Lietuvos radijui – 90 metų

Radiofonijos Lietuvoje pradžia laikoma 1926 m. birželio 12 d., kai 19 val. Kauno radijo stotis pradėjo transliuoti nuolatinę radiofoninę programą. Iš pradžių redakcija ir studija įsikūrė pačioje radijo studijoje Žaliakalnyje, o savarankiškai pradėjo veikti 1927 m. Įkuriamas Radijo komitetas (vėliau – Radijo taryba), vadovaujama Liudo Giros. Komitetas buvo visuomeninis organas. 1929 m. priimamas Valstybės radiofono įstatymas, pagal kurį radiofonas suvalstybinamas; jis priklausė Švietimo ministerijai, o jam vadovavo ministro skiriamas direktorius. 1929–1934 m. juo buvo Antanas Sutkus, 1934-1938 m. Juozas Bieliūnas, iki 1940 m. – Eduardas Zabarauskas.

Lietuvos radijo sistemą kūrė lietuvių inžinieriai. Radijo stoties technines sąlygas parengė inž. Alfonsas Jurskis (1894–1966), jis buvo ir pirmasis stoties viršininkas. Po jo dirbo kiti žymūs Lietuvos radiotechnikos inžinieriai – Kleopas Gaigalis (1879–1957), Stasys Blinstrubas (1901–1969), Aleksandras Stankevičius (1905–1952).

Pirmaisiais metais radiofono laidos trukdavo maždaug 1,5 val. per dieną. Programą sudarė žinios, orų pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos, muzika. Pamažu laidos įvairėjo, atsirado teminės radijo valandėlės, daugėjo tiesioginių transliacijų iš įvairių įvykių, gimė radijo teatras, buvo rengiami literatūriniai vakarai. Populiarūs buvo humoristiniai estradiniai dramos aktorių pasirodymai, bene didžiausias radijo linksmintojas buvo Pupų Dėdė – Petras Biržys (Akiras). Radiofonas transliuodavo operas, turėjo savo orkestrą, kuris veikė 1926–1940 m. Jo repertuarą sudarė lietuvių kompozitorių simfoninė muzika ir dainos, Vakarų Europos, rusų klasikų kūriniai. Orkestras atlikdavo Radiofono programos muzikinę dalį – kasdien rengdavo du koncertus: pavakare kamerinės, vakare – simfoninės muzikos, rengė viešus koncertus, gastroliavo Lietuvos miestuose, dalyvavo dainų šventėse, pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje 1938 m. ir kt. Transliuoti šokių ir muzikos vakarai iš „Metropolio“ restorano ir kino teatro „Metropolitain“. 1935–1938 m. orkestre grojo 29–50 muzikantų. Dirigentai buvo žinomi lietuvių kompozitoriai Vladas Motiekaitis (1928–33), Juozas Karosas (1931–37), Balys Dvarionas (1935–38), Jeronimas Kačinskas (1938–40). Radijo studijoje prie mikrofono koncertuodavo žymiausi dainininkai ir muzikantai. 1940 m. orkestras kartu su Radiofonu persikėlė į Vilnių, o paleistas 1944 m. liepos pradžioje.

Transliacijų laikas nuolat ilgėjo. Iš pradžių programa prasidėdavo 19 ir baigdavosi 22 val. šiokiadieniais, nuo 15-16 iki 23 val. šventadieniais. Dieninių programų nebuvo, nes Radijo stotis tuo metu dirbdavo telegrafo režimu. 1936 m. įvestos ryto programos, jos prasidėdavo 6 val., trukdavo 1,5-2 val., vidurdienį – 12 val. buvo perduodamos trumpos žinios, vakarinės – įprastu laiku. Sekmadieniais, valstybinių švenčių dienomis programa transliuota be pertraukos. Programa būdavo baigiama Lietuvos himnu. Nuo 1938 m. didelė dalis Kauno radiofono programos buvo transliuojama užsienio klausytojams. 1940-ais metais programa transliuota 7-8 val. per dieną, įvesta naujų valandėlių. Radijo programų prioritetas buvo vienintelis – kultūra (1929 m. įstatymas). Didžiausią programos dalį sudarė muzika.

Pirmuoju tikru Lietuvos radijo balsu tapo žurnalistas Petras Babickas (1903–1991) – fotografas, žurnalistas, rašytojas, vėliau įsijungė Irena Garmiūtė, Kazys Inčiūra, Vladas Nausėdas, Antanas Miškinis, Jonas Graičiūnas, Fabijonas Neveravičius, Bronys Raila, Juozas Rimantas ir kiti. Pradėjus nuo vieno darbuotojo, iki 1940 m. tarnautojų (programos rengimo, administracijos) buvo apie 20, simfoninio orkestro dalyvių buvo 50–60 asmenų ir apie 200 kitų laisvai samdomų bendradarbių – dainininkai, aktoriai, lektoriai ir kiti, dalyvavę Radiofono programose. Radiofono tarnautojai buvo laisvai samdomi valstybės tarnautojai. Pagal įstatymą juos skyrė ir atleido Švietimo ministras.

Kauno valstybės radiofonas nebuvo biudžetinė įstaiga, lėšas turėjo užsidirbti pats. Radiofono pajamas sudarė radijo abonentinio ir aparato registracijos mokesčiai, per radiją skelbiamų reklamų (jų buvo mažai, skelbiamos per specialias valandėles), viešų koncertų pajamos, iš valstybės biudžeto skiriamos sumos, bankuose laikomų sumų procentai ir kt. Abonentinis mėnesinis mokestis buvo už tinklinį imtuvą 3–4 litai, baterinį imtuvą 2 lt, už detektorinį 0,80–1,50 lt. Liepos-rugsėjo mėn. mokestis sumažintas 50%. Mokesčius rinko Pašto valdyba ir 80% pervesdavo Radiofonui. Abonentinis mokestis Lietuvoje buvo didesnis palyginus su kaimyninių šalių.

Nuo 1924 m. Lietuvoje labiau buvo paplitę detektoriniai imtuvai, vėliau atsirado lempinių. Pirmieji radijo imtuvai buvo brangūs. Lempinių kaina 1926–1929 m. siekė 1000–2000 litų. Dar prisidėjo baterijų kaina ir abonentinis mokestis, todėl radijo imtuvus galėjo sau leisti tik turtingesni gyventojai. Mėnesinis mokestis už lempinį radijo imtuvą 1933 metais buvo 5 Lt miesto ir 3 Lt kaimo gyventojams. Pigesni buvo detektorinai radijo aparatai su ausinėmis (apie 100 litų). Šiems aparatams nereikėjo baterijų ar elektros maitinimo, mokestis už tokio aparato naudojimą buvo tik 1 litas per mėnesį. Tačiau nuo 1932 m. jų skaičius mažėjo. Pvz.: 1935 m. daugiausia detektorinių imtuvų liko Kauno apskrityje, kur pakako Kauno radijo stoties siųstuvų galingumo. Tuo metu didžioji dauguma radijo imtuvų į Lietuvą buvo importuojami.

1933 m. stoties galia buvo 7 kW, bet to nepakako. 1936 m. pradėta naujos, galingesnės stoties statyba Sitkūnuose. Deja, Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija nutraukė darbus. 1940-1941 m. sovietų okupacijos metu Radiofone įvesta cenzūra ir kontrolė. 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją pranešus apie antisovietinio Birželio sukilimo pradžią buvo duotas ženklas sukilti visai Lietuvai. Paskelbta Lietuvių aktyvistų fronto parengta Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija, sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė. Netrukus stotį perėmė vokiečių kariuomenė, Kauno radiofonas įjungtas į vokiečių radijo tinklą, buvo transliuojamos tik žinios ir muzika, kita programos dalis – iš Vokietijos. 1944 m. Radiofonas darbą nutraukė.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas fragmentiškas KAUNO RADIJO STOTIES IR VALSTYBĖS RADIOFONO KAUNE archyvas (F 157, 50 saugojimo vienetų, 1923-1939 metų dokumentai). Plačiau apie archyvą skaitykite čia >>>

Naudota literatūra:
S. Štikelis. Eterio šviesa. Kaunas : Varpas, 2001.