Asmenybės – Puslapis 3 – Lituani(sti)ka

Eglės Baliutavičiūtės knygų lentyna ir rekomendacijos

Ar jau nutarėte, kokią knygą norėtumėte pristatyti kūrybiškiausios anotacijos konkurse „Pasaulis mano knygų lentynoje“? Galbūt apsispręsti padėtų kitų skaitytojų rekomendacijos? Iki konkurso pabaigos vis pasidalysime konkurso vertinimo komisijos narių knygų rekomendacijomis. Šį kartą kviečiame susipažinti su vaikų literatūros specialistės, Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento vyriausiosios tyrėjos-ekspertės Eglės Baliutavičiūtės mintimis apie įspūdį palikusias knygas. O konkurso taisykles rasite štai čia: https://bit.ly/3MTCAto

Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“ (Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis)

Tai viena tų knygų, kuri paliko neišdildomą įspūdį paauglystėje. 1932 m. parašyta distopija, visai kaip George‘o Orwello „1984“, stebina įžvalgumu, įtraukiančiu siužetu ir galybe idėjų, kurios nepaleidžia ir užvertus paskutinius knygos puslapius. Ar gali individas visuomenėje, kuri sukurta būti laiminga, būti nelaimingas, pasimetęs, svetimas? Knygoje ryški vartotojiškos visuomenės, socialinės inžinerijos ir totalitarizmo kritika.

Skaitytojams nuo 16 metų.

Toliau skaityti

Ieva Simonaitytė – skaitytoja

Parengė Arida Riaubienė

Pamažu artėja į pabaigą 2022-ieji – Ievos Simonaitytės metai, pasiūlę ir tebesiūlantys daug progų prisiminti šią Mažosios Lietuvos metraštininkę.

Vienas iš susidomėjimą keliančių objektų yra Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugoma rašytojos asmeninė biblioteka, kurioje sukaupta 1335 tomai knygų. Apžiūrint rašytojai priklausiusias knygas, skaitant ją pažinojusių žmonių atsiminimus, galima susidaryti vaizdą, kas buvo būdinga Simonaitytei skaitytojai.

Yra išlikę nemažai nuotraukų, kuriose Simonaitytė nufotografuota su knyga rankose, kitose – stovinti prie savo knygų lentynos.

*Evutė (Ieva Simonaitytė). Portretinė nuotrauka / Bernardas Aleknavičius.* Klaipėdos aps. I.Simonaitytės VB

Rašytojos kūrybą nagrinėjusi Romana Dambrauskaitė-Brogienė rašė, „kad Simonaitytė mėgsta iki išnaktų skaityti“[1], „skaito ji paprastai vakarais, ir kartais iki trečios ar ketvirtos valandos nakties plieskia jos langas“[2]. Simonaitytės namų šeimininkė Domicelė Rimaitienė prisiminė, kad rašytoja „skaitė dienų dienas“[3]. Artimas Simonaitytės bičiulis, kultūros darbuotojas Vytautas Rimavičius, žvelgdamas į nuotrauką, kurioje pavaizduota rašytoja ir jos bibliotekos knygos, rašė: „Rašytoja, šviesiąja suknele pasirėdžiusi, guli ant sofos ir šypsodamasi kalba telefonu, akys primerktos. Už Jos – lentyna pilna knygų. Sudėtos nugarėlėmis, keletas ant viršaus, matyt, jas skaito“[4].

Toliau skaityti

Netekome kino scenaristo, žurnalisto Prano Morkaus (1938–2022)

T. Venclovos knygos pristatymas 2017 m.: autorius su Pranu Morkumi ir istoriku Alvydu Nikžentaičiu

Netekome kino scenaristo, žurnalisto Prano Morkaus (1938–2022). Jo kūrybinis palikimas itin gausus ir įvairus. Paminėtini scenarijai filmams „Pelėdų kalnas“ (2018), „Česlovo Milošo amžius“ (dokumentinis filmas, 2012), „Baubas“ (1987; scenarijus kurtas kartu su Ilja Bereznicku ), „Amerikoniškoji tragedija“ (1981; pagal Theodore‘o Dreiserio to paties pavadinimo romaną) ir kt. P. Morkus dirbo „Šiaurės Atėnuose“, aktyviai darbavosi radijuje – jo kūrybinių pėdsakų lengvai rasite LRT mediatekoje.

P. Morkus buvo geras poeto Tomo Venclovos bičiulis. Nors viešumoje rodydavosi gan retai, prieš penkerius metus, 2017 m., dalyvavo T. Venclovos publicistikos straipsnių rinktinės, kurią išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, pristatyme.

„2022 m. rugpjūčio 30-osios naktį Klaipėdos ligoninėje mirė Pranas Morkus. Šiltesnįjį metų laiką (o ir sveikatai sunkiausią šį rugpjūčio mėnesį) jis jau ne vienus metus leisdavo savo name Palangoje. Atokiau nuo perpildytų paplūdimių, bet šalia ošiančios jūros, sakingų pušų ir melancholiškų saulėlydžių. Regis, simboliška – Klaipėdoje pradėjo gyvenimą, Klaipėdoje baigė.“
Vytautas Toleikis

Senovės pasaulio tyrinėtoja, profesionalios egiptologijos pradininkė Lietuvoje Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Iš Zigmo Toliušio atsiminimų

Parengė Irmina Abramovienė

1885 m. liepos 16 d. Šaravuose, Kėdainių raj. gimė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė –istorikė, pirmoji profesionali Lietuvos egiptologė.

Egiptologija susidomėjo studijuodama (1911–1916 m.) Maskvoje pas žymų orientalistą Borisą Turajevą, kuris padarė poveikį mokslininkės pasaulėžiūros formavimuisi bei apsisprendimui visą gyvenimą paskirti Egipto istorinio palikimo tyrinėjimui. Studijų metais dalyvavo Maskvos imperatoriškojo universiteto Istorijos komisijos bei Lenkų mokslo draugijos veikloje. Po studijų grįžusi į Lietuvą dirbo pedagoginį darbą Kauno mokyklose ir gimnazijose. 1922–1940 m. (su pertraukomis) dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1922 m. jos iniciatyva universitete pradėtas skaityti Egipto istorijos kursas. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė stengėsi sudominti Lietuvos visuomenę su nepažįstama Rytų kultūra, su svarbiausiais Egipto literatūros, religijos ir meno paminklais. Dėjo pastangas parengti dirvą orientalistikos mokslui Lietuvoje. Keletą kartų (1910 m., 1924 m., 1934 m.) su ekspedicijomis lankėsi Egipte ir Palestinoje, atstovavo Lietuvai pasaulio orientalistų kongresuose, publikavo straipsnius apie Senovės Egipto kultūrą ir istoriją. Parengė populiarių mokslo leidinių seriją „Senovės Rytai“: (Egipto ieroglifai (1932 m.), „Moters būklė senovės Egipte“ (1932 m.), „Tut-Anch-Amono kapas ir Tebų paminklai“ (1933 m.), „Vardo reikšmė senovės Egipte“ (1934 m.), parašė išsamią studiją „Senovės Rytų istorija, t. 1: Aigiptas“ (1936 m.). Tačiau dar nemaža dalis parengtų knygų bei straipsnių, deja, taip ir liko neišspausdinti.

Moters būklė senovės Egipte : (pirmoji moteris soste – faraonė Chatšepsut) / doc. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė. – Kaunas : [s.n.], 1932

Toliau skaityti

Mirė ilgametė Nacionalinės bibliotekos bičiulė dr. Regina G. Narušienė

Dr. Regina Gytė Narušienė (kairėje) su Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadove Silvija Vėlavičiene, 1997 metai. Nacionalinės bibliotekos archyvas.

2022 m. balandžio 25 d., eidama 85 metus, Jungtinėse Amerikos Valstijose mirė teisininkė, buvusi Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) vadovė, mecenatė, visuomenininkė dr. Regina Gytė Narušienė. R. G. Narušienė buvo ilgametė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bičiulė, su biblioteka pradėjusi bendradarbiauti nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų.

Aktyvi JAV lietuvių bendruomenės veikėja, 1995–2002 metais Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narė, 2006–2012 metais PLB valdybos pirmininkė, Valdovų rūmų paramos JAV komiteto pirmininkė dalyvavo ne viename Nacionalinėje bibliotekoje vykusiame renginyje, iš kurių pirmiausia paminėtinas ilgametės Lietuvos nacionalinės bibliotekos Lituanistikos, vėliau Lituanikos skyriaus vadovės Silvijos Vėlavičienės 2011 metais išleisto straipsnių rinkinio „Draustosios spaudos pėdsakais“ (Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2011) pristatymas.

2018 m. spalio 3 d. dr. R. G. Narušienė į Nacionalinę biblioteką sugrįžo su savo sudaryta knyga „Lai gyvuoja laisva Lietuva! JAV lietuvių indėlis atkuriant Lietuvos valstybingumą“ (Vilnius: Vaga, 2018). Beveik 600 puslapių knygoje skaitytojai supažindinami su įvairių JAV lietuvių institucijų, tarp jų – ir JAV LB, ilgamete veikla Lietuvos labui. 2020 m. pasirodžiusi dar viena dr. R. G. Narušienės knyga, „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt. Pilietybės išsaugojimo pagrindai ir argumentai“ (Vilnius: Mažoji leidykla, 2020), Nacionalinėje bibliotekoje buvo pristatyta virtualiai.

Dr. Regina Gytė Narušienė per knygos pristatymą Nacionalinėje bibliotekoje, 2018 m. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Toliau skaityti

Linksmas nuotykis su liūdnu epilogu

Romainas Gary (Romanas Kacewas) autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ aprašė savo motiną Miną Kacewą, tarpukario Viniuje turėjusią mados saloną „Maison Nouvelle“. Jeigu tikėsime R. Gary pasakojimu, mama buvo ugningo, ekscentriško charakterio moteris ir neretai patekdavo į komiškas situacijas. Senuose laikraščiuose beieškant medžiagos parodai „Romain Gary: sugrįžimas į Vilnių“ paaiškėjo, kad tarpukario Vilniuje drabužių prekyba vertėsi dar viena Kacewa, galbūt R. Gary giminaitė. Ji taip pat patirdavo komiškų nuotykių. Siūlome trumpą straipsnį iš laikraščio „Gazeta Wileńska Wieczorna“, publikuotą 1936 m.

Mina Kacewa su sūnumi Romanu iš Vilniaus išvyko 1925 m., iki 1928 m. gyveno Varšuvoje, o 1928 m. išvyko į Prancūziją.

Paroda „Romain Gary: sugrįžimas į Vilnių“ iki balandžio 21 d. eksponuojama Nacionalinės bibliotekos Pažinimo erdvėje (V a.). Parodoje išvysite fragmentų iš lenkiškų laikraščių, kurie liudija, kad Vilniuje iš tiesų veikė „Maison Nouvelle“, o rašytojo tėvas ir senelis vertėsi kailių prekyba.

*Gazeta Wileńska Wieczorna*. *1936 m. rugsėjo 21 d. , p. 4*

NEVYKUSI SLĖPTUVĖ

Linksmas nuotykis su liūdnu epilogu

Miesto Halės krautuvėlių savininkai skundžiasi netinkamais valdžios nurodymais dėl darbo valandų. Visos krautuvės, išskyrus maisto prekių, atidaromos devintą valandą ryto.

Toks darbo laikas yra labai nepalankus, nes mūsų klientai yra beveik išskirtinai į turgų atvažiuojantys kaimiečiai. Kaimietis jau 7–8 valandą ryto yra laisvas, nori kuo greičiau nusipirkti, ko jam reikia, ir grįžti į kaimą. Visą naktį nemiegojo, pavargo ir nori kuo greičiau išvykti. Tuo metu krautuvės vis dar uždarytos ir prekyba dažniausiai tiesiog nevyksta.

Toliau skaityti