Laiko tarpas tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios yra puiki proga susimąstyti apie Lietuvos valstybingumo raidą, žmones kūrusius ir tebekuriančius Lietuvos valstybę ir jos žmonių gerovę. Viena jų – ir šio „pokalbio“[1] pašnekovė – socialinės ir ekonominės politikos ekspertė, politikė ir visuomenės veikėja Skirma Kondratas (Skirmantė Kondratienė).
Pašnekovės šeima, prie Lietuvos antrą kartą artėjant sovietų kariuomenei, buvo priversta pasitraukti į Vakarus ir galiausiai įsikūrė JAV. Vis dėlto, Lietuva, kurią S. Kondratas buvo priversta palikti dar būdama kūdikiu, visad buvo svarbia jos tapatybės dalimi, nulėmusia daugelį gyvenimo pasirinkimų. Vienas jų – grįžimas gyventi ir dirbti į Lietuvą. Nepaisant pareigų aukščiausiose JAV administracijos grandyse, išsiskyrimo su šeima[2], S. Kondratas atsiliepė į Prezidento Valdo Adamkaus kvietimą ir 1999 m. atvyko į Lietuvą. Čia savo žiniomis, patirtimi, turimais kontaktais ženkliai prisidėjo prie socialinės apsaugos sistemos tobulinimo, pilietinės visuomenės įgalinimo veiklų.
Linkime malonaus skaitymo!
Nuotraukos šaltinis: Nacionalinė biblioteka
Jei internete randama informacija manęs neklaidina, gimėte Lietuvoje 1944 m. Kokia Jūsų šeimos pasitraukimo iš Lietuvos istorija? Ar išvyko tik Jūsų tėvai, gal ir daugiau giminaičių?
Gimiau Vilkaviškyje tų metų sausio pabaigoje, o išvykome tą vasarą – tėtis, mama, trijų metukų sesutė Nijolė, ir aš. Net nežinau, kur kirtom sieną. Važiavome į Rytprūsius arkliu ir vežimu. Kažkur Vokietijoje vokiečiai arklį konfiskavo. Nesu tikra, kaip vykom toliau, bet žinau, kad teko bėgti ir per sąjungininkų bombarduojamus miestus, kol po karo atsidūrėm prancūzų zonoje. Šeimai paskyrė butą Freiburge, visai netoli Prancūzijos. Mama jau laukėsi trečios atžalos. Įsivaizduoju, kaip tėvams, ypatingai mamai, turėjo būti sunku! Pirmieji prisiminimai iš gyvenimo Freiburge fragmentiški, gana migloti. Vokietijoje gimė ir brolis Algirdas (mažiau nei pusmetį po atvykimo) ir vėliau dar brolis Kęstutis. Iš Vokietijos išvykome 1949 metais ir plaukėme iš Bremeno laivu General Leroy Eltinge į Bostoną, kurį pasiekėme tų metų gegužės 15 d. Į Bostoną plaukėm dėl to, kad jau anksčiau buvo nuvykęs mamos brolis, kuris mus „sponsoriavo“, t.y., už mus laidavo, kad netapsime našta valstybei. O dėdė su šeima galėjo tuoj po karo atvykti, nes jis gimė Bostone ir dėl to buvo Amerikos pilietis. Mat, mamos tėvai buvo ankstesnės bangos emigrantai – susipažino Bostone, ten susituokė, susilaukė dviejų sūnų ir grįžo į Lietuvą dar prieš nepriklausomybės atgavimą. Taigi, šis mano grįžimas ne pirmas šeimos istorijoje.
Toliau skaityti „Skirma Kondratas: tiesiog norėjau įsijungti į bendrą darbą kuriant valstybę”