1926 m. sausio 6 d. gimė literatūrologas Rimvydas Šilbajoris

„Daug metų meldžiausi, kad Dievas prailgintų mano gyvenimą, nes norėjau sulaukti laisvės. Gyvenimo Dievas neprailgino, užtat pagreitino istoriją“,[1]– juokavo literatūrologas Rimvydas Pranas Šilbajoris (1926–2005).

Tomas Venclova, Česlovas Milošas, Rimvydas ŠILBAJORIS „Santaros-Šviesos“ suvažiavime, Tabor Farm. Venclovų namai-muziejus

Rimvydas Šilbajoris gimė 1926 m. sausio 6 d. Kretingoje. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. 1947–1949 m. Johano Gutenbergo universitete Mainze studijavo anglistiką ir romanistiką.[2] Nuo 1949 m. gyveno  Jungtinėse Amerikos Valstijoje. 1953 m. baigė anglų kalbos ir literatūros studijas Antiocho koledže Ohajo valstijoje.[3] Kaip suformuluoja Eugenijus  Žmuida, Šilbajoris „jautė, kad anglų ir prancūzų srityse pranašu Amerikoje nebus, todėl persikvalifikavo, pasuko į slavistiką.[4]  1953–1955 m. Kolumbijos universitete Niujorke baigė magistrantūros studijas. Jau kaip slavistas, šiame universitete gavo ir daktaro laipsnį. Pasirinko akademiko kelią. Ilgiausiai, kelis dešimtmečius, dirbo Ohajo Universitete turėdamas asocijuoto profesoriaus statusą.[5]  Paliko knygų anglų ir lietuvių kalbomis (nepamiršo ir lietuvių literatūros).

Toliau skaityti „1926 m. sausio 6 d. gimė literatūrologas Rimvydas Šilbajoris“

Leidiniai, kuriuos išleidome ir pristatėme skaitytojams per 2021-uosius

Gruodžio 31-ąją pasidžiaugsime Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriuje parengtų leidinių „derliumi“. Visi leidiniai buvo pradėti rengti anksčiau, tačiau skaitytojus pasiekė 2021-aisiais.


Gražina tarp Landsbergių / Matas Baltrukevičius. Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021.

Knygą sudaro Vytauto ir Gražinos Landsbergių, jų vaikų ir anūkų interviu: apie knygas, skaitymą, muziką, gyvenimą dabartinėje Lietuvoje.  Būtent G. Landsbergienės iniciatyva Landsbergių šeimos knygų, natų ir periodikos kolekcija perduota Nacionalinei bibliotekai ir yra atvira visuomenei.  „Dar nebuvau nė mėnesio išdirbęs bibliotekoje, kai Žvėryno gatvėlėmis ėjau susitikti su Gražina Landsbergiene. Nežinojau, ko tikėtis. […] Jau pati pradžia nuteikė labai šviesiai. Paspaudus durų skambutį mane įsileido pati G. Landsbergienė. Ji ruoše pusryčius vyrui. Išeidamas pastebėjau, kad ant durų rankenos likęs nedidelis tešlos pėdsakas“, – autoriaus žodyje prisimena M. Baltrukevičius, itin branginantis pažintį su G. Landsbergiene.

Toliau skaityti „Leidiniai, kuriuos išleidome ir pristatėme skaitytojams per 2021-uosius“

„Šiandien man tikra šventė…“

 

Astos Miltenytės nuotrauka. 2021 m. gegužės 31 d.

„Šiandien man tikra šventė – pražydo alyvos. Joks kitas kvapas manęs nežavi taip, kaip alyvų. Žinoma, kambaryje stovi jų puokštė“, – 1915 m. gegužės 18 d., pirmadienį, rašė Władysławas Wielhorskis (pagal naująjį Grigaliaus kalendorių tai būtų gegužės 31 d.).

Nors  „Władysławo Wielhorskio 1915–1917 m. dienoraštis“ lenkų kalba išėjo 2020 m. pabaigoje[1], nuotolinis knygos pristatymas vyko 2021 m. gegužės 31 d., tai taip pat buvo pirmadienis.  Tądien Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Asta Miltenytė, viena iš knygos rengėjų, stalą papuošė Wielhorskio stiliumi – pastatė vazą su alyvomis.

Toliau skaityti „„Šiandien man tikra šventė…““

Sveikiname naują humanitarinių mokslų daktarę!

Dr. Jolanta Budriūnienė. 2021 m. gruodžio 28 d.

2021 metams baigiantis, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus darbuotojai sveikina naują humanitarinių mokslų daktarę! Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė apgynė daktaro disertaciją Vytauto Didžiojo universitete. J. Budriūnienė daugelį metų domisi lietuvių išeivijos spauda, ne kartą aktyviai prisidėjo prie Nacionalinės bibliotekos fondų papildymo išeivių leidiniais. Su lietuvių diaspora susijusi ir J. Budriūnienės disertacijos tema: „Komunikacinės strategijos kultūrinėje JAV lietuvių spaudoje anglų kalba (1950-1990 m.)“  Norintieji susipažinti su daktaro disertacija, ją ras Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos universiteto, Lietuvių   kalbos instituto, Vilniaus universiteto bibliotekoje ir, žinoma, pas mus, Nacionalinėje bibliotekoje.

Džiaugiamės, didžiuojamės ir linkime naujų aukštumų!

Marijos Gimbutienės metams baigiantis

Parengė Dalia Cidzikaitė


Iš: Algimantas Kezys. Lithuanian Artists in North America: exhibitors in Dailė ’91, ’92, and ’93 : Faces of Two Worlds Series, Volume 2. – Galerija, 1994, p. 243

2021 metus, kuriuos Lietuva ir pasaulis paskyrė Marijos Gimbutienės šimtosioms gimimo metinėms paminėti, užsklęsime mažu „atradimu“ – archeologei, antropologei ir archeomitologijos pradininkei skirtu ekslibrisu, kurį 1991 metais sukūrė JAV lietuvė menininkė Henrieta Vepštienė (Henrietta Vepstas, g. 1933).

Ekslibriso perskaitymą ar interpretaciją paliksime skaitytojams, o čia trumpai pristatysime nepelnytai primirštą kūrinio autorę. DP lietuvių pabėgėlių kartai priklausanti Henrieta Vepštienė gimė Šiauliuose. Su tėvais ir broliu Vytautu O. Virkau, vėliau taip pat tapusiu menininku, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukusi į Vakarus, karo pabaigos sulaukė sąjungininkų padalintoje vakarų Vokietijoje. Į JAV atvyko 1949 metais, ten studijavo ir 1956 metais baigė Ilinojaus universitetą (University of Illinois at Urbana-Champaign), vėliau – fotografiją ir grafiką Čikagos meno institute (Art Institute of Chicago).

Toliau skaityti „Marijos Gimbutienės metams baigiantis“

TADAS VIZGIRDA: Mėgstamiausias mano pasakymas: „Neklauskite, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, klauskite, ką jūs galite padaryti savo šaliai“

Tęsiant 2020 m. Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro pradėtą sumanymą kalbinti ir plačiajai visuomenei pristatyti po 1990 m. į Lietuvą grįžusius išeivius ir jų indėlį į Lietuvos raidą, šio centro vadovė dr. Ilona Strumickienė pakalbino daugelio tarptautinių įmonių vadovą, Amerikos verslo rūmų Valdybos pirmininką Tadą Vizgirdą (g.1969).

Įdomu, kad įsiklausyti į šio žmogaus patirtis rekomendavo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas[1].

Pastaraisiais mėnesiais T. Vizgirdos vardą girdime pasakojime apie pirmąją lietuvišką trispalvę, pabuvojusią kosmose. Ją, T. Vizgirdos prašymu, 2021 m. rugsėjo 15 d. į kosmosą išskraidino saugių apmokėjimo sprendimų lyderės JAV kompanijos „Shift4“ įkūrėjas, verslininkas Jaredas Isaacmanas[2].

Kosminė Lietuvos vėliavos odisėja yra tik vienas epizodas iš spalvingos T. Vizgirdos gyvenimo istorijos. Pirmosios, vos tris savaites trukusios kelionės į Lietuvą metu 1991 m., pašnekovas taip susižavėjo savo tėvų gimtine, kad panoro čia įsikurti. Ir nei periodiškai išjungiamas šilto vandens tiekimas, nei laukinis kapitalizmas XX a. 10-jame dešimtmetyje nesumažino šio pasiryžimo. Jau tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenantis T. Vizgirda, ne tik sėkmingai kopia karjeros laiptais, bet ir prisideda prie Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovės kūrimo.

Linkime malonaus skaitymo!

Tadas Vizgirda. Nuotrauka iš asmeninio T. Vizgirdos archyvo.
Toliau skaityti „TADAS VIZGIRDA: Mėgstamiausias mano pasakymas: „Neklauskite, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, klauskite, ką jūs galite padaryti savo šaliai““