Parodai besirengiant: DALIA STAPONKUTĖ, redagavusi žurnalą „Pasaulio lietuvis“ 2017–2018 m., dalijasi savo patirtimis ir įžvalgomis


Dalia Staponkutė. Giedriaus Baranausko nuotr.

Ilona Strumickienė: Kaip atsitiko, kad tapote žurnalo „Pasaulio lietuvis“ vyr. redaktore?

Dalia Staponkutė: Šį darbą man dovanojo viena kūrybinė kelionė. 2015 m. pristačiau Hamburgo lietuviams savo naują knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“, kurią hamburgeriečiai sutiko labai šiltai, džiaugėsi, kad ji jiems aktuali ir, šitaip diskutuojant, pasiūlė man rašyti į žurnalą „Pasaulio lietuvis“. Sutikau ir turėjau savo skiltį, kuri vadinosi „Įžvalgos“. Po poros metų nutiko taip, kad buvusioji redaktorė Deimantė Dokšaitė nebegalėjo tęsti savo pareigų ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos nariai pasiūlė man imtis vyr. redaktorės misijos. Daug negalvodama ir vėl sutikau, nes žurnalas man jau buvo pažįstamas, mano skilčiai sekėsi gerai. Be to, jau pažinojau žmones, atsakingus už žurnalo leidimą, ir bendrauti su jais buvo malonu. Tad susiklostė tikrai palankios aplinkybės. Sykiu mane traukė geriau susipažinti su PLB veikla ir tikslais, pasaulio lietuviais, jų išgyvenimais ir likimais. Juk mus visus daug kas sieja, turime daug bendra, nesvarbu, kad kiekvieno emigracijos istorija unikali ir nepakartojama. Tikėjau, kad per žurnalą kaip mediją galėsime padėti vienas kitam, dalintis idėjomis, biografijomis, džiaugsmais ir sunkumais.

I.S.: Kokios būklės radote žurnalą?

D.S.:  Žurnalas man patiko, todėl jo ir ėmiausi! Jis buvo geros kokybės (popierius, dizainas, formatas), turėjo gerą struktūrą. Deimantė [Dokšaitė], vadovavusi žurnalui iki manęs, įdėjo tikrai daug darbo. Ypač įdomūs, gyvi ir intriguojantys būdavo jos pačios užrašyti pokalbiai su pasaulio lietuviais… Tiesa, bendras turinys man kartais atrodydavo pernelyg „vienodas“, t. y. vienas numeris kažkuo panašus į kitą – jų norėjosi „ryškesnių“, ryškiau besiskiriančių savo koncepcija ir turiniu. Tik vėliau supratau, kaip nelengva „kurti“ įdomesnį turinį ir išvengti „klišių“ ar kokio nors PLB dokumento, nutarimo, protokolo viešinimo. Mano nuomone, žurnalas dar „iki manęs“ buvo įsibėgėjęs ir suko gerąja linkme – jis aprėpė ir naujesnes mūsų emigracijos tendencijas, problemas, išeivijos sąsajas su Lietuva, Lietuvos politiką emigrantų atžvilgiu. Šia prasme esminio lūžio žurnale nereikėjo, reikėjo tik praturtinti turinį, pagyvinti žurnalo stilių, paversti jį labiau menišku ir traukiančiu ne tik akį, bet ir širdį. Toks ir buvo mano tikslas, kai perėmiau darbą iš buvusios redaktorės. 

I.S. Kokią užduotį, pradedant darbą, Jums formulavo PLB, kokius tikslus sau kėlėte pati?

D.S.: Žodžio „formuluoti“ Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje mes tada vengėme, keitėme jį į „patarti“. Tad PLB (kaip man nepatinka tie trumpinimai ir didžiosios pirmosios raidės (!)) bendruomenių pavadinime, bet… anglosaksų stilius nugalėjo; paklusome jo kuždesiui) patarė man nedaryti „revoliucijų“, o praturtinti turinį viena kita kūrybinga idėja. Iš esmės, mano ir PLB valdybos tikslai sutapo. Savo vizijoje, motyvaciniame laiške aiškinau, kad „Pasaulio lietuvis“ – tai nepriklausomas įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių lietuvių balsas. Tai – ko gero, vienintelė ir išskirtinė erdvė, kurioje gali atsiverti įvairios šio balso variacijos. Jį suvokiame kaip veržlų, atvirą, kūrybišką, nepriklausomą ir neįpareigotą atstovauti politiniams ar ekonominiams interesams. Mūsų, kaip pasaulio lietuvių, didžioji misija – užrašyti mūsų istoriją per savo gyvenimo patirtis, profesinius ieškojimus ir klajones, per santykį su kitomis kultūromis. Šis žurnalas – savotiškas lietuvių kultūros nešėjų, gyvenančių už Lietuvos ribų, istorijos metraštis apie tai, kaip mes išliekame pasaulyje per lietuvybę: puoselėjame ją ar laikome po stiklu kaip „sniego burbulą“? Stengiamės išsaugoti lietuvių kalbą, buriamės kartu ar gyvename kitos kultūros energijomis, ir kodėl? Vis dėlto gyvename pasaulyje kaip lietuviai ir mūsų išlikimo keliai – lietuviški. Iš Lietuvos kilę lenkai arba žydai ir kitų tautybių žmonės gyvena pasaulyje, beje, irgi „lietuviškai“. Šitaip suvokiama lietuvybė yra didelis mūsų turtas. Jos dovanos ateina ne tik per tradicijų puoselėjimą ar tarnavimą Lietuvos idėjai, bet ir per santaką, santaiką su kitomis kultūromis ir joms būdingomis gyvensenomis. Lietuvybė atsiskleidžia pačiais įvairiausiais atspalviais, kurių dar nepažįstame, o nepažinta irgi – turtas. Svarbi lietuvybės dalis – visi lietuviškai kalbantys žmonės, kurių balsas reikalingas „Pasaulio lietuviui“. Visa tai norisi iškelti švieson, mąstyti save kaip atvirą pasauliui kultūrą, ir tada daug kas taps aiškiau – ir tai, iš kur atėjome, ir tai, kur keliaujame. Lietuviai pasaulyje – tai sykiu Lietuvos valstybės ir respublikos dalis. Gal nebūtinai jos kūnas, gal – tik svajonės, tačiau turinčios neįtikėtiną galią.

Toliau skaityti „Parodai besirengiant: DALIA STAPONKUTĖ, redagavusi žurnalą „Pasaulio lietuvis“ 2017–2018 m., dalijasi savo patirtimis ir įžvalgomis“

Vijolė Arbas: „ir jauti prieš Dievulį, kad kažką teisingai darai“

Per patį viruso COVID-19 piką apie sugrįžimą į Lietuvą kalbėjomės su vertėja Vijole Arbas – architekto Edmundo Arbo-Arbačiausko ir rašytojos Alės Rūtos dukra. Tėvų įskiepytas lietuviškumas, noras pažinti savąją tautą pašnekovę atvedė į Lietuvą.

Po trumpos pirmosios kelionės į dar sovietų valdomą Tėvynę (1987 m.) ponia Vijolė norėjo čia sugrįžti dar kartą. Atkurtasis Vytauto Didžiojo universitetas tapo galimybe tai padaryti. Ponia Vijolė planavo čia dirbti metus. Metai išsitęsė ir šiemet bus jau trisdešimt metų, kaip pašnekovė gyvena ir dirba Lietuvoje.

Su V. Arbas kalbėjomės apie jos tėvų pasitraukimą iš Lietuvos, lietuviškumo ugdymą išeivijoje, ryšius su artimaisiais sovietų okupuotoje Lietuvoje, ir, žinoma, įspūdžius atvykus į Lietuvą, pokario išeivių ir jų vaikų (ne)grįžimą į nepriklausomybę atkūrusią Tėvynę.

Žavi ponios Vijolės nuolatinės pastangos nors ir mažais darbais prisidėti prie sąmoningesnės ir gražesnės Lietuvos kūrimo. To ji savo pavyzdžiu moko ir gyvenimo kelyje sutiktus žmones.

Vijolė Arbas. Rimvydo Jankausko nuotr.

Ilona Strumickienė: Ponia Vijole, labai džiaugiuosi, kad sutikote pasikalbėti apie sugrįžimą, atvykimą iš išeivijos į Lietuvą. Jūs gimėte Vokietijoje. Kaip suprantu, DP stovykloje?

V.A. Ne, mano tėvai negyveno tose stovyklose. Tėvas[1] buvo gavęs ten[2] darbą ir nuomojo kambarį privačiam name tokiam mažyčiam miestelyje, tiesiog kaime. Ir jis važiuodavo traukiniu į darbą Štutgarte. Kad ir mažas kaimelis [buvo], bet vis tiek ten ir bombos krito ir vis tiek buvo karas, ir buvo tikrai baisu. Mūsų kambario šeimininkė buvo aljanso kareivių išprievartauta, ir ji mirė nuo to. Mama išsigelbėjo, nes kalbėjo prancūziškai, ir vis kartojo – aš ne vokietė, aš lietuvė! Tada tėvams dar teko susiieškoti [kur] kitur [gyventi], sunkiai dirbti, [tuo metu, kai praktiškai] nebuvo pinigų – visos Deutsche markės tapo bevertės.  Aš gimiau mėnuo prieš karo pabaigą.

Toliau skaityti „Vijolė Arbas: „ir jauti prieš Dievulį, kad kažką teisingai darai““

1921 m. birželio 5 d. gimė Vytautas Mačernis

Parengė Silvija Stankevičiūtė


Herškė Leibovičius. Nuotrauka. Vytautas Mačernis. 1939. Maironio lietuvių literatūros muziejus

1921 m. birželio 5 d. gimė jauniausias lietuvių literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vienas reikšmingiausių savo kartos poetų Vytautas Mačernis. Poetas pagarsėjo intelektualia, vidinės egzistencijos nerimą išreiškiančia kūryba. V. Mačernio poezijoje, subrendusioje didžiųjų istorinių kataklizmų, permainų laiku nebuvo eilėraščių, programuojančių konkrečius tautos veiksmus. Pasak literatūrologo Vytauto Kubiliaus, jo poetinėje leksikoje nebuvo politinių ar socialinių kategorijų, tribūnišku tonu bloškiamų kaip komandos[1]. V. Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija.

Toliau skaityti „1921 m. birželio 5 d. gimė Vytautas Mačernis“

Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: pokalbis su žurnalo „Lituanus“ vyr. redaktoriumi Almantu Samalavičiumi

„Manau, kad didžioji dalis jų [žmonių Lietuvoje] nė nežino, kad egzistuoja toks senas tradicijas turintis mokslo ir kultūros žurnalas, be pertrūkio leidžiamas nuo pat 1954-ųjų ir supažindinantis pasaulį su Lietuvos bei išeivijos kultūros formomis, nagrinėjantis įvairius Lietuvos dabarties ir praeities aspektus, atviras įvairioms disciplinoms ir mąstymo būdams,“ – sako prof. dr. Almantas Samalavičius. JAV anglų kalba leidžiamą akademinį žurnalą Lituanus jis redaguoja nuo 2014 m., o bendradarbiauti leidinyje pradėjo gerokai anksčiau.


„Lituanus“ viršelis, vol. 36, no. 2 (1990)

V. B. – Gal galite papasakoti, kaip keitėsi leidinio temos po 1990 m.? Kokie svarbiausi lūžiai, permainos leidinio gyvenime įvyko Nepriklausomybės metais?

A. S. –  Kai Lituanus buvo įsteigtas, Lietuva buvo okupuota ir kolonizuota, tad žurnalo leidėjams ir redaktoriams anuomet teko prisiimti labai svarbią misiją – supažindinti pasaulį su gyvenimu Lietuvoje ir išeivijoje, neleidžiant pamiršti, kad ilgą istoriją ir valstybingumo tradiciją turinti šalis buvo prievarta užimta Sovietų Sąjungos;  ne mažiau svarbūs tuo metu buvo straipsniai, nagrinėjantys įvairius Lietuvos valstybės istorijos aspektus, kultūrinės bei intelektualinės raidos ir politikos klausimus. Žurnale buvo reguliariai nagrinėjamos ir lietuvių diasporai reikšmingos temos. Nepriklausomybės išvakarėse žurnalo dėmesys natūraliai nukrypo į Lietuvoje sparčiai vykstančius politinius ir visuomeninius procesus, atvedusius į valstybės atkūrimą, tad natūralu, kad žurnale buvo skelbiami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dokumentai, taip pat straipsniai, apžvelgiantys ilgą lietuvių tautos kovą dėl valstybingumo ir nepriklausomybės. Šalia kitų dalykų Lituanus puslapiuose buvo pateikta Sąjūdžio rinkiminė programa, buvo aptariama JAV ir Lietuvos diplomatinių santykių istorija… Pasipylė dokumentinės ir grožinės literatūros vertimai, pavyzdžiui, plačiai nuskambėję Dalios Grinkevičiūtės memuarai, stipriausia anuometinė lietuvių poezija (Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio, Vytauto Bložės, Nijolės Miliauskaitės ir kitų autorių kūryba). Kaip ir anksčiau, dėmesio netrūko įvairiems baltų lingvistikos klausimams, recenzijų skiltyje buvo reguliariai apžvelgiamos Vakaruose išleistos knygos, skirtos Lietuvos ir kitų Baltijos šalių istorijai ir politinei problematikai, kita vertus, buvo toliau apžvelgiama išeivijoje vykusių procesų dinamika, taip pat susidomėta Lietuvos ekonominės raidos problemomis. Politinei euforijai atslūgus pagausėjo žvilgsnių į Lietuvos kultūros lauką.

Apibendrinant galima pasakyti, kad ypač dramatiškų pokyčių žurnalo leidybos politikoje ar turinio formavime neįvyko: buvo išsaugotas tiek temų kryptingumas, tiek jų nuoseklumas. Kita vertus, dabar akivaizdu, kad žurnalas labai sėkmingai kelis dešimtmečius analizavo Lietuvos bei lietuvių išeivijos istorijos ir kultūros procesus ir dėl to tapo laikomas patikimiausiu akademiniu ir intelektualiniu šaltiniu, prieinamu anglų kalba. Keitėsi nebent laikotarpio aktualijų sąlygoti temų akcentai. Tiesa, po 1990 m. pamažu ėmė ryškėti naujas autorių balansas: vis dažniau žurnale imta skelbti Lietuvoje gyvenančių mokslininkų, rašytojų ir menininkų kūrybą. Didžiuma jų iki tol iš viso nebuvo žinoma už Lietuvos ribų. Tai, mano galva, buvo labai svarbu, nes šių publikacijų dėka į Vakarų intelektualinį diskursą pradėjo integruotis iki tol už šalies ribų reikštis neturėję jokių galimybių lietuvių intelektualai.

Tiesa, buvo ir kitokių permainų. Per ilgą Lituanus gyvavimo istoriją pasikeitė nemažai redaktorių. Kai, berods, 2011 ar 2012 metais dėl nesutarimų su leidėjais pasitraukė keliolika metų žurnalą redagavusi profesorė Violeta Kelertienė, žurnalo ateitis tapo neaiški: pora metų redagavimo pareigų ėmėsi laikinoji redaktorė Elizabeth Novickas, tačiau tuo interim metu atskirus leidinius daugiausia rengė specialiai kviečiami atskirų numerių sudarytojai, kol svarstant apie perspektyvą nutraukti žurnalo veiklą, 2014 m. redagavimo darbas buvo pasiūlytas šių eilučių autoriui. Suprantama, kad visa tai padarė įtaką tam tikrai temų ir akcentų kaitai. Vis dėlto, mano galva, svarbiausia, kad žurnalo tęstinumą pavyko išsaugoti (turint galvoje, kad jau seniau nutrūko tokių išeivijos – tiesa, lietuviškų intelektualinių ir kultūros leidinių – kaip Aidai, Metmenys, Akiračiai ir kt., leidyba), o kaip klostysis leidinio reikalai ateityje, priklausys nuo daugelio dalykų.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: pokalbis su žurnalo „Lituanus“ vyr. redaktoriumi Almantu Samalavičiumi“

Artėjant Žemaitės 175-osioms gimimo metinėms

1845 m. smulkiųjų bajorų šeimoje Bukantiškės palivarke (dabar Plungės raj.) gimė būsimoji rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė Žemaitė. Artėjant rašytojos 175-osioms gimimo metinėms, kviečiame pasklaidyti jos gausų, turtingą, įdomų kūrybinį palikimą virtualiai, Epavelde:

Toliau skaityti „Artėjant Žemaitės 175-osioms gimimo metinėms“

Dienoraščių dialogas

Naujausio „Metų“ numerio (2020, Nr. 5/6) turinys trumpai pristatomas čia >>

Naujausiame „Metų“ numeryje (2020, Nr. 5/6) – Władysławo Wielhorskio (1885–1967) 1915 m. birželio dienoraščio ištraukos, publikuotos „Metuose“ (2020, Nr. 1), atgarsiai. Vystosi Pirmojo pasaulinio karo dienomis rašytų dienoraščių dialogas: Virginijus Gasiliūnas parengė kito dienoraščio 1915 m. birželio publikaciją. Įdomu tai, kad šio dienoraščio autorius yra Kazimieras Ralys (1885–1958), Wielhorskio bendraamžis, tuo laiku gyvenęs Žalpiuose – visai netoli nuo Balčių dvaro, kuriame savąjį dienoraštį lenkų kalba rašė Wielhorskis. Pasak V. Gasiliūno, tai padės „palyginti, kaip du žmonės, gyvenantys tikrai labai netoli, išgyvena kaizerinės Vokietijos okupaciją.“ Beje, su Balčiais ir Balčių dvaru glaudžiai susijęs ir buvusio „Metų“ redaktoriaus Juozo Apučio likimas.

Primename, kad šiemet Vilniaus knygų mugėje pristatytas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojų dr. Tomaszo Błaszczako ir Astos Miltenytės bei vertimo virtuozės Irenos Aleksaitės bendro darbo vaisius – spaudai parengtas „Władysławo Wielhorskio 1915–1917 m. dienoraštis“. W. Wielhorskio dienoraštis – išskirtinis egodokumentas, liudijantis apie Pirmojo pasaulinio karo kasdienybę ir patirtis Žemaitijoje.

Dienoraštis : iš Nacionalinės bibliotekos archyvų / Władysław Wielhorski ; [sudarytojas ir mokslinis redaktorius Tomasz Błaszczak] ; iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė ; Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2019 (Vilnius : Petro ofsetas).

Toliau skaityti „Dienoraščių dialogas“