Kategorija: Asmenybės

Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje

Praėjusią savaitę Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankėsi Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje. Komandiruotės metu buvo kopijuojami rašytojos asmeninės bibliotekos knygų viršeliai, antraštiniai lapai, susipažįstama su knygose esančiomis proveniencijomis – įrašais, antspaudais ir lipdėmis.

Buvusiame rašytojos vasarnamyje saugoma apie 530 asmeninei bibliotekai priklausiusių spaudinių – knygų ir periodinių leidinių. Knygų rinkinyje yra keletas XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje išleistų religinės tematikos leidinių. Žinoma, kad Simonaitytė labai saugojo ir vertino savo asmeninėje bibliotekoje esančias religines knygas, nes jos rašytojai priminė jaunystę, žmones, su kuriais teko bendrauti. Knygose esama vertingų įrašų, kuriuos galima laikyti lietuvininkų dvasinės kultūros atspindžiais. Kai kurie įrašai patikslina rašytojos biografijos faktus arba pateikia naujų.

Pavyzdžiui, 1919 m. rašytojos pusseserė Anna Siemoneit[1] padovanojo Ievai Simonaitytei Centrinės Prūsijos biblijos draugijos 1910 metais Berlyne išleistą Bibliją[2]. Knygos pradžioje esančiame vinjetėmis puoštame lape, kuris buvo skirtas įvairiems jos savininko užrašams, Anna Siemoneit įrašė: Ant vis Patenkanč/i/o Atsiminimo nuo tavo tave Širdingai Mie[y]linč/i/oses Sesers. Wannaggen den 23. Janwaris, 1919. [Vanagai, 1919 Sausio 23]. Šią Bibliją Simonaitytė dažnai skaitydavo. Tai liudija ne tik tarp lapų likusios gotišku raidynu išspausdintų laikraščių skiautės, bet ir paraštėse esantys rašytojos pabraukymai, žymėjimai.

Toliau skaityti „Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje”

Marija Paškevičienė: ilgametė „Santaros-Šviesos“ ir „Metmenų“ vairininkė

Parengė Dalia Cidzikaitė

Šių metų liepos 18 d. atėjusi žinia apie Marijos Paškevičienės mirtį yra priminimas apie ne tik dar vieną Anapilin iškeliavusią veiklią JAV lietuvę, bet ir su ja vis giliau praeitin grimztančią santariečių-šviesiečių istoriją Jungtinėse Amerikos Valstijose. Marija Sakaitė-Paškevičienė (1928.09.12 Papilė – 2023.07.18 Čikaga) buvo viena iš federacijos „Santara-Šviesa“ ilgamečių narių, patikimų šios organizacijos ramsčių, nuo 1967 m. padėjusių organizuoti „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus, nuo 1968 m. administravusių federacijos įsteigtą, dukart į metus Čikagoje leistą literatūros, meno, sociologijos ir politikos žurnalą „Metmenys“ (1959–2006); iki pat žurnalo uždarymo buvusių dešiniąja vyriausiojo redaktoriaus Vytauto Kavolio ranka.

Prikalbinti Marytę atsakyti į man rūpimus klausimus apie „Santarą-Šviesą“, „Metmenis“ ir jos dalyvavimą jų veikloje nebuvo lengva. Tiesą pasakius, netikėjau, jog ji sutiks – kiek kartų iki tol prašiau, tiek kartų man buvo mandagiai atsakoma, be to, mano klausimai ją pasiekė el. paštu, o Marytė, kaip daugelis ją pažinojusių gerai žinojo, silpnai matė, nors šiai negaliai nepasidavė – ne tik skaitė knygas, domėjosi Lietuvos ir pasaulio naujienomis, bet ir kone iki pat savo mirties susirašinėjo su daugybe žmonių.

Šis mudviejų apsikeitimas el. laiškais įvyko 2022 m. rudenį, man sugrįžus iš kelionės į Čikagą, kurios metu aplankiau ir Marytę. Marytės atsakymai, dėl aiškumo ir tikslumo keliose vietose pataisyti, skelbiami pirmą kartą. Tvarkydama tekstą nusprendžiau atsisakyti savo klausimų – tebūnie tai nepertrauktas Marytės liudijimas apie jos laiką dirbant „Santarai-Šviesai“ ir „Metmenims“.

Skaitau klausimus, kai kurie yra lengvai atsakomi, kiti – komplikuoti. Į kai kuriuos jų atsakysiu, bet ne iš eilės ir be lietuviškų raidžių.

Lengviausia atsakyti yra apie mano dalyvavimą „Šviesoje“. Kaip anksčiau minėjau, Henrikas [Marytės vyras Henrikas Paškevičius – D. C.] priklausė sambūriui jau Vokietijoje. Čikagos skyriui priklausė dauguma jų iš Vokietijos laikų. Man buvo natūralu būti tarp Henriko draugų, ypač su Dalia Sruogaite. Kai „Šviesa“ ir „Santara“ susijungė, dalis šviesiečių pasitraukė, dalis liko, tarp jų ir mudu su Henriku. Skautavau nuo pradinės mokyklos laikų, vėliau ir gimnazijoje Vokietijoje, bet niekuomet nebuvau veikli. „Šviesa“ buvo įdomesnė dėl savo žmonių. Mudu [su vyru] turėjom nepataisomą charakterio bruožą – buvom užsidarę, nemėgom viešumos, tokia esu ir dabar.

Apie „Metmenų“ gimimą galėtų papasakoti daugiau Henrieta Vepštienė [„Metmenų“ techninė redaktorė – D. C.]. Aš tuo metu auginau dukras, slaugiau uošvienę. Esu tikra, kad „Metmenų“ leidimo sumanymas yra 100% Kavolio darbas. Jis norėjo leisti žurnalą, jame spausdinti kitokios pakraipos straipsnius. Man tuo „Metmenys“ ir buvo įdomūs.

Toliau skaityti „Marija Paškevičienė: ilgametė „Santaros-Šviesos“ ir „Metmenų“ vairininkė”

Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje

1997 m. Priekulės centre buvo atidengtas paminklas „Šventvakarių Ėvė“. Paminklo autorė – skulptorė Dalia Matulaitė, architektai: R. Buivydas ir J. Balkevičius.

Šią savaitę Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankosi Priekulėje, Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje. Buvusiame Simonaitytės darbo kambaryje saugoma dalis rašytojos asmeninės bibliotekos (apie 500 vnt. knygų ir 200 vnt. periodinių leidinių). Didžiąją bibliotekos dalį sudaro lietuvių ir užsienio autorių grožinės literatūros kūriniai. Priekulėje saugomas knygas rašytoja ženklindavo kriptonimu E. S. Dalis spaudinių yra su dedikacijomis. Peržiūrint dedikacijas, aiškėja, kad knygas Simonaitytei dovanodavo ne tik rašytojai, bet ir dailininkai, tapę jos portretus, fotografai, fiksavę susitikimų su garsiąja rašytoja akimirkas. Priekulėje saugomoje Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalyje pasitaiko knygų su giminių ir artimųjų dedikacijomis. Pavyzdžiui, pusseserė Anna Siemoneit 1919 m. būsimai rašytojai prisiminimui  padovanojo 1910 m. Berlyne Centrinės Prūsijos  biblijos draugijos išleistą Bibliją. Tai, kad rašytoja atidžiai skaitė kai kurias knygas, liudija jose esančios  pastabos lietuvių arba vokiečių kalbomis, pabraukymai įvairiomis rašymo priemonėmis. Simonaitytė mėgdavo polemizuoti su skaitomo kūrinio autoriumi, reikšti savo emocijas. Priekulėje saugoma Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalis gali būti įdomi tyrinėjantiems rašytojos gyvenimą ir kūrybą.

Mindaugas Kvietkauskas,  lituanistikos studentas

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Taryba balandžio pabaigoje Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanu išrinko prof. dr. Mindaugą Kvietkauską. Po kelių dienų mūsų skyriaus darbuotoja atsitiktinai pastebėjo, kad prieš 25-erius metus žurnalas „Metai“ (1998, Nr. 1)  publikavo M. Kvietkausko parašytas „Remarkas“.  Trumpame pristatyme „Metai“ rašė, kad autorius „<…> dabar studijuoja lituanistiką Vilniaus universitete.  Yra sudaręs ir išleidęs jaunųjų poezijos almanachą „Įžanga“ (1995), paskelbęs spaudoje eilėraščių, recenzijų, literatūrologinių esė. “

Viena iš „Remarkų“, jaunojo autoriaus pavadinta „Audiencija“, skirta  rašytojui, kunigui Mykolui Vaitkui (1883–1973), kurio metus minime 2023-iaisiais.

                                                                     Vilnietė rašytoja  Aldona Liobytė

Parengė Arida Riaubienė

Prieš 108 metus vasario 24 d. Vilniuje gimė lietuvių vaikų rašytoja, dramaturgė, vertėja Aldona Liobytė. Visas šios kūrėjos gyvenimas buvo susijęs su Vilniumi. Neatsitiktinai, savo autobiografijoje, Liobytė apie Vilnių rašė: „Gimiau Vilniuje, gražiausiame pasaulio mieste…“[1].

Būsimoji rašytoja 1932 m. baigė Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1932–1935 m. Vilniaus universitete studijavo lenkų kalbą ir literatūrą, 1935–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune – lietuvių kalbą ir literatūrą. Liobytė keletą metų vaidino „Vaidilos“ ir Vilniaus dramos teatruose.  Nuo 1949 m. ji  vadovavo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijai. Liobytės vadovavimo  leidyklai laikotarpiu „[…] ryškiai ėmė keistis vaikams ir jaunimui leidžiamos knygos pobūdis, buvo ieškoma ir atrandama nauji talentingi autoriai, dailininkai“[2]. Jaunieji skaitytojai turėjo progos susipažinti  su kai kurių prieškario rašytojų, pavyzdžiui, Prano Mašioto, Mato Grigonio,  Bronės Buivydaitės, Liudos Didžiulienės-Žmonos, kūryba.  Pateikdama Valstybinės grožinės literatūros leidyklai naujas idėjas ir sumanymus, Liobytė dažnai užkliūdavo sovietinei cenzūrai, todėl 1961 m. darbą leidykloje ji buvo priversta palikti „savo noru“.

Kelios vaikų kartos užaugo skaitydamos Liobytės  parengtus stilizuotus  teminius liaudies pasakų rinkinius „Šimto zuikių piemuo“ (1959), „Nė velnio nebijau“ (1964, 1988), „Gulbė karaliaus pati“ (1963, 1980, 1986, 2012). Liobytė kūrė pjeses vaikams ir jaunimui. Vaikų dramaturgijos ir teatro istorijoje svarbios tautosaka paremtos dramos „Kupriukas muzikantas“ (1955), „Meškos trobelė“ (1956), „Užburtas karaliūnas“ (1965), „Kuršiukas“ (1971)  ir kt.  Liobytė išvertė lenkų, italų, prancūzų, švedų vaikų literatūros klasikai priskiriamų knygų.

Rašytoja augo ir brendo Vilniuje,  jos  kūryboje neretai pastebimi Vilniaus miesto motyvai. Rašydama Liobytė naudojosi istorine literatūra, romantiškais pasakojimais  apie Vilnių.   1959 m. trijuose žurnalo „Moksleivis“ numeriuose  buvo publikuotas Liobytės straipsnių ciklas „Vilniaus miesto žali bromai“. Naudodamasi  kultūros istorijos faktais bei padavimais, rašytoja pasakoja kas sukūrė tuometinį Vilniaus miesto vaizdą. Apie Aušros vartus „Moksleivyje“ Liobytė rašė: „Šie vartai seniau buvo vadinami Medininkų vartais, nes pro čia ėjo kelias į Medininkus, kur stovėjo Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių pilis.  Ant senųjų keturkampių vartų pastatyta koplyčia su madonos paveikslu; jis buvęs nutapytas XVI a. viduryje Žygimanto Augusto pilyje. Per keturis šimtmečius jis apaugo legendomis, prietarais ir sidabriniais „votais“ – aukomis; koplyčios viduje sienos buvo nukabinėtos sidabrinėmis kojytėmis, širdytėmis, akytėmis: daugelį amžių žmonės vylėsi sidabru papirkti gražųjį  madonos paveikslą, kuris suteikiąs širdžiai džiaugsmo, akims šviesos, kojoms ir rankoms – jėgos ir sveikatos“[3]. Liobytė yra parašiusi  apsakymus „Vilniaus miesto įkūrimas“ bei „Lakštingala ir rožė“, skirtą Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios atsiradimui.

Toliau skaityti ”                                                                     Vilnietė rašytoja  Aldona Liobytė”

Legendiniam BBC – 100! Lietuviškieji britų radijo akcentai

Parengė Dalia Cidzikaitė

BBC radijo prodiuserio Valo Gielgudo šventinis sveikinimas Unei Baye (Babickaitei). – Londonas, 1934 m.

Šiemet britų nacionalinis transliuotojas „British Broadcasting Corporation“, geriau žinomas trijų raidžių BBC trumpiniu, švenčia 100 metų sukaktį. Ankstyvieji BBC metai turi ir lietuviškų akcentų.

Praėjus septyneriems metams nuo BBC įkūrimo, 1929-ųjų pradžioje į radiją atėjo dirbti Val Henry Gielgud (1900–1981). Žymaus britų aktoriaus sero Johno Gielgudo brolis savo karjerą BBC pradėjo „Radio Times“, bet netrukus perėjo prie radijo dramų kūrimo, tapdamas prodiusavimo skyriaus vadovu, atsakingu už radijo dramas. Būtent jam šiandien BBC turi dėkoti už teatro atėjimą į radiją, už radijo dramos įsitvirtinimą britų nacionalinio transliuotojo eteryje. Trumpą reportažą apie Valo Gielgudo indėlį į radijo dramą ir BBC istoriją rasite čia: https://www.bbc.co.uk/sounds/play/p010syrl.   

Nedaugelis žino, jog Gielgudo giminės šaknys – Lietuvoje, o jas prisiminti ir bent kurį laiką jomis domėtis Valą Gielgudą paskatino pažintis su lietuvių aktore ir režisiere Une Babickaite-Graičiūniene, sceniniu vardu Unė Bayé. Vieną dieną vartydama BBC programą jos akis netikėtai užkliuvo už lietuviškai skambančios pavardės – Gielgud. Nieko nelaukusi, ji nuvyko į BBC ir paprašė pasimatyti su Valu Gielgudu. Apie pirmąją pažintį toliau pasakoja pati aktorė. 1929 m. vasario 13 d. dienoraščio įraše ji detaliai nupasakojo judviejų susitikimą: „Įeinu kabinetan, ogi tas ponas Val Gielgud apie 24 metų labai simpatingas berniokas. Sakau jam savo istoriją. Jis sako, aš mielu noru padaryčiau tamstai viską, bet ne tiek politika neleidžia, kaip laikas. <…> Gale jo klausiu, ar jis nepaeina iš lietuvių, sako taip. Mano tėvas veda savo gimimą iš Lietuvos ir sako, kad mūsų pavardė labai senobinė. Na, o čia mes labai susigiminiavom. Aš nudžiugau, kad aš neapsirikau, o jis pažadėjo perskaityti visas knygas, kurias aš tik atsiųsiu apie Lietuvą. O iš savo pusės už 6 savaičių aš būsiu pakviesta broadcast lietuvių kalboj ką aš norėsiu su jo pagalba – see!“ (Unė Babickaitė-Graičiūnienė, „Dienoraštis“, in: Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Atsiminimai, dienoraštis, laiškai, p. 271–272).

Toliau skaityti „Legendiniam BBC – 100! Lietuviškieji britų radijo akcentai”