Diasporos rašytoja/s?

Šį pavasarį Vilniuje įvykęs  pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, per kurį dalyviai viešėjo ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lituanistikos skyriaus darbuotojas įkvėpė pradėti interviu ciklą.

Reikėtų pripažinti, kad sąvoka „diasporos rašytojai“, kurią vartojome pokalbiuose, yra problemiška. Laima Vincė pabrėžė,  kad toks įvardijimas tinka pasitraukusiesiems į užsienį per karą bei užsienyje gimusiems šios kartos palikuonims, o ne naujausiai emigracijos bangai. „Sąvoka „diaspora“ dažniausiai reiškia žmones, kurie tam tikru istoriniu momentu neturi pasirinkimo ar galimybės grįžti namo. Kai mūsų karta išmirs, mes nebeturėsime diasporos rašytojų, nes Lietuva laisva,“ – aiškino L. Vincė. Dalia Staponkutė akcentavo, kad klasifikavime „diasporos rašytojai“ ir „lietuvių autoriai“ jaučiasi kaip svečias. Anot jos, „globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į vietinę ir nevietinę sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti. Lentynų ir žymeklių turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje.“

Didžiąją dalį interviu atliko S. Stankevičiūtė. Pokalbiai publikuoti šiame tinklaraštyje ir interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“. Siūlome atsigręžti į rašytojų mintis apie tautybę, tapatybę, vidinę distanciją nuo Lietuvos ir nepranykstantį ryšį su ja ir galbūt perskaityti praleistus interviu.


M. M. De Voe

 „Diasporos rašytojai mato Lietuvą iš kitokios perspektyvos, iš šiokio tokio nuotolio. Ar žinote pasakėčią apie dramblį ir aklus žmones? Vienas aklasis matė sieną, kitas – virvę, trečiasis – medį, o ketvirtasis – ietį, ir tik visus savo reginius sujungę jie suprato, kad tai – dramblys. Įdomu išgirsti, kaip kiti rašytojai dirba, randa ramybę, įveikia blokus (angl. writer’s block), kokios temos ir idėjos jiems svarbios, – visa tai įkvepia. Nepaprastas jausmas būti kambaryje, pilname žmonių, kuriems tiek pat kiek ir tau rūpi ištobulintas žodis, o tada suprasti, kad, nors pašnekovas gyvena kitoje planetos pusėje, vis tiek turite panašias šaknis, abu žinote rugiagėlių mėlynumą, abu iš vaikystės atsimenate, kaip kažkas iš suaugusiųjų sutrynė rūtos lapelį tarp nykščio ir smiliaus, kad parodytų, kaip išgauti aštrų, kartų kvapą; abu pažįstate ir sūroką krapų skonį.“

Interviu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-06-19-lietuviu-kilmes-rasytoja-m-m-de-voe-rasymo-amato-neabejotinai-ismokoma/176278


Toliau skaityti „Diasporos rašytoja/s?“

Deimantės Žukauskienės kūryba žurnale „Durys“

(Ričardo Šileikos nuotr.)

„Katinas žaidžiantis saulės zuikučiais / Spindi saulėje / Šermukšniai apsitraukę šerkšnu“, – savo „ne haiku“ rašo mūsų kolegė, Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė. 📇☕️Jos eilės publikuojamos kultūros ir meno žurnale „Durys“ (2019, Nr. 9). Žurnalą su Deimantės kūryba (p. 51–52) rasite: https://durys.diena.lt/zurnalas

Gilyn į istoriją

Parengė Vaclava Filipovič


Rodziny szlacheckie na Litwie w XIX wieku : powiaty lidzki, oszmiański i wileński / Czesław Malewski. – Warszawa : Instytut Historii PAN, 2016. – 958 p., [1] žml. lap. : lent. + 1 opt. diskas (CD-ROM)

Santr. angl.. – Bibliogr.: p. 888-956

ISBN 978-83-63352-75-2

2016 m. Varšuvoje išleista pirmojo Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos pirmininko Česlovo Malevskio monografija „XIX a. Lietuvos bajorų giminės“ – reikšmingas  įvykis Lietuvos ir Lenkijos genealogijos tyrinėjimuose ir istoriografijoje. Tai išsamaus enciklopedinio pobūdžio genealoginis žinynas, kuriame panaudota itin gausi ir iki šiol mažai šiuo aspektu į mokslinę apyvartą įvesta didžiulės apimties istorinių šaltinių bazė. Tai – lyg savotiškas turistinis vadovas po tuometinės Vilniaus gubernijos pietinę dalį. kuriuo lengvai gali naudotis ir nemokantys lenkų kalbos. Pagrindinis dėmesys šiame darbe skirtas žemėvaldai, ekonominės bajorijos padėties kaitai ir XIX a. bajorijos žemės nuosavybės geografijai.

Toliau skaityti „Gilyn į istoriją“

Rašytoją Kristiną Dryžą į Lietuvą sugrįžti traukia jos gamta ir žaluma

Parengė Dalia Cidzikaitė


K. Dryža Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, 2019 m.

Australijos lietuvė Kristina Dryža verslo ir vadybos pasaulyje labiau žinoma kaip viena įtakingiausių pasaulio futurologių ir verslo konsultančių, dirbusi su tokiomis kompanijomis kaip „Virgin Group“, „Microsoft“, „British Sky Broadcating“, o ne kaip rašytoja. Pasak jos, daugelis žmonių iki šiol nežino, kad ji yra ir 2014 metais išėjusio romano „Grace and the Wind“ („Greisė ir Vėjas“) autorė. Iki šiol Lietuvoje lankiusis tik kaip privatus asmuo, šių metų gegužę  surengtame Pirmajame pasaulio lietuvių rašytojų kongrese K. Dryža dalyvavo kaip rašytoja. Pakalbinome ją apie rašytojo amatą, pirmąją knygą ir būsimus kūrybinius planus.


– Kaip tapote rašytoja?

– Dar būdama paauglė mėgau rašyti. Daugiausia rašiau dienoraštį, kurį slėpiau nuo smalsių tėvų akių. Nelabai mėgau rašto darbus mokykloje ar esė užduotis universitete. Nemėgau rašyti, norėdama pasirodyti, ką nors įrodyti ar parodyti, t. y., nedariau to dėl rezultatų. Man kur kas labiau patiko rašyti kalėdinius pačios kurtus atvirukus ir gimtadienio sveikinimus draugams bei dalytis savo kelionių užsienyje įspūdžiais atvirlaiškiuose dar tais priešinternetiniais laikais, kai atvirlaiškiai buvo madingi.  

– Save laikote Australijos rašytoja, lietuvių kilmės rašytoja ar tiesiog rašytoja? O gal toks įsivardijimas priklauso nuo aplinkybių?

– Aš taip ilgai buvau žinoma kaip futurologė, kad praėjo nemažai laiko, kol pradėjau save vadinti rašytoja. Daugelis žmonių iki šiol nežino, jog esu rašytoja, todėl dauguma mane kalbinančių žurnalistų man vis užduoda klausimus apie būsimas tendencijas versle. Jiems ateitis įdomesnė tema! Visada save laikiau lietuve. Lankiau lietuvišką šeštadieninę mokyklą Adelaidėje, kur mokiausi lietuvių kalbos, tradicinių lietuvių liaudies šokių ir dainų, dalyvavau skautų ir sporto organizacijose.

Toliau skaityti „Rašytoją Kristiną Dryžą į Lietuvą sugrįžti traukia jos gamta ir žaluma“

Trys knygos apie Vilniaus istoriją

Knygas atrinko Vaclava Filipovič

Przedwojenne Wilno : najpiękniejsze fotografie / Jolanta B. Kucharska. – Warszawa : Wydawnictwo RM, 2013. – 101, [3] p. : fotogr. – ISBN 978-83-7773-052-2

Knygoje pateikiamos profesionalų ir mėgėjų nuotraukos, kurios veda mus į nostalgišką kelionę po XIX–XX a. sandūros ir tarpukario Vilnių. Daugiau apie knygą (lenkų k.) ir kelios nuotraukos iš jos: https://culture.pl/pl/dzielo/jolanta-b-kucharska-przedwojenne-wilno-najpiekniejsze-fotografie


Toliau skaityti „Trys knygos apie Vilniaus istoriją“

Ruduo – metas prozai ir kūrybai!

Parengė Deimantė Žukauskienė


Venesuelos lietuvių žurnalas „Tėvų kelias“ skelbia literatūrinį konkursą jaunimui. Konkurso tikslas – skatinti jaunimą rašyti ir kalbėti gimtąją lietuvių kalba. „Kad pagelbėti tėvams išlaikyti savo vaikuose gimtąjį žodį ir raštą“. Tekste raginama nepamiršti savo lietuviškų šaknų. Simboliška, jog konkursas sutampa su lietuvių kalbai ypač svarbiu įvykiu – spaudos atgavimo sukaktimi. Skelbime kviečiama dalintis prisiminimais, eilėraščiais, vertimais, proza apie gyvenimą Lietuvoje, Vokietijoje, Venesueloje. Kūrybos vertinimo komisija – Venesuelos lietuvių bendruomenės kultūros veikėjai bei rašytojai. Žurnalo bendraautoriai skaitytojus skatina prisidėti: vaikus rašyti, o bendruomenės narius finansiškai paremti konkursą. Numatomi piniginiai prizai: pradinių klasių mokiniams 20, 15, 10 bolivarų, o aukštesnių klasių mokiniai bus apdovanoti 30, 25, 20 bolivarų piniginiu prizu.

Visi dalyvaujantieji konkurse gaus nemokamai du egzempliorius „Tėvų kelio“, kad galėtų turėti sau atminčiai ir padovanoti savo prieteliui.


Tėvų kelias, 1955, Nr. 1(63) (sausis-kovas). P. 1211.