Paryžius – tai mitas, jo nėra. Kai gyveni toli nuo jo, labai jo ilgiesi, žadi sau jį geriau pažinti, išmokti jį mylėti. Kai apsigyveni – jis dingsta kasdieniškume: imi gyventi žmogus ne Paryžiuje, o Prienuose: savo kvartale, savo namų bloke, savo gatvėje. Paryžius turi didelį istorinį kapitalą: tai Meno, Mados, Laisvės, Barikadų sostinė. Bet kaip … Toliau skaityti „Algirdas Julius Greimas, „Šis tas apie Paryžių“”
Gyveno kadaise Paryžiuj bobutė –Prie Eifelio bokšto turėjo ji butą.Ji visko pasauly klausytis norėjo,Bet viena kairiąja ausim tegirdėjo. Nebuvo be galo dėl to nusiminus –Ir viena girdėti, ką šnekas kaimynai!Prie durų priglaudusi išskėstą ausį,Žinių vakarinių kas vakarą klausės… <…> Visą eilėraštį rasite tekstai.lt :http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/erlickas/bobute.htm#bobute
1885 m. kovo pabaigoje (šaltiniuose nurodomos skirtingos dienos) gimė kalbininkas Juozas Balčikonis. 1911 m. baigė Sankt Peterburgo universitetą. 1911–1913 m. dirbo Vilniuje leistame „Vilties“ laikraštyje. Nuo 1913 m. pradėjo mokytojauti. Pirmojo pasaulinio karo metais, pasitraukęs į Rusijos gilumą, darbavosi kuriant lietuviškas gimnazijas, leidžiant lietuvišką spaudą. 1918–1920 m. buvo Panevėžio berniukų gimnazijos, 1920–1924 m. – Panevėžio … Toliau skaityti „Juozas Balčikonis – kalbininkas, pedagogas, vertėjas”
Praėjusios valstybinės šventės verčia susimąstyti apie tautinį tapatumą ir tradicijų perdavimą ateities kartoms. Puikiais lietuviškų tradicijų puoselėjimo pavyzdžiais tampa XX a. iš Lietuvos išvykusios šeimos, kurių vaikai ar anūkai, net po daugelio metų, sugrįžta į savo tėvų ar senelių žemę. Vienas tokių žmonių – verslininkas, visuomenės veikėjas Arūnas Paliulis, kurio šeima Antrojo pasaulinio karo pabaigoje … Toliau skaityti „Arūnas Paliulis: „Atkeliavęs į Lietuvą, iš karto supratau, kad čia mano istorija, mano tėviškė, mano vieta“”
Nakties žiedaiPaskyrimų poema Fransua Vijonui Pynė: likimas, kaukolė ir rožė Likimas vėlei bus man maloningas:aš ją surasiu, tysančią smėlytamsiausią rožę, nes rugpjūtis sninga,nes mano sniego rūmai dulkini;atsinešiau aš kaukolę ir rožęir užmigau ant jūros akmenų,nes juodos liepsnos ėmė ryti godžiaidžiaugsmus ir laimę vystančių dienų,būtybės skaisčios… Daugiau fragmentų iš eilėraščių ciklo „Pynė – likimas, kaukolė ir … Toliau skaityti „Sigitas Geda, „Pynė: likimas, kaukolė ir rožė“”
Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010 Dabar jau važiavo Provansu, tai buvo nauja geležinkelio linija, kuria traukiniai slydo dar greičiau nei anksčiau, kartais prašvilpdavo vienas, kitas gretimais bėgiais lekiantis atgal į Paryžių. Mirksnis, ir jo nebėra. Kai sukdavo, atrodydavo, kad sukas visas peizažas, bet vienišų sodybų, kaimų, miestelių, kuriuos iš tolo lenkdavo, žmonės to … Toliau skaityti „Valdas Papievis, „Eiti“”