Laiškas iš Jungtinių Amerikos Valstijų

Š.m. gruodžio 6 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interneto puslapyje buvo paskelbta LBD narės, Nacionalinio skaitmeninimo ir virtualios elektroninio paveldo sistemos centro darbuotojos Svajūnės Pankratovienės paruošta naujiena apie Vilniaus universitete vykusią mokslinę konferenciją  „Biržiškos skaitymai 2011“.

Praėjus vos porai dienų mus pasiekė ponios Danutės Barauskaitės Mažeikienės, prof. Vaclovo Biržiškos giminaitės, laiškas iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Juo ir dalinamės:

„Gerbiamieji,
Esu sujaudinta perskaicius apie jusu ivyki. Nors buvau labai jauna kai Vaclovas Birziska mire, bet pro-dede Vaclovas musu seimoje buvo labai gerbiamas ir prisiminimuose, senelis Mykolas Birziska ir mano mama Ona Birziskaite Barauskiene ir teta Marile Birziskaite Zymantiene daznai minedavo Vaclovo varda, darbus, siekius ir svarbiausiai meile Lietuvai ir lietuviu tautai bei jos rastams kurios jisai pasvente daug laiko savo gyvenime. Noriu jus pasiekti is tolimos Kalifornijos ir padekoti is likusios seimos ir Birzisku ainiu, Jums kad kasmet pateikiate sia garbe konferencijos pavadinta “Biržiška Readings 2011”.  Vaclovui svarbiausiai buvo kad nenuleistumem rankas bedirbant Lietuvos labui ir lietuviu kalbos knygu tesima i “digital age” ir tu retu knygu islaikyma ateities kartoms.
Vienu metu prisimenu jaunysteje kai mano teta Marile Zymantiene gavo laiska is Brazilijos, is Halinos Didziulytes Mosinskienes kuri aprase kaip karo metu, per vokieciu okupacija, Gestapas atvyko pas Vaclova Vilniaus Universiteto bibliotekoje ir dave isakyma sunaikinti visus rastus rasytus yiddish, hebraiskai, ir sunaikinti visa senoviska “Judaica rastus”, ir torah, ir kitus kurie buvo saugojimi bibliotekoje. Vaclovas sukviete pas save studentus ir draugus, prase kad jie surinkti kiek galima daugiau visokiu nereikalingu popieriu, kasdieniniu laikrasciu kad butu surinktas svoris popierio nunesti i incineratoriu sudeginti ir gauti patvirtinima kad tiek tonu popierio buvo sudeginta.
Kol studentai rinko tuos kasdieninius popierius, laikrascius ir paprasatas knygas, kiti kurie dirbo bibliotekoje su Vaclovo visa ta senoviska Judaica ir retas knygas ir rastus rasytus yiddish ir hebraiskai suvyniojo ir paslepe kad butu issaugoti nuo Gestapieciu.
O Vaclovas, kai viskas uzsibaige, nuejo i Gestapa su pakvitavimo kad tiek ir tiek svaru/tonu (?) popierio buvo sudeginta incineratori. Veliau po karo, kiek Girdejau tas lobis senu knygu ir rastu buvo “atrasti” kai jau buvo saugesnis laikas. O istorijoje, man visada buvo zingeidu kaip tas periodas buvo aprasytas ir kiek kas zinojo apie sio zmogaus supratima kad nors jo gyvybe galetu buti pazeista del tokio elgesio karometu, bet vistiek issaugoti ta dali istorijos buvo verta rizikuoti save ir savuosius tuomet.
Seimoje, maciau kai Vaclovas mire, tai visi atidejo savo darbus kad Aleksandrynai butu isleisti. Dirbo ant ju senelis, Mykolas Birziska, Viktoras Birziska, Marile Zymantiene ir Stasys Zymantas ir kiekviena toma grese neuzbaigimo darbas, nes po I tomo senelis mire, po II tomo Viktoras mire, o III toma Marile ir Stasys garantavo kad butu uzbaigtas. Tas fenomenas buvo pries akis mano jaunatveje ir tik veliau supratau to darbo svori ir seimos nasta garantuoti kad butu uzbaigtas. Ach, visada pagalvoju kiek jie butu galeje atsiekti musu kompiuterio amziuje, bet ju darbas buvo tas kad ateinacios kartos galetu tureti pamata, ramsti ant kurio atsiremti.
Atsiprasau uz savo ilga monologa, bet tikrai, buvau labai sujaudinta jusu konferencijos buvima ir norejau pasidalinti bent zypsni istorijos kuria maciau savo akimis. Buckis visiems is tolimos Kalifornijos ir „tegul saule Lietuvos tamsumus prasalina!“ Ir sviesa, ir tiesa …!!
Danute Barauskaite MazeikieneMission Viejo, CA. JAV“

P.S. Laiško kalba netaisyta.