Gegužės mėnesį Judaikos tyrimų centre apsilankė žydų kultūros istorikas, jidiš literatūros tyrinėtojas Davidas G. Roskiesas. Jo apsilankymo proga Judaikos tyrimų centras paruošė nedidelę parodą, skirtą žymiems Vilniuje dirbusiems leidėjams Macams, kurių palikuonis D. G. Roskiesas ir yra.
Besižvalgydamas po parodą tyrėjas prisiminė giminės istoriją, kurią čia pat papasakojo susirinkusiems. Pasakojimą apie jausminguosius Vilniaus leidėjus, jau publikuotą straipsnyje anglų k., D. G. Roskiesas leido išversti, kad su juo susipažintų ir Lietuvos skaitytojai. Toliau pateikiamas teksto anglų kalba vertimas.
Iškirptas maldaknygės puslapis ir neiškarpytas šeimos romanas
Malda už carą
Davidas G. Roskiesas
Tie, kurie moka jidiš kalbą, niekada nesupainios žodžių seifer (hebrajiškos kilmės žodis „knyga“, jidiš kalboje vartojamas kalbant apie religinę literatūrą – vert. past.) ir buch (germaniškos kilmės žodis „knyga“, jidiš kalboje vartojamas kalbant apie sekuliarią literatūrą – vert. past.). Buch galima skaityti tualete, o seifer – nieku gyvu, kadangi seifer parašyta Šventąja kalba ir pasakoja apie šventus dalykus, o buch – ne. Jidiš kalbai taip pat galima suteikti šventumo, jei ji atlieka jai priskirtą funkciją – sujungti amžinybę ir kasdienę tikrovę, Dievo žodį ir mūsų gyvenimą. Kaip? Ogi pateikdama taitš – dažnai tame pačiame puslapyje išspausdintą tikslų vertimą. Šitaip vyrai gali mokytis tekstą viršuje, o moterys – skaityti tekstą apačioje. Tarp seifer ir buch egzistuoja jų mišinys – maise-buch, jidiš kalba parašyta pasakojimų knyga, skirta visiems, pateikiama kaip košerinė, jei tie pasakojimai pristatomi kaip paimti iš tradicinių šaltinių.
Apie seifer reikia spręsti pagal viršelį. Pavyzdžiui, iš maldaknygės titulinio puslapio sužinosime, ar ji parašyta pagal aškenazių (žydai, nuo Viduramžių gyvenę Vokietijoje ir Rytų Europoje – vert. past.), ar sefardų (žydai, gyvenę Ispanijoje ir Portugalijoje, taip pat jų palikuonys – vert. past.) apeigas, kas yra dar viena esminė skirtis, nes atskiria litvakus nuo lenkų chasidų. Jei laikaisi aškenazių apeigų, pagal apibrėžimą esi viską racionalizuojantis šaltakraujis, kuris valgo įdarytą žuvį su pipirais, o ne „sefardas“ – aistringas mistikas, įdarytą žuvį mėgstantis saldžiai.
Mamos šeima buvo litvakai iki panagių, apskelbę savo pirmtaku spaustuvininką ir spaustuvės įkūrėją Eliezerį Lipmaną Macą – anot mamos, tiesioginį paties Vilniaus Gaono palikuonį. E. L. Maco sūnus Judas Leibas (1832-1902) Macų spaustuvę pavertė viena didžiausių mieste, nusileidžiančia tik garsiajai Našlės ir brolių Romų leidyklai. Mama pasakojo, jog Judas Leibas buvo toks griežtas, kad draudė naudoti muilą šabo metu ir išsiskyrė su pirmąja žmona dėl to, kad ši buvo nepakankamai dievobaiminga (jų vienintelė dukra atsivertė į krikščionybę). Išties sunku įsivaizduoti ką nors dar labiau litvakiško.
Noriu papasakoti jums istoriją. Ši istorija kai kuriuos litvakus parodys neigiamoje šviesoje. Ji bus truputį panaši į siaubo romaniūkščius, kuriuos leido Macų spaustuvė ir penktadienio popietėmis pardavinėdavo tarnaitėms žuvies turguje – t.y. knygas, kurios šventumą galės pasiekti ne ką anksčiau negu užšals pragaras. Bet jei mano „tradiciniai šaltiniai“ taip reikalauja, tai tebūnie.
Taigi būdamas 45 metų Judas Leibas liko našliu, su dviem santuokinio amžiaus vaikais iš antrosios santuokos.
O Minske gyveno Fradlė Polaček – penkiolikmetė gražuolė, turėjusi nuostabų balsą. Ją kaip tik buvo atradęs neturtingas impresario iš Sankt Peterburgo, norėjęs pasiimti ją kaip žmoną ir globotinę, o tada padaryti iš jos antrąją Patti, žymų koloratūrinį sopraną, kurią britai buvo taip pamėgę, kad net vadino ją Patty. Ir su tinkamu pasiruošimu ir padedamai įgimto grožio Fradlei būtų pasisekę, jei ne…
Grunė Solc, jos piktoji pamotė. Grunė buvo įnikusi lošti kortomis ir vieną naktį pralošė nemenką sumelę. Galvodama, ką čia dar turi tokio vertingo, ką galėtų užstatyti (reiktų manyti, kad brangenybės jau buvo seniai praloštos), Grunė prisiminė podukrą. Taigi išsiruošusi į savo gimtąjį Vilnių ieškoti podukrai poros, Grunė netruko išgirsti apie turtingą našlį Judą Leibą Macą, kuris už podukros ranką pasiūlė Grunei įspūdingą kiekį pinigų.
Tada klastingoji pamotė grįžo į Minską ir, žinodama, kad jos vyras Moišė jokiu būdu nesutiks išleisti gražiosios dukters už jai į tėvus tinkančio vyro, pristatė Moišei jaunesnįjį būsimojo jaunikio brolį – „liekną rudaplaukį trisdešimtmetį viengungį“ (anot mano sesers Rut) mūsų šeimos pirmosios metraštininkės).
Ir įsivaizduokite, kaip nustebo Fradlė, kai stovint po vestuviniu baldakimu buvo kilstelėtas jos šydas, tik tiek, kad ji galėtų pašventinti vyną, ir staiga mergina pamatė rūstų ir solidų poną – savo būsimą vyrą.
Kas toliau? Fradlė verkė tris dienas ir tris naktis, kol pasigailėjęs merginos Juda Leibas tarė: „Fradele, jei su manimi tau taip negerai, tai aš nutrauksiu mūsų santuoką [pirmoji naktis dar nebuvo įvykusi] ir išleisiu tave namo“. Bet tada Fradlė suprato, kad neturi namų, į kuriuos galėtų grįžti. Mergina nusiramino ir su Judu Leibu susilaukė keturiolikos ar penkiolikos vaikų, nors kai kurie gimė negyvi. Fradlė tapo ir patikima vyro verslo partnere.
Fradlė Mac (1863 – 1921), autoriaus močiutė ir „gražiausia Vilniaus moteris“
Kitaip negu buch, seifer niekada nemeluos, nieko neišsigalvos vien tam, kad sudomintų skaitytoją. Tai kas gi mums, vaikams, beliko daryti išgirdus pasakojimus apie Fradlę Mac, kurios didingas portretas kabojo virš mūsų tėvų lovos, o išmintingi žodžiai buvo mums kelrodis? Vos sulaukę atitinkamo amžiaus mes išsiruošėme į pasaulį ieškoti seifer, kuri patvirtintų šių pasakojimų teisingumą.
Šitaip mano dvidešimt vienerių metų sesuo Rut – ne ko kito, o savo medaus mėnesio metu – vieną kaitrią dieną atsidūrė knygyne, įsikūrusiame Tel Avivo Allenby gatvėje, ir ėmė kalbėtis su senu vyru netvarkinga, pageltusia nuo tabako barzda, tamsiu kostiumu ir juoda skrybėle, likusia nuo neatmenamų laikų. Jie šnekėjosi, žinoma, jidiš kalba, ir mano sesuo paklausė, gal jis turįs parduoti kokių nors Fradlės Mac išleistų sforim (žodžio seifer daugiskaita – vert. past.)?
„Fradlės Mac?“ – perklausė vyras. – „Ji buvo gražiausia Vilniaus moteris.“
Štai kaip: vien jos vardo paminėjimas seną sukriošėlį galėjo paversti be atsako įsimylėjusiu gerbėju. Mainais mano sesuo parsivežė 1909 m. išleistą Korbn minche – universalią maldaknygę moterims, parašytą hebrajų ir jidiš kalbomis. Šis stambus leidinys (kurio pavadinimas verčiamas apytiksliai „Maisto aukojimas“) buvo tiek savotiškas votas pagerbti mano mamą, tiek jos pasakiško meilės romano įrodymas – mat ši knyga buvo išspausdinta I. Velčerio ir F. Mac.
Isroelis Velčeris (1859-1925) buvo gražuolis knygų prekybininkas iš Jozefovo Lubelskio, prekiavęs sakraline literatūra ir dažnai turėdavęs verslo reikalų su Fradle. Kai 1902 metų Tiša Be-av dieną (žydų kalendoriuje – diena, kurios metu minimas pirmosios ir antrosios šventyklų sunaikinimas – vert. past.) mirė Judas Leiba, Fradlė prisiekė niekada daugiau netekėti dėl pinigų. Tačiau jai neteko ilgai našlauti, kadangi Isroelis tik ir laukė tinkamos progos. Sužinojęs, kad Fradlė laisva, mano senelis pasikirpo barzdą, chasidišką gabardino apsiaustą iškeitė į stilingą švarką ir paprašė Fradlės rankos, teigdamas esąs bevaikis našlys. Galima suprasti, kad jausmas buvo abipusis, nes Fradlė ištarė „taip“, o Isroelis grįžo namo, išsiskyrė su žmona ir suieškojo, kas pasirūpintų keturiais jo vaikais (sūnumi ir trimis dukterimis). Štai čia, Rut iš Izraelio parsivežtos knygos „Maisto aukojimas“ priešlapyje, knygų suvesti įsimylėjėliai Isroelis ir Fradlė įspaudė savo vardus.
Kaip jauniausias ir labiausiai įgudęs pradžiuginti mamą, buvau tvirtai nusiteikęs pralenkti seserį. Ir, kadangi „Hardy Boys“ (Populiari detektyvų vaikams serija – vert. past.) skaitymas mane išmokė pastabumo, pro mano akis nepraslydo tai, kad mama pervertė Rut parvežtos knygos puslapius tarsi kažko ieškodama. Kažko paslėpto tarp puslapių, o gal išspausdinto? Aš nežinojau. Bet vieną dieną, kai mokykloje buvo pietų pertrauka, o mama sugrįžo itin puikiai apsipirkusi „Ogilvy“ parduotuvėje, aš pasidomėjau, ką ji ten tikėjosi surasti.
„Gyventi nebuvo taip jau blogai,“ – tarė ji žiūrėdama į tolį, kas reiškė, jog prasidės ilga istorija, – „kai vokiečiai okupavo Vilnių. Kai kuriais aspektais netgi geriau negu prie caro.“ Ir išties, jos pirmasis solinis pasirodymas įvyko parke su Avromo Slepo choru, kur ji dainavo dainą „Mane vadina Žamele“ – o klausytojų būrys buvo nusėtas tais juokingais vokiečių kareivių šalmais. Iki tol jidiš kalba nebūdavo dainuojama viešoje erdvėje.
Tačiau palyginus su rusais, vokiečius buvo gerokai sunkiau papirkti, o į cenzūrą jie žiūrėjo tiesiog fanatiškai. Vokiečiai uždraudė leisti bet kokias knygas, kol neatvyko kariuomenės paskirti cenzoriai, gebantys skaityti hebrajų ir jidiš kalbomis. Be to, nebuvo galima prekiauti maldaknygėmis, kuriose buvo (anksčiau privaloma) malda už caro gerovę. Taigi tuo metu spaustuvės skolų vis daugėjo. Sykį Fradlę prancūzų kalbos mokiusi madmuazelė Kahan paminėjo turtingą Fradlės namų ūkį. Tada Fradlė atsinešė savo mėlynąjį odinį portfelį, pilną virvele surištų skolos raštelių, kurių nė vienas nuo karo pradžios nebuvo apmokėtas. Net kai iš Berlyno atvyko du žydai cenzoriai – Erlichas ir Kornikeris – ir beveik neišeidavo iš Fradlės namų, nes buvo įsimylėję penkias Macų seseris, kurios dainavo akompanuodamos rojaliu (rojalį Fradlė nupirko salone pardavusi savo deimantinius auskarus, kadangi nebesant Judos Leibo ji galėjo vėl sugrįžti prie muzikos – jei ne pati Fradlė, tai gabiosios jos dukterys, ypač Roza, iš kojų verčianti gražuolė, seržanto Kornikerio dainavimui pritardavusi grojimu), netgi tada Erlichas negalėjo rizikuoti atsidurti kariniame teisme už tai, kad leido spausdinti knygas su malda už caro gerovę. Ši knygų kontrabanda gulėjo Macų spaustuvės rūsyje, vos kitoje kiemo pusėje.
Fradlė ir Isroelis laužė galvą, ką daryti. Jei išplėš lapą su malda, grįžus rusų valdžiai greičiausiai bus apkaltinti antivalstybine agitacija. Neišplėšus laukė skurdas ir badas. Be to, kas galėtų atlikti tokį pavojingą veiksmą? Šitai nuspręsti buvo nesunku. Iš jų vaikų greičiausiai ir profesionaliausiai darbą atlikti galėtų devynmetė Maša – vaikas, gimęs iš meilės.
Įsivaizdavau juos visus tris vidury nakties dirbančius po žibalo lempomis, po skustuvo peiliuką kiekvieno rankoje. Kadangi jie gyveno viršutiniame aukšte, gražiojoje kiemelio pusėje, įsivaizdavau juos tris naktį sėlinant iš trečio aukšto, tykinant per kiemą ir kitoje jo pusėje įslenkant į spaustuvės rūsį. Žinojau, kad esama knygų, kurių nevalia liesti: pavyzdžiui, tos, kurias knygų pardavėjas Romelgolskis iš Gardino praeitą birželį įsigijo už 10 000 aukso rublių. Supakuotos ir paruoštos šios knygos pragulėjo visą karą ir galiausiai pergyveno carą. Taigi greičiausiai jie dirbo pagal tam tikrą tvarką. Galbūt pradėdavo nuo maldaknygės kiekvienai metų dienai, tada eidavo prie „Maisto aukojimo“ moterims ir galiausiai pasiekdavo maldaknyges, skirtas kiekvienai iš švenčių – machzorus: Naujų metų, Atgailos dienos, Sukoto, Pesacho ir Šavuoto. Kai jie pabaigė pjauti puslapius su malda carui iš visų knygų, Macų spaustuvė ir leidykla galėjo vėl imtis verslo.
Man galimybė namo parnešti laimikį pasitaikė viso labo po 36 metų, kai dirbau Maskvoje. Marjina Rošča sinagogoje, kur kiekvieną šabą mes melsdavomės, radau krūvą knygų hebrajų ir jidiš kalbomis. Kur daugiau Sovietų Rusijos žydai galėjo palikinėti savo „mirusias“ knygas, jei ne sinagogoje, kuri 70 metų buvo vienintelė tikra visoje Maskvoje? Sforim buvo daug senesnės negu knygos jidiš kalba, o suplėšytų jų viršelių buvo neįmanoma atskirti vieno nuo kito, todėl po dviejų savaičių ieškoti nustojau. Užtat mano draugas Jeilas Reisneris kapstėsi ten tol, kol aptiko auksą: machzorą Pesachui ir kitą – Šavuotui, abu 1910 m. išleistus Macų spaustuvės. Iškart griebiau versti puslapius, radau Toros išėmimo ceremoniją ir iškart po jos, deja, buvo didelėmis raidėmis išspausdinta Malda už caro, carienės ir sosto paveldėtojo gerovę – nė nepalytėta.
Neišsidaviau nusivylęs, kad neįžeisčiau Jeilo, kuris kitądien atėjo pranešti įkalbėjęs Rabiną Lazarą padaryti išimtį iš griežtos taisyklės neatiduoti nė vienos knygos. Mano draugo dėka gavau du machzorus mainais į nedidelę auką.
Jei tai būtų buch, skirta viso labo suteikti skaitytojui malonumą, būčiau apsimetęs, kad radau ko ieškojęs, triumfuodamas grįžęs į Montrealį ir pralenkęs seserį varžybose dėl mamos meilės. Kas būtų gudresnis? Paskutiniojo teismo dieną pats galėjau išpjauti inkriminuojantį puslapį ir mano istorija, ir taip pakankamai ilga, būtų pasiekusi laimingą pabaigą.
Bet titulinis puslapis pasirodė besąs svarbesnis negu atrodė iš pirmo žvilgsnio.
Skrisdamas lėktuvu iš Maskvos išgelbėtuose machzoruose aptikau kai ką įdomaus. Prieš Fradlės Mac ir Isroelio Velcerio vardų ant viršelio buvo trečias vardas – Aleksandro, amžinąjį atilsį spaustuvininko Judo Leibo Maco sūnaus.
Visą semestrą nebuvęs namie, negalėjau tiesiog šokti į lėktuvą į Montrealį, todėl dar porą mėnesių laukiau atsakymo į man iškilusį klausimą. Įteikdamas knygą tiesiog rėkte išrėkiau: „Žiūrėkit, ką parsivežiau iš Maskvos!“ Kad dar labiau sustiprinčiau įspūdį, perdėjau knygų krūvos Marjina Rošča sinagogoje dydį. Gavau ko norėjęs – plačią mamos šypseną, tiek už patį suvenyrą, tiek kaip atleidimo ženklą už tai, kad taip ilgai nebuvau su ja. Beje, kai paklausiau mamos, kaip ant knygos atsirado Aleksandro vardas, jos veidas staiga apsiniaukė.
„Taip,“ – tarė ji, sviestu piktai tepliodama duonos gabalėlį, – „turbūt tai įvyko maždaug tuo metu“. Kai ji buvo dar maža ir kaip tik atsigaudinėjo nuo skarlatinos (vis dar buvo apdujusi), vieną dieną išgirdo iš valgomojo sklindant siaubingus riksmus. Fradlė buvo perstačiusi dukters lovą, kad galėtų ją geriau matyti, todėl ir mano mama matė, kas dedasi valgomajame. „Užmušiu tave, tu kalės vaike,“ – šaukė Mašos vyriausias brolis Aleksandras. Atrodė, kad jis taip ir padarys, mosuodamas kočere, metaliniu žarstekliu. „Suskaldysiu tau galvą!“ Jis vaikėsi mano mamos tėtį. Bandydama sustabdyti sūnų Fradlė irgi šaukė – „Sašinka! Sašinka!“.
Aišku, aš jau žinojau priešistorę, mano mamos atsiradimo pasaulyje istoriją. Macų-Velčerių namai Vilniuje buvo padalinti. Mamos broliai ir seserys taip nekentė patėvio, kad Isroeliui Velčeriui įėjus į kambarį garsiai šnibžteldavo: „Žid idiot, žydpalaikis ateina“. Maša privalėjo pasirinkti tarp jų meilės ir Isroelio meilės. Ji pasirinko brolius ir seseris. Jei apskritai kalbėdavo su Isroeliu, jie naudodavo rusų kalbą, kurią šis vos suprato. O Maša, jo paties dukra, vadino Isroelį dėde ir kreipdavosi į jį „jūs“. (Tik vidury nakties, toli nuo smalsių brolių ir seserų žvilgsnių, Maša galėjo sėdėti šalia tėčio, visiškoje tyloje su skustuvo peiliukais atlikdama slaptąjį darbą.) Kodėl jie taip nekentė Isroelio? Todėl, kad jis buvo chasidas iš Lenkijos užkampio. Todėl, kad Fradlė ištekėjo už jo iš meilės. Ir todėl, kad jis išgelbėjo Macų spaustuvę nuo bankroto.
„Judo balsas. Išėjimo knyga“, 1911 m. Vilniuje išleista Aleksandro Maco, Fradlės Mac ir Isroelio Velčerio
Jos tėvo verslumo įrodymas buvo būtent tokia maldaknygė „Izraelio namai“, kokią parvežiau ši Maskvos. Mano mama buvo ne ką vyresnė negu vienerių ar dvejų metų – netrukus po to, kai perėmė spaustuvę, Isroelis pamatė, kaip žemai buvo puolęs verslas, taigi išsiruošė į Ameriką ir grįžęs po šešių mėnesių parvežė lobį. Niujorke įsikūrusi hebrajiškų knygų leidykla sutiko išnuomoti švino plokštes, skirtas spausdinti perkamiausią maldaknygę Švenčiausioms dienoms ir šventėms. Už 50 000 rublių Isroelis mechanizavo spausdinimo mašinas, įvedė telefoną – tai buvo pirmasis namų telefonas visame Vilniuje – ir pelnas staiga šoktelėjo. Mano senelis dabar turėjo teisę gauti visą spaustuvę, bet įsivaizduokite – jis atsisakė imti daugiau negu 25%. Vienintelis jo noras ir svajonė buvo ta, kad jo vardas atsidurtų šalia Fradlės Mac.
Iki to griausmingo susikirtimo su posūniu Aleksandru dėl teisės į Macų spaustuvės ženklą.
Isroelis sutiko padaryti susitaikymo gestą – Aleksandro vardui užleisti pirmą vietą tarp leidėjų. Mano mama nežinojo, kiek tokių knygų buvo išleista, bet greičiausiai nedaug, nes netrukus po to Aleksandras pasitraukė į Ameriką.
Man nebuvo lengva mintyse suderinti žarstekliu mojuojančio Aleksandro vaizdą su tuo, kaip jį prisiminiau iš apsilankymų Niujorke. Kai tėvai mus supažindino sakydami, jog Aleksandras yra mano feter, aš paklausiau: „Aza darer feter?“, t.y. kaip tai mano dėdė, juk jis toks plonas, kadangi žodis feter reiškia ir dėdę, ir storulį. Tai buvo pirmasis mano jidiš kalba pasakytas kalambūras. Savo nustebimu pasidalinau su motina, o jos balsas tuo metu pasiekė grėsmingai žemą registrą, kurio buvau išmokęs bijoti.
„Atsimeni,“ – tarė mama, – „kaip jis mylėjo Benjaminą, savo brangiausiąjį sūnėną.“ Ji pradėjo kalbėti drebančiu balsu ir atrodė, kad pratrūks bet kurią akimirką. „Net išspausdino eilėraštį, vieną iš savo kvailų eilėraščių „Balstogės balse“: Sūnėnui bar micvos proga (bar micva – berniukų pilnametystės, sulaukus, 13 metų, ritualas – vert. past.). Jis manė, kad tai suveiks, kad jis bus pakviestas į Montrealį dalyvauti Benjamino bar micvoje. Bet aš neleidau Aleksandrui atvykti. Jis man rašė, maldavo pakeisti nuomonę. Pats telefono neturėjo, todėl paskambinau jam į Balstogės labdaros draugiją Niujorke.
„Sakiau jam: „Aleksandrai,“ – ir čia mano mama pradėjo šaukti, – „Čia tau už tai, ką padarei mano tėvui!“. Ji griebė machzorą ir ėmė mojuoti juo, lyg ketintų mesti į Aleksandro šmėklą.
„Oi, hob ich im batsolt,“ – šaukė ji, – „Oi, kaip aš jam atsilyginau! Kartą ir visiems laikams! Šoin ein mol batsolt!“
Po metų vandalai sudegino Marjina Rošča sinagogą Maskvoje, kartu sudegė ir biblioteka.
Paskui vykau į kitas keliones su savo žmona Šeina, kuri priėmė šį iššūkį. Visur, kur apsilankydavome, knisdavomės po senų knygų krūvas, kad ir kokia maža tikimybė būtų ten ką nors rasti. Taip iš Lenkijos parsivežėme Maine-lošn (Ludas Leibas Macas, 1887), maldaknygę, skaitomą lankant mirusiuosius. Ją gavome iš pamišusio žydiškų relikvijų kolekcionieriaus, gyvenusio miške šalia Lancuto. Išėjimo knygą su standartiniais komentarais (Aleksandras Macas, Fradlė Mac ir Isroelis Velčeris, 1911) aptikome vienos Samarkando sinagogos moterų pusėje – Uzbekija karo metu tapo prieglobsčiu 250 000 jidiš kalbančių žydų. Ir galiausiai, pernai vasarą akademinės kelionės po Berdičevą metu radome didįjį laimikį.
Tai paliudyti gali 41 žmogus ir pats seifer – Atgailos dienai skirtas machzoras, kurį į rusų kalbą išvertė Pirožnikovas ir Pasas (leidėjai – Mac ir Velčeris, 1909). Rabinas man davė šią knygą mainais į dar mažesnę auką negu kad Maskvoje, kadangi aplinkui netrūko naujų maldaknygių su šiuolaikiškesniu vertimu į rusų kalbą.
Su Šeina jau tiek kartų buvome nuvilti, kad nedrįsome patikėti nerandantys būtent to, ko norėjome nerasti.
„Gal per Atgailos dieną ši malda nekalbama?“ – svarstė Šeina.
Bet šio rusakalbiams skirto prabangaus machzoro puslapiai buvo sunumeruoti arabiškais skaitmenimis ir galiausiai ten, kur turėjo būti malda už caro gerovę, aptikome mamos rankų darbo žymes: tikslų įpjovimą, kuris nei gadino įrišimą, nei traukė dėmesį. 391 – 394 puslapiai buvo išpjauti.
Taigi, mieli skaitytojai, už tai, kad išklausėte tokį ilgą pasakojimą, vietoj vieno pamokymo gausite du. Pirmas: nors titulinis seifer puslapis svarbiausias, jos vidus gali papasakoti savą istoriją. Ir antras: litvakai irgi gali būti aistringi.
Laimikis: 1909 m. machzoras su iškirpta malda už caro gerovę. Atkreipkite dėmesį, kad po 390 iškart eina 395 puslapis
Davidas G. Roskiesas yra Sol ir Evelyn Henkin Jidiš literatūros katedros profesorius Niujorko Žydų teologijos seminarijoje.
Tekstas verstas iš straipsnio anglų kalba David G. Roskies, “Prayer for the Tsar”.
Vertė Miglė Anušauskaitė
Parašykite komentarą