Vilnietė rašytoja  Aldona Liobytė

Parengė Arida Riaubienė


Prieš 108 metus vasario 24 d. Vilniuje gimė lietuvių vaikų rašytoja, dramaturgė, vertėja Aldona Liobytė. Visas šios kūrėjos gyvenimas buvo susijęs su Vilniumi. Neatsitiktinai, savo autobiografijoje, Liobytė apie Vilnių rašė: „Gimiau Vilniuje, gražiausiame pasaulio mieste…“[1].

Būsimoji rašytoja 1932 m. baigė Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1932–1935 m. Vilniaus universitete studijavo lenkų kalbą ir literatūrą, 1935–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune – lietuvių kalbą ir literatūrą. Liobytė keletą metų vaidino „Vaidilos“ ir Vilniaus dramos teatruose.  Nuo 1949 m. ji  vadovavo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijai. Liobytės vadovavimo  leidyklai laikotarpiu „[…] ryškiai ėmė keistis vaikams ir jaunimui leidžiamos knygos pobūdis, buvo ieškoma ir atrandama nauji talentingi autoriai, dailininkai“[2]. Jaunieji skaitytojai turėjo progos susipažinti  su kai kurių prieškario rašytojų, pavyzdžiui, Prano Mašioto, Mato Grigonio,  Bronės Buivydaitės, Liudos Didžiulienės-Žmonos, kūryba.  Pateikdama Valstybinės grožinės literatūros leidyklai naujas idėjas ir sumanymus, Liobytė dažnai užkliūdavo sovietinei cenzūrai, todėl 1961 m. darbą leidykloje ji buvo priversta palikti „savo noru“.

Kelios vaikų kartos užaugo skaitydamos Liobytės  parengtus stilizuotus  teminius liaudies pasakų rinkinius „Šimto zuikių piemuo“ (1959), „Nė velnio nebijau“ (1964, 1988), „Gulbė karaliaus pati“ (1963, 1980, 1986, 2012). Liobytė kūrė pjeses vaikams ir jaunimui. Vaikų dramaturgijos ir teatro istorijoje svarbios tautosaka paremtos dramos „Kupriukas muzikantas“ (1955), „Meškos trobelė“ (1956), „Užburtas karaliūnas“ (1965), „Kuršiukas“ (1971)  ir kt.  Liobytė išvertė lenkų, italų, prancūzų, švedų vaikų literatūros klasikai priskiriamų knygų.

Rašytoja augo ir brendo Vilniuje,  jos  kūryboje neretai pastebimi Vilniaus miesto motyvai. Rašydama Liobytė naudojosi istorine literatūra, romantiškais pasakojimais  apie Vilnių.   1959 m. trijuose žurnalo „Moksleivis“ numeriuose  buvo publikuotas Liobytės straipsnių ciklas „Vilniaus miesto žali bromai“. Naudodamasi  kultūros istorijos faktais bei padavimais, rašytoja pasakoja kas sukūrė tuometinį Vilniaus miesto vaizdą. Apie Aušros vartus „Moksleivyje“ Liobytė rašė: „Šie vartai seniau buvo vadinami Medininkų vartais, nes pro čia ėjo kelias į Medininkus, kur stovėjo Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių pilis.  Ant senųjų keturkampių vartų pastatyta koplyčia su madonos paveikslu; jis buvęs nutapytas XVI a. viduryje Žygimanto Augusto pilyje. Per keturis šimtmečius jis apaugo legendomis, prietarais ir sidabriniais „votais“ – aukomis; koplyčios viduje sienos buvo nukabinėtos sidabrinėmis kojytėmis, širdytėmis, akytėmis: daugelį amžių žmonės vylėsi sidabru papirkti gražųjį  madonos paveikslą, kuris suteikiąs širdžiai džiaugsmo, akims šviesos, kojoms ir rankoms – jėgos ir sveikatos“[3]. Liobytė yra parašiusi  apsakymus „Vilniaus miesto įkūrimas“ bei „Lakštingala ir rožė“, skirtą Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios atsiradimui.

Toliau skaityti ”                                                                     Vilnietė rašytoja  Aldona Liobytė”

Legendiniam BBC – 100! Lietuviškieji britų radijo akcentai

Parengė Dalia Cidzikaitė


BBC radijo prodiuserio Valo Gielgudo šventinis sveikinimas Unei Baye (Babickaitei). – Londonas, 1934 m.

Šiemet britų nacionalinis transliuotojas „British Broadcasting Corporation“, geriau žinomas trijų raidžių BBC trumpiniu, švenčia 100 metų sukaktį. Ankstyvieji BBC metai turi ir lietuviškų akcentų.

Praėjus septyneriems metams nuo BBC įkūrimo, 1929-ųjų pradžioje į radiją atėjo dirbti Val Henry Gielgud (1900–1981). Žymaus britų aktoriaus sero Johno Gielgudo brolis savo karjerą BBC pradėjo „Radio Times“, bet netrukus perėjo prie radijo dramų kūrimo, tapdamas prodiusavimo skyriaus vadovu, atsakingu už radijo dramas. Būtent jam šiandien BBC turi dėkoti už teatro atėjimą į radiją, už radijo dramos įsitvirtinimą britų nacionalinio transliuotojo eteryje. Trumpą reportažą apie Valo Gielgudo indėlį į radijo dramą ir BBC istoriją rasite čia: https://www.bbc.co.uk/sounds/play/p010syrl.   

Nedaugelis žino, jog Gielgudo giminės šaknys – Lietuvoje, o jas prisiminti ir bent kurį laiką jomis domėtis Valą Gielgudą paskatino pažintis su lietuvių aktore ir režisiere Une Babickaite-Graičiūniene, sceniniu vardu Unė Bayé. Vieną dieną vartydama BBC programą jos akis netikėtai užkliuvo už lietuviškai skambančios pavardės – Gielgud. Nieko nelaukusi, ji nuvyko į BBC ir paprašė pasimatyti su Valu Gielgudu. Apie pirmąją pažintį toliau pasakoja pati aktorė. 1929 m. vasario 13 d. dienoraščio įraše ji detaliai nupasakojo judviejų susitikimą: „Įeinu kabinetan, ogi tas ponas Val Gielgud apie 24 metų labai simpatingas berniokas. Sakau jam savo istoriją. Jis sako, aš mielu noru padaryčiau tamstai viską, bet ne tiek politika neleidžia, kaip laikas. <…> Gale jo klausiu, ar jis nepaeina iš lietuvių, sako taip. Mano tėvas veda savo gimimą iš Lietuvos ir sako, kad mūsų pavardė labai senobinė. Na, o čia mes labai susigiminiavom. Aš nudžiugau, kad aš neapsirikau, o jis pažadėjo perskaityti visas knygas, kurias aš tik atsiųsiu apie Lietuvą. O iš savo pusės už 6 savaičių aš būsiu pakviesta broadcast lietuvių kalboj ką aš norėsiu su jo pagalba – see!“ (Unė Babickaitė-Graičiūnienė, „Dienoraštis“, in: Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Atsiminimai, dienoraštis, laiškai, p. 271–272).

Toliau skaityti „Legendiniam BBC – 100! Lietuviškieji britų radijo akcentai”

1863–1864 metų sukilimo dalyvis, grafikas, tapytojas, palikęs neįkainojamą indėlį Lietuvos dailės istorijoje – Mykolas Elvyras Andriolis

Parengė Irmina Abramovienė


M. E. Andriolis (Iš Z. Toliušio fondo, F.66-302, lap.2)

1836 m. lapkritį Vilniuje gimė vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės grafikų Mykolas Elvyras Andriolis, italų kilmės skulptoriaus Pranciškaus Andriolio sūnus.

Tėvo siunčiamas Maskvos universitete studijavo mediciną, tačiau ši sritis jo netraukė. Prieš tėvo valią netrukus metė mokslus ir atsidėjo dailės studijoms. Mokėsi Maskvoje dailės mokykloje, vėliau išvyko į Peterburgą, kur 1857 m. baigė dailės akademiją. Po studijų Peterburge grįžęs į gimtinę daug keliavo po Lietuvą, piešdamas įžymesnius architektūros paminklus, bažnyčias, dvarų sodybas ir žmones. J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumui“ nupiešė romantišką peizažą „Vilniaus miesto vaizdas iš šiaurės vakarų“, pagal kurį apie 1859–1860 m. Paryžiuje sukurta litografija.

1860 m. Andriolis išvyko į tėvo gimtąją Italiją, kur gilino dailės žinias Šv. Luko akademijoje Romoje. Lankėsi Paryžiuje ir Londone. Nuo 1860 m. ėmė bendradarbiauti Varšuvos žurnale „Tygodnik Illustrowany“, kuriame publikavo savo sukurtas iliustracijas. Pasak dailininko biografų, M. K. Andriolis buvo pažangių pažiūrų žmogus, didelis Lietuvos patriotas. Palaikė artimus ryšius su dailininku Antanu Zaleskiu ir jo broliu Ignotu, tapytoju Boleslovu Romanu Dluskiu, poetu Jurgiu Laskariu, 1863–1864 m. sukilimo būsimais vadais ir dalyviais.

Toliau skaityti1863–1864 metų sukilimo dalyvis, grafikas, tapytojas, palikęs neįkainojamą indėlį Lietuvos dailės istorijoje – Mykolas Elvyras Andriolis

Deimantės Žukauskienės knygų lentyna ir rekomendacijos

Ar jau nutarėte, kokią knygą pristatysite kūrybiškiausios anotacijos konkurse „Pasaulis mano knygų lentynoje“? Galbūt apsispręsti padėtų kitų skaitytojų kūrybiškos rekomendacijos? Šį kartą kviečiame susipažinti su konkurso vertinimo komisijos narės, poetės, Nacionalinės bibliotekos darbuotojos Deimantės Žukauskienės mintimis apie kelias įspūdį palikusias knygas (vienos knygos pristatymas – eilėraštis!). O kūrybiškiausios anotacijos konkurso taisykles rasite štai čia >>

Deimantės Žukauskienės knygų lentyna

Prieš keturiolika metų išėjusi knyga „Laužiu antspaudą“ (Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008) poetui Rimvydui Stankevičiui atnešė Poezijos pavasario laurus. 2010 metais išleistas poezijos rinkinys „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ (Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) tarsi pratęsia ankstesniąją knygą, daug, jautriai kalbama gyvenimo ir mirties temomis, tačiau jau turi kitą kūrybinę užduotį. „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ yra apie žodį, apie jo svorį, apie žodžiui suteikiamą burtažodžio galią. Ir čia reiktų suklusti, nes iš tikrųjų turimi omenyje tikri burtažodžiai, kurie dar gyvuoja lietuvių liaudyje ir, kaip poetas teigia, „iš tiesų veikia“. Žodžiu galime paveikti kitą, užkalbėti, artėti prie pasaulio paslapčių. Šia knyga autorius ne vien tik nori pabrėžti lietuvišką mentalitetą, jo misticizmą. Knyga taip pat yra apie kuriantį, jaučiantį žmogų, kuris dar ir gyvena, kaip autorius pasakytų „kažkiek“, dvasinį gyvenimą. Rekomenduočiau perskaityti ir ankstesnes Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygas.

Toliau skaityti „Deimantės Žukauskienės knygų lentyna ir rekomendacijos”

Dalios Cidzikaitės rekomendacijos

Ar jau nutarėte, kokią knygą pristatysite kūrybiškiausios anotacijos konkurse „Pasaulis mano knygų lentynoje“? Galbūt apsispręsti padėtų kitų skaitytojų rekomendacijos? Iki konkurso pabaigos vis pasidalysime vertinimo komisijos narių knygų rekomendacijomis. Šį kartą kviečiame susipažinti su Dalios Cidzikaitės mintimis apie įspūdį palikusias knygas. O konkurso taisykles rasite štai čia>>

Nors Enrikos Striogaitės eilėraščių knyga „Žmonės“ (Naujasis lankas, 2019) – anokia naujiena, man ji – viena geriausių paskutiniaisiais metais išleistų lietuvių poezijos knygų. Poetės knygoje veikiantys personažai: Adelė, Alfukas, Sofija, Napoleonas, Rožė, Vicka, Mozė, Adomas ir kiti, – tai mūsų kaimynai, gatvėje, parduotuvėse, viešajame transporte sutikti žmonės. Eiliniai ir tuo pat metu – neeiliniai, poetės valia patekę į eilėraščio erdvę ir laiką. Šią knygą skaitytojai išrinko geriausia 2020 metų „Metų knyga“ poezijos kategorijoje.


Lietuvoje „Man Booker Prize“ nominuotas Sally Rooney romanas „Normalūs žmonės“ (Alma littera, 2020; vertė Viktorija Uzėlaitė) nesusilaukė didelio dėmesio, nepaisant to, manau, jog šią knygą į rankas paėmusių skaitytojų laukia jaudinanti patirtis – kelionė su pagrindiniais kūrinio personažais Mariana ir Koneliu į savęs ir savo aplinkos pažinimą, kiekviename žingsnyje klausiant, ar tai, kas su manimi vyksta, ar tai, kaip aš jaučiu ir jaučiuosi, yra normalu?

Eglės Baliutavičiūtės knygų lentyna ir rekomendacijos

Ar jau nutarėte, kokią knygą norėtumėte pristatyti kūrybiškiausios anotacijos konkurse „Pasaulis mano knygų lentynoje“? Galbūt apsispręsti padėtų kitų skaitytojų rekomendacijos? Iki konkurso pabaigos vis pasidalysime konkurso vertinimo komisijos narių knygų rekomendacijomis. Šį kartą kviečiame susipažinti su vaikų literatūros specialistės, Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento vyriausiosios tyrėjos-ekspertės Eglės Baliutavičiūtės mintimis apie įspūdį palikusias knygas. O konkurso taisykles rasite štai čia: https://bit.ly/3MTCAto

Eglės Baliutavičiūtės knygų spinta

Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“ (Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis)

Tai viena tų knygų, kuri paliko neišdildomą įspūdį paauglystėje. 1932 m. parašyta distopija, visai kaip George‘o Orwello „1984“, stebina įžvalgumu, įtraukiančiu siužetu ir galybe idėjų, kurios nepaleidžia ir užvertus paskutinius knygos puslapius. Ar gali individas visuomenėje, kuri sukurta būti laiminga, būti nelaimingas, pasimetęs, svetimas? Knygoje ryški vartotojiškos visuomenės, socialinės inžinerijos ir totalitarizmo kritika.

Skaitytojams nuo 16 metų.

Toliau skaityti „Eglės Baliutavičiūtės knygų lentyna ir rekomendacijos”