„Ant kalėdinės eglutės…“

Parengė Silvija Stankevičiūtė


Regis, Kalėdos neįsivaizduojamos be dainos „Kalėdų eglutė“.  Nors kūrinys nuo savo gimimo skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį, populiarumas ir gerbėjų gretos nemenksta. Muzikinį šios dainos kūną sukūrė Lietuvos roko grupės „Kardiofonas“ lyderis Rimantas Giedraitis. Dainos tekstas gimė iš poeto Antano A. Jonyno eilėraščio „Kalėdų eglutė“, kuris dar 1981 m.  publikuotas knygoje „Atminties laivas“.

Kviečiame dar kartą pasimėgauti legendine daina!

Antanas A. Jonynas, Kalėdų eglutė, in: Antanas A. Jonynas, Atminties laivas, Vilnius: Vaga, 1981, p. 102–103.

Napoleonas ir Lietuva

Parengė Rima Dirsytė


Šiais metais minimos 250-osios pirmojo Prancūzijos imperatoriaus ir legendinio karo vado Napoleono Bonaparto gimimo metinės. 1812 m. Napoleono žygis į Rusiją nemažai Lietuvos-Lenkijos patriotų daliai suteikė viltį su Prancūzijos pagalba atkuri Abiejų Tautų Respubliką 1772  m. ribose. Todėl ne vienas jų įstojo į prancūzų armiją ir dalyvavo karinėje kampanijoje. Tarp tokių patriotų buvo ir du Kosakovskių giminės atstovai, beje, dažnai painiojami tarpusavyje.

Kosakovskiai – XVI– XX a. pr. Lietuvos bajorų giminė, kilusi iš Mazovijos (pirmtakai Korvinai į čia atsikėlė apie XIII a. pr. iš Panonijos). XVIII a. pab. kai kurios giminės linijos gavo grafų titulą. Jų herbas pavadintas pagal kaimo Slepowrony (liet. Naktikovai) pavadinimą. Giminės atstovai pasižymėjo valstybinėje ir karinėje tarnyboje, žinomi keli aukšti dvasininkai, keli prorusiškos orientacijos veikėjai ATR padalinimų laikotarpiu.

Napoleono adjutantas generolas Juozapas Antanas Kosakovskis

Neeilinė asmenybė buvo Juozapas Antanas Kosakovskis, Livonijos kašteliono Antano ir Eleonoros Straševičiūtės sūnus, gimęs 1772 m. Martyniškyje. Dėdės etmono Simono Kosakovskio (1741–1794) protekcija užtikrino jam sėkmingą karinę tarnybą. Dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, po pralaimėjimo  kelis metus gyveno Paryžiuje, kur bendravo su Napoleonu, o 1812 m. įstojo į prancūzų armiją ir greit tapo Napoleono I pirmuoju adjutantu. Jam buvo suteiktas generolo laipsnis bei prancūzų grafo titulas. Dalyvavo 1812, 1813 ir 1814 m. Napoleono karinėse kampanijose. Beje, J. A. Kosakovskis 1812 m. tris dienas formaliai ėjo Maskvos karo komendanto pareigas. Teigiama, kad jis buvo paskutinis asmuo, Fontenblo paspaudęs ranką nuvainikuotam Prancūzijos imperatoriui prieš šiam išvykstant į tremtį. Generolas buvo apdovanotas net šešiais Prancūzijos ordinais.

Toliau skaityti „Napoleonas ir Lietuva“

Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“

Parengė Deimantė Žukauskienė



Pakeleivingų stotys : proza / Vidas Morkūnas. – Vilnius : Odilė, [2019]

***/stotys

Važiavome, tikriau, vos stūmėmės, tylėdami. Kraštą menkai pažinojau, mielai būčiau pasižvalgęs, bet tokiu oru pro langus ne kažin ką įžiūrėjau. Darganojo velnioniškai: tai šlapdriba vertė, tai pylė grynas lietus, o tarpuose dar ir niršus vėjas sukildavo. Valytuvai plušėjo pasicypaudami. Mums buvo likę apie pusantro šimto kilometrų.

Priešakyje subolavo grafičiais ir tinko raižiniais išgražinta pakelės stotelė. Autobuso prie jos laukė penkiese. Šalto lietaus šuorų čaižomi, visi kaip įmanydami gūžėsi, dangstėsi, sukiojosi.

– Ko jie po stogu nesueina? – nusistebėjo mano draugas. – Peršlapti smagu, ar ką?

(p. 44)

Marius Burokas apie knygą: „Tikslia, taupia, bet vaizdinga kalba – nė vieno nereikalingo žodžio – Vidas Morkūnas atveria keistas ir kraupias kasdienybės paraštes. Šie trumpi, neįvardijamo žanro tekstai – stotelės tikrovėje – tai mūsų „Piknikas šalikelėje“, mūsų (neo)gotika, mūsų – tiek provincijos, tiek didmiesčių – absurdiško gyvenimo kronika.“

Diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?“

Įgavus pagreitį „Metų knygos rinkimams“ ir vis netylant pokalbiams ir svarstymams, kurios knygos verčiausios aukščiausių skaitytojų ir literatūros kritikų įvertinimų, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?“

Toliau skaityti „Diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?““

1863-1864 m. sukilimo dalyviams atminti

Parengė Rima Dirsytė



XVIII a. pabaiga – Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žlugimo laikotarpis.  1772, 1793 ir 1795 m. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos imperijos pasidalino valstybę. Po paskutiniojo padalinimo beveik visa etnografinė Lietuva atiteko Rusijai, kuri ją valdė net 120 metų (tik Užnemunė buvo prijungta prie Prūsijos). Per tą laikotarpį įvyko trys sukilimai, siekę atkurti ATR su 1772 m. sienomis. Paskutinysis – 1863–1864 m. sukilimas (Sausio sukilimas) – vyko Lenkijoje bei LDK bei jų etnografinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje. Deja, sukilėliai pralaimėjo prieš galingą imperiją. Sukilimas buvo žiauriai nuslopintas, vadai nuteisti mirties bausme, kiti sukilimo dalyviai  ištremti, dalis spėjo pasitraukti į užsienį.

Šaltiniai nurodo, kad Lukiškių aikštėje mirties bausmėįvykdyta 21 Sukilimo dalyviui. Devyni sukilėliai buvo sušaudyti, dvylika pakarti, tarp jų Konstantinas Kalinauskas ir Zigmantas Sierakauskas. Tą pačią dieną nužudyti sukilėliai buvo slapta užkasti vienoje duobėje tuo metu uždaroje Gedimino kalno teritorijoje. 2017–2019 m.  tyrimų metu surasta 14 kapų duobių, kuriose aptikti 20 asmenų palaikai ar jų fragmentai. Lapkričio 22 d. jie buvo perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse. Lietuvos nacionalinis muziejus išvakarėse atidarė parodą „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“. Paroda veiks pirmą kartą visuomenei atveriamame pastate – XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 (T. Kosciuškos g. 1), kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių.

  1863 m. sukilimo dalyviai, nubausti mirties bausme
Toliau skaityti „1863-1864 m. sukilimo dalyviams atminti“

Alvydo Šlepiko „Mano tėvas žūsta“

Atrinko Deimantė Žukauskienė

Viršelio fragmentas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 

Poeto rankoj rykštė – upėj kuoja

Japono veidas skęsta – mėnuliu

Dangus gestus pro debesį kartoja

Aš ten su smilga lūpose guliu

Žvejoja Issa – tėvas mano žūsta…

(p. 11)

Toliau skaityti „Alvydo Šlepiko „Mano tėvas žūsta““