Žalgirio mūšį prisimenant

Iš Simono Daukanto „Lietuvos istorijos“:

1410. Noris jau artinosi kryżeiviai Lietuvon ir Lenkijon, czionai didis mistras Juningen nenorėjo į aiszkią dar muszą isztikti, bet kiti kryżeivių vyresniejie szirdingai geidė grumtiesi. Susirėmė abi szali plynose Tenenbergo 15 dienoje Liepos mėnesio; kryżeivių kariauna isz įvairių Teutonijos krasztų buvo sutelkta daugiaus nei szimtas tukstanczių plienu ir variu aplietų vyrų turinti, kuria pats didis mistras Juningen rykavo. Lietuvių ir Żemaiczių, su jų talkėjais Gudais, Tautoriais ir Lenkais tiek pat, o rasi daugesnei buvo. Vytautas rykavo Lietuvius ir Żemaicius bei kitus telkėjus, o Zidrans Moskovski Lenkus, kursai vienok visados Vytauto turėjo klausyti.

[…]

Kas nu apraszys tą kraujų szlakėsį, ir tą aitrą, su kokia tenai grumėsi, vyrai it arżůlai glėbiais rumuliojosi; jau buvo viensai pulkas kryżeivių it perlaużęs Lietuvių sieną ir vien kryżeivis brostvis, vadinamas Dippold, stacziai skriejo ant paties karaliaus, gorindams jį giltine. Tům tarpu Lesnickis, karaliaus paiszorius, norėdams jį gelbėti, pagriebęs ragůtinės kotą, taip stipriai użsiautė kryżeiviui, jog jis nů żirgo kėżterėjo, kurį, priszokę kiti karaliaus tarnai, nukavo. Jau szusnys svieto ir żirgų suvrstais riogsojo, laukai kardais, ragůtinėmis ir skydomis nukreikti takszojo, czia żirgai sugrusti keżojo; vienok likusieji dar su visudidżiausia aitra pergale tebsivarżė. Tům tarpu Vytautas, paskubėjęs atvesti szeszis pulkus Lenkų atrėmė kryżeivius, o Tautoriai ir Gudai, kurie buvo pasitraukę, nu vėl atsisukękibo kůnarsesnei į kryżeivius, kurie remami nů visų pusių narsiai narsesniai, iszguro ant galo, nu rados yna pjutis; Lietuviai rumuliojo kryżeivius į trutus 600 brostvių paczių, didis mistras Juningen ir 50,000 kryżeivių ir meldżionių paliko tą dieną karvietėje beklaksanczių, 51 veliava, visas abazas, gėrybės ir turtas visos Tautonijos kliuvo į ranką pergalėtojams Lietuviams ir Lenkams, kurie ta garbinga musza sutrupino butinai galybę kryżeivių. Vytautas, suraisziodinęs imtinius su tais pacziais saitais ir gelżiniais, kuriůs kryżeiviai buvo patiekę Lietuviams, vienus tarp jų į Lietuvą, kitus į Lenkus iszvarė, o kamendotu arba jenarolu Markvard Saldzbach ir Enrik Sumberg, kuriůdu buvo neteisingai jo motiną iszvainojusiu, liepė ten pat nukirsti. Paskui piles nugandintas vieną po kitai užėmė, o kurios dar drįso stembti priesz Vytauto galybę, su żeme paliko sulygintos.

Toje muszoje suiro kryżeivių didybė, į kurią niekados jau daugesnei neįsigavo. Tas garsus zokonas, ukės piktadėjų narsumu įkurtas, kruvinų vergilių perkriksztų anturiamas, nedorybe ir negėda platinamas, vieszpaczių żymėmis papůsztas, parkrito toje garbingoje dienoje nů kardo Lietuvių ir Lenkų, kuris kaip nespurduldamas daugesnei nebatsitaisė.

Šaltinis:
Daukantas, S. Lietuvos istorija, paraszyta 1850 m. Simano Daukanto, buvusiojo Vilniaus universiteto philozophijos magistro. – Plymouth (Pa.) : kasztu ir spaustuvėje Jůzo Paukszczio, 1893-1897.
Kninga II, Nů Gedimino D.L.K. iki Liublino Unijai. – 1897, p. 239–242.

Atvirlaiškį su Žalgirio mūšio scena išleido Kaune veikęs Onos Vitkauskytės knygynas. Plačiau apie šią lietuviškų spaudinių leidėją galite pasiskaityti Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos puslapyje.