Tyrimai

*Seminarų cikle dalyvavusių edukatorių savarankiškai atliktų tyrimų puslapis pildomas ir taisomas.

Seminarų ciklą „Kelias į Lietuvos žydų istorijos ir kultūros paveldo pažinimą“ organizavo LNB DPTD Judaikos tyrimų centras, finansavo Lietuvos kultūros taryba

Lina Kantautienė

Raseiniai

Raseinių advokatas Maksas Levy (1860-1941)

Maksas (Mejeris) Levy (g. 1860^[1], Šiauliai – nužudytas 1941 m. liepos mėn., Raseiniai) buvo advokatas, visuomenininkas, nepartinis, Raseinių žydų bendruomenės tarybos valdybos pirmininkas, Raseinių miesto tarybos narys, Raseiniuose apsigyveno XX a. pradžioje.

Tėvai: Šimšonas ir Rivka. Žmona – Ana/Niuta (g. apie 1865 – prieš 1940)^[2]. Vaikai: sūnus Adolfas (apie 1887–1941); sūnus Natanas (1889–1941); sūnūs Salamonas ir Saulas prieš karą emigravo į JAV; dukra Sonia Levytė Nesanelienė.^[3]

M. Levy visuomeninė veikla:

1918 11 13 įkurtos visuomeninės organizacijos – Raseinių miesto komiteto sekretorius. Pirmininkas Viktoras Kuraitis. Komitetas rūpinosi parapijų komitetų kūrimusi visoje apskrityje, derėjosi su vokiečiais, sprendė sudėtingus maisto, sanitarijos klausimus, kūrė miliciją ir sprendė kitas savivaldos problemas.

1918-1919 Raseinių Miesto Tarybos vicepirmininkas.^[4]

1920 m. Raseinių piliečių klubo valdybos narys.

1920 10 03 išrinktas Raseinių miesto Lietuvos gynimo komiteto nariu.^[5]

1919 ir 1921 m. Raseinių Apskrities Tarybos narys.^[6]

1920 m., 1921 m. Raseinių miesto tarybos narys.^[7]

1924 m. Raseinių miesto tarybos pirmininkas.^[8]

1926 m. Raseinių Žydų labdarybės, socialinės pagalbos ir kultūros draugija „EZRO” (iš hebrajų k. pagalba) draugijos vienas iš steigėjų.^[9]

1928 m. Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvių rengimo komiteto ir Karių kapų tvarkymo komiteto narys.

1929-30 m. L.D.K. Vytauto Didžiojo Komiteto Raseinių skyriaus narys.^[10]

Šaltiniai:

Albumas „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti 1430-1930“, 1930 m.;

Brigys, Jonas, Pasistačius bendrą darbo tikslą, Raseiniai, 2017;

Kantautienė, Lina, Raseinių krašto žydai. Gyvenimai ir likimai. Klaipėda, 2018;

LCVA F.379-2-531, 532 – Raseinių miesto tarybos ir valdybos narių ir tarnautojų sąrašai;

LCVA F.379-2-966 – Telefonograma Nr. 5261 Savivaldybių departamentui;

LCVA F.391-4-557 – Kandidatų sąrašas į Raseinių Sinagogos valdybą. 1927 m.;

Raseinių krašto istorijos muziejaus fondai;

Raseinių krašto savivalda 1918-2008 m. / sudarė J. Brigys, Vilnius 2008;

Raseinių krašto žydai. Dokumentų ir straipsnių rinkinys / sudarė L. Kantautienė, Kronta, 2004;

https://yvng.yadvashem.org/

Išnašos:

1. LCVA F.391-4-557 – Kandidatų sąrašas į Raseinių Sinagogos valdybą. 1927 m.;
2. https://yvng.yadvashem.org/nameDetails.html?language=en&itemId=1128279&ind=1
3.  (patikslinti nuorodą)
4. Brigys, Jonas, Per Raseinių kraštą, UAB „Žiburys“, Raseiniai, 2003
5. Brigys, Jonas, Pasistačius bendrą darbo tikslą, Raseiniai, 2017
6. LCVA F.379-2-966 – Telefonograma Nr. 5261 Savivaldybių departamentui;
7. LCVA F.379-2-531, 532 – Raseinių miesto tarybos ir valdybos narių ir tarnautojų sąrašai;
8. Raseinių krašto savivalda 1918-2008 m. / sudarė J. Brigys, Vilnius 2008;
9. LCVA, f.1367, ap. 1, b. 1307 – Raseinių žydų labdarystės, socialinės pagalbos ir kultūros draugija „Ezro“;
10. Brigys, Jonas, Pasistačius bendrą darbo tikslą, Raseiniai, 2017;

---

Jurgita Gustytė-Ivinskienė

Varniai

Varnių Nejermanai: tyrimo pradžia

„Lietuvos savanoris Chaimas Nejermanas – jam padaryta išimtis, jo nevarė į Viešvėnus, bet ir privertė mėnesį tučšluoti Varnių gatves vėliau nužudytas, palaidojimo vieta nežinoma“ – citata iš Simono Davidovičiaus 2008 m. parengto ir Žemaičių vyskupystės muziejaus tinklalapyje www.varniai-museum.lt publikuoto straipsnio „Žydų naikinimo vietos Telšių apskrityje“.

Kas jis, Chaimas Nejermanas? Kas šitas žmogus ir koks buvo jo gyvenimas iki tos lemtingos dienos, kuomet visa Varnių žydų bendruomenė buvo sunaikinta. Šiandien miestelyje nėra išlikę nieko, kas primintų žydų gyvenimą; renkame tik istorijas, trupinius ir dėliojame gyvenimo mozaiką.

Varnių verslai

Varnių miestelis – įdomi vieta; kadais čia buvo Žemaičių vyskupijos centras, seminarija, knygynas. Krikščioniškoji kultūra klestėjo ir skleidėsi, o aplink ją buvo ir žydų gyvenimas, toks gal ne visai matomas, bet nepaprastai svarbus. Anuomet XIX a. vid. seminarijos prokuratorius, griežtasis Ferdinandinas buvo dažnas svečias žydų krautuvėlėse; reikėjo audinių seminaristų viršutiniams rūbams – „šineliams“, ir kepurėlių reikėjo, batų. O dar ir seminarijos langus reikia patvarkyti, kur tu stikliorių kitur rasi, jei ne tarp Varnių žydų. Krautuvėlės ir meistrai kūrėsi kuo arčiau žmonių, arčiau centro. Taip ir susiklostė, kad tos krautuvėlės aplink miestelio centrinę aikštę sutūpė tarsi juodai – pilkų vištų būrys, kiti žydų nameliai išsirikiavo palei Varnelę, arčiau sinagogos.

Ten, arčiau miestelio centro ir Varnių Nejermanai. Du pirkliai, Michelis – turi restoraną ir traktierių, o Chaimas užsiima mašinų ir susisiekimo priemonių prekyba, gyvena Kęstučio gatvėje.

Nejermanai

Nejermanas, Neerman, Neierman – įvairiuose dokumentuose pavardė rašoma skirtingai. Dokumentuose, kurie saugomi archyve, kuriuose užfiksuoti svarbiausi žmonių gyvenimo įvykiai; gimimai, santuokos, mirtys. Michelis Nejermanas gimęs 1877 m. Pikeliuose, 1898 m. vedė Libę Rakhe Segalaitę iš Varnių. Čia ir gyveno iki pat mirties, Varniuose gimė du sūnus 1899 m. Aronas Faivelis ir 1903 m. Chaimas Icikas.

Vyresnysis Aronas iškeliavo į Kauną, o Chaimas liko Varniuose, tuokėsi Kaune, kaip ir jo brolis Aronas. 1935 m., Nejermanų šeimą aplankė mirtis: būdama 64 metų amžiaus, Klaipėdoje, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje mirė Michelio žmona Libė Nejermanienė. Tais metais Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje mirė du Varnių miestelio ir apylinkių gyventojai.

Tarpukario Lietuva kultūriškai kėlėsi ir augo. Užsidarymas ar tolerancija, tautiškumas ar multikultūriškumas? Uždara žydų bendruomenė taip pat pergyveno įvairius kultūrinius pokyčius ir po truputį ėjo į bendrą valstybės kultūrinį gyvenimą. Tuomet leistame laikraštyje „Apžvalga“, kurį leido Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės kovose, Lietuvos žydų bendruomenės naujienos buvo skelbiamos lietuviškai. 1936 m. sausio mėn. 10 d. laikraštyje „Apžvalga“ išdėstytoje situacijoje minimas ir Nejermanas (gaila, nenurodytas vardas): „Antradienį, š. mėn. 7 d., delegatai kartu su Kauno rabinu p. Šapira, red. Rubinšteinu ir p. D. Icikavičium buvo priimti pono vidaus reikalų ministerio gen. Čapliko. Rabinas Šapira išdėstė p. ministeriui apsilankymo tikslą. Ponai Rubinšteinas ir Nejermanas smulkiai atvaizdavo miestely susidariusią būklę.“

Pogromas Varniuose

1936 m. pačioje metų pradžioje, spaudoje pasirodė pranešimai apie įvykius Varniuose. Istorija buvo aktuali, juolab, kad tai nebuvo atsitiktinis įvykis. 1936 m. sausio mėn. Varnių žydų bendruomenė patyrė chuliganiškus išpuolius; buvo sumušti 17 žmonių, išdaužyti namų langai, pavogti 280 litų.

Incidento metu Varnių klebonas Antanas Juozapavičius pats skambino į Telšius apskrities viršininkui ir prašė grąžinti tvarką. Dėl šio įvykio Varnių žydų bendruomenės atstovas Michaelis (?) Nejermanas lankėsi pas tuometį Vidaus Reikalų Ministrą. Vienas iš
kaltininkų, vėliau apklausoje, prisipažino mušęs žydus ir manąs, esą „žydai žudo krikščionių vaikus“. Taip jis manąs todėl, kad taip perskaitė lietuviškoje brošiūroje „Ištraukos iš talmudo“. Kaltininkas nurodė, kur jis gavo šią knygą, ir ji buvo rasta pas vieną ūkininką netoli Varnių. Varnių policijos inspektorius p. Vitkus įsakė policijai šią brošiūrą tuoj konfiskuoti, ir ieškoti jos leidėjų. 

Archyvai

Rasti žinių apie M. Nejermano sūnaus Chaimo veiklą, apie jo dalyvavimą Nepriklausomybės kovose kol kas nepavyko.
Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomame 1936 m. dokumente minimi Varniuose du gyvenę Nejermanai Chaimas (33) ir Michelis (62), kuriam Varnių valsčiaus valdyboje 1920 m. liepos 2 d. buvo išduotas pasas nr. 518/140389.

Michelio Nejermano parašas yra ant Varnių žydų kultūros ir socialinės pagalbos EZRO draugijos įstatų. 1937 m. atnaujinus „Ezro“ draugijos įstatus buvo iš naujo renkama taryba ir valdyba, kurios pirmininku išrinktas pirklys Michelis Nejermanas, tame pačiame dokumente jau yra ir Chaimas Nejermanas, kuris išrinktas vienu revizijos komisijos nariu, nurodoma, jog jam 33 metai, jis gyvena Varniuose ir yra pirklys. Michelio Nejermano pavardė yra ir ant ankstesnių Ezro dokumentų pvz. 1931 m., jis pasirašo, kaip valdybos narys. Taigi, atrodo, kad labiau žydų bendruomenėje buvo žinomas Michelis, o ne Chaimas.

Holokausto aukų duomenų bazėje Yad Vashem tinklapyje pavyko rasti duomenis tik apie Michelį Nejermaną. Istorija nebaigta. Ir tarsi vėl nuo pradžios. Nuo tos citatos. Dabar jau kiti klausimai: kas buvo Michelis? Koks Chaimo likimas?

---

Diana Lopaitienė

Akmenė

Abraomas (Abramas) Buršteinas

Gavusi užduotį atlikti mikrotyrimą, ilgai galvojau ką pasirinkti – įvykį ar asmenybę. Akys užkliuvo už žinutės Facebook’e, kad yra išleista knyga apie Akmenės žydus. Sudomino. Perskaičius ją radau daug pažįstamų pavardžių. Deja, jas žinau tik iš mūsų organizuojamo Holokausto aukų Vardų skaitymo. Atsirado viena pavardė, kuri man žinoma jau šiandienos kontekste – Buršteinas. Labiausiai sudomino knygoje perskaitytas faktas, kad jis buvo išrinktas į bendruomenės komitetą:

„1920 m. vasario 17 d. protokole nurodyti 5 Akmenėje išrinkti bendruomenės komiteto nariai: M. Grinblat, Š. Klein, I. Joselovič, P. Burštein, B. Epfel¹ – 3 iš jų priklausė „Achdut“ (liet. „Vienybės“) (arba „Agudat Israel“ (liet. „Izraelio sąjungos“))² politiniam judėjimui, vienas priklausė bendrųjų sionistų organizacijai ir vienas atstovavo darbininkams. Keletą metų šis komitetas vaidino svarbų vaidmenį įvairiose žydų gyvenimo srityse. Šiuo laikotarpiu vis dar aktyviai vyko žydų emigracija, daugiausiai dėl prastėjančios ekonominės situacijos.“

Ši pastraipa lėmė temos pasirinkimą, tuo labiau, kad pažįstu žmogų pavarde Buršteinas. Žinau, kad jo šaknys yra iš Akmenės. Tikėjausi, kad tyrimui galėsiu rinkti medžiagą ne tik iš archyvų, bet ir gyvai pabendrauti su galimu palikuoniu.

Pradėjus giliau domėtis, paaiškėjo, kad P. Buršteinas nėra iš šios giminės, bent jau Buršteinų palikuonys tokio nežino. Archyvuose taip pat kol kas nepavyko daugiau nieko rasti (greičiausiai trūksta patirties ieškant archyvuose).

Bet juk aplinkybės dažnai mus nuveda įdomesniu, o ne tiesesniu keliu. Pabendravus su gerbiamu Josifu Buršteinu ir jo pussesere Faina Borovska nutariau rašyti apie jų senelį Abraomą Buršteiną.

Tolimais 1870 metais, Rusijos imperijos pakraštyje, ramiame Akmenės miestelyje, Giršo (Girsh) ir Gitos (Gite-Sheve) Buršteinų šeimoje gimė sūnus Abraomas. Šeima religinga, tėvas – valstybės išlaikomas rabinas, motina – rabino dukra.

Šeimoje susiformavo jaunojo Buršteino charakteris, religinės ir moralinės vertybės. Darbštumas, atsakingumas, smalsumas ir sąžiningumas – bruožai, kuriuos įvertino tuometinis Dabikinės dvaro savininkas grafas Vladimiras Zubovas priimdamas Abraomą į darbą.

Zubovai Dabikinėje vertėsi gyvulininkyste, pieninių ir mėsinių galvijų auginimu. Vienas iš Abraomo darbų – parduoti galvijus.

Apie 1900 metus iš dvaro tvartų išvaromi galvijai į Rygos turgų. Kadangi Abraomo sąžiningumu ir sugebėjimu derėtis neabejoja ne tik grafas, bet ir apylinkių gyventojai, prie bandos pridedami ir aplinkinių kaimų gyventojų galvijai. Kelionė iki Rygos ilga ir varginanti. Abu su kompanionu galvijus į Rygą atvaro penktadienio rytą.

Prekyba pavyko geriau nei buvo tikėtasi. Galvijai parduoti, pinigai saugiai guli ant spintelės, belieka ramiai ir pagal papročius praleisti Šabą. Kadangi religingam žydui imti pinigus Šabo dieną negalima, jie taip ir lieka nakčiai ant spintelės.

Rytas. Nuotaika pakili – laukia namai, šeima. Bet viskas pasisuka kita linkme – kompaniono nebėra, pinigų tuo labiau. Abraomas negali tuščiomis sugrįžti ir nuvilti grafą, juo pasitikėjusius žmones. Prasideda ilgas kompaniono gaudymas. Besekdamas vagies pėdsakais, Abraomas pasiekia Angliją. Čia padedamas gerų žmonių pagauna vagį. Bet vagies kišenės jau tuščios.

Sąžinė, atsakomybė neleidžia Abraomui grįžti ir teisintis dėl prarastų pinigų. Jis priima sprendimą likti Anglijoje ir uždirbti prarastus pinigus. Po metų, ieškodamas geriau apmokamo darbo, iškeliauja į Ameriką, kurioje apie 3 metus dirbo įvairius darbus. Ir pagaliau, po 4 metų, su uždirbtais ir sutaupytais pinigais Abraomas grįžta į Akmenę.

Atiduotos visos skolos, susigrąžinta sąžiningo žmogaus reputacija. Dabikinės dvare Abraomas išdirbo iki pat grafo Zubovo mirties (1933 m.).

Klausiausi šios istorijos ir žavėjausi paprasto žmogaus nepaprastai stipriomis žmogiškomis vertybėmis. Kokia stipri turėjo būti šeima, koks teisingas auklėjimas, koks tėvų pavyzdys, kad užaugtų, susiformuotų toks atsakingas, sąžiningas, padorus žmogus.

Tyrimas ir seminaruose gautos žinios toliau mane veda per Buršteinų giminės istoriją. Turiu tikslą surasti daugiau informacijos ne tik apie šią istoriją, bet ir Abraomo kelionę į Ameriką, apie darbą Dabikinės dvare, apie Abraomo mama Gitą-Ševa, jos šeimą.

Šaltiniai ir pastabos:

1. LVCA, f. 1129, ap.1 , b. 16
2. „Agudat Israel“ – žydų ortodoksų politinis judėjimas, puoselėjęs religingumą, tradicijas bei antisionistinį nusistatymą

---

Janina Bucevičė

Telšiai

Moterys, laužiusios stereotipus

Daugumą mediciną studijuojančio jaunimo Medicinos fakultete sudaro merginos. Be moterų gydytojų ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio medicina yra nebeįsivaizduojama. Tačiau ne visada taip buvo. Moterims sunkiai teko kovoti, kad patektų į šį tūkstančius metų tik vyrų valdomą medicinos olimpą.

Moteris – gydytoja? Nesąmonė, juk, anot to meto gydytojų vyrų, moteris neturi loginio mąstymo, bijo kraujo, jos protas nepajėgus suvokti, kaip veikia sudėtingos žmogaus organizmo sistemos, ji nesugeba atsekti ryšio tarp priežasties ir pasekmės… Todėl geriausiu atveju moteris galėjo būti tiktai vyro, gydytojo, pagalbininkė – gailestingoji medicinos sesuo.

Tik XIX a., vystantis pramonei, augant miestams, kintant visuomenei, ledus pavyko pralaužti užsispyrėlei mokytojai Elizabeth Blackwell (1821–1910), kuri, siekdama tapti diplomuota gydytoja, prašymą leisti jai studijuoti mediciną teikė net trisdešimt tris kartus, kol sugebėjo paneigti nusistovėjusį stereotipą, – ji buvo priimta į aukštąją medicinos mokyklą – Niujorko valstijos Dženyvos medicinos koledžą ir jį baigė geriausiais pažymiais. Apie maištingą ir nepriklausomą šios moters būdą liudija ir tai, kad ji nesukūrė šeimos, o tais laikais tai buvo lygiai taip pat drąsu, kaip ir studijuoti mediciną.

Pirmąja gydytoja lietuvaite tapo Barbora Burbaitė-Eidukevičienė (1867–1939), 1892 m. baigusi mokslus Ciuriche, Šveicarijoje, gavusi Virgo doctissima (Mokyčiausia mergina – liet.) daktaro diplomą, suteikusį jai teisę dirbti medicinos ir chirurgijos daktare, bet tik ne Rusijoje, o tai reiškia, kad – ir ne Lietuvoje, tuo metu vilkusioje Rusijos okupacijos jungą, kur moterys negalėjo net svajoti apie aukšąjį mokslą, o ką jau kalbėti apie gydytojos darbą. Todėl Burbaitė-Eidukevičienė aštuonerius metus dirbo Vokietijos klinikose, kaupė žinias ir patirtį, kol ir carinėje Rusijoje pasikeitė įstatymai.

Pirmąja Lietuvoje moterimi gydytoja chirurge įvardijama Stanislava Giedraitytė-Šakenienė (1900–1982), kuri 1928 m. baigė Kauno universitetą ir dirbo asistente pas garsųjį prof. Vladą Kuzmą.

Miriam Todesaitė-Blatienė

Pirmoji moteris chirurgė Žemaitijoje buvo gydytoja Miriam Todesaitė-Blatienė, kuri nuo 1939 m. iki pat savo mirties 1968 m. gegužės 22 d. dirbo Telšių miesto ligoninėse. Tiesa, žvitri juodaplaukė Miriam Todesaitė – ne žemaitė, – ji kilusi iš Panevėžio, ten baigusi ir gimnaziją, medicinos mokslus krimto Prahos ir Palermo universitetuose.

Kodėl atvyko į Telšius? Gal dėl to, kad čia gyveno jos giminaičiai, žinomi mieste prekybininkai Volpertai, ar kad Telšiuose nuo 1934 m. veikė moderini žydų ligoninė, vadovaujama gydytojo Noelio Minuchino, o gal dėl to, kad 1939 m. buvo baigiama statyti naujausia medicinine technika aprūpinta visam Žemaitijos regionui skirta Telšių apskrities ligoninė, vadovaujama talentingo chirurgijos korifėjaus Leonardo Plechavičiaus? O gal – tai buvo Aukščiausiojo mintis?

Jaunajai gydytojai Telšiuose darbo buvo per akis. Žydų ligoninėje Todesaitė sutiko čia jau dirbusį gydytoją infekcionistą, inteligentiškąjį Maušą Blatą, kilusį iš Ukmergės advokatų šeimos. Baigęs medicinos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, jis taip pat atvyko į Žemaitijos sostinę.

Pažintis buvo lemtinga ir jaunieji daktarai netruko sumainyti aukso žiedus, o 1940 m. gimė ir dukrelė Liba. Smulkutė, žvitriaakė M. Todesaitė-Blatienė sugebėjo derinti chirurgės, žmonos ir motinos pareigas, kas to meto visuomenėje buvo nemenkas iššūkis, kaip, beje, ir automobilis, ypač jei jis vairuojamas moters. Ji gebėjo suderinti opeacinę ir virtuvę, o tam jai ypač pasitarnaudavo automobilis, kuriuo ji pralėkdavo Telšių gatvėmis.

Ona Purtokaitė

Automobilį ,,Opel – Kadet“ vairavo ir gydytoja otolaringologė Ona Purtokaitė, 1939 m. atvykusi į Telšius iš nacistinės Vokietijos okupuotos Klaipėdos. Ji – pirmoji šios specialybės gydytoja moteris ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. O. Purtokaitė gimė 1902 m. liepos 27 dieną netoli Telšių, Varnių apylinkėje, Gomalių kaime, pasiturinčių, pažangių ūkininkų Konstancijos Fabijonavičiūtės ir Adolfo Purtoko šeimoje. Jų namuose lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904) buvo skaitoma ir laikoma lietuviška spauda. 1895 m. Purtokų namuose kratos metu rusų pristavas surado net 17 caro valdžios draudžiamų lietuviškų ir lenkiškų knygų.
Už tai Vilniaus generalgubernatorius šeimininką nubaudė trijų dienų areštu.

Purtokų šeimoje augo septyni vaikai ir visi jie buvo leidžiami į mokslus, net trys iš jų pasirinko mediko kelią: Adolfas tapo vaistininku, Juozas ir Ona – gydytojais. 1923 m. Purtokaitė įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetą, kurį baigusi šešerius metus dirbo Kauno ausų, nosies ir gerklės ligų klinikoje, kur tuo metu buvo gydomi itin sunkūs ligoniai iš visos Lietuvos. Prašant Raudonojo Kryžiaus draugijai, ji išvyko į Klaipėdą ir Raudonojo Kryžiaus ligoninėje įkūrė LOR ligų skyrių.

Klaipėdoje gydytoja Purtokaitė ne tik gydė ligonius ligoninėje, bet ir vykdavo pas pacientus į namus nuosavu „Opel-Kadet“automobiliu. Ji buvo ir viena iš pirmųjų lietuvaičių moterų, turėjusių vairuotojo teises.

Atvykusi į Telšius, gydytoja O. Purtokaitė naujai atidarytoje ligoninėje įkūrė LOR ligų skyrių. Būdama vienintelė šios srities specialistė Žemaitijoje, gydytoja negailėjo jėgų ir skyriaus, ir visos naujos ligoninės reikalams, o kad galėtų dar daugiau padėti
ligoniams, ji buvo įsirengusi ir nuosavą LOR kabinetą Prezidento A. Smetonos gatvėje (dabar – Respublikos g.), kur priimdavo pacientus, itin sunkiai sergančius – lankė namuose.

Jadvyga Francūzevičiūtė

1940 m. iš Varnių į Telšius atvyko dar viena nuostabi gydytoja – bajoraitė Jadvyga Francūzevičiūtė, kuri mieste įkūrė tuo metu ypatingai reikalingą venerinių ir odos ligų kabinetą bei stacionarą, kuriam ilgus metus ir vadovavo. Gydytoja J. Francūzevičiūtė buvo išsilavinusi, inteligentiška, laisvai kalbėjo lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, jidiš kalbomis. Rengėsi gydytoja kukliai: angliško kirpimo kostiumu, ryšėjo kaklaraištį, trumpai kirptus plaukus slėpė po kepure su snapeliu ir saga viršugalvyje, rankose nešdavosi portfelį. Dėl to atrodė gana vyriškai. Buvo švelni ir maloni moteris, draugiška, linksma, paprasta ir ypač mylėjo vaikus, gebėjo su jais ir jaunimu bendrauti, noriai jiems pasakodavo įdomius ir linksmus nuotykius iš savo darbo praktikos bei gyvenimo.

Francūzevičiūtė buvo labai aukštos kvalifikacijos gydytoja, humanistė, puiki diagnostikė, visada pasiruošusi kiekvienam nelaimėje
padėti, nepasiturintiems ligoniams dažnai už savo pinigus pirkdavusi ir vaistus. Ji gimė 1885 m. spalio mėn. 3 d. netoli Varnių, Lauriškių dvarelyje, kurio žemę jos tėvas nuomojo, o motina mokytojavo. Francūzevičių šeimoje augo keturi vaikai. Šiaulių mergaičių gimnaziją Jadvyga baigė aukso medaliu. Tai paskatino gimines padėti jai toliau mokytis. Deja, Rusijoje moterų į
medicinos fakultetus nepriimdavo, todėl Francūzevičiūtei studijuoti mediciną teko vykti į Ciuricho (Šveicarija) universitetą. 1914 m. baigusi studijas, ji gavo medicinos ir chirurgijos daktaro diplomą.

Pirmoji jos darbovietė – Amelino psichiatrinė ligoninė netoli Varšuvos. Deja, dirbti teko neilgai, – prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jaunoji gydytoja buvo pašaukta į karinę-sanitarinę tarnybą. Kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, Francūzevičiūtė 1918 m. grįžo į savo gimtąją Žemaitiją, dirbo Laukuvoje, Šilalėje, Varniuose, kur įsteigė sveikatos
punktą, – jame ir gydytojavo, kol gyvenimo kelias atvedė ją į Telšius, kur ji vėl stačia galva nėrė į darbus.

Deja, idilišką jaunos Lietuvos valstybės gyvenimą nutraukė okupacijos: 1940 m. birželio 15 d. stalininės Sovietų Sąjungos, o 1941 m. birželio 22 d. – hitlerinės Vokietijos, skaudžiai daužiusios žmonių gyvenimus, svajones ir viltis. 1941 m. birželio pabaigoje Ona Purtokaitė, chirurgas Leonardas Plechavičius buvo pakviesti būti ekspertais, atkasinėjant Rainiuose raudonosios armijos žiauriai nukankintų žmonių kūnus, o Miriam ir Mauša Aronas Blatai atsidūrė Telšių gete prie Masčio ežero.

Gelbėtojai

Nacių 1941 m. rugsėjo 1 d. įkurtame mažyčiame gete trūko visko: vietos, maisto, drabužių, kuro, o Miriam Blatienė – nėščia. Savo pirmagimę, ją gelbėdama, Blatienė atidavė pasišventusiai padėti žmonėms žemaitei Stanislavai Dausienei. Neramios motinos mintys vis skrido pas mylimą dukrelę. Kaip ten jos Liba? Kankino Blatienę ir baisi nežinia: o kas gi laukia jų pačių ir į karo niokojamą pasaulį besibeldžiačios naujos gyvybės?

Kas žino, kaip būtų susiklostęs Blatų likimas, jei ne ,,kietas“ žemaitis Juozas Straupis, slapta išvežęs iš geto juos bei Blatienės motiną Chają Todesienę, taip pat gydytoją Dovydą Kaplaną, jo seserį Manę ir studentę medikę Taubę Jankevičiūtę ir paslėpęs savo namuose – Šarnelės kaime, netoli Žemaičių Kalvarijos, kur jau slėpėsi gausi Alsėdžių žydų Faktorių šeima. Išgelbėti žydai slėpėsi slėptuvėje po alkieriumi, o pavojui užėjus, būdavo išvedami į bunkerį po vištide. Bronislava Straupienė, atleidusi samdytą merginą, pati ėmė virti valgyti ir kepti duoną gausiam besislapstančiųjų būriui.

Ten, Straupų ūkyje, 1942 m. žiemą Blatienė ir pagimdė Izraelą, nuostabiai dailią mergytę. Deja, naujagimės laikyti slėptuvėje buvo neįmanoma ir tada Juozas Straupis sugalvojo išeitį – nunešti kūdikį daugiavaikių kaimynų Stulpinų šeimai, juolab kad ir Stulpinienė netrukus turėjo gimdyti.

Vyrai įdėjo Izraelą į lagaminą, išgręžė keletą skylių, kad mergytė neuždustų, ir, nakčia nunešę lagaminą prie Stulpinų durų, pabeldę į duris, pasislėpę laukė, ką darys šeimininkai. Radę mergytę, Stulpinai ją priėmė kaip dukrą, pakrikštijo Juzės vardu ir augino kartu su savo netrukus gimusią dukrele kaip dvynes iki karo pabaigos. Skaudėjo motinai širdį, netekus Izraelos, bet
guodė žinojimas, kad jos mergytė auga sveika ir mylima.

Tačiau nelaimė viena nevaikšto. Telšiuose, paaiškėjus mažosios Libos tautybei, ji buvo areštuota. Iš Miriam Blatienės prisiminimų: ,,Mano dukrelė Liba, kurią Stanislava Dausinienė slėpė Telšiuose, pateko į bėdą. Kažkas įskundė, kad tai žydų vaikas. Dausinienės namuose padarė kratą ir „suėmė“ trejų metų vaiką. Bet Stanislava Dausinienė nepaliko savo mažos globotinės, o kartu su vaiku nuėjo į kalėjimą“. Tai sužinojęs Juozas Straupis nuvyko pas Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių. Bendromis pastangomis mergytė buvo išgelbėta ir kartu su savo globėja apyvendinta pas Telšių kunigų seminarijos profesorių Juozą Mačernį.

1946 m., sovietiniam saugumui suėmus vyskupą Vincentą Borisevičių, išgelbėti gydytojai raštu drąsiai paliudijo sovietiniame teisme: „Mes, žemiau pasirašę gydytojai: Blatas Mauša Aronas, Blatienė Miriam ir Kaplanas Dovydas, gyvenantys Telšiuose, liudijame: Po to, kai Telšiuose buvo sunaikintas žydų getas, Telšių vyskupas Borisevičius priglaudė ir slėpė pabėgusias žydes moteris. Telšių vyskupas Borisevičius rėmė žydus, kurie slėpėsi kaimuose ir pas kai kuriuos Telšių apskrities parapijų kunigus. Telšių vyskupas Borisevičius 1944 m. liepos mėn. padėjo iš Telšių kalėjimo išlaisvinti mūsų (Blatų) ketverių metų dukrą ir taip ją išgelbėjo nuo mirties“.

Gydytojų likimai po karo

Kurį laiką savo namuose žydaitę iš Klaipėdos slėpė ir gydytoja Ona Purtokaitė, savo šeimos taip ir nesukūrusi, bet užauginusi ir į mokslus išleidusi net keturis svetimus vaikus, tarp jų – gydytoją odontologę Genovaitę Zelenytę, tapusią jos bičiule ir ilgamete slaugytoja. Purtokaitė karo sumaištyje sugebėjo išsaugoti visą modernią ligoninės įrangą, kuria savietmečiu dar ilgai gydė savo pacientus. Ji nuolat kėlė savo kvalifikaciją – dalyvavo mokslinėse medikų konferencijose, sekė profesines naujienas literatūroje. 1971 m. Onai Purtokaitei buvo suteiktas LTSR nusipelniusios gydytojos vardas. 1973 m. dėl ligos ji išėjo į pensiją, mirė1979 m.
balandžio 3 d.

Nė dienos savo ligonių net sunkiausiais karo ir pokario metais nepaliko ir gydytoja Jadvyga Francūzevičiūtė. 1952 m. Jadvygai Francūzevičiūtei, pirmajai Lietuvoje moteriai – medikei, – buvo suteiktas garbingas LTSR nusipelnusios gydytojos vardas. Mirė J. Francūzevičiūtė 1960 m. liepos 13 d. Telšiuose, amžino poilsio ji atgulė gimtosios Pavandenės parapijos kapinaitėse.

O Miriam ir Mauša Aronas Blatai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, grįžo į Telšius, dirbo Telšių ligoninėje, buvo gerbiami ir mylimi Telšių gydytojai. Kažin ar šiandien jauni gydytojai pajėgtų įsivaizduoti sudėtingiausią operaciją, kai chirurgui už nugaros stovi ginkluoti enkavedistai, įsibrovę į operacinę su automatais, grubūs beraščiai antžmogiai, grasinantys mirtimi chirurgei, gelbstinčiai sužeistojo gyvybę?

Po karo gimė trečioji Maušos Arono ir Miriam Blatų duktė Aharonit. Jų dukros Liba ir Izraela, pabaigusios mokyklą Telšiuose, studijavo Kauno politechnikos institute, tapo inžinierėmis. 1971 m. Izraela su savo dukra Noemi, o 1972 m. – ir Liba išvyko į Izraelį. 1987 m. persikėlė gyventi į Izraelį ir Aharonit.

Gydytojos Miriam Todesaitė-Blatienė, Ona Purtokaitė, Jadvyga Francūzevičiūtė – drąsios moterys, laužiusios per amžius nusistovėjusius stereotipus, įsiveržusios į vyrų pasaulį ir jame įsitvirtinusios, nebijojusios žengti to meto moterims nežinomu keliu, būti pirmosiomis, pramynusiomis kelią kitoms moterims ir amžinai likusios telšiškių atmintyje ir istorijoje kaip puikios savo srities specialistės.

---

Edita Mikelionienė, Vijolė Nikšienė

Biržai

Icikas (Icchokas) Lipšicas: nuotraukos ir eilėraščio istorija

Prieš daugiau kaip aštuoniasdešimt metų keturiolikmetis žydų tautybės vaikinas Icikas Lipšicas įsižiūrėjo kitapus gatvės gyvenusią penkiolikmetę kaimynę lietuvaitę Reginą Steigvilaitę. Dovanojo jai savo nuotrauką, parašė eilėraštį. Tačiau jaunuolių simpatijas vienas kitam ir didelį norą gyventi nutraukė karas.

Pakamponių miške nužudyto Iciko nuotrauką ir eilėraštį Regina saugojo kaip didžiausią turtą, o jos dukra Audronė Mociūnienė ne tik atskleidė šią mamos papasakotą istoriją, bet ir Biržų muziejui padovanojo taip jos saugotas relikvijas.

Ilgai saugotos brangenybės

Iciko Lipšico ir jo kaimynės Reginos istoriją sužinojome visai atsitiktinai prieš aštuonerius metus. 2014 metais rugsėjo 14-ąją, Žydų kultūros dieną, tuometinis Biržų „Aušros“ vidurinės (dabar – pagrindinė) mokyklos Tolerancijos ugdymo centro vadovas mokytojas Vidmantas Jukonis pakvietė biržiečius į ekskursiją po senąsias žydų kapines. Tuomet kartu su ekskursantais vaikščiojusi Audronė Mociūnienė ir užsiminė, jog namuose saugo vieno žydų kilmės jaunuolio nuotrauką ir eilėraštį, skirtą jos mamai.

Po kelių dienų moteris atsinešė senas fotografijas ir ranka rašytą eilėraštį. Šias brangenybes ponios Audronės mama storame bloknote saugojo iki pat savo mirties.

Iš vienos nuotraukos žvelgė Audronės mama Regina, kai jai dar buvo penkiolika. Kita nuotrauka – keturiolikmečio jaunuolio Iciko Lipšico.

Vaikinas Reginai nuotrauką dovanojo 1941 metų balandžio 6 dieną. Kitoje pusėje užrašė: „Savo kaiminkai Renei“.

Tąkart Audronė Mociūnienė papasakojo, ką girdėjusi iš mamos. Lipšicai gyveno kaimynystėje, kitoje gatvės pusėje. Tarp Audronės senelių ir žydų šeimos klostėsi draugiški santykiai. Lietuviai kaimynai apsipirkinėjo Lipšicų krautuvėlėje, tarpusavyje bendravo ir vaikai.

Poniai Audronei mama pasakojo, jog Lipšicai nujautė artėjančią nelaimę: senajam Lipšicui dažnai skaudėjo galvą, jis ją apsirišdavo rankšluosčiu ir dejuodavo, jog jį kamuoja bloga nuojauta.

Ši nuojauta buvo apėmusi ir jaunąjį Iciką Lipšicą. 1941 metų gegužės 23 dieną, karui dar neprasidėjus, Icikas sueiliavo tokį atminimą savo kaimynei Reginai.

Praėjus dviems mėnesiams Icikas Lipšicas ir jo šeima buvo sušaudyti Pakamponyse. Ponios Audronės žiniomis, gyva liko tik Lipšičų duktė, nes tuo metu ji buvo išvykusi mokytis.

Kaip rašoma 2008 m. sausio 28 d. paskelbtame nekrologe, Gita Lipšicaitė Werchol (1924-2008) išgyveno Vilniaus getą ir koncentracijos stovyklas, po karo gyveno JAV¹. Yad Vashem Holokausto aukų duomenų bazėje yra jos liudijimai apie artimųjų – tėvo Šimšono (Simsono) Lipšico², mamos Minos Rigmont-Lipšicienės³ ir brolių 1923 m. gimusio Leibo⁴ ir 1927 m. gimusio Icchoko⁵ nužudymą. Liudjimuose nurodyta netiksli žudynių data, 1942 m.

Prieš aštuonerius metus šią istoriją papasakojau skaitytojams rajono spaudoje. Nuo to laiko tapo tradicija kasmet, rugpjūčio 8-ąją, kartojant tragiškąjį žydų kelią į sušaudymo vietą Pakamponyse, stabtelėti prie Lipšicų namo ir perskaityti Iciko Lipšico eiles.

Šilta lietuvių ir žydų kaimynystė

Lipšicų namas išlikęs iki šiol. Jis stovi ant J. Basanavičiaus ir Kilučių gatvių kampo. Medinis, neišvaizdus, tačiau saugantis tragišką šio namo savininkų istoriją.

Šiemet kartu su kolege muziejininke Vijole Nikšiene nusprendėme grįžti prie šios istorijos. Galbūt pavyks daugiau sužinoti prie Lipšicų šeimą?

Savo namuose, po aštuonerių metų pertraukos, mus maloniai priėmė Audronė Mociūnienė. Vartėme senas fotografijas ir klausėmės dar negirdėtų faktų apie artimą lietuvių Steigvilų ir žydų Lipšicų kaimynystę.

Ponia Audronė pasakojo, kad jos seneliai Aleksandra ir Vilhelmas augino keturis vaikus. Jos mama Regina turėjo tris brolius: Juozą, Vytautą ir Romualdą. Vilhelmas Steigvila buvo verslininkas, išsilavinęs, kultūringas ir inteligentiškas žmogus: mokėjo jidiš ir net šiek tiek italų kalbą. Galbūt tam turėjo įtakos jo bobutės Rozalijos Ševaljė-Vildienės prancūziška, o senelio –Vildės – vokiška kilmė?

Su kaimynu Lipšicu Vilhelmas Steigvila susikalbėdavo jidiš kalba. Matyt abiems buvo ir apie ką pakalbėti, nes abu turėjo verslą: Vilhelmas turėjo milo karšyklą su moderniais vokiškais įrengimais, Lipšicas – krautuvėlę.

Išsiaiškinome ir senojo Lipšico vardą – Simsonas – bei tai, kad jis buvo miesto statybos komisijos narys, o ši komisija 1931m. palaimino vasaros teatro statybas Biržų piliavietėje. Apie tai rašė laikraštis „Biržų žinios“.

Per karą, kai Lipšicų šeima jau buvo sušaudyta, jų medinukas namas vis stovėjo, o mūrinis Steigvilų namas gerokai apdegė. Praėjus karo audroms, Vilhelmas Steigvila, pasikinkęs arklį, apvažiavo savo klientus ir grąžino jiems išsaugotus audinius, nes milo karšykla jau buvo sudegusi. Šis poelgis buvo įrodymas, koks garbingas žmogus buvo V. Steigvila.

Senojo namo užkaboriai

Ponia Audronė dar kartą mums patvirtino, kad Lipšicų dukra Lipšicaitė liko gyva, nes namą pardavė biržiečiams Drevinskams. Drevinskų marti iki šiol gyvena name, kur kažkada gyveno žydai Lipšicai. Todėl parūpo apsilankyti senajame name ir nors akies krašteliu pažiūrėti, kur buvo žydų krautuvėlė ir galbūt sužinoti, kaip klostėsi Gitos Lipšicaitės likimas.

Medinukas buvusių šeimininkų Lipšicų namas buvo pastatytas 1935 metais. Dabar jau jis vėjo perpučiamas, prastos, beveik nebetinkamos gyventi būklės. Todėl dabartinė namo šeimininkė ruošiasi artimiausiu metu iš jo išsikraustyti. Moteris geranoriškai aprodė namą iš vidaus ir papasakojo namo istoriją nuo tų laikų, kai jo uošviai namą nupirko iš G. Lipšicaitės. Tai liudijantys dokumentai, šeimininkės teigimu, yra nusimetę.

Po karo, įsigiję Lipšicų medinuką, jame apsigyveno Emilijos ir Petro Drevinskų šeima – septyni žmonės. Buvusioje žydų krautuvėlėje įsikūrė kooperatyvo parduotuvė. Jai patalpas už 29 rublius per mėnesį nuomojo Drevinskai.

Malonios šeimininkės dėka apžiūrėjome ir nufotografavome šias patalpas. Šeimininkė mums parodė senų nuotraukų, kai kurias pažadėjo padovanoti muziejui.

Namas – naujų šeimininkų rankose

O buvęs Lipšicų namas dabar perėjo į naujų savininkų rankas. Jauni žmonės domisi Biržų žydų istorija, nes daug apie tai kalbėjo jų seneliai.Tvirtino, kažkur tarp dokumentų matę seną popieriaus lapą, kuriame buvo rašoma apie Lipšicus. Žadėjo jo ieškoti. Koks likimas laukia senojo namo, nežinia. Naujieji šeimininkai pasvajoja, kaip šaunu būtų jį restauruoti, tačiau ar dar įmanoma tokios sunkios būklės prikelti namą prikelti naujam gyvenimui, abejoja.

Tačiau rankų nuleisti nežadame. Labai rūpi sužinoti G. Lipšicaitės likimą. Galbūt surasti jos palikuonių?

Lipšicų vardai – Pakamponių memoriale

Tragiškąją 1941 m. rugpjūčio 8 dieną Pakamponyse buvo sušaudyta 2400 žydų, tarp kurių ir Lipšicų šeima.

2019 m. pastatytame memorialiniame paminkle buvo iškaltos 500 aukų pavardės ir vardai, kuriuos pavyko išsiaiškinti. Ir ponia Audronė, ir mes paminkle ieškojome Iciko vardo. Sutrikome, kai jo neradome. Tačiau ne Iciko, o Icchoko vardo reikėjo ieškoti. Memoriale iškalta 12 Lipšicų vardai, nes Biržuose gyveno ne viena Lipšicų šeima. Tačiau pagal Biržų apskrities, Biržų miesto činčo ir nuosavybės teisėmis valdomų sklypų apmatavimo suvestinį planą, sudarytą 1937 metais, galima suprasti, jog ant J. Basanavičiaus ir Kilučių gatvės kampo gyveno Simsonas Lipšicas ir Icchakas Lipšicas, gimęs 1927 m.

Brangi dovana muziejui

Biržų muziejus dėkingas Audronei Mociūnienei už dovanotą mamos Reginos brangenybę – Iciko Lipšico nuotrauką ir popieriaus lapelį, kuriame užrašytos jo eilės, skirtos „Savo kaiminkai Renei“.

Šaltiniai:

1. Gita Verchol obituary, Boston Globe, 2008 01 28 https://www.legacy.com/us/obituaries/bostonglobe/name/gita-werchol-obituary?id=25156495
2. Gitos Verchol liudijmas apie Šimšono Lipšico nužudymą, Yad Vashem Holokausto aukų duomenų bazė https://yvng.yadvashem.org/nameDetails.html?language=en&itemId=1797174&ind=1
3. Gitos Verchol liudijmas apie Minos Rigmont-Lipšicienės nužudymą, Yad Vashem Holokausto aukų duomenų bazė https://yvng.yadvashem.org/nameDetails.html?language=en&itemId=1878745&ind=1
4. Gitos Verchol liudijmas apie brolio Leibo Lipčico nužudymą, Yad Vashem Holokausto aukų duomenų bazė https://yvng.yadvashem.org/nameDetails.html?language=en&itemId=1463353&ind=1
5. Gitos Verchol liudijmas apie brolio Icchoko nužudymą, Yad Vashem Holokausto aukų duomenų bazė https://yvng.yadvashem.org/nameDetails.html?language=en&itemId=1839367&ind=1

Remiantis surinkta medžiaga publikuotas straipsnis Biržų rajono laikraštyje „Šiaurės rytai”

---

Jolita Stačiokaitė

Prienai

Klaustukus keičia datos: Atminimo akmenys Benui/Bencionui Šakovui ir Libei Genei Šakovienei-Kacaitei Prienuose

2014 metais dalyvaujant seminare Vienoje, įstrigo rengėjų šūkis „The street is our classroom” (gatvė yra mūsų klasė, angl.k.). Man patinka siekis, kad istorija išeitų į miesto gatves, būtų nuolat šalia žmonių, o ne dulkėtų muziejuje.

Mintis apie Atminimo akmenis kilo, kai2019 metų rugpjūtį Prienuose atsirado keliautojo Mato Šalčiaus paveikslas ant komercinio pastato sienos prie pagrindinės miesto sankryžos.

Kodėl Atminimo akmenys? Tai Europoje pripažinta įamžinimo forma, didžiausias muziejus po atviru dangumi, lenteles iškala Giunterio Demnigo fondas ir jos daug nekainuoja. Kieno atminimą įamžinti? Aišku, garsiausio Prienų miesto žydo, buvusio alaus bravoro savininko Benciono Šakovo, kuris yra įtrauktas į 100 svarbių prieniečių sąrašą.

2021 metų gegužę dvi Prienų bendruomenės narės susitikome su Prienų savivaldybės vadovais, įgarsinome savo idėją ir gavome jų pritarimą. Savivaldybė įsipareigojo padengti Atminimo akmens pagaminimo ir atgabenimo į Lietuvą kaštus bei skirti vietą įmontuoti grindinyje. Beliko surinkti informaciją ir rašyti prašymą G. Demnigo fondui.

Čia ir prasidėjo problemos. Informacija ant Atminimo lentelės yra trumpa ir konkreti: žmogaus vardas ir pavardė, gimimo metai, mirties (žūties) metai ir vieta. Prienų krašto muziejaus interneto svetainėje pateiktoje informacijoje apie Bencioną Šakovą prie gimimo metų stovėjo klaustukas, jo žūties vieta ir aplinkybės taip pat buvo nežinomos. Į mano klausimą muziejus tiesiog atsakė, kad dokumentuotos informacijos neturi.

Prasidėjo susirašinėjimai dėl B. Šakovo gimimo datos. 2021 metų birželįparašiau pirmąjį laišką į Yad Vashem. Atsakymas atėjo tik 2021 metų spalį (tikriausiai dėl karantino) ir teigė, kad Yad Vashem’e yra tik vienas dokumentas apie B. Šakovą, bet jo gimimo metai, deja, nenurodyti. 

2021 metų gruodį rašiau užklausimus į Lietuvos archyvus. Tai buvo nauja patirtis pradedančiai tyrėjai. Lietuvos valstybės centrinis archyvas parašė kreiptis į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, o šis archyvas paskutinę 2021 metų dieną atsiuntė atsakymą, kad „neužtenka ieškomo asmens vardo ir pavardės. Reikia nurodyti jo gimimo metus ir vietą“. Ratas užsidarė.

Jau buvau nuleidusi rankas, kai gatvėje atsitiktinai sutikau Janiną Leonavičienę, savo seną pažįstamą, istorikę mėgėją, genealogijos entuziastę, ir pasidalinau su ja savo rūpesčiu. Ir variklis pradėjo veikti. Maždaug po savaitės Janina man atsiuntė dvi nuotraukas: Beno Šakovo, gimusio 1886 08 19, paso, išduoto 1920 07 27, ir Genės Kacaitės Šakovienės, gimusios 1889-05-19, paso, išduoto 1921 07 13. Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Zailskienė, istorikė pagal išsilavinimą, patikino, kad savivaldybės apmokės dviejų Atminimo akmenų įrengimą. 

Tačiau vis dar buvo neaišku dėl sutuoktinių Šakovų žūties vietos ir aplinkybių.

K. Andrašiūno prisiminimuose „Pėdsakai laiko smėlyje“ yra epizodas, paskojantis, kad 1941 metų liepos mėnesį B. Šakovas buvo pastebėtas Kaune (žurnalo „Kultūros barai“ 2019 m. Nr.12 nuorodą man taip pat atsiuntė Janina Leonavičienė). Parašiau į Kauno IX ir VII fortus, tačiau dokumentais patvirtintos informacijos jie neturėjo. Ir čia įvyko dar vienas stebuklas. 2022 metų sausio 16dieną atėjo dar vienas laiškas iš Yad Vashem, kuriame buvo rašoma, kad man užklausimas buvo persiųstas kitam skyriui – Family Roots research section (Šeimų istorijos tyrimų skyriui, angl.k.). Prie laiško buvo pridėti dokumentai: „Investigation file of the Committee for State Security, KGB, against Benas Shakovas, compiled in Lithuania, undated“ (angl. k. Valstybės saugumo komiteto KGB byla apie Beną Šakovą, bylos originalas yra Lietuvos ypatingajame archyve), B. Šakovo pasas, gimimo įrašas ir santuokos įrašas. „Spravka“ (pažyma, rus. k.) Beno Šakovo tardymo byloje dokumentuoja jo žūties faktą.

2022 metų sausio 17dieną parašiau  Prienų rajono savivaldybės Administracijos direktoriui prašymą pritarti atminimo ženklų įrengimui. Tiesa, pakeliui į galutinį tikslą 2022 metų vasario 8 dieną dar kilo vieša diskusija dėl B. Šakovo ir jo žmonos atminimo įamžinimo. Tai buvo dar viena įdomi ir nauja patirtis, pasisakė visi norintys, ir taip Atminimo akmenyse atsirado po du vardo variantus. Giunterio Demnigo fondas laikėsi įsipareigojimų ir Atminimo akmenis padarė ir atsiuntė laiku. Sutuoktinių Šakovų Atminimo akmenų atidengimo ceremonija įvyko 2022 metų rugpjūčio 26 dieną, paminint Prienų žydų bendruomenės sunaikinimo datą.

Ir pabaigai. Kas yra antkapis ir kodėl jis svarbus?

Antkapis – tai tarsi galutinė stotis, taškas, žymintis, kad žmogiškoji kelionė buvo, ji baigėsi, ir žmogus pagaliau gali ilsėtis. O gyvieji, prieniečiai ir miesto svečiai, prie autobusų stoties gali pamojuoti Matui Šalčiui ir, nulenkę galvas į grindinį, pasisveikinti su sutuoktiniais Šakovais.

---

Laimutė Sližienė

Vijoliai, Šiaulių raj.

Gydytojas Simonas Volpertas (1890-1967). Vieno dokumento analizė

Šiauliuose nuo 1921 m. gyvenęs ir privačią kliniką turėjęs Simonas Volpertas buvo žinomas tarpukario Lietuvos odos ir venerinių ligų gydytojas, garsėjęs gebėjimu nustatyti teisingą diagnozę, reikalingą sėkmingam gydymui. Įvairiuose šaltiniuose daugiau koncentruojamasi į Simono Volperto gyvenamojo namo-klinikos (pastatytas apie 1930 m., architektas E. Mendelsonas) kaip vieno ryškiausių tarpukario modernistinių pastatų Šiauliuose architektūrinę analizę. Šiauliuose Simonas Volpertas dirbo ne tik tarpukariu, bet ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui gete bei po karo, kai grįžo iš nacių konclagerių). Sudėtingas paties gydytojo likimas nėra išsamiai tyrinėtas. Norėtųsi, kad šio Šiauliuose gyvenusio ir daugybę žmonių išgydžiusio gydytojo gyvenimas būtų plačiau nušviestas.

Informacijos paieškas pradėjau apsilankymu gydytojo name, kuriame nuo 1989 m. įsikūrė Šiaulių apskrities žydų bendruomenė. Bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis mielai sutiko pasidalinti bendruomenės archyvuose saugomų Volpertų šeimos dokumentų kopijomis. Kadangi nemažas pluoštas įvairaus pobūdžio dokumentų apsunkino sprendimą, kaip dirbti su tokiu informacijos kiekiu, nusprendžiau koncentruotis ties vienu.

Tyrimui pasirinkau nedidelės apimties dokumentą – Simono Volperto darbo, rašyto remiantis stebėjimais, atliktais Berlyno universiteto Charitè odos ligų klinikoje, santrauką. Man, pradedančiai tyrėjai, buvo sunku patikėti, kiek daug informacijos galima gauti iš nedidelio dokumento. Iš jo paaiškėjo svarbios S. Volperto veiklos ir biografijos – kilmės vietos, studijų ir ankstyvosios gydytojo praktikos – detalės. Ta informacija, susiejus ją su viešuose informacijos šaltiniuose pateiktais biografijos faktais, leido padaryti kai kurias prielaidas apie S. Volperto gyvenimą po studijų.

Pirmoje dokumento dalyje pateikta S. Volperto rašyto tiriamojo darbo santrauka rodo jo specializaciją – odos ir venerinės ligos. Darbe išdėstytas sifilio ir tuberkuliozės panašių simptomų palyginimas leidžia daryti prielaidą apie priežastis, dėl kurių vėliau besiverčiantis privačia praktika gydytojas Volpertas įsigijo itin brangų įrenginį savo klinikai – pirmąjį rentgeno aparatą ne tik Šiauliuose, bet vieną pirmųjų visoje tarpukario Lietuvoje. Jo reikėjo ne tik tuo metu labai paplitusiai tuberkuliozei diagnozuoti, tačiau ir atskirti nuo ne mažiau paplitusio sifilio.

Remiantis gyvenimo aprašymu antrojoje dokumento dalyje, paaiškėjo, kad dėl to meto geopolitinės padėties Europoje S. Volpertas studijų tęsti nebegalėjo. Gimęs Astrachanėje ir gavęs brandos atestatą, 1909 m. S. Volpertas išvyko studijuoti Berlyno universitete. Iš studentų sąrašų buvo išbrauktas dėl savo kilmės šalies (Pirmojo pasaulinio karo metais Rusija kariavo su Vokietija). Nors Simonas studijuoti nebegalėjo, tačiau iš Vokietijos neišvyko ir Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo įvairiose ligoninėse. Po karo 1919 metais vėl galėjo tęsti ir baigti medicinos studijas Berlyno universitete.

Santvarka po Pirmojo pasaulinio karo Rusijoje pasikeitė. Galima spėti, kad į bolševikų valdomą Rusiją S. Volpertas grįžti nenorėjo. Berlyne jis susipažino su savo būsima žmona, Odesos fabrikanto Bliugermano dukra Raisa (g. 1894), Berlyne studijavusia muziką. Susituokę Volpertai apsigyveno Šiauliuose, į kuriuos atsikraustė ir Raisos tėvai. Politinės santvarkos pasikeitimas Rusijoje galėtų paaiškinti apsigyvenimo Lietuvoje priežastį.

S. Volpertas gerai mokėjo vokiečių kalbą, jos reikėjo studijoms ir darbui Vokietijoje. Tikėtina, kad būtent gydytojo profesija ir vokiečių kalbos mokėjimas gydytojui padėjo išgyventi Holokaustą Šiaulių gete, Dachau ir Štuthofo koncentracijos stovyklose.

Esu įsitikinusi, kad labai svarbu atskleisti Holokaustą išgyvenusiųjų likimus, nes žmonės, grįžę iš pragaro, turėjo prisitaikyti ir išmokti gyventi su slegiančia praeitimi.

(dokumento turinį iš vokiečių į lietuvių kalbą vertė L. Sližienė)

Berlyno universiteto odos klinika

(direktorius prof. dr. Arndt)

Apie sifilio sukeltų odos ir kaulų pažeidimų chroninę eigą ir jų diagnostiką, atskiriant nuo tuberkuliozinių pažeidimų

Santrauka

Remiantis daugybe Charitè ligoninės odos ligų skyriuje atliktų stebėjimų bei literatūroje aprašytų atvejų duomenimis, galima teigti, kad atliekant diferencinę diagnostiką tarp sifilio ir tuberkuliozės ligos trukmė neturi didelės reikšmės. Prielaida, kad sifilio eiga yra trumpa, o tuberkuliozė trunka ilgai, negali būti taikoma visiems atvejams. Neretai pasitaiko atvejų, kad sifiliu užsikrėtę asmenys serga dvejus, penkerius ar net penkiasdešimt metų ir nepatiria jokių reikšmingų paminėti sveikatos sutrikimų. Todėl ilgai trunkančiuose procesuose siekdamas teisingai diagnozuoti ligą gydantis gydytojas turėtų šalia visų jam prieinamų diagnostinių metodų (tokių, kaip W.R.¹, eksperimentai su gyvūnais, odos mėginių tyrimai mikroskopu, vidinis (per os) joduoto kalio skyrimas), kurie kartais būna neteisingi ar netikslūs, dar ilgesnį laiką stebėti pacientą, kad remdamasis klinikine ligos eiga nustatytų teisingą diagnozę.

Biografija

Aš, Simonas Wolpertas, gimęs 1890.6.12 Astrachanėje, mos. konf.², gavęs brandos atestatą, atvykau į Berlyną studijuoti medicinos. Mane priėmė į 1909 m. žiemos semestrą, tačiau kaip užsienietis iš priešiškos šalies, studijas turėjau nutraukti. Iš naujo buvau priimtas tik į 1919 m. vasaros semestrą. Karo metais aš gyvenau Vokietijoje ir dirbau daugelyje klinikų. Šį darbą su dėkingumu skiriu savo mieliems brangiesiems tėveliams.

Tyrime naudota metodika „Darbas su nedideliu medžiagos korpusu“ (M. Anušauskaitės pranešimas seminare)

Paaiškinimai:

1. W.R., Vasermano reakcija – antikūnų tyrimas sifiliui nustatyti
2. mos. Konf. – vok. Mozės konfesijos, judėjų tikėjmo

Šaltiniai:

1. Šiaulių žydų kultūros centro archyvai.

2. U. M. Andrijauskaitės disertacija „Miestų darbininkai ir organizuotas darbo judėjimas Lietuvoje 1918 – 1940 m.“

---

Zina Gudaitienė

Liučiūnai, Kauno raj.

Fotografas ir dailininkas Leizeris Bekeris (1910-1941)

Leizeris Bekeris (hebr. ‏לייזר בקר‏‎, Leizer Bekker, Eliezer Beker, Becker, 1910-1941 09 17) – lietuvių ir žydų dailininkas ir fotografas. Nužudytas per Holokaustą 1941 m. rugsėjį¹.

L. Bekerio autoportretas. A. Vaičiaus archyvas

Heršelio ir Esteros Bekerių sūnus Leizeris Bekeris gimė Jurbarke 1910 m.. gyveno Čekiškėje, dab. Kauno raj., dirbo fotografu, dokumentavo Čekiškės miestelio ir aplinkinių kaimų žydų bei krikščionių gyvenimą². 1935 m. gavo užsienio pasą išvykimui į Palestiną³. Grįžęs į Lietuvą vedė, žmona Šifra Zelmanovičiūtė-Bekerienė, Bertos ir Josifo Zelmanovičių dukra, g. 1914 m., nužudyta 1941 m.⁴ Broliai Mejeris Bekeris, g. 1904 m., buhalteris, ir Jona Bekeris, g. 1912, advokatas, nužudyti 1941 m. rugsėjį⁵. L. Bekerio ir jo šeimos nužudymo vieta – Pakarklės miškas Jaučakių kame apie 2 km į pietryčius nuo Vilkijos.

Lietuvių ir žydų vaikai pagrindinėje Čekiškės gatvėje 1939 m. L. Bekerio nuotr., A. Vaičiaus archyvas

L. Bekerio tapytų paveikslų neišliko. Antano Vaičiaus archyve saugomos L. Bekerio darytos miestelio gyventojų fotografijos, jų yra išlikę aplinkinių kaimų gyventojų albumuose. Izraelio bibliotekos archyve saugoma fotografo darytas Čekiškėje gyvenusio istoriko Dovydo Mačio Lipmano (1888-1941) portretas prie darbo stalo⁶.

L. Bekeris fotografavo ne tik savo atelje Čekiškėje, bet ir žmonių namuose, taip pat gatvėse, pagal jo nuotraukas galima rekonstruoti tuometinio Čekiškės valsčiaus žmonių gyvenamąją aplinką tarpukariu. Plačiausiai žinoma spaudoje ir kraštotyros knygose publikuota L. Bekerio nuotrauka iš A. Vaičiaus archyvo „Lietuvių ir žydų vaikai pagrindinėje Čekiškės gatvėje” daryta 1939 m.

Šaltiniai:

1. Fanios Karnovski Giar liudijimas apie L. Bekerio žūtį Yad Vashem [1]
2. Čekiškė / Antanas Vaičius ; Kraštotyros draugijos Kauno rajono skyrius. – Kaunas : Kalendorius, 2012 (Kaunas : Spindulio sp.).
3.  LCVA/588/1/3441
4. Fanios Karnovski Giar liudijimas apie Š. Zelmanovičiūtės-Bekerienės žūtį Yad Vashem [2]
5. Fanios Karnovski Giar liudijimas apie M. Bekerio ir J. Bekerio žūtį Yad Vashem [3] [4]
6. Izraelio nacionalinės bibliotekos archyvas [5]

Tyrimo metu pradėtas kurti biografinis L. Bekerio puslapis Vikipedijoje https://lt.wikipedia.org/wiki/Leizeris_Bekeris

---

Greta Kėvelaitienė

Panevėžys

Naftalis Feigenzonas (1849-1937) ir jo spaustuvė

---

Arnoldas Riekumas

Vilnius

Vilniaus Naujamiesčio mokyklos pastatas

Mano projektas tirti Vilniaus Naujamiesčio mokyklos pastato istoriją pasirodė nuo pat pradžių įtraukiantis ir įdomus. Su malonumu pasinėriau į darbą, juolab, teko išklausyti įdomių paskaitų, padedančių tyrinėti. Susidūriau ir su iššūkiais, nes informacijos apie pastatą neradau daug. Teko pavartyti ir vadinamąją namų knygą, kurioje yra įrašų apie sovietinę „gyventojų registraciją“ pastato adresu. Ateityje galima būtų toliau eiti šita kryptimi. Perdegiau, kai atsidūriau aklavietėje, nežinodamas, kuria kryptimi toliau tyrinėti pastato istoriją. Supratau, kad tai labai laikui imlus ir atsakingas tyrimas, kuriam reikia pasirengti daug kruopščiau.

Šiek tiek žinių apie Vilniaus Naujamiesčio mokyklą

Tarpukario „Didysis Vilnius“ – tai terminas, iš pradžių atsiradęs apie 1915 m. Tuo metu, remiantis įrašais, miesto ribos buvo išplėstos vokiečių valdininko Walterio Hechto, kuris okupacinėje valdžioje ėjo Stadtbaurato funkciją, sprendimu. Jis pažymėjo ir patvirtino ribas, kurias nustatė miesto matininkas Franciszekas Walickis. 1919 m. miesto taryba patvirtino miesto planą. Vilniaus plotas išaugo nuo penkių iki daugiau nei dešimties tūkstančių hektarų. Tai buvo dirbami laukai (beveik trys tūkstančiai hektarų), pievos ir dykvietės, visiškai trūko infrastruktūros, kurią yra siejama su moderniu miesto centru. Taip Vilniuje, nors ir lėtai, „budo“ statybos.

Mieste labai trūko mokyklų, todėl 1926 metų rudenį pradėtas statyti mokyklos pastatas sklype, esančiame Rydza-Śmigłego 9 ir Szeptyckiego gatvių 11 sankryžoje. 1927 m. kovą buvo uždengtas stogu, o pabaigti buvo numatyta vasarą. Tuo metu buvo įrengtos centrinio šildymo, vandens ir nuotekų sistemos bei elektros instaliacija.

Naujasis mokyklos pastatas, palyginti su buvusiomis Vilniaus mokyklomis, turėjo būti didelis. Jame turėjo tilpti dvi 7 klasių (viso aptarnavimo) pradinės mokyklos. Pagal projektą mokykla turėjo atitikti visus šiuolaikinės statybos ir mokyklos higienos reikalavimus. Pirmą kartą buvo panaudota kamštienos grindys, laikomos geriausiomis higienos ir saugumo sumetimais. Šiek tiek pakoregavus datas, 1928-02-03 pasirašytas mokyklos techninio priėmimo ir kartu perdavimo mokyklos vadovybei aktas. Yra žinių, kad prieš perkėlimą šventas mišias laikė parapijos klebonas Stanislovas Navrockis. Ceremonijoje dalyvavo miesto, mokyklos tarybos ir Viešųjų darbų direkcijos atstovai. Statybos komisija ir mokyklos vadovybė priėjo prie išvados, kad pastatas buvo pastatytas griežtai pagal Viešųjų darbų direkcijos patvirtintus planus, o įranga atitinka mokyklos patalpų reikalavimus. Tai patvirtinta perdavimo-priėmimo aktu.

Statybas pradėjo ankstesnis magistratas, pasirašęs statybos sutartį su bendrove „T.Szopa ir K.Zimmermanas“. Trijų aukštų pastatas su mansarda buvo pastatytas ant betoninio karkaso. Pagrindinis įėjimas vedė pro vestibiulį, pro erdvias rūbines, į išradingai išspręstus, trišakius šešiakampius laiptus, išklotus marmuro mozaika. Pastatą sudaro du simetriški stačiu kampu išdėstyti sparnai. Platūs ir aukšti koridoriai buvo iškloti lanksčiu ksilolitu – cemento ir medienos mase, kuri slopino triukšmą.

Mokykloje buvo erdvi dviejų aukštų sporto salė su aštuoniais venecijietiškais langais ir salė su scena. Be to, mokinių naudojimui paruoštos gimnazijos rūbinės ir vonios kambarys su dušais su karštu vandeniu.. Kambariuose ir klasėse buvo ąžuolinės grindys, importuotos iš Kšemieneco vidurinės mokyklos gamyklos. Nauji klasės baldai buvo pagaminti pagal Švietimo ministerijos brėžinius. Pamokos naujajame pastate prasidėjo vasario 7 d. Čia buvo perkelti mokiniai, kurie anksčiau lankė dvi dienines (nr. 31 ir 34) ir naktinę mokyklą Nr. 28. Naujoji įstaiga gavo septintą numerį, o pirmąja direktore buvo paskirta Wanda Snarska.

Netrukus tarp Vilniaus tarybos narių kilo ginčai dėl mokyklos mecenato pasirinkimo, nes susikirto dviejų grupių siūlymai, pasirinkę skirtingą variantą. Dešiniajam sparnui atstovaujantys tarybos nariai apkaltino „socialistinius“ atstovus, kad jie nedekoravo pastato piešiniais ir emblemomis, reikalingomis jaunimą ugdyti katalikiška dvasia. Siūlymas pavadinti mokyklą Telšiuose gimusio pirmojo Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutovičiaus vardu iš pradžių nebuvo vienbalsiai priimtas, tačiau galiausiai buvo patvirtintas. Sovietinės Lietuvos laikais tai buvo populiarus „aštuonetas“, o dabar – Naujamiesčio vidurinė mokykla. Mokyklos adresas – Švitrigailos g.9/ T. Ševčenkos g.17.

Literatūra:
http://www.wilnoteka.lt/artykul/budownictwo-w-wilnie-miedzywojennym-przewodnik-chronologiczny-cz-
2#_ftn1

---

PRELIMINARIOS TYRIMŲ TEMOS IR ATSPIRTIES TAŠKAI, NUSISTATYTI 2022 GEGUŽĘ

Vardas	Tema (darbinis pavadinimas) / atspirties taškas	Pastabos
Zina	Čekiškės fotografas Leizeris Bekeris / išlikusios nuotraukos
Jurga J.	Du užrašai jidiš kalba ant sienų Ukmergėje
Laimutė	Gydytojas Simonas Volpertas
Greta	Naftalis Feigenzonas ir jo spaustuvės pastatas
Jolita	Genės Kacaitės Šakovienės pasas, išduotas 1921 m.
Diana	P. Burštein, 1920 metų vasario 17 dieną išrinktas į Akmenės bendruomenių tarybą
Jurgita G.-I.	Nejermanas, Nepriklausomybės kovų dalyvis iš Varnių
Eglė	Codekas Šlapoberskis – Kėdainių gaisrininkų vadas, Vyčio kryžiaus kavalierius, pasipriešinęs 1941 m. 08 28 žydų žudynėse Kėdainiuose
Marina	Šeimos istorija
Janina	Žydų ligoninė Telšiuose
Julius	Paminklas prie Vilnelės, M7JR+4RH Vilnius
Onutė	Žydų namas Inturkėje
Rita	Antkapis Kelmės rajono Šaukėnų miestelio kapinėse. Pasakojama, kad ten palaidotos trys žydaitės, kurios katalikų kunigo buvo slepiamos bažnyčioje, bet jas kažkas išdavė ir vokiečiai sušaudė. Kokios jų pavardės, kokia jų istorija?
Anželika	Raudoni mūrai (žydų prekybos namai) Molėtuose
Vijolė ir Edita M.	Icikas Lipšicas
Vilma	Alytaus žydų bendruomenės laiškas Antram Lietuvos žydų bendruomenės suvažiavimui dėl bendruomenės teisų sugrąžinimo
Rūta J.	Dorothy Bohm, Aryeh-Leon Scheinhaus arba Trudi Birger
Edita M. (Kėdainiai)	Moshe Leib Lilienblum
Monika	Veisiejų štetlas ir broliams Rudams priklausiusi kepykla
Arnoldas	Vilniaus Naujamiesčio mokyklos pastatas
Audrius	Moterų krepšinio pradininkė, žaidimo taisyklių moterims vadovėlio autorė Senda Valvrojenski Berenson Abbott
Rūta Ž.	T. Abelsonas, kuriam priklausė moderniausias krašto malūnas
Ina	Lietuvos žydų migracijos istorijos PAR