Apie metodiką

Metodikos tikslas ir paskirtis

Metodika parengta vykdant LNB Judaikos tyrimo centro organizuotą seminarų ciklą „Kelias į Lietuvos žydų istorijos ir kultūros pažinimą“. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Projekto partneriai – Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, Žydų kultūros paveldo kelio asociacija.

Seminarų cikle dalyvavo pusšimtis istorijos ir kultūros edukatorių iš visos Lietuvos: Šiaulių, Panevėžio, Prienų, Akmenės, Alytaus, Kėdainių, Molėtų, Klaipėdos, Telšių, Kauno, Lazdijų, Pasvalio, Biržų, Rokiškio, Šalčininkų, Kauno, Vilniaus miestų ir rajonų. Dėl didelio susidomėjimo organizatoriams teko pratęsti registraciją ir ketvirtadaliu padidinti dalyvių skaičių.

Siekiant padidinti metodikos taikymo patogumą ir išplėsti galimą jos naudotojų ratą, metodika pateikiama dviem būdais – tekstiniu ir pieštiniu. Metodikos autorė – žydų istorijos ir kultūros paveldo tyrėja, vertėja Miglė Anušauskaitė.

Metodika skirta savo kompetenciją kelti ir naujų įgūdžių įgyti siekiantiems kultūros ir istorijos edukatoriams – kraštotyrininkams, kultūros edukacijų rengėjams, mokytojams, bibliotekininkams, Lietuvos regionų muziejų darbuotojams, archyvarams, menininkams, pažintinių maršrutų kūrėjams, gidams, savarankiškai dirbantiems tyrinėtojams, besidomintiems žydų istorijos ir kultūros paveldu.

Ją gali naudoti ir savarankiškus tyrimus atliekantys studentai bei moksleiviai, ir kiekviena/s istorijos entuziastė/as. Patarimai gali būti naudingi atliekant informacijos šaltinių atranką, taip pat rengiant publikacijas ir edukacijas.

Mikroistorija

Istorija pro mikroskopą – toks yra tarptautinio mikroistorijos tyrėjų tinklo svetainės internete šūkis[1]. Mikroistorija[2] – tai istorijos žanras, kurio tyrimo objektas (įvykis, asmuo, bendruomenė, miestelis, reiškinys, pastatas, gatvė, daiktas, laiko atkarpa) yra vienas ir/arba nedidelės apimties. 2022 m. VU vykusioje mikroistorijai skirtoje konferencijoje paiškėjo, kad mokslininkai skirtingai įsivaizduoja, koks yra mikroistorijos metodas. Daliai ji atrodė tapati atvejo tyrimui (angl. case study).  

Kiekviena mikroistorija yra atvejo studija, bet ne kiekviena atvejo studija yra mikroistorija. Nuo paprasto atvejo tyrimo mikroistoriją skiria tai, jog atvejo tyrimas dažnai nurodo į bendrumą su panašiais atvejais ir turi kryptį žymėti tendenciją. Tarkime, vienos XIX a. Vilniaus darbininkų šeimos istorija galėtų būti atvejo tyrimas, kuriuo pasiremdami galėtume spėti, jog daug darbininkų šeimų tuo metu panašiai gyveno.

Mikroistorija nenurodo į tendenciją. Ji akcentuoja ne tiek atvejo panašumą į kitus atvejus, bet jo išskirtinumą, ypatingumą, neįprastumą, kartais netgi keistumą, ir siekia atskleisti to išskirtinumo detales, praturtindama jomis bendrąją istoriją. Vergovės JAV tyrinėtojas istorikas Charles Joyner tai pavadino siekiu pateikti „didelius klausimus mažame lauke“[3].

Jei atvejo studija veda į „štai kaip būdavo“, tai mikroistorijos kryptis yra „galėjo nutikti ir taip“.

Žodis mikroistorija pradėtas naudoti 1959 m., kai amerikiečių istorikas George’as R. Stewartas (Džordžas R. Stiuartas) išleido knygą „Picketto ataka” (Pickett’s Charge) apie 1863 m. vykusio Getisbergo mūšio tarp JAV (Sąjungos) ir Amerikos Valstijų Konferederacijos paskutiniąją dieną. Ataka truko dvidešimt minučių. Tai dienai, penkiolikai valandų mūšio lauke, istorikas skyrė tris šimtus puslapių.

Ne visiems istorikams toks atidumas ar net apsėdimas suteikiant svarbos detalėms, kurios kitaip liktų nežinomos, atrodo vertingas. Žymiam prancūzų istorikui, istoriografinės Analų mokyklos atstovui Fernandui Braudeliui (Fernadui Brodeliui) žodis mikroistorija turėjo neigiamą reikšmę, kaip pernelyg didelis įvykių sureikšminimas.

Jei iš aplinkinių girdite, kad tyrinėjate „kažkokias smulkmenas“, galite būti beveik tikri, kad užsiimate mikroistorija. Lietuviškai šį terminą galėtume versti atidžiąja istorija. Tai svarbi detalė: mikro nurodo ne į tyrimo apimties mažumą ar į pasakojamos istorijos trumpumą, o į mūsų kaip tyrėjų naudojamo aparato linzę, pro kurią kaip pro mikroskopą atidžiai žvelgiame ir tirdami neišvengiamai sukaupiame kalnus informacijos, dokumentų, nuorodų, sąsajų ir kontekstų. Vertingų įžvalgų apie mikroistoriją ir jos taikymą praktikoje pateikia istorikė, mokslo populiarintoja ir edukatorė dr. Ugnė Marija Andrijauskaitė, svarbiausias rasite jos skaidrėse https://judaikostyrimucentras.com/istekliai/

Pateikiame trumpus patarimus, kaip mikroistorijos metodas gali praversti tyrinėjant vietos žydų bendruomenės istorinį ir kultūrinį paveldą. Jei esatę patyrusi/ęs tyrinėtoja/s, tikriausiai jau turite savo tyrimo objektą. Jei ne, pradėkite ten, kur dabar esate. Jei atrodo, kad apie Jūsų miesto ar miestelio žydų bendruomenę, gyvenusią prieš Antrąjį pasaulinį karą, žinote labai mažai, mikroistoriniam tyrimui tai pliusas. Galbūt yra asmens vardas, faktas, istorija, įvykis, pastatas, nuotrauka, daiktas ar koks kitas informacijos fragmentas, šiuo metu Jums yra žinomas ir žadina Jūsų smalsumą?

Žmogus

Jeigu žinote žmogaus vardą ir pavardę, tai jau labai daug. Štai žingsniai, nuo kurių galite pradėti tyrimą ir informacijos paieškas.

• Ieškokite knygose. Vietos istorikai, muziejininkai, krašotyrininkai ir atminties entuziastai pastaraisiais metais Lietuvoje yra išleidę nemažai knygų, skirtų miestų ir miestelių istorijai. Daugelyje jų yra straipsnių, skirtų vietos žydų bendruomenių istorijai. Ieškodami per https://ibiblioteka.lt/metis/ surasite bibliotekas, kur tas knygas galite pasiskolinti.
• Užsukite į muziejų arba parašykite. Lietuvos regionuose esantys muziejai ir juose dirbantys žmonės, taip pat kraštotyrininkai bibliotekose ir mokyklose yra lobis.
• Ieškokite internete. Pradėkite nuo paprasto gūglinimo. Jeigu žinote Jūs, galbūt žinojo ir kas nors kitas, ir gal jau yra padarytas tyrimas, atskleidęs daugiau detalių. Išbandykite įvairias vardo užrašymo formas. Ieškokite ir su lietuviškomis galūnėmis, ir be jų. Tarkime, Icchokas gali būti užrašytas kaip Yitzchaq, Yitzhak, taip pat kaip Aizekas, Aizikas, Icikas. Paklauskite Google vertėjo, kaip šis vardas galėtų būti užrašomas hebrajiškai. Gali paaiškėti, kad lietuviškai apie žmogų informacijos nėra, o hebrajiškai yra net puslapis Vikipedijoje.
• Izraelyje esančio Yad Vashem Holokausto memorialo Holokausto aukų duomenų bazėje https://yvng.yadvashem.org/ rasite liudijimus apie nužudytuosius. Vertinga ir JAV Holokausto memorialinio muziejaus duomenų bazė https://www.ushmm.org/remember/resources-holocaust-survivors-victims/database-of-holocaust-survivor-and-victim-names
• Sistema https://www.epaveldas.lt/search/detailed veikia vis geriau. Rekomenduojame naudoti patikslintąją paiešką.
• Lietuvos archyvuose esanti medžiaga yra aprašyta, o aprašus galite rasti internete. https://eais-pub.archyvai.lt/eais/  Išbandykite elektroninę skaityklą https://eais.archyvai.lt/   
• Duomenų bazėje https://jewishgen.org/ užsiregistruoti paprasta. Ten galite ieškoti ne tik pagal įvairiomis formomis užrašytą vardą ir jo tarimą, bet ir pagal vietovardį. Šioje duomenų bazėje yra ir nuorodos į Lietuvos archyvuose esančius dokumentus. Tarkime, ieškodami Icchoko Lipmano galite rasti įrašą apie Aiziko Lipmano vestuves, jų datą ir vietą, žmonos vardą, jaunųjų tėvų vardus, rabino vardą ir nuorodą į dokumentą Lietuvos archyvuose. Dabar jau žinote, kur kreiptis, kad pamatytumėte dokumentą, galbūt jame bus daugiau detalių. Duomenų bazėje rasite, ar dar kas nors yra ieškojęs/domėjęsis Jūsų ieškomu asmeniu. Daugeliu atveju yra galimybė su tais žmonėmis susisiekti.
• Jei ieškomas žmogus gyveno Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir buvo vyresnis nei 17 metų, didelė tikimybė, jog archyvuose yra išlikusi jo paso kortelė, o joje – žmogaus nuotrauka ir daugiau informacijos apie jį, kuri pasitarnaus tolesniam tyrimui. Kaune išduotų pasų kortelės saugomos Kauno regioniniame valstybės archyve, visų kitų – Centriniame  valstybės archyve.
• Jei žmogus Lietuvoje turėjo verslą, tai bus įrašytas knygose „Visa Lietuva“, jei turėjo telefoną – telefonų knygose.
• Jei asmuo emigravo, archyvuose gali būti išlikęs įrašas apie išduotą užsienio pasą, žinosite tiksliau, į kokią šalį ir kada emigravo. Jei emigravo į JAV dar XIX a., vertingi bus JAV imigracijos įrašai ir gyventojų surašymai.
• Istorikė Rūta Anulytė yra Jūsų patogumui sudėjusi išsamų nuorodų katalogą https://padlet.com/rutaanu/Bookmarks Naudokitės šia mokslininkės dovana tyrėjoms/ams!
• Jei vis dar dvejojate, nuo ko pradėti ir kokia tvarka dirbti, istorinio tyrimo etapus seminare pristatė istorikė Julijana Andriejauskienė. Informatyvias jos paskaitos skaidres rasite https://judaikostyrimucentras.com/istekliai/
• Klaidos, akligatviai, nuovargis ir susipainiojimai neišvengiami, taip pat ir atradimo džiaugsmas. Žydų istorijos ir kultūros paveldo tyrėja, vertėja ir edukatorė Miglė Anušauskaitė aptarė darbo su nedideliu medžiagos korpusu dėsningumus ir pateikė keletą pasergėjimų, juos rasite jos paskaitos skaidrėse https://judaikostyrimucentras.com/istekliai/
• Suradusios/ę informaciją, vertinkite ją kritiškai. Pirminiai šaltiniai vertingi, bet juose taip pat gali būti klaidų. Netikslumų pasitaiko ir knygose, ir straipsniuose. Kartais įsivėlusi klaida percituojama ir perpublikuojama netikrinant, taip kyla auganti nesusipratimų laviną. Jei turimais informacijos fragmentais abejojate, savo tekstuose tas abejones išsakykite, nuo to Jūsų kaip tyrėjos/o patikimumas nesumažės, atvirkščiai.

Vieta

Žmonių nebėra, bet vietos ir pastatai, bent dalis jų, išliko kaip liudytojai. Tyrinėdami gatvių ir pastatų istoriją, geriau suprasime žmonių ryšius.

• Tiriant pastato istoriją galioja ta pati taisyklė, kaip ir ieškant žmogaus istorijos – pirmiausiai verta patikrinti, galbūt kas nors jau ją yra tyrę ir aprašę.
• Kaip žmogaus istoriją galima tirti pradėjus nuo paso, taip pastato ar gatvės istorijos atspirties taškas yra planas. Planų galima ieškoti vietos savivaldos archyve, Centriniame archyve, taip pat – jei pastatas senas – Valstybės istorijos archyve. Paiešką pradėti rekomenduojame nuo  https://www.epaveldas.lt/ Tikslinga ieškoti ne tik pagal adresą, bet ir per visų žinomų savininkų pavardes. Galima rasti ne tik planų, bet ir straipsnių senojoje spaudoje (lietuvių kalba), jeigu su tuo pastatu buvo susijęs reikšmingas įvykis. Paieška jidiš ir hebrajų kalbomis veikia senojoje Lietuvos spaudoje Izraelio nacionalinės bibliotekos archyve https://www.nli.org.il/en/discover/newspapers/jpress
• Vertingos išlikusios namų knygos, kur pateikiama informacija apie pastate gyvenusius žmones.
• Tiriant bendruomenės istoriją, žmonių dokumentuose ir adresų knygose bus pažymėtos jų gyventos vietos. Sukaupus ir vizualizavus šiuos duomenis ir jų kaitą, gausite ne tik vietos, bet ir žmonių ryšių istoriją. Kartais tiriant pastato istoriją gali išaiškėti netikėtos draugystės, giminystės, nuoma, konfliktai, paramos tinklai ir organizacijų štabai.

Nuotrauka

Į Jūsų rankas patekusi nuotrauka – vertingas dokumentas. Svarbūs ne tik joje užfiksuoti veidai, įvykis, laikas ir aplinka, bet ir pačios nuotraukos išlikimo istorija.

• Galbūt dar yra gyvų žmonių, kurie galėtų papasakoti, kaip nuotrauka išliko? Net jei abejojate istorija, kurią girdite, netaisykite pasakotojo/s, užrašykite istoriją taip, kaip ji pasakojama. Vertingų patarimų kaip rinkti žodinę istoriją savo paskaitoje yra pateikęs Giedrius Jokubauskis, juos rasite https://judaikostyrimucentras.com/istekliai/
• Jei išlikusioje nuotraukoje matyti pastatai ir kraštovaizdis, gali būti, kad ne iš karto pavyks nustatyti, kokia vieta fotografuota – dalis pastatų galbūt neišliko, medžiai dingo arba kaip tik užaugo, jei fotografuojate telefonu, jo šiandien nufotografuotas vaizdas skirsis nuo to, kurį iš tos pačios vietos fotografuojant buvo pagavusi kamera XX a. pirmojoje pusėje. Kantrybė ir technologijos padės.
• Naudodami nuotraukų atkūrimo programomis – jų yra nemokamų, ieškokite internete best photo restoration software (angl. k. geriausios nuotraukų atkūrimo programos) – „antaujinkite“ nuotraukas, tai gali padėti lengviau atpažinti vietą ar pastatą. Jei abejojate, galima seną nuotrauką „papildyti“ naujai atsiradusiais pastatais ir medžiais.
• Jei kitoje nuotraukos pusėje yra įrašas hebrajų ar jidiš kalba, bet jų nemokate, nufotografuokite jį ir duokite perskaityti programai Google Lens, ji turi vertimo galimybę. Žinoma, jei įrašas ranka, programa perskaitys ne viską, bet net vienas ar du žodžiai gali būti vertingi.
• Nuotrauka yra vartai į žmonių istoriją. Kitoje nuotraukos pusėje galbūt yra fotografo antspaudas, ieškokite informacijos apie fotografą. Kur buvo jo atelje, koks fotografo likimas? Fotografijos yra vertingas įrankis siekiant atkurti žmonių bendravimo tinklus, ryšius tarp asmenų, šeimų, bendruomenių.
• Jei fotografija išliko Lietuvoje, galbūt ji išliko ir kitur, kur buvo siųsta, o jeigu išliko, galbūt žmonės ją įdėjo į internetą pasakodami savo šeimos istoriją. Naudokite žurnalistų-tyrėjų įrankį, leidžiantį rasti internete skelbtus vaizdus https://tineye.com/  
• Jei nuotraukoje esančių žmonių atpažinti nebėra kam, patikrinkite Yad Vashem Holokausto aukų duomenų bazę. Giminės liudydami apie nužudytus artimuosius yra pateikę ir nuotraukų https://yvng.yadvashem.org/
• Pristatydami savo tyrimą ar darydami kitą žydų istorijos ir kultūros paveldo edukaciją stenkitės naudoti nuotraukas, kuriose esančius žmones galite pristatyti. Bevardės nuotraukos, ypač tiesiog ištrauktos iš interneto kaip „tiesiog žydų gyvenimo iliustracijos“ reiškia nepagarbą nužudytųjų atminimui, nejautrumą ir neišmanymą. Geriau suprasti edukatorių etiką padės seminare paskaitą skaičiusios istorikės prof. dr. Jurgitos Verbickienės skaidrės https://judaikostyrimucentras.com/istekliai/
• Naudodami savo tyrimui nuotraukas iš muziejų, archyvų, bibliotekų ir kitų atminties institucijų ar privačių kolekcijų, visada nurodykite šaltinį. Kai kurios institucijos turi griežtą fotografijų naudojimo tvarką, aktyviai pasidomėkite ja parašydami laišką ir jos paisykite.

Daiktas

Prieš nužudant Lietuvos miestų ir miestelių gyventojus žydus, iš jų buvo atimti jų namai ir jų turimi daiktai. Kai kurie daiktai ilgaamžiai, nuo Holokausto Lietuvoje praėjus aštuoniems dešimtmečiams, jų vis dar galima aptikti ne tik muziejuose, bet ir namuose. Kartais jie „atsiranda“ tvarkant palėpes, darant kapitalinį namo remontą, kasant sode. Štai keletas patarimų, kurie gali būti vertingi, jei nusprendėte tirti daikto istoriją.

• Neneikite ir neslopinkite savo jausmų. Tai padaryti gali būti sunkiau, nei pasakyti. Galbūt sužinojus apie Holokaustą išgyvenusį namų ūkio, sinagogoje buvusį, parduotuvėje naudotą ar juolab asmeninį daiktą užplūsta sunkios emocijos. Kitaip ir negali būti sėdint prie į sandėliuką išmesto senovinio stalo, ant kurio džiovinami obuoliai, ir suprantant, kas buvo padaryta prieš kelis dešimtmečius prie jo sėdėjusiai šeimai. Esate žmogus, o žmonės jaučia jausmus. Jei nuspręsite nesiimti tirti šio stalo istorijos, niekas nepasmerks, tokiems dalykams reikia psichologinio pasiruošimo, galbūt Jums šiuo metu jo trūksta, galbūt laikas dabar nėra tinkams. Jeigu vis dėlto nuspręsite jos imtis, apie šį stalą galbūt sužinos daugiau žmonių ir buvimas jo akivaizdoje bus kitoks. Gal stalas atras kitą, pagarbesnę, vietą, gal įvardijus aplink jį sėdėjusius žmones, papasakojus jų istorijas abejingumo ir užmaršties bus mažiau, o slegia juk jie, ne stalas sadėliuke.
• Išklausykite daikto istoriją, visus įmanomus jos variantus. Čia vėl padės Giedrio Jokubauskio patarimai kaip rinkti žodinę istoriją https://judaikostyrimucentras.com/istekliai/ 
• Tikėtina, kad susidursite su daiktų, pastatų, netgi žemės ar verslo „dovanojimo“ istorijomis, ypač didesniuose miestuose, kur žydai buvo iš pradžių buvo suvaryti į getus, kai kurias tų istorijų gali liudyti ir dokumentai. Jūsų, kaip tyrėjos/ų užduotis – išlaikyti atvirą, bet kritišką protą ir žinoti kontekstą – buvo atvejų, kai pavojaus akivaizdoje žmonės formaliai perrašydavo savo turimą turtą kaimynams ar draugams krikščionims, kuriems pavojus negrėsė.
• Jei įmanoma nustatyti, kur gyveno žmonės, kuriems priklausė daiktas, internetinėje archyvų paieškos sistemoje https://eais-pub.archyvai.lt/eais/ ieškokite su tuo miestu ar miesteliu susijusių savivaldos dokumentų aprašų. Gali būti išlikę 1941 m. dokumentai, kuriuose užfiksuota, kaip vyko nužudytųjų daiktų dalybos.
• Jeigu nesate tikri, kaip ir kam buvo naudojamas daiktas, galima prašyti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje https://www.jmuseum.lt/ bei Šeduvos žydų istorijos muziejuje „Dingęs štetlas“ https://lostshtetl.lt/ dirbančių specialistų pagalbos. Yra radinių, su kuriais elgesys turi būti ypatingai pagarbus, pavyzdžiui, jeigu rasti Toros fragmentai. Kaip elgtis patars Lietuvos žydų bendruomenė https://www.lzb.lt/
• Daiktai veda į žmones, į jų ryšių istoriją. Tačiau daiktai turi ir savo pačių istoriją, kurią verta tyrinėti ir papasakoti, įtraukiant ir dešimtmečius po Holokausto.   

Mikroistorija ir jos ribos

• Gali būti, kad įklimpote iki ausų į surinktą medžiagą ir pametėte iš akių mikroistorijos metodą. Tai visai tikėtina. Suorganizuoti turimus istorijos fragmentus gali padėti puslapio Vikipedijoje sukūrimas. Vikipedijoje neskelbkite visų naujai atrastų faktų, kuriuos žadate naudoti savo publikacijoje – straipsnyje ar knygoje, vėliau, kai jau publikuosite, įdėsite tą informaciją ten kartu su nuoroda į savo tekstą. Galbūt yra faktų, kurie apie Jūsų tyrimo objektą ar žmogų, kurio istoriją tiriate, žinomi ir patvirtinti, bet nėra dar interneto enciklopedijoje aprašyti. Galite sukurti žmogaus, įvyko, organizacijos, net pastato puslapį arba papildyti jau esamą puslapį, skirtą miesto ar miestelio istorijai. Įrašydami faktą, būtinai nurodykite šaltinį, iš kur ši informacija.
• Jūs surinkote daug medžiagos, daug sužinojote. Bet tik tada, kai ši informacija pasieks kitus žmones, būsite mikroistorijos praktikė/as. Tęskite tyrimą, jei norite. Konsultuokitės su visais, su kuo tik galite. Galvokite į valias. Bet laikas pradėti rašyti.
• Paaiškėjo, kad norint taikyti mikroistorijos metodą, reikia didelio (makro) tyrimo. Informacijai ribų nėra, todėl verta nusistatyti sau dirbtinę ribą – laiko. Duokite sau pasirinktą laiko tarpą, ir, jam persiritus per pusę, pradėkite rašyti.
• Laiko tarpas neturėtų būti pernelyg trumpas. Pavyzdžiui, mėnuo yra tikrai mažai. Bet nereiktų savo tyrimui iš anksto paskirti viso savo gyvenimo. Paskirkite 300 dienų. Žinoma, ne visos jos bus skirtos tyrimui, ypač jeigu tai Jūsų laisvalaikio užsiėmimas, už kurį niekas nemoka. Atėjus 150-tai dienai, pradėkite rašyti.
• Rašymui padės metodas, kurį sukūrė rašytoja ir mokytoja Shaunta Grimes (Šanta Graims, JAV): užsispirkite rašyti 10 minučių per dieną. Bet kiekvieną dieną. Galite pasidaryti kalendorių, kuriame žymėsitės tas dienas. Galite pasiskirti sau nedidelį apdovanojimą už kiekvieną dieną ar už kelias. 10 minučių per dieną daro stebuklus. Sh. Grimes taip parašė savo knygas, kodėl negalėtumėte ir Jūs? https://shauntagrimes.medium.com/
• Žinoma, berašant paaiškės, kad nežinote daugiau, nei žinote. Taip ir turi būti. Galite tyrinėti toliau. Svarbu nemesti rašymo ir rašyti tas būtinąsias 10 minučių per dieną. Tai sudrausmins protą ir nukreips smalsumą į tekstą. Susitaikykite su tuo, kad pirmasis juodraštis bus beviltiškas. Iš 150 rašymo dienų palikite 50 dienų perrašymu.
• Paskelbkite savo istoriją ir pasidalinkite ja su mumis.

---

[1] http://www.microhistory.eu/

[2] Carlo Ginzburg, John Tedeschi ir Anne C. Tedeschi, „Microhistory: Two or Three Things That I Know about It“, Critical Inquiry, Vol. 20, No. 1 (Autumn, 1993), p. 10-35

https://www.jstor.org/stable/1343946?seq=2#metadata_info_tab_contents

[3] Joyner, C. W. Shared Traditions: Southern History and Folk Culture, (Urbana: University of Illinois, 1999), p. 1

Daugiau informacijos, 2022 balandžio-lapkričio mėnesiais vykusių paskaitų skaidres ir rekomenduojamos literatūros sąrašus rasite https://judaikostyrimucentras.com/istekliai/

Kviečiame naudotis, taip pat kviečiame prisijungti prie žydų istorijos ir kultūros paveldu besidominčių edukatorių tinklo Facebook’e https://www.facebook.com/groups/694911918485183

Seminarų ciklą „Kelias į Lietuvos žydų istorijos ir kultūros paveldo pažinimą“ organizavo LNB DPTD Judaikos tyrimų centras, finansavo Lietuvos kultūros taryba.