Henrikui Nagiui atminti
* Visą gyvenimą ieškojau tavęs – savo paukščio. Dabar ant aukšto nulapojusio klevo, tarp sunkių ir lietingų lapkričio debesų. Tupi vienas ir svetimas mano sakalas: miegustom akim tarytum sapnuodamas, žiūri jisai į tolimą tolumą – ir nemato žemės, nemato manęs. … Skaityti toliau →