Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: filatelistų draugija „Lietuva“ ir jos žurnalas

Tekstas perengtas pagal draugijos „Lietuva“ prezidento ir žurnalo redaktoriaus dr. Audriaus Brazdeikio atsakymus į parodos autorių klausimus.


Filatelistų draugija „LIETUVA“ buvo įkurta 1946 m. spalio 20 d. Čikagoje, JAV. Jos steigėjas,  žurnalistinio darbo patirties turėjęs Ignas Sakalas, laikėsi nuomonės, kad draugijos pagrindinis ramstis ir jos narių tarpusavio susižinojimo priemonė yra reguliariai išeinantis leidinys. Tai nuomonei pritarė pirmoji draugijos valdyba. Pirmas žurnalo numeris pasirodė 1946 m. gruodį

Pirmasis leidinio redaktorius buvo Benediktas S. Jurėnas. Po metų redaktore tapo Ieva Lukošiūtė. Vėliau redaktoriai keitėsi kas kelerius metus. Atskirai paminėjimo verti šie (jie redaktoriais buvo ilgiausiai arba išleido daugiausiai numerių):  Eugenijus Petrauskas, Liudas Kairys, Juozas Žygas, Edmundas Jasiūnas, Jonas Variakojis ir dabartinis redaktorius Audrius Brazdeikis. Kiti redaktoriai ir žurnalo darbuotojai buvo: Ignas Sakalas, Juozas Liubinskas, Sr., Viktoras Lesniauskas, Antanas Beleška, Jonas Adomėnas, Kazys Meškonis, Jonas Krutulis, Kazys Rožanskas, Liudas Volodka, Juozas Žadeikis ir Aleksandras Zakas.

Iš pradžių žurnale rašyta apie kontaktus su vietiniais lietuviais filatelistais, apie draugijos veiklą ateityje ir Lietuvos pašto ženklų katalogo išleidimą. Temos keitėsi. Įsivažiavo bendradarbiavimas su kitomis lietuvių filatelistų organizacijomis, filatelijos parodų organizavimas, pastangos visapusiškai atspindėti filatelijos sritis žurnale, pritraukti daugiau narių į draugiją. Tada, dar Šaltojo karo metais, daug pastangų įdėta stengiantis sukaupti tarpukario Lietuvos ir Klaipėdos pašto ženklų pilnus rinkinius kad, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, šis rinkinys būtų įteiktas Lietuvos institucijai (tai įvyko 1999 metais; rinkinys buvo iškilmingai įteiktas Lietuvos Nacionaliniam muziejui Vilniuje).


Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo  laikotarpis žurnale buvo plačiai aprašytas ir iliustruotas. 1990 metų leidinio viršelyje rastume  Vytauto Landsbergio portretą ir žiupsnį atkurtos Lietuvos pašto ženklų. Leidinio puslapiuose publikuoti straipsniai apie šiuos pašto ženklus ir apie atkurtą Lietuvą. Tuo metu žurnalas jau pradėjo gauti straipsnių iš Lietuvos. Taip ir įvairios – įvairios filatelines medžiagos, iki tol menkai žinotos. Šiuo metu vienas iš prioritetų yra narių skatinimas atlikti Lietuvos pašto ženklų tyrimus-studijas, kad būtų nustatyta  nežinomų ar iki galo neišnagrinėtų radinių ir pašto istorijos įvykių.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: filatelistų draugija „Lietuva“ ir jos žurnalas“

100-osios diplomato ir žurnalisto Vytauto Antano Dambravos gimimo metinės

Parengė Ina Ėmužienė


Vytautas Antanas Dambrava „Amerikos balso“ studijoje, 1964 m.

Prieš 100 metų gimė Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos diplomatas, žurnalistas  Vytautas Antanas Dambrava. Verta prisiminti, kad šalia gerai žinomos diplomatinės veiklos, jis taip pat buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys, rašytojas, parašęs ne vieną knygą, mėgęs muziką.

V. A. Dambrava gimė 1920 m. birželio 10 d.  Baltarusijoje, Vitebsko sr., Babinavičiuose, lietuvių šeimoje, su šeima vėliau persikėlė į Lietuvą. 1939 m. baigęs Utenos gimnaziją įstojo į Vilniaus universitetą. Antrojo Pasaulinio karo pradžia V.A. Dambravai buvo sunki. Jau pirmųjų trėmimų metu į Sibirą buvo išvežti jo tėvai, trys broliai ir sesuo. Visgi jis toliau tęsė studijas. Studijuodamas Vilniaus universitete, Teisės mokslų fakultete, domėjosi menais: 1942–1944 m. mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje, taip pat 1943–1944 m. lankė Aukštesniąją vaidybos meno studiją.

Toliau skaityti „100-osios diplomato ir žurnalisto Vytauto Antano Dambravos gimimo metinės“

Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: pokalbis su Belgijos lietuvių bendruomenės „Kaleidoskopo“ redaktore Kristina Bradaityte-Roekaerts

Parengė Silvija Stankevičiūte


Lietuviška spauda svetur – ne tik užsienyje įsikūrusių lietuvių bendruomenių pažinimo šaltinis, bet ir komunikacijos priemonė, skatinanti bendrauti ir bendradarbiauti bendruomenių narius, puoselėti lietuvių kalbą. Informacinę, pažinimo ir žmones, skirtingas kartas jungiančio „tilto“ funkciją atliko 2003–2008 m. ir 2011 m. Belgijos lietuvių bendruomenės (BLB) kartą per metus leistas leidinys „Kaleidoskopas“. Leidinys buvo skirtas bendruomenės nariams ir įteikiamas metų pabaigoje, kaip dovana už paramą ir bendradarbiavimą. „Kaleidoskopo“ temų spektras platus: nuo politinių aktualijų iki bendruomenės švenčių ir susirinkimų. Apie „Kaleidoskopo“ pavadinimo gimimą, leidinio vietą BLB gyvenime, darbo užkulisius kalbamės su viena pagrindinių leidinio iniciatorių, redaktore Kristina Bradaityte-Roekaerts.

Kristina Bradaityte-Roekaerts. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Gerbiama Kristina, ar galite trumpai papasakoti, kaip nusprendėte įsikurti Belgijoje, įsitraukėte į BLB veiklą ir tapote leidinio „Kaleidoskopas“ redaktore?

Į Belgiją atvykau pačioje 1999-ųjų metų pabaigoje, ištekėjau už savo širdies draugo Michael‘io. Iš pradžių reikėjo pramokti olandų kalbos, nes gyvenam Belgijos dalyje, kur ši kalba yra oficiali (Belgija trikalbė šalis: yra olandų, prancūzų ir vokiečių kalbos). Pirmi metai buvo labai sunkūs ir dvasiškai, ir fiziškai. Atvykau iš labai veiklaus gyvenimo Lietuvoje. Atrodė, nuvažiuosi į kitą šalį ir labai greitai prigysi, viskas švietė rožinėmis spalvomis. Tačiau savo kailiu patyriau, kad taip nėra, nors ir gyveni su mylimu ir tave mylinčiu žmogumi. Su istorikės-etnologės diplomu nelabai galėjau susirasti darbo, todėl dvejus metus mokiausi „Non-Commercial Management, Public and Non-profit Management“ aukštesniojoje ekonomikos mokykloje Leuven‘e. Tuo pačiu metu Lietuvos diplomatinių atstovybių renginiuose susipažinau su Belgijoje gyvenančiais lietuviais. 2000 metų pabaigoje pateikiau savo kandidatūrą į Belgijos lietuvių bendruomenės valdybą ir buvau išrinkta. Valdybos veikloje aktyviai dalyvavau iki 2009 m kovo. Per tą laiką susilaukiau dviejų nuostabių vaikučių, Martinos ir Luko. Dirbau įvairiuose sektoriuose: DHL įmonėje Briuselio oro uoste, Leuven‘o miesto muziejuje, ne pelno siekiančioje įmonėje EURid, .eu domeno vardo pagrindiniame registre.

Nuo 2008 m. dirbu Europos Komisijoje. Beveik 11 metų dirbau asistente Komisijos narių kabinetuose, tarp jų Komisijos pirmininkų Barroso ir Juncker‘io, taip pat Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Komisijos nario Vytenio Andriukaičio kabinete. Šiuo metu dirbu Europos Komisijos Generaliniame sekretoriate. Aktyviai dalyvauju BLB organizuojamuose renginiuose, padedu, kai reikia pagalbos. Praeitais metais kartu su „Lietuviškų vakarų Belgijoje“ organizavimo grupele, BLB ir Lietuvos Ambasada suorganizavau susitikimą su mokytoju, eseistu, kultūrininku Vytautu Toleikiu. Pristatėme jo knygą „Pasakojimai prabudus“. Taip pat turiu kirbančią mintį patyrinėti Belgijos lietuvių išeivijos istoriją, nes tikiu, kad medžiagos tikrai yra: archyvuose, universitetuose, religinėse kongregacijose, televizijos archyvuose.

Kad ir kur begyventume, labai svarbu žinoti iš kur atėjome, kur yra mūsų šaknys, kas yra, buvo mūsų tėvai ir seneliai. Tas žinojimas mus daro dvasiškai turtingais, stipriais, autentiškais. 

Kokiems siekiams ir vizijoms lydint buvo pradėtas leisti Belgijos lietuvių bendruomenės leidinys „Kaleidoskopas“? Kaip kilo sumanymas leisti leidinį lietuvių kalba?

Kaip minėjau, į Belgiją atvykau pačioje 1999-ųjų metų pabaigoje. Nauja BLB valdyba buvo išrinkta 2000-aisiais, NATO būstinėje vykusios Kalėdų šventės metu. 2001 metais bendruomenės valdyba svarstė, ką būtų galima nuveikti, tad pradėjome organizuoti lietuviškus renginius, susitikimus, padėjome Lietuvos ambasadai atstovauti įvairiose mugėse ir taip pristatyti Lietuvą Belgijoje. Tuo pačiu metu brendo noras įamžinti savo įvykdytus projektus, informuoti apie naujus planus, užrašyti senosios ir jaunosios kartų emigrantų istorijas. Ir patys bendruomenės nariai išsakė mintį, kad reikia kai kuriuos dalykus užfiksuoti, kad reikia daugiau informacijos apie bendruomenės veiklą.

Belgijoje veikia labai daug nepelno siekiančių organizacijų, asociacijų, leidžiančių leidinius savo nariams. Aš iki šiol esu kelių organizacijų narė, iš kurių vis dar gaunu leidinukus apie projektus, esamus ir būsimus planus, renginius. Viena paskatų buvo perimti belgų organizacijų patirtį. Nebuvo diskusijos, kokia kalba leisime leidinį. Jis buvo skirtas Belgijoje pastoviai ar laikinai gyvenantiems lietuviams. Mes, leidinio iniciatorės ir kūrėjos, buvome palyginus neseniai atvykusios iš Lietuvos su puikiomis lietuvių kalbos žiniomis (šypsosi).

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: pokalbis su Belgijos lietuvių bendruomenės „Kaleidoskopo“ redaktore Kristina Bradaityte-Roekaerts“

Parodai besirengiant: DALIA STAPONKUTĖ, redagavusi žurnalą „Pasaulio lietuvis“ 2017–2018 m., dalijasi savo patirtimis ir įžvalgomis


Dalia Staponkutė. Giedriaus Baranausko nuotr.

Ilona Strumickienė: Kaip atsitiko, kad tapote žurnalo „Pasaulio lietuvis“ vyr. redaktore?

Dalia Staponkutė: Šį darbą man dovanojo viena kūrybinė kelionė. 2015 m. pristačiau Hamburgo lietuviams savo naują knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“, kurią hamburgeriečiai sutiko labai šiltai, džiaugėsi, kad ji jiems aktuali ir, šitaip diskutuojant, pasiūlė man rašyti į žurnalą „Pasaulio lietuvis“. Sutikau ir turėjau savo skiltį, kuri vadinosi „Įžvalgos“. Po poros metų nutiko taip, kad buvusioji redaktorė Deimantė Dokšaitė nebegalėjo tęsti savo pareigų ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos nariai pasiūlė man imtis vyr. redaktorės misijos. Daug negalvodama ir vėl sutikau, nes žurnalas man jau buvo pažįstamas, mano skilčiai sekėsi gerai. Be to, jau pažinojau žmones, atsakingus už žurnalo leidimą, ir bendrauti su jais buvo malonu. Tad susiklostė tikrai palankios aplinkybės. Sykiu mane traukė geriau susipažinti su PLB veikla ir tikslais, pasaulio lietuviais, jų išgyvenimais ir likimais. Juk mus visus daug kas sieja, turime daug bendra, nesvarbu, kad kiekvieno emigracijos istorija unikali ir nepakartojama. Tikėjau, kad per žurnalą kaip mediją galėsime padėti vienas kitam, dalintis idėjomis, biografijomis, džiaugsmais ir sunkumais.

I.S.: Kokios būklės radote žurnalą?

D.S.:  Žurnalas man patiko, todėl jo ir ėmiausi! Jis buvo geros kokybės (popierius, dizainas, formatas), turėjo gerą struktūrą. Deimantė [Dokšaitė], vadovavusi žurnalui iki manęs, įdėjo tikrai daug darbo. Ypač įdomūs, gyvi ir intriguojantys būdavo jos pačios užrašyti pokalbiai su pasaulio lietuviais… Tiesa, bendras turinys man kartais atrodydavo pernelyg „vienodas“, t. y. vienas numeris kažkuo panašus į kitą – jų norėjosi „ryškesnių“, ryškiau besiskiriančių savo koncepcija ir turiniu. Tik vėliau supratau, kaip nelengva „kurti“ įdomesnį turinį ir išvengti „klišių“ ar kokio nors PLB dokumento, nutarimo, protokolo viešinimo. Mano nuomone, žurnalas dar „iki manęs“ buvo įsibėgėjęs ir suko gerąja linkme – jis aprėpė ir naujesnes mūsų emigracijos tendencijas, problemas, išeivijos sąsajas su Lietuva, Lietuvos politiką emigrantų atžvilgiu. Šia prasme esminio lūžio žurnale nereikėjo, reikėjo tik praturtinti turinį, pagyvinti žurnalo stilių, paversti jį labiau menišku ir traukiančiu ne tik akį, bet ir širdį. Toks ir buvo mano tikslas, kai perėmiau darbą iš buvusios redaktorės. 

I.S. Kokią užduotį, pradedant darbą, Jums formulavo PLB, kokius tikslus sau kėlėte pati?

D.S.: Žodžio „formuluoti“ Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje mes tada vengėme, keitėme jį į „patarti“. Tad PLB (kaip man nepatinka tie trumpinimai ir didžiosios pirmosios raidės (!)) bendruomenių pavadinime, bet… anglosaksų stilius nugalėjo; paklusome jo kuždesiui) patarė man nedaryti „revoliucijų“, o praturtinti turinį viena kita kūrybinga idėja. Iš esmės, mano ir PLB valdybos tikslai sutapo. Savo vizijoje, motyvaciniame laiške aiškinau, kad „Pasaulio lietuvis“ – tai nepriklausomas įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių lietuvių balsas. Tai – ko gero, vienintelė ir išskirtinė erdvė, kurioje gali atsiverti įvairios šio balso variacijos. Jį suvokiame kaip veržlų, atvirą, kūrybišką, nepriklausomą ir neįpareigotą atstovauti politiniams ar ekonominiams interesams. Mūsų, kaip pasaulio lietuvių, didžioji misija – užrašyti mūsų istoriją per savo gyvenimo patirtis, profesinius ieškojimus ir klajones, per santykį su kitomis kultūromis. Šis žurnalas – savotiškas lietuvių kultūros nešėjų, gyvenančių už Lietuvos ribų, istorijos metraštis apie tai, kaip mes išliekame pasaulyje per lietuvybę: puoselėjame ją ar laikome po stiklu kaip „sniego burbulą“? Stengiamės išsaugoti lietuvių kalbą, buriamės kartu ar gyvename kitos kultūros energijomis, ir kodėl? Vis dėlto gyvename pasaulyje kaip lietuviai ir mūsų išlikimo keliai – lietuviški. Iš Lietuvos kilę lenkai arba žydai ir kitų tautybių žmonės gyvena pasaulyje, beje, irgi „lietuviškai“. Šitaip suvokiama lietuvybė yra didelis mūsų turtas. Jos dovanos ateina ne tik per tradicijų puoselėjimą ar tarnavimą Lietuvos idėjai, bet ir per santaką, santaiką su kitomis kultūromis ir joms būdingomis gyvensenomis. Lietuvybė atsiskleidžia pačiais įvairiausiais atspalviais, kurių dar nepažįstame, o nepažinta irgi – turtas. Svarbi lietuvybės dalis – visi lietuviškai kalbantys žmonės, kurių balsas reikalingas „Pasaulio lietuviui“. Visa tai norisi iškelti švieson, mąstyti save kaip atvirą pasauliui kultūrą, ir tada daug kas taps aiškiau – ir tai, iš kur atėjome, ir tai, kur keliaujame. Lietuviai pasaulyje – tai sykiu Lietuvos valstybės ir respublikos dalis. Gal nebūtinai jos kūnas, gal – tik svajonės, tačiau turinčios neįtikėtiną galią.

Toliau skaityti „Parodai besirengiant: DALIA STAPONKUTĖ, redagavusi žurnalą „Pasaulio lietuvis“ 2017–2018 m., dalijasi savo patirtimis ir įžvalgomis“

Parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ilga žurnalo „Pensininkas“ kelionė

Dalia Cidzikaitė


Rinkdami medžiagą naujai virtualiai parodai, skirtai išeivijos žiniasklaidai po Lietuvai lemtingų 1990-ųjų metų, nemaža dalimi esame priklausomi nuo žmonių, prisidėjusių prie tų leidinių leidybos, geranoriškumo. Smagu, kad noro padėti sulaukiame su kaupu, net jei pažadas padėti išpildomas ne taip greitai. Taip nutiko ir su nuo 1983 m. Čikagoje leidžiamu žurnalu „Pensininkas“. Gavusi ilgamečio JAV Lietuvių Bendruomenės nario Juozo Polikaičio pažadą per savaitę ar dvi trumpai parašyti apie žurnalą, kantriai laukiau. Ir nors laukti teko ilgiau nei mėnesį, tikrai vertėjo. „Žadėjau poros savaičių bėgyje prisiųsti žinutę apie PENSININKĄ, bet užtruko daug ilgiau, – po daugiau nei mėnesio į mano el. pašto dėžutę įkritusiame laiške rašo Polikaitis. – Tikriausiai jau susiradai informaciją iš kitų šaltinių. Bet Tavo prašymas išryškino trūkumą informacijos. Pradėjęs peržiūrėti praeities dokumentaciją, tuojau pamačiau, kad ir aš pats daug ko nežinojau. Tad nutariau surašyti išsamią santrauką 37 metų amžiaus PENSININKO.“

Jūsų dėmesiui – beveik 40 metų sulaukusio žurnalo „Pensininkas“ istorija, kuri yra glaudžiai susijusi su jį įsteigusia ir leidžiančia JAV LB Socialinių reikalų taryba ir jos veikla. „Retkarčiais JAV LB Socialinių reikalų taryba sulaukia klausimo: „Ar vis dar verta leisti „Pensininką“?, – rašo Polikaitis. – Atsakymas visuomet buvo ir yra: „Ne tik kad verta, bet ir būtina!“ Tokio ryžto ir entuziazmo gali pavydėti ne vienas išeivijoje leidžiamas leidinys. Beje, „Pensininką“ galima skaityti ir internete. Jo suskaitmenintus numerius iki 2010 m. imtinai rasite svetainėje epaveldas.lt >>



Juozas Polikaitis

JAV Lietuvių Bendruomenės (JAV LB) Krašto valdybos Socialinių reikalų tarybos pirmininkės Danguolės Valentinaitės iniciatyva „Pensininkas“ pirmuosius žingsnius pradėjo 1983 m. – kaip vieno puslapio JAV LB Socialinių reikalų tarybos Čikagos skyriaus mėnesinis biuletenis. Po metų, 1984 m., jis jau buvo keturių puslapių žiniaraštis. 1985 m. birželio mėn. biuletenį redaguoti ėmė rašytojas, žurnalistas Karolis Milkovaitis. Vieno lapo leidinėlis buvo padidintas iki 10 psl., ir tų metų lapkričio numeris jau išėjo „Pensininko“ pavadinimu. „Pensininke“ skelbiamais įdomiais ir naudingais straipsniais bei patarimais greit susidomėjo ne tik vyresnioji, bet ir jaunesnioji karta. Praėjus vos pusei metų, 1985 m. sausio mėn., „Pensininkas“ jau turėjo 400 prenumeratorių. Antruosius metus „Pensininkas“ pradėjo jau su 16 psl. ir su daugiau nei 500 prenumeratorių. 1987 m. birželio mėn. numeris pasirodė jau 24 psl. žurnalo formatu, iliustruotu viršeliu ir 1 000 egz. mėnesiniu tiražu.

   Praėjus vos pusei metų, 1985 m., „Pensininkas“ jau turėjo 400 prenumeratorių.
Toliau skaityti „Parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ilga žurnalo „Pensininkas“ kelionė“

Vijolė Arbas: „ir jauti prieš Dievulį, kad kažką teisingai darai“

Per patį viruso COVID-19 piką apie sugrįžimą į Lietuvą kalbėjomės su vertėja Vijole Arbas – architekto Edmundo Arbo-Arbačiausko ir rašytojos Alės Rūtos dukra. Tėvų įskiepytas lietuviškumas, noras pažinti savąją tautą pašnekovę atvedė į Lietuvą.

Po trumpos pirmosios kelionės į dar sovietų valdomą Tėvynę (1987 m.) ponia Vijolė norėjo čia sugrįžti dar kartą. Atkurtasis Vytauto Didžiojo universitetas tapo galimybe tai padaryti. Ponia Vijolė planavo čia dirbti metus. Metai išsitęsė ir šiemet bus jau trisdešimt metų, kaip pašnekovė gyvena ir dirba Lietuvoje.

Su V. Arbas kalbėjomės apie jos tėvų pasitraukimą iš Lietuvos, lietuviškumo ugdymą išeivijoje, ryšius su artimaisiais sovietų okupuotoje Lietuvoje, ir, žinoma, įspūdžius atvykus į Lietuvą, pokario išeivių ir jų vaikų (ne)grįžimą į nepriklausomybę atkūrusią Tėvynę.

Žavi ponios Vijolės nuolatinės pastangos nors ir mažais darbais prisidėti prie sąmoningesnės ir gražesnės Lietuvos kūrimo. To ji savo pavyzdžiu moko ir gyvenimo kelyje sutiktus žmones.

Vijolė Arbas. Rimvydo Jankausko nuotr.

Ilona Strumickienė: Ponia Vijole, labai džiaugiuosi, kad sutikote pasikalbėti apie sugrįžimą, atvykimą iš išeivijos į Lietuvą. Jūs gimėte Vokietijoje. Kaip suprantu, DP stovykloje?

V.A. Ne, mano tėvai negyveno tose stovyklose. Tėvas[1] buvo gavęs ten[2] darbą ir nuomojo kambarį privačiam name tokiam mažyčiam miestelyje, tiesiog kaime. Ir jis važiuodavo traukiniu į darbą Štutgarte. Kad ir mažas kaimelis [buvo], bet vis tiek ten ir bombos krito ir vis tiek buvo karas, ir buvo tikrai baisu. Mūsų kambario šeimininkė buvo aljanso kareivių išprievartauta, ir ji mirė nuo to. Mama išsigelbėjo, nes kalbėjo prancūziškai, ir vis kartojo – aš ne vokietė, aš lietuvė! Tada tėvams dar teko susiieškoti [kur] kitur [gyventi], sunkiai dirbti, [tuo metu, kai praktiškai] nebuvo pinigų – visos Deutsche markės tapo bevertės.  Aš gimiau mėnuo prieš karo pabaigą.

Toliau skaityti „Vijolė Arbas: „ir jauti prieš Dievulį, kad kažką teisingai darai““