidžane, įsteigę naftos kompaniją „Branobel“ (trumpinys iš rus. „братьев Нобель“). Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad mūsų agrarinio krašto gyventojams visa tai nelabai rūpėjo, bet šiek tiek pasidomėjus panašu, kad prakutusius Lietuvos ūkininkus pasiekdavo Nobelių šeimos talento vaisiai – pieno separatorių pavidalu.  Nuotrauką iš separatorių fabriko Peterburge rasite čia >> (1905 m., kai atspausdintas šis reklaminis leidinys, fabriką valdė Ludvigo sūnūs).

P.S. Pasakojama, kad minėtoji kukli premija buvo įkurta po to, kai Švedijoje gyvenusį Nobelį pasiekė ir susimąstyti paskatino gerokai perdėti gandai apie jo paties mirtį. Esą, viename Prancūzijos laikraštyje pasirodė nekrologas, kur jis įvardintas kaip „mirties pirklys“. Iš tiesų 1888 m. Prancūzijos pietuose netikėtai mirė Ludvigas Nobelis. [1]


[1] https://www.history.com/news/did-a-premature-obituary-inspire-the-nobel-prize

Gabus kombinatorius Cvirka, arba P. Cvirka – A. Margerio pusininkas?

Dalia Cidzikaitė


Frank Kruk arba Graborius Pranas Kriukelis : romanas / Petras Cvirka. – Kaunas : Sakalas, 1934 (Kaune : koop. „Raidės“ sp.). – T. 1 .

Nors lietuvių rašytojų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenimas buvo palyginti ramus, kartkartėmis jo giedrą padangę nušviesdavo vienas kitas ryškesnis žaibas, sudrebindavo stipresnis griaustinis. Vienu iš tokių žaibų tapo 1958 m. rugpjūčio 30 d. laikraštyje Draugas B. Babrausko mestas kaltinimas Petrui Cvirkai – „Frank Kruk romano gimtinė Chicagoje“[1]. Straipsnio autorius buvo įsitikinęs, kad Cvirka, rašydamas savo garsųjį romaną, nuplagijavo jam JAV lietuvio Algirdo Margerio (tikrasis vardas Konstantinas Šeštokas) atsiųstą apysaką, pastarajam viliantis, jog žymus rašytojas ją paskelbs Lietuvos spaudoje, o galbūt net išleis atskira knyga. Margerio apysaka taip ir neišvydo dienos šviesos. O gal išvydo, tik… kitu pavadinimu ir kito autoriaus pavarde?

Pasak Babrausko, Margeris savo rankraštį Cvirkai išsiuntė apie 1930 metus. Cvirka savo dviejų dalių satyrinį romaną išleido 1934 metais. Pasirodžius kūriniui, Cvirka sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. Pagyras dalijo Lietuvos rašytojai, tokie kaip Kostas Korsakas, teigęs, kad kolega, nė karto nebuvęs Amerikoje, sugebėjo ypač sumaniai pasinaudoti JAV lietuvių spauda ir sukurti įtikinantį Amerikos lietuvio Franko Kruko ir jo aplinkos paveikslą.

Toliau skaityti „Gabus kombinatorius Cvirka, arba P. Cvirka – A. Margerio pusininkas?“