Žydų kultūros tyrinėtoja, LNB Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempertienė skaito ir aptaria M. Kulbako 1926 m. parašytą poema „Vilne“ („Vilnius“), atskleidžia jos metaforų šaltinius, istorizmo ir simbolizmo sankirtas. Susitikime dalyvauja Tarptautinio jidiš centro Vilniuje direktorė Viktorija Jusė.
M. Kulbako poemos „Vilnius“ (vertė Alfonsas Bukontas) skaitymas su komentarais yra pirmasis ciklo „Pasimatymai su žydų literatūra“. Skaitymų ciklą rengia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras ir Tarptautinis jidiš centras Vilniuje. Sustikimas vyko 2021 m. lapkričio 16 d.
M. Kulbakas (1896–1937) gimė Smurgainyse, istorinėje Lietuvoje (dabar Baltarusija), 1919 m. apsigyveno Vilniuje. Čia leistame žydų literatūros žurnale publikuotas pirmas jo eilėraštis „Žvaigždutė“ („Šterndl“), čia M. Kulbakas išleido pirmąją poezijos knygą „Dainos“ („Širim“).
Keletą metų praleidęs Berlyne, į Vilnių M. Kulbakas grįžo 1923 metais, poeto ir vertėjo A. Bukonto žodžiais, jau subrendęs kūrėjas, išmanantis ir miestelių žydų folklorą, ir viduramžių mistiką, ir XX a. jidiš bei pasaulio literatūrą. „Vilniaus laikotarpį daugelis M. Kulbako kūrybos tyrinėtojų laiko pačiu sėkmingiausiu ir laimingiausiu“, – rašo A. Bukontas.
„Pasimatymai su žydų literatūra“ – renginių ciklas, kurio tikslas pristatyti turtingą Lietuvos žydų literatūrą, skatinti domėtis jidiš kultūra, kuri yra neatsiejama Lietuvos daugiatautės kultūros dalis. Susitikimų metu skaitomi ir komentuojami nauji ir žinomi jidiš kalba parašyti prozos ir poezijos tekstai, pristatomos jų parašymo aplinkybės, interpretuojamas ir aiškinamas istorinis bei kultūrinis kontekstai. Susitikimus veda vertėjai, literatūrologai, judaikos tyrėjai.
Tinklaidės tekstas (pažodinė transkripcija)
Tarptautinio jidiš centro Vilniuje direktorės Viktorijos Jusės teigimu, viešojoje erdvėje trūksta informacijos apie Lietuvos žydų parašytus tekstus ir gilesnio jų pažinimo.
Viktorija Jusė: [Tekstų] yra, jų yra nedaug, bet dažnai mes apie juos nežinome. Mums abiems [su dr. Lara Lempertiene] kilo idėja, kad reikėtų juos dažniau ne tik skaityti, bet ir aiškinti. Deja, jeigu nesi iš žydų bendruomenės, nežinai tos aplinkos, kultūros, tradicijų, istorijos, teksto suvokimas tampa keblesnis, sudėtingesnis, ne visada viskas aišku.
[Pasimatymai su žydų literatūra] – renginių ciklas, planuojame vieną kartą per mėnesį kviesti skaityti įvairius tekstus, kai kada tai bus poezija, kai kada proza, kiekvieną kartą kviesime skirtingus ekspertus, vertėjus, tyrėjus, kurie tikrai žino ne tik vertimą, bet ir originalą, gali palyginti, jie kartu su mumis skaitys ir atsakys į daugelį klausimų. Labai kviečiu visus gerai praleisti laiką ir išeiti su šiek tiek gilesnėmis žiniomis, pravėrus nedidelį langą į turtingą, mažai mums žinomą, bet labai ypatingą literatūrą, kuri mums gali pristatyti Lietuvą šiek tiek kitomis, labai gražiomis spalvomis.
Tarptautinis jidiš centras Vilniuje veikia jau septynerius metus, esame Pasaulio žydų kongreso programos dalis, veikiame ne tik Lietuvoje, sakyčiau, kaip tik Lietuvoje labai nedaug. Mes populiariname jidiš kultūrą, literatūrą ir paveldą visame pasaulyje – Izraelyje, Ukrainoje, Rusijoje, JAV, Argentinoje, turime daug partnerių – organizacijų, su kuriomis dirbame, inicijuojame įvairius švietėjiškus projektus, skirtus jidiš kultūrai. O per literatūrą labai lengva įžengti į šį pasaulį, todėl ir pradedame nuo literatūros.
Dr. Lara Lempertienė: Nepasakosiu ilgai apie Moišės Kulbako biografiją ir kūrybinę istoriją, tik pasidžiaugsiu, kad tekstas, kurį skaitysime šiandien, simboliškai buvo vienas pačių pirmųjų publikuotų žydų literatūros vertimų į lietuvių kalbą.
Tai įvyko 1997 m., kai buvo išleista keletas knygų apie žydų literatūrą ir kultūrą bei keletas vertimų.
Visiškai nenuostabu, kad Alfonas Bukontas, ne tik vertėjas, bet ir nuostabus poetas, pasirinko versti M. Kulbako poemą „Vilnius“, jidiš kalba „Vilne“, nes tais metais, galima sakyti, prasidėjo žydų Vilniaus renesansas.
Dar pora žodžių apie M. Kulbaką. Žydų literatūroje jis yra nuostabus pavyzdys menininko, kuris sukūrė vertingų ir poezijos, ir prozos tekstų. Tenka tik apgailestauti, kad jo kūrybinis ir žmogiškasis kelias baigėsi labai anksti – jis tapo viena iš stalinistinių represijų aukų, bet jo palikti tekstai vis skinasi kelia į Lietuvos skaitytoją – šiemet atsiras naujas prozos tekstas, kuris irgi bus įtrauktas į mūsų ciklą (M. Kulbako mistinio romano „Mesijas, Efraimo sūnus“, vert. Mindaugas Kvietkauskas, 2021 m. išleido leidykla „Odilė“, skaitymai Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje vyks kovo 23 d., trečiadienį, 17 val. Renginių erdvėje – red. past.)
Šiandien su Jumis noriu paskaityti šitą tekstą šiek tiek kitaip. Ne tik skaitysime, bet grįšime vis į tas pačias eilutes, bandysime atskleisti, kas yra tame tekste be to, ką mato akis iš karto, ir bandysime iš vertimo pažvelgti į originalą, palyginti ir pasižiūrėti, ar mes skaitydami vertimą matome visą teksto gilumą.
Iš karto noriu pasakyti, kad man šitas vertimas labai patinka ir atrodo, kad jis yra ne tik poetinės inspiracijos, bet ir tam tikro tyrimo rezultatas.
Nors tekstas nėra ilgas, noriu perskaityti tik keletą atrinktų fragmentų, dėl to Jūs ir turite tekstus, kad matytumėte teksto visumą ir galėtumėte patys susipažinti su juo vėliau.
Tie fragmentai, kuriuos išrinkau pradžiai, iš karto kalba apie šito teksto poetinę kokybę ir apie vertimo grožį.
Vilnius
Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.
Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste.
Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos
Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis.
Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;
Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda,
Kai liejasi mėnesiena į kabališkas gatves
Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis.
Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys
Choro dermėj, tavo šventės – budynės,
Ir tavo paguoda – spinduliuojantis skurdas
Lyg priemiesty vasaros tylūs ūkai.
Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,
Apipintas kerpėm ir samanom pilkom;
Kiekviena siena – pergamentas,
kiekvienas akmuo – šventas raštas,
Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia,
Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas
Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.
Dabar prašysiu Jūsų pereiti į ketvirtą fragmentą.
Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys
Choro dermėj, tavo tylusis pavasaris juodas.
Kalas iš mūrų medelis, iš sienų – žolė;
Iš senmedžio šliaužia apsnūdę peleniniai žiedai,
Ir kyla iš lėto nuo žemės purvinos dilgės,
Vien apmirusių sienų šaltis ir nešvara.
Bet pasitaiko nakčia, kai akmenį džiovina vėjelis:
Artėja gatve sidabruodama užsisvajojus būtybė,
Užgimus iš skaidriausios vilnies ir mėnulio spindulių –
Tai Vilija atskėlė, miglota ir vėsi.
Ir daili, ir nuoga, su ilgom gaivinančiom rankom –
Įžengė į miestą. Išsikreipę žiūri langeliai akli,
Ir tiltukai permesti tarp bekalbių mūrų.
O niekas durų neatidarys, neiškiš galvos
Pasiteiraut, ko reikėtų persišviečiančiai grakštuolei.
Stebisi kalvos aplink ir bokštai barzdoti,
Ir tylu, ir tylu – – –
Tai labai atpažįstamas miesto portretas, ar ne? Net toponimika, kuri čia atsiranda, tie pavadinimai šiandien yra pasikeitę, tai ne Vilija, o Neris, bet tie patys pavadinimai toliau egzistuoja Vilniaus landšafte ir Vilniaus aprašuose. Atrodytų, bent jau šioje vietoje, mes jokios problemos neturim ir nematom, ir kadangi aš specialiai ne iš eilės skaičiau, o pasirinkau tokius miestą aprašančius mums pažįstamu būdu fragmentus, atrodo, kad tai labai nekonfliktiškas aprašymas. Bet taip tik atrodo.
Norėčiau dabar teigti, o paskui su Jumis bandyti įsitikinti, arba Jūs su manimi nesutiksite, kad visas šis poemos tekstas, yra ganėtinai polemiškas. Su kuo gi čia polemizuojama?
M. Kulbakas publikavo šitą tekstą 1926 m. Tai buvo laikas, kai garbinga klišė, kurią ir šiandien mes visi pažįstam, o būtent „Lietuvos Jeruzalė“ jau buvo labai įsigalėjusi.
Ji buvo patetiška ir nostalgiška, nors aprašomas miestas dar egzistavo, ne tiek gyvas miestas, kiek jo legenda. M. Kulbako amžininkai, poetai, prozininkai, ir ypatingai publicistai ir eseistai tą klišę naudojo ne kaip klišę. Jiems tai tiko kaip tikra raiška to, kaip jie projektavo miestą. Jie projektavo jį daugiausiai per šlovingą istoriją.
Kodėl tai reikėjo daryti? Kodėl buvo toks, sakyčiau, laiko imperatyvas?
Tai, ką dabar sakau, nėra kritika. Kalbame apie laiką po Pirmojo pasaulinio karo, kai labai nukentėjo tiek realus žydų gyventojų gyvenimo lygis, ne tik žydų, bet ir žydų bendruomenės – ji buvo labai nuskurdusi, tiek ir labai smuko motyvacija laikytis žydiškų vertybių. Reikėjo įvairių priemonių, dabar tikrai neskaitysiu ilgos paskaitos ir nepateiksiu daug pavyzdžių, tą motyvaciją kelti. Iš esmės pakelti miesto – žydiškojo miesto – prestižą tos pačios bendruomenės akyse. Tam labai tiko visokios antologijos, kur tas vaizdinys buvo pristatomas, ir paskiri tekstai taip pat.
Tuo tarpu M. Kulbakas akivaizdžiai norėjo gyventi mieste čia ir dabar, šiandieniniame, jis matė vertę tame mieste tokiame, koks jis yra, nebūtinai tik per šlovingą istoriją. Ta pati istorija čia irgi yra permąstyta, ir mes pamatysime, kaip.
Tam, kad tai suprastume, arba bent suprastume, ką turiu omenyje, visai, sakau, nebūtina su tuo sutikti, noriu Jus sugrąžinti į tekstą, ir dabar jau jį skaityti eilutė po eilutės.
Ir čia kyla pirmasis sunkumas. Nes šitą tekstą, parašytą jidiš kalba, mes skaitome lietuviškai, mums yra vientisas. Tuo tarpu originale, kaip ir kiekvienas jidiš tekstas, jis turi daug hebraizmų ir nėra vientisas. Jame yra hebrajiškų intarpų. Tai normalu kiekvienam jidiš tekstui, nes jidiš kalba turi daug hebraizmų, kurie tapo jau natūraliais jidiš kalbos elementais, bet klausimas, kiek?
Pasakyčiau, kad M. Kulbako tekste bent jau pirmame skyrelyje tų hebraizmų yra nenormaliai daugiau, jeigu apie normą kalbėsime statistine prasme. Kur kas daugiau, negu kad mums žinomuose kituose jidiš tekstuose. Ir čia ne šiaip hebraizmai, tie žodžiai, ir dabar juos pažymėsiu, jie mini kai ką labai specifiško.
Pradėsime nuo pirmosios eilutės.
Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.
Žinoma, pats žodis talesas arba talit, טַלִּית hebrajiškai, jis yra toks pats jidiš žodis kaip ir kiti, tą žodį galima sutikti bet kokiame jidiš tekste, nieko ypatingo, tai yra ritualinis šalis, naudojamas pamaldų metu, arba namie, kai vyras iš ryto meldžiasi vienas. Svarbu čia kaip tik ne hebraizmas, o vaizdinys, kurį sudaro visa šita eilutė.
Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.
Kalbame apie tą mūsų atpažįstamą Vilnių. Ar pas mus labai priimta mūrais kur nors vaikščioti? Ar yra tokių mūrų, per kuriuos yra vaikščiojama? Ir kodėl su talesu?
Bet yra vienas miestas, kurio mūrais vaikščiojama. Tas miestas yra Jeruzalė. Nenorėjau čia jokios intrigos. Nuo pradžios tai atskleisiu. M. Kulbako tekste žodis „Jeruzalė“ jau nekalbant apie frazę „Lietuvos Jeruzalė“, nepasitaiko nė vieno karto. Bet pačią Jeruzalę matome labai aiškiai ir labai dažnoje eilutėje. Šioje vietoje čia yra paprasta citata iš Izajos pranašystės, viena iš variacijų yra tokia:
Ant tavo mūrų, Jeruzale, sargus pastačiau, –
niekuomet, nei dieną, nei naktį, jie nenutils” (Iz 62, 6)
Kai kur nors, nesvarbu, kokiame tekste, sakoma „nei dieną, nei naktį”, paprastai referuojama į naktį, nes kad dieną, tai nenuostabu, bet kad ir naktį, tai čia ir vaikšto tas žmogus, tas herojus, tas „kažkas“, dar neaišku, ar tai nėra pats autorius.
Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.
Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste.
Kad ir vienas, bet tas budėtojas yra, dieną, naktį. Žydų skaitytojui tai yra tiek aiškus vaizdas, nes žydų skaitytojas, jeigu jau skaito poeziją, tai yra apsiskaitęs žmogus, jau ką ką, bet Izajo pranašystę ir tą citatą jis girdėjęs nuo vaikystės, ir jis čia mato Jeruzalę.
Bet čia dar ne viskas, kas yra tose eilutėse.
Tai nėra tiesiog referencija, tai nėra tiesiog prišaukimas tos Jeruzalės. Ne.
Tai yra pranešimas apie visos miesto erdvės šventumą. Nes vaikščioti su talesu ne kiekvienoje situacijoje galima. Yra keletas situacijų, kai iš namų eini su talesu.
Žydai per Šabą negali nešioti daiktų, ir negali be problemų judėti iš vienos miesto dalies į kitą, jeigu tarp žydų gyvenamų kvartalų yra ne žydų, tarkime, krikščionių. Ypatingai Šabo metu tai didelė problema, kitu metu galima daiktus nešioti. Talesas paprastai nešamas ne ant savęs, kai einama į sinagogą, o specialiame dėkle, jis nunešamas kaip daiktas ir paskui užsidedamas.
Bet jeigu tu gyveni tokioje vietoje, kuri visa erdvė yra leistina, tu gali dar nenuėjęs į sinagogą jaustis pašventintoje erdvėje ir eiti su talesu. Būtent ta sakralinė erdvė yra tas vaizdinys, kuris žydams net ir diasporoje, o galbūt ypač diasporoje, asocijuojasi su Jeruzale. Šventas miestas.
Vaikščiojimas su talesu suponuoja, kad šitas miestas priklauso žydams. Tai yra jų erdvė, jų šventoji erdvė, jiems saugi ir sava erdvė.
Čia buvo tik dvi eilutės, dar nenuėjau iki hebraizmų, išskyrus tokį įprastą pavadinimą kaip talesas. Ir dar nenoriu pajudėti. Dar noriu pakalbėti apie tokį paprastą žodį kaip „miestas“, kuris nėra nei jidišizmas, nei hebraizmas. Žodis parašytas jidiš kalba, bet jis yra kiekvienoje kalboje.
Bet yra toks žydų kultūroje toks miestas par excellence, tai Jeruzalė. Žodis „miestas” labai dažnas, per visą tekstą jis eina tik jidiš kalba, bet vis dėl to, kyla asociacija su tuo, kaip tai skamba hebrajiškai, hebrajiškai mes sakome עיר, „Ir”, „miestas“, mes norime iš karto pridėti, nes tai yra idioma, עיר דוד „Ir David” – „Dovydo miestas“, tai yra Jeruzalė.
Šitą įskaitau į tas dvi eilutes, nes jau turiu tą viziją per visą tekstą, bet iš tikrųjų manau, kad ta vizija turi tam tikrą pateisinimą, ir tada einame prie eilutės, kuri labai mėgstama cituoti ir labai jau visiems žinoma:
Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;
Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda,
Geršonas [Taicas] prieš užsiėmimą atkreipė dėmesį, ir aš pati atkreipiau dėmesį, kad originale yra kitaip – „kiekvienas akmuo – malda, kiekviena siena – melodija“, apie tai, kokia melodija, dar pakalbėsime.
Taip, iš tikrųjų, šitas vertimas, kaip ir kiekvienas poetinis vertimas, orientuojasi į kalbą, į kurią yra verčiama, į jos ritmiką, į jos stilistiką, ir tokie pasirinkimai, man atrodo, visiškai pateisinami.
Kas nėra nelabai gerai, tai žodis „melodija“. Nes šioje vietoje yra kaip tik hebraizmas, ir toks trupučiuką keistas, turintis jidišką skambesį, bet jis kyla iš žodžio „nigun”, tai yra ne šiaip melodija, tai melodija, kuri yra niūniuojama arba maldos metu, arba vietoj maldos, pavyzdžiui, pas chasidus. Klausimas, iš kur čia chasidiškos kultūros elementas? Bet 1926 m. [chasidizmas] yra jau paplitusi kultūra, ir Vilniuje yra chasidų, jie čia normaliai ramiai gyvena, tai ne Vilniaus Gaono laikai.
Taigi, tai yra ne šiaip melodija, tai yra sakralinė melodija. Tas, deja, vertime, ko gero, negalėjo atsispindėti, nes yra tokių kiekvienos kultūros reiškinių, kurie tiesiog neranda sau vietos išversti, ir čia daugiau poetiškai skamba, kad „kiekviena siena – melodija“, bet, prisipažinsiu, prasmės čia nedaug, tos prasmės, kuri yra originale.
Bet svarbu, kad ir žodis melodija, ir, žinoma, žodis malda, abu yra hebraizmai, ir toliau eina toks pats hebraizmų dažnumas. Pakomentuosiu tai, bet pirma noriu paklausti – kaip Jums atrodo eilutė:
Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;
Jeigu kalbame apie Vilnių, ar tai yra [jam būdingos] medžiagos? 1926 m. Vilnius ko gero daugiau turėjo medžio ir medienos, negu geležies ir molio. Ar Vilniuje statomi namai iš molio? Ir iš viso, psalmynas (…) „iš geležies ir molio“, apie ką mes čia kalbame?
Jeigu mes kalbame apie raides, nes tas paskui pasitvirtins, ar mes kalbame…. kas bebūtų, tai yra kažkas apčiuopiamo, nes tai yra iš tokių žemiškų medžiagų, bet čia nėra akivaizdžios [medžiagos], būdingos šiai vietai.
Tarp kitko, čia man primena tokį fragmentą iš Pauliaus Galaunės monografijos „Lietuvių tautinis menas“, 1930 m., kur jis rašo apie sinagogas, ten yra visas skyrius apie Lietuvos sinagogas, jis ten paaiškina, tai ne jo teorija, jis atkartoja tada madingą teoriją, kad Lietuvoje sinagogos yra medinės ir daugiausiai primena medines bažnyčias, nes Lietuvoje priimta statyti iš medžio, ir žydai nemokėjo statyti iš akmens.
Tai yra visų pirma faktinė netiesa, tiesiog P. Galaunė domėjosi medinėmis sinagogomis, o mūrinėmis nelabai, nes tikrai medinės sinagogos buvo įdomesnės. Bet ką noriu pasakyti – taip akivaizdu ir aišku, kad mediena yra mūsų medžiaga, o geležis ir molis yra kitos teritorijos, mitinės teritorijos medžiaga. Ir čia dar ne viskas.
Tu esi psalmynas (…)
Paliksime visa kita nuošaly. Kas yra psalmynas, apie ką mums sako ta metafora, kad miestas yra psalmynas, noriu Jūsų nuomonės, ką tai gali reikšti, kad miestas yra psalmynas?
Pasakysiu savo versiją, o Jūs sutikite arba ne.
Visų pirma, tai palaiko sakralumo idėją, tai mums jau aišku, ir tai eis per visą tekstą.
Antras dalykas – mano akimis žiūrint, tai palaiko miesto kaip teksto idėją. O miestas kaip tekstas tai irgi miestas mums jau žinomas iš kitų tekstų, iš daugelio tekstų – kur kas daugiau tekstų yra sukurta apie Jeruzalę, nei apie Vilnių, bet šitas tekstas pretenduoja prisidėti prie tos tradicijos.
Bet yra dar vienas dalykas neakivaizdus, ir čia mes jau galime kalbėti apie žodį psalmynas kaip apie labai labai laisvą vertimą. Nes originale yra „tilim“ arba „tylim“ jidiš tarime, taip vadinasi psalmių knyga, taip vadinasi ir objektas, psalmynas, bet tuo pačiu psalmynas lieka objektu, o „tilim/tylim“ yra tuo pačiu metu ir turinys. Psalmynas tai visada su viršeliu, o „tylim“ yra ir tai, kas su viršeliu, ir tai, kas [jame]. Kodėl man svarbu tai pabrėžti?
Yra toks prietaras šventas, jei galima taip pasakyti, kad kiekvienos bėdos, pavojaus, akimirką bet kurioje netikrumo situacijoje yra skaitomos psalmės. Nežinau, ar yra tokia krikščionių tradicija. Man atrodo, kad ne – tiesiog griebtis psalmių, jeigu kas, iš karto, iš visų įmanomų tekstų. Kiekvienoje kultūroje yra tradicija ko nors imtis kritinėje situacijoje. Žydų kultūroje tai yra būtent psalmės. Reiškia, tai yra objektas ir tekstas, kuris yra toks galingas, kad gelbėja. Ir kai sakoma, kad „Tu esi psalmynas“, tai ne visai perteikia tą prasmę – „Tu esi viskas. Tu esi išgelbėjimas, Tu esi tekstas, ir Tu esi tuo pačiu metu tas vizualinis objektas, kuris primena Jeruzalę“.
Peršoksiu prie irgi pamėgtos, ir ne be reikalo pamėgtos eilutės, kuri tapo mūsų užsiėmimo pavadinimu –
Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas, (…)
Žodis talismanas yra vertimas žodžio, kuris originale skamba kaip kamea. Ar jis yra hebrajiškas? Ne, pagal kilmę tai yra graikiškas žodis. Bet į hebrajiškus tekstus jis įėjo Talmudo laikais, ir šiaip buvo visas mokslas apie talismanus – pati sakau žodį „talismanas“, bet tikslus vertimas būtų „amuletas“. Bet talismanas yra labai gražus daiktas, ir jis sudaro labai gražų vaizdinį, tikrai, lyg matome kažkokį lyg akmenį, brangakmenį, tamsų, kuris labai gerai žiūrisi, gali būti tas papuošalas, tas daiktas, bet žodis kamea turi savyje daugiau negu kad talismanas, kamea turi savyje apsaugos prasmę, amuletas yra apsauginis dalykas.
Iš viso pirmo skyrelio mums piešiasi miestas, kuris yra savas, saugus, sakralus ir tuo pačiu metu Lietuvos. Tie, kurie turi knygą, galėtų paskaityti, Alfonsas Bukontas rašo čia apie tą idėją nežemiškos Jeruzalės, kuri gyvavo diasporoje. Tai yra gražus tekstas, bet dabar norėčiau daugiau įsigilinti, nes šitas tekstas yra labai trumpas, ne visi jį ir turi.
Labai svarbu šio testo autoriui, arba tam, kuris pasisako apie Vilnių, pabrėžti abu dalykus, kad tai yra miestas, kuris yra Lietuvoj, ir tas miestas, kuris tiesiogiai referuoja į Jeruzalę.
Jis sukuria tą pačią metaforą be priešiškumo. Tai yra Lietuvos Jeruzalė. Tai yra Lietuvon įstatyta Jeruzalė. Matome visa tai, ką norėjo pasakyti tie mūsų publicistai, eseistai ir kiti mūsų poetai, naudodami kur kas archaiškesnes priemones. Jūs patys šitą matote, reikia gal dar kartą galbūt ištarti, kad M. Kulbakas yra poetas modernistas. Jis kuria naudodamas naują techniką, jis naujai kuria metaforas. Jam visai netinka naudoti tą atidirbtą medžiagą, kokia ji bebūtų svarbi, bet tuo pačiu metu jis eina į pačius seniausius žydų kultūros klodus.
Kalbėjau, kad jis naudoja daug hebraizmų. To negana, jis naudoja tai, kas moderniajai jidiš literatūrai, jo amžininkų tekstams nėra galbūt taip aktualu – eiti į Bibliją, į talmudinius tekstus ir jų ideomatiką, jų vaizdinius, ir, kas yra labai labai netipiška, į Kabalą.
Eilutė iš pirmojo fragmento:
Kai liejasi mėnesiena į kabališkas gatves (…)
Mums gali atrodyti, kad čia tiesiog labai gražu. Bet čia yra ne tik labai gražu, čia labai tikslu.
Ką sakė kiti žmonės, žydai ir nežydai, kai norėjo aptarti arba pristatyti Vilniaus gatves? Ką sakome mes iki šios dienos? Kaip mes aprašome tas gatves? Kokios jos? Ką atsimename iš literatūros? Siauros, tamsios, paslaptingos galbūt. Yra žodis, kuris labai prašosi. Juo yra persmelkti visi tekstai, kodėl Jūs nesakote?
Vingiuotos, jos yra vingiuotos.
Jos nėra tiesios, tiesmukos. Jos tamsios, paslaptingos, vingiuotos, netiesmukos – kaip Kabalos tekstas.
Tai vėlgi tekstinė referencija. Žinoma, tai yra mano interpretacija. Bet būsiu nekukli, ji man atrodo labai taikytina šitam tekstui. Negaliu žinoti tiksliai, ką norėjo pasakyti M. Kulbakas. Žinau tik, ką M. Kulbakas sako man. Bet manau, kad tokių skaitytojų, ypatingai tarp jo amžininkų, buvo kur kas daugiau, kurie galėtų tas interpretacijas pajusti, nes jie buvo tikrai tuose tekstuose apsiskaitę.
Paskaitysime antrąjį fragmentą, jeigu jau kalbame apie Kabalą. Prieš paliekant pirmąjį fragmentą, ir tą eilutę apie Kabalą, noriu Jums priminti dar vieną dalyką apie kabalistines gatves, arba gatveles.
Vienoje iš tų gatvių gyveno labai garsus kabalistas, tai buvo Vilniaus Gaonas, tai buvo puikiai visiems žinoma, bet kiti autoriai, pavyzdžiui, toks poetas Zalmanas Šneuras, kuris sukūrė poemą tokiu pačiu pavadinimu „Vilnius“, tik hebrajiškai, rašė ten tiesiog atviru tekstu – čia gyveno tokie šviesuliai, kaip Vilniaus Gaonas, mini visą eilę žymių Vilniaus figūrų, iki spaustuvininkų Romų, tai nėra blogai, bet tai nėra tas meistriškumas, paslėpimas, kur turi M. Kulbakas. Jis atveria tą patį miestą, tai nėra kitas miestas, bet jis nėra taip lengvai perskaitomas, kad viskas mums būtų tiesiogiai pateikta tame poetiniame puslapyje, kaip būtų monografijoje. Jis puikiai supranta, kad čia yra kažkas kito. Ir Kabala čia tęsiasi, antrame skyrelyje.
Naktį liūdėdamas vienas budžiu aš mieste:
Atkreipkite dėmesį, kad visame tekste, kaip per sonetų vainiką, iš skyrelio į skyrelį eina skolinamos tam tikros eilutės, arba tam tikri žodžiai. Jeigu pirmajame buvo apie budėjimus, Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste, tai čia budžiu aš mieste.
Atkreipkite taip pat dėmesį į trečiojo asmens pakeitimą pirmuoju, kažkas vaikšto mūrais, aš budžiu. Tai tas pats žmogus.
Nė garso aplink. Riogso namai – skudurų krūvos,
Atkreipkite dėmesį į tai, kaip čia dera gražumas ir baisus negrožis, nes tai yra M. Kulbako patentas (būdinas stilius – red. past.):
Vien kaži kur aukštai lajinė žvakelė laša ir mirksi, –
Tai kabalistas įsitaisęs palėpėje sėdi
Ir verpia kaip voras dulsvą gyvenimo siūlą:
– Ar yra kas nors tolimoj, gūdžioj tuštumoj,
Iš kur mes, apkurtę, atklystantį balsą išgirstam?
Ir stovi prieš jį švininis Razielis tamsoj
Senais, aptrintais pergamento sparnais,
Jo akiduobės pilnos voratinklių ir smėlio:
– Ne, nėra. Tiktai liūdesys, daugiau nieko nėra!..
Žvakė laša. Žalias žydas klausosi suakmenėjęs
Ir tamsį iš angelo akiduobių čiulpia.
Sudėtingas labai vaizdinys, ar ne? Ar neturite klausimų? Ar skaitant nekyla klausimų ar sunkumų? Tarkime, kas yra Razielis?
Geršonas Taicas: Angelas
Dr. L. Lempertienė: Angelas, bet koks?
G. Taicas: Paslapties.
Dr. L. Lempertienė: Patikslinsiu tiems, kurie mažiau žino – tai angelas, kuris minimas viename pagrindinių Kabalos tekstų, jis taip ir vadinasi „Razielio knyga“, o kad paslaptingas, tai tiesa, nes „raz” hebrajiškai reiškia paslaptis.
Tai yra knyga, kurios tekstas baisiai sudėtingas, neilgas, neaiškus ir labai senovinis. Autoriaus nežinome, tai yra knyga, tekstas. Jis turi aptrintus pergamento sparnus, tai yra sena knyga. Tas angelas išeina iš knygos, nes kabalistas ką daro – aišku, jis skaito. Jis buria iš ten kokių nors dalykų, bet jis skaito. Visas vaizdinys, žinoma, irgi yra referencija. Mes jau tą referenciją šiandien turėjome. Kas tas kabalistas? Žinoma, Vilniuje buvo ne vienas kabalistas, ir net vardas žinomas ne vieno Vilniaus kabalisto, bet viso to viršūnė yra Vilniaus Gaonas – be abejonės, jis buvo laikomas didžiausiu savo laikų kabalistu.
Žinoma, šitas vaizdinys nėra tiksliai Vilniaus Gaono, bet atkreipkite dėmesį į tai, kad tais pačiais laikais, kai rašo M. Kulbakas savo poemą, jau yra Vilniaus Gaono mitologija, yra jo knygučių, visokių jo tekstų, net knygų vaikams, pasakojančių apie jo šlovę, dar anksčiau, bet praktiškai nuo XX a. pradžios, buvo kuriamos tokios hagiografinės Vilniaus Gaono biografijos, nes daug nebuvo žinoma apie jį, o daug buvo tokių patetiškų dalykų prirašoma, ir vienas tų dalykų, tokia visiems jau žinoma legenda, ypatingai po Gaono metų, man atrodo nėra žmogaus Lietuvoj, kuris to nežinotų, kad Gaonas miegojo tik dvi valandas per naktį, sėdėjo palėpėje ir ten studijavo, ir niekada nenusileisdavo pas paprastuosius mirtinguosius, įskaitant ir savo šeimą. Tai visada pateikiama tokiu patetišku tonu.
M. Kulbako pagrindinė priemonė poetinė – tono nuleidimas, patoso atsisakymas, toks kategoriškas. Nebūtinai Vilniaus Gaonas. Kabalisto vaizdinys visada yra kažkas tokio gerbiamo, niekas negali į tai įsigilinti, tik tam tikri pavieniai žmonės, čia mes matome, beveik ne tai kad karikatūrą, bet ekspresyvų tokį škicą visiškai nebūtinai gražiomis spalvomis. Ir dar mes matome baisų vienišumą.
Tai, kad mums buvo pateikiama, kad Vilniuje yra tokių išminčių, kuriems net nereikia mokytis kartu su kitais, jie yra tokie išskirtiniai, ir t.t., čia pateikta kaip žmogaus egzistencijos tragedija. Taip, tekstai tai tekstai, bet iki tokio laipsnio, kad tai yra aptrinti pergamentai ir voratinkliai.
Jei perskaitytume iki galo, tas voratinklis dar kartotųsi su kitu akcentu, bet tam nelabai turime laiko, nes šiame skyrelyje yra vaizdinys, kuris iš viso nepasakytas žodžiais, nei hebrajiškai, nei jidiš, nei tuo labiau vertime, bet jis čia yra.
Vienas iš Kabalos pamatinių vaizdinių, tokių meinstryminės Kabalos, dėl kurios nereikia specialiai studijuoti kabalistinių tekstų, bet iš Kabalos gal ganėtinai daug sąvokų atėjo į bendrą judaizmo kultūrą, tai vienas iš tų vaizdinių – čia visa tokia ideologija arba teorija – yra Ohr Haganuz אור הגנוז, „paslėpta šviesa“.
Tai yra toks kabalistinis teiginys, kad kai Dievas kūrė pasaulį, jis dievišką šviesą patalpino į tam tikrus indus, šviesa buvo tokia stipri, kad indai skilo, ir ta šviesa išsibarstė po pasaulį ir susimaišė su nešvariais, tamsiais dalykais. Žmogaus prigimtis yra rasti tas visas žiežirbas, kurios gali būti bet kur, ir jos gali būti labai vienišos, arba kitoje vietoje jų gali būti surinkta daugiau, bet svarbu surinkti viską, kada bus atstatyti indai, ir taip pasaulis grįš į pirmąją savo prigimtinę būklę, tai jau bus ezoterinis pasaulis, ne tas fiziškasis.
Tos paslėptos šviesos idėja tikrai buvo labai paplitusi, tikrai nereikėjo būti kabalistu, kad su ja turėtum reikalų, ir čia tokia tikrai kulbakiška priemonė, kad jis vaizduoja tą kabalistą visai be jokio patoso, nepaisant to, pas jį vieną ta žvakė dega per visą naktį, pas jį vieną, nes vienas žmogus gali irgi turėti tą žiežirbą.
Tai yra miestas, kuris yra pesmelktas, arba ne miestas, kaip miestas, bet miesto vaizdinys, kuris yra persmelktas senojo judaizmo vaizdiniais ir kai kur jie išsakyti žodžiais, kai kur net neišsakyti, bet tai vis tiek yra perskaitoma.
Ir dėl to aš teigčiau, kad M. Kulbakas iš tikrųjų labai netipiškai elgiasi su judaizmo kultūra, būdamas modernus jidiš poetas, kuris tikrai yra šito miesto gyventojas, ne mitologinio.
Ir dabar, kadangi laiko turime nedaug, vis dėlto norėčiau aptarti kol kas nieko necituojant tą sandėrį pas jį tekstuose matomą ir apčiuopiamą grožio ir negrožio, šventumo ir purvo, tikro tikro purvo. Bet reikia perskaityti. Penktas fragmentas, nuo trečios eilutės:
(…)
Tolimoj properšoj – balti, spindintys gaonai,
Pastangų nugludinti kaulai – smailūs, tvirti;
Plieninio bundisto raudoni karšti marškinėliai,
Pas žilą Bergelsoną skubantis mėlynas mokinys,
Ir jidiš kalba (…)
Toliau kol kas paliksiu, mes dar grįšime prie šito vaizdinio. Kaip matome, čia yra tokie vaizdiniai, jie nėra negražūs, bet nėra tipiški. Apie gaonų kaulus kalbama, atsiranda netipiškų spalvų, raudona, mėlyna, ir čia jau yra tai, kas nepasitaiko kituose tekstuose kalbančiuose apie Vilnių, ir čia gal netipiškai, bet svarbu mums kad logika mano pasisakymo būtų išlaikyta, einame į trečią fragmentą, praleidžiame dvi eilutes ir skaitome toliau:
(…)
Moterys – lyg bandelės, vyrai – stangrūs kaip rąstai;
Žvarbios, slaptingos barzdos, pečiai lyg iškalti,
Ir akys, judrios, pailgos, kaip luotai upėj – – –
Tavo žydai prie sidabrinės silkės vėlumoj
Mušasi į krūtinę: o Dieve, nusidedam, nusidedam…
Spokso mėnulis pro langus tarytum balta akis –
Va čia svarbu:
Ten skarmalai boluoja sukabinėti ant virvės,
Lovose kūdikiai guli – geltoni, glitūs vikšrai,
Ir mergšių, jau pusiau nuogų, kūnai kaip lentos – – –
Čia viskas, kas buvo šventa Vilniaus aprašymuose, yra pažeista visiškai, pradedant kūdikiais, kurie yra neliečiama šventovė žydų tekstuose, ir baigiant viskuo.
Prieš tai skaitėme visiškai netipiškus aprašymus žmonių, kas tame mieste gyvena. Atrodo, jeigu tai yra toks sakralus miestas, tai ir jo žmonės atitinkamai turi būti pristatyti. Mes jau matome, kad su kabalistu taip nebuvo, o čia dar prasčiau, jeigu galima taip pasakyti. Jokios ypatingos pagarbos, gailesčio, „mergšės“ iš kažkur atsiranda, ar galima taip kalbėti apie žydų moteris? Jeigu mes jau referuojame į klasikinius tekstus, tai kiekvienas vyras, kiekvienas paprastas žmogus šiame mieste grįžtant per Šabą iš sinagogos skaito tokį himną, vėlgi tai yra iš psalmių, himną savo žmonai, kuris vadinasi Eshet Chayil ( אֵשֶׁת חַיִל), „Dora moteris“, kur labai pakylėtai aprašoma žydų moteris.
Čia yra visiškai kas kita. Jūs tai matote – ta dermė keista sakralinių vaizdinių arba asociacijų bent jau perteiktų šventosios kalbos hebraizmais, hebrajiškais žodžiais, [atsiranda] kaimynystėje su tokiais vaizdiniais.
Bet taip ir turi būti, nes čia mes susiduriame su kita viena pagrindinių judaizmo idėjų – žemiškosios ir dangiškosios Jeruzalės.
Žemiškoji Jeruzalė, ta medžiaginė, yra netobulų žmonių gyvenimo erdvė, iš jų nieko ir nenorima, tik to, kad jie pasiektų savo potencialą ir surinktų tas žiežirbas, bet suprantama puikiai, kad šioje žemėje tai ne visiškai yra įmanoma. Ne be reikalo mes visi skaitantys žydų tekstus susiduriame su Paskutinio teismo idėja, kuri perėjo ir į krikščionybę. Mes tikrai nežinome, kas gyvens toje ezoterinėje Jeruzalėje, bet aišku, kad ne visi. Ir ta ezoterinė Jeruzalė nebus iš medžiagų, bet kol yra kitaip, kol yra gyvenimas čia, materialus, jis turi būti toks, koks yra, jis negali būti pagražintas, ir čia grįžtu prie pradžios.
Tai yra skurdus miestas, visi jo gyventojai kovoja už būvį, žydų bendruomenė – ne išimtis, žydų bendruomenė gyvena nehigieniškai, labai ankštai susispaudusi žydų kvartale, tame pačiame kur tos romantiškos vingiuotos gatvės, tai kita romantikos pusė, žmonės gyvena Vilniuje – ir apie tai jau kalba mums istorikai ir dokumentai archyvuose, žmonės Vilniaus senamiestyje gyvena trimis aukštais į žemę, rūsiai buvo trijų aukštų, gal ir keturių, tai buvo kambariukai, kur gyveno vienoje ankštoje erdvėje po tris šeimas. Ten negalėjo būti gražu. Tai yra nenatūralu.
Tai yra poetas, kuris yra šio miesto gyventojas, jis tą miestą pažįsta, jis neturi tikslo jo idealizuoti, nes jo nereikia idealizuoti. Nes per visą šitą purvą ir skurdą šitas miestas vis tiek negali pakeisti savo prigimties, jis lieka Jeruzale, arba jame lieka Jeruzalės, ir tai yra labai svarbu, kur kas svarbiau mums tą suprasti, negu kad visą laiką taip kreiptis į tekstus, kurie tokių vaizdinių, tarkime, neturi.
Ir čia yra dar vienas dalykas, juo noriu užbaigti. Kaip šito miesto gyventojas, ir kaip šito miesto poetas, ir gyventojas toks ne šiaip sau gyventojas, tai buvo gyventojas, kurį šis miestas pažinojo, jis dėstė jidiš Realinėje jidiš gimnazijoje, ir gali būti kad čia urban legend, bet negaliu nepakartoti jos – M. Kulbakas buvo gražuolis, nepaprastai gražus, ir buvo poetas. Pasakojama, kad toje gimnazijoje jis rengė savo poezijos vakarus, žinoma, jis skaitė jidiš kalba, bet ateidavo merginos, kurios nesuprasdavo jidiš, kurios nebuvo šitos gimnazijos gimnazistės, tiesiog pasižiūrėti į poetą.
Nuo XX a. pradžios per visą tarpukarį poeto vaizdinys, poeto, skaitančio eiles, poeto, kuris dalyvauja arba pats rengia poetinius vakarus yra viso šito regiono, turiu omeny Europos, labai paplitęs, patrauklus vaizdinys.
M. Kulbakas būtent toks ir buvo. Grįžtu prie jo kaip miestiečio, jis čia gyveno, ne šiaip atvažiavo ir aprašė, pasigrožėjo ir išvažiavo. Jis čia kuria kartu su kitais, žinoma ne vienas, naują tapatybę, naują žydišką tapatybę, ir ta tapatybė buvo moderni, ji kitaip interpretavo senovės kultūros klodus jų neišmesdama. Viena pagrindinių priemonių, jeigu ne pagrindinė, tos tapatybės formavimui buvo jidiš. Be abejonės. Mes turime įrodymą šioje poemoje, čia vėl bus penktas fragmentas, jo antroji dalis.
Ir jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas
Ant šventiškai kasdienių vartų miestan.
Pilkšva jidiš – tai spindesys primerktuose languose, –
Tai aš kaip keleivis prie šulinio pakelėje
Sėdžiu ir jos šiurkščių garsų klausausi.
O gal tai kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje?
Aš miestas esu! Tūkstančiai durų į pasaulį,
Į apskretusią šaltą mėlynę – stogai virš stogų.
Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas
Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje.
Aš – pilkuma! Aš – pajuodus liepsna! Aš – miestas!:
Matome, kad tai vis dėlto yra litvako miestas. Tai yra ir ta, ir ana pusė, čia viskas kartu, nes tai yra žmogus, kuris drįsta kalbėti apie šventus dalykus nauja šventąja kalba, ir ta nauja šventoji kalba yra jidiš. Ne vietoj hebrajų, bet ne mažiau negu hebrajų ji yra šventa. Mindaugas Kvietkauskas atkreipė mano dėmesį į tai, ko nebuvau pastebėjusi. Man, pavyzdžiui, žodžiai jidiš kalba ąžuolo lapų vainikas buvo taip pat suvokiami kaip Lietuvon įstatytas tamsus talismanas, toks gamtinis vaizdinys, bet jis pasakė kad, vainikas šiuo atveju vainikuoja jidiš, suteikia jai statusą, ir būtent ąžuolo lapų vainikas, būtent čia, būtent šioje vietoje.
Taigi, tai yra žmogus, poetas, miesto gyventojas, kuris drįsta būti tokiu, kurio išraiška yra jidiš, bet kuris nieko nepameta pakeliui, nieko neatsisako, ir tai yra labai komplikuota, labai kompleksiška, labai įdomi tapatybė, kurią mes, žinoma, matome ne tik pas M. Kulbaką, bet su ja susipažinti leidžia ir šitas tekstas.
Ir galiu pasakyti, kad nors čia galima daug pridėti, man vos ne pagrindinė to teksto žinutė yra tokia – galima jaustis šventai kasdienoje, ir galima reikštis drąsiai naudojant tą raiškos priemonę, kuri yra tau natūrali, neapsimetinėjant, be dirbtinio šventumo, būnant tuo, kas tu esi, ir tokiu būdu tapatintis su savo miestu, drįsti pasakyti:
Parašykite komentarą