Tą rudenį, – jau buvo pats rugsėjis,
ir ėmė lyti, – mes palikom Wiesbadeną.
Jonas Mekas (g. 1922) – poetas, prozininkas, filmininkas, amerikietiškojo kino avangardo krikštatėvis. 1943 m. baigė Biržų gimnaziją, dirbo laikraščių redakcijose, lankė Juozo Miltinio teatro studiją. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1946–47 m. Mainzo universitete filosofijos ir literatūros paskaitų klausytojas. 1946 m. Wiesbadene Leonas Lėtas, Algirdas Landsbergis bei brolis Adolfas Mekas pradėjo leisti avangardinį žurnalą „Žvilgsnis“ (iki 1948 išėjo 4 numeriai). 1949 m. persikėlė į JAV, ten dirbo įvairiuose fabrikuose, gamyklose. Mekas mokėsi kino meno, pradėjo organizuoti avangardinių filmų festivalius. 1955 m. dvimėnesinio žurnalo „Film Culture“ leidėjas, redaktorius, publikavo straipsnių JAV ir Vakarų Europos kino periodikoje. 1970 m. įkūrė Anthology Film Archives – vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų. Jonas Mekas – prestižinių mokslo ir akademinių įstaigų garbės daktaras bei profesorius, kino festivalių laureatas, apdovanotas premijomis: Lietuvos nacionaline (1995), Niujorko kino kritikų asociacijos (1997), P. P. Pasolini (1997).
Mekas pelnė tarptautinį pripažinimą ne tik už filmus, bet ir už originalią poeziją. Meko kūrybą reprezentuoja eilėraščiai, novelės, esė bei ankstyvuoju laikotarpiu su broliu parašytos pasakos. J. Meko lyrikoje autentiškai rekonstruojami gimtosios žemės, namų bei pokarinės Europos peizažai. Poezijoje susijungia daiktiškumas ir juslinės regimybės. Epinis idilių žanras sugeria juslinio lytėjimo autentiškumą, žodis tampa vienintele tikra, spekuliatyvios refleksijos nedeformuota vidaus realybe. Jono Meko kūryba: „Gėlių kalbėjimas“ (1961), „Pavieniai žodžiai“ (1967), „Reminisencijos“ (1972), „Dienoraščiai 1970–1982“ (1985), „There Is No Ithaca“ (1996), „Laiškai iš niekur“ (1997), „Mano naktys“ (2007).
Kviečiame apsilankyti Jono Meko vizualiųjų menų centre >>>