Bencijonas Šakovas ir aludarystės Prienų krašte pėdsakai

Liudvikas Juodsnukis

Prienų miestas, įsikūręs ant Nemuno kilpos tarp Alytaus ir Kauno, istoriografijoje praktiškai neminimas ir tik ieškant konkrečių šaltinių galima aptikti Prienų vardą bei šio miesto herojus.

Bencijonas Šakovas (1886-1941) – buvęs tarpukariu klestėjusio alaus bravoro „Goldberg“ savininkas, neabejotinai yra žymiausias Prienų žydas. Nors Šakovas gimė Kaune, vietiniai jį laikė ir laiko kraštiečiu, todėl šiandien Prienuose planuojama įrengti atminties akmenis jam ir jo žmonai.

Susidomėjimas „Goldberg“ bravoru ir Šakovo gyvenimo istorija gana lokalus ir niekada nesusilaukė didesnio istorikų dėmesio. Kol kas didžiausią tyrimą apie bravoro veiklą atliko Romas Vilčinskas, kurio mokslinė studija išaugo į knygą Prienų alaus bravoras 1868-1944 m.[i]Anuomet Prienuose buvo įsikūrę maždaug 3 tūkst. gyventojų iš kurių bravore dirbo virš 80, neskaitant sezoninių darbuotojų, kurie žiemą kirsdavo ledo luitus skirtus rūsių temperatūrai palaikyti. Taip pat, pagal visos Lietuvos alaus daryklų pagaminamo alaus kiekio statistiką, „Goldberg“ užėmė trečią vietą ir nusileido tik laikinojoje sostinėje įsikūrusiai „Volfas Engelman“ ir valstybės valdomai „Gubernija“ darykloms.[ii] Bravoro įranga būtų leidusi padidinti gamybos kiekius, tačiau problema buvo šios produkcijos realizavime. 1924 m. įkurta sąjunga, kitaip vadinama sindikatu, reguliavo kainas ir  pagaminamo alaus kiekį, todėl pagal susitarimą „Goldberg“ galėjo pagaminti ir parduoti tik tiek kiek buvo leidžiama.[iii] Nors Prienuose be bravoro buvo įsikūrę ir kiti fabrikai, kaip popieriaus ar odos apdirbimo cechai, tačiau „Goldberg“ apylinkėje buvo žinomiausias ir daugiausiai pelno nešantis fabrikas, todėl tapo Prienų vizitine kortele.

Istoriografijoje nėra akcentuojamas faktas, kad bravoras buvo įkurtas ne paties Bencijono Šakovo, o 1873 m. Lazario Goldbergo , iš kurio žmonos 1920 m. Šakovas ir įsigijo daryklą. Dėl nežinomų priežasčių bravoro pavadinimas ir toliau liko „Goldberg“. Pasak vienos iš versijų, pavadinimo nebuvo galima pakeisti dėl buvusio savininko neišmokėtų skolų.[iv] Pirmojo pasaulinio karo metais bravoras buvo stipriai nuniokotas ir reikalavo kapitalinio remonto. Iš kur Šakovas turėjo tiek pinigų nusipirkti ir suremontuoti bravorą lieka mįslė. Vien nuostoliai buvo įvertinti 257284-iais auksinais.[v] Žinoma tik tai, jog pagal pase nurodytą informaciją – Šakovas buvo pirklys. Sprendžiant iš indėlio, kurį privalėjo investuoti į alaus gamyklą, dar prieš įkuriant bravorą Šakovas buvo tapęs sėkmingu verslininku. 

Bencijono  šeima[vi] – tėvas Isakas iš Vilniaus ir motina Dina.[vii] Bencijonas turėjo brolį Azrielį Josifą, kuris buvo kino režisierius[viii] ir tris seseris – Libą [ix], Bašą [x] ir Jessę. Nėra aišku kada tiksliai Šakovas atsikraustė į Prienus, tačiau jis lygiai du dešimtmečius valdė Prienų alaus bravorą. Tai buvo pakankamai ilgas laiko tarpas palikti pėdsaką miestelio gyventojų atmintyje. Žmonės, kurie dirbo arba asmeniškai pažinojo Šakovą ir jo šeimą, prisimena juos kaip dorus, dosnius ir kilnius žmones. Šakovas pats mecenavo iki šiol stovinčių Šaulių namų statybą, po pamainos leisdavo bravoro darbininkams nemokamai išgerti bokalą alaus, o švenčių proga ir visą statinaitę parsinešti namo. Taip pat Šakovas buvo apdovanotas LDK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. Lygiai taip pat šiltai prisimenami Šakovo vaikai – Miriam ir Isakas, kurie pasak liudininkų niekada nesipuikavo ir visada gerai sutardavo su mažiau pasiturinčiais.

Bravoras klestėjo iki 1939 m., kol neprasidėjo valstybės griūtis. Atėjus sovietams darykla buvo nacionalizuota, o pats Šakovas 1940 m. įkalintas Marijampolėje. Žinoma, kaltinimai buvo laužti iš piršto – dalyvavimas antisovietinėje veikloje ir veikla prieš darbininkų klasę.[xi] Remiantis Lietuvos ypatingajame archyve saugoma TSR valstybės saugumo ministerijos ataskaita, 1941 m. birželio mėnesį Šakovas pabėgo iš kalėjimo. Liudininkų teigimu Šakovas kartu su žmona slapstėsi Prienuose pas gydytoja Juozą Brundzą.[xii] Iki galo nepavyko išsiaiškinti kokiomis aplinkybėmis Šakovai atsidūrė nacių nelaisvėje, nė vienas amžininkas teigia, kad jie pasidavė patys ir kartu su žmona buvo sušaudyti. Kur ir kada tiksliai žuvo Genė ir Bencijonas Šakovai – neaišku. Jau minėtoje saugumo ataskaitoje rašoma tik tai, kad 1941 m. liepos mėnesį Šakovai buvo suimti ir sušaudyti, o iš jų vaikų besislėpusių atskirai nuo tėvų Kaune išgyveno tik Miriam, Isako likimas nežinomas.[xiii] Miriam pasitraukė su savo vyru į Vokietiją, 1949 m. Austrijoje Insbruko universitete baigė medicinos mokslus ir galiausiai persikėlė į JAV.[xiv]

Idėja pastatyti paminklą Šakovams pareikalavo naujo žvilgsnio į šeimos biografiją. Iki šiol nekilo jokių klausimų, kad Šakovo vardas buvo Bencijonas, tačiau šių metų vasarį kilo diskusija – ar jis buvo Benas, ar Bencijonas?[xv] Išlikęs 1920 m. pasas ir 1938 m. Prienų telefonų knyga nurodo vardą – Benas. Vis dėlto, paties Šakovo gimimo ir santuokos liudijime nurodytas vardas yra Bencijonas, taip pat ir jo sūnaus gimimo liudijime tėvo vardas – Benia,[xvi] t. y. Bencijono trumpinys. Be to, nėra jokių duomenų, kad Šakovas būtų pasikeitęs vardą. Tarpukariu neretai pasitaikydavo, kad dokumentų rašymo metu žydiški vardai būdavo sulietuvinami, todėl visi turimi dokumentai leidžia tikėti, kad Šakovo vardas buvo Bencijonas.

Šiuo metu mieste yra trys žydų palikimui skirti paminklai: vienas jų žymi senąsias kapines, kurių nebėra, antrasis – 1941 m. žudynių vietą, trečiasis – vietą, kurioje stovėjo Prienų sinagoga. XX a. pradžioje, kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių žydai Prienuose sudarė daugiau nei pusę visų gyventojų, todėl kyla klausimas – kodėl tik dabar įamžinamas žinomo Prienų žydo atminimas? Neabejotinai istorijų vertų įamžinimo yra ir daugiau. Bene svarbiausia istoriko užduotis yra istorijos tėkmėje pasimetusius statistikos skaičius paversti pasakojimu. Vienas iš būdų –  įamžinti atminimą, asmens istoriją, taip sukuriant mažąjį naratyvą. Šakovų šeimos patirtis lyg viena detalė istorijos dėlionėje. Galbūt jiems skirti atminties akmenys gali būti naujo žvilgsnio į miesto istoriją bei į žydų palikimą jame pradžia. 

[i] Prienų alaus bravoras 1868-1944 m., R. Vilčinskas,  Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2015.

[ii] Ibid. p. 52

[iii] Ibid. p. 49

[iv] Ibid. p. 53

[v] Ibid. p. 54

[vi] Duomenys rinkti internetinėje duomenų bazėje https://www.jewishgen.org/databases/lithuania/

[vii] LVIA 12261/1874

[viii] Kauno regioninis valstybės archyvas 66/1

[ix] LVIA 1226/1/1872

[x] LVIA 1226/1/1009

[xi] Ypatingojo archyvo saugoma byla Nr. 11110/3

[xii] Prienų alaus bravoras 1868-1944m., p. 80

[xiii] Užsienio lietuviu dienraštis Draugas, 2004/09/11, p. 3 Internetinė prieiga: https://draugas.org/archive/2004_reg/2004-09-11-DRAUGAS.pdf

[xiv] Draugas, 1949/09/09, Nr. 211, p. 7
Internetinė prieiga https://draugas.org/archive/1949_reg/1949-09-09-DRAUGAS.pdf

[xv] Etaplius straipsnis. Internetinė prieiga https://www.etaplius.lt/diskutuota-del-buvusio-prienu-alaus-bravoro-savininko-b-sakovo-ir-jo-zmonos-atminimo-iamzinimo

[xvi] LCVA, f. 1755, ap. 4, b. 1146, 1. 3.