Parengė Rima Dirsytė
1918 m. vasario 16-osios aktas skelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos Valstybė. Toliau akte buvo rašoma: „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Tačiau 1918 m. pradžioje Lietuvą dar valdė vokiečiai, iki 1920 m. vyko nepriklausomybės kovos su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija, todėl Steigiamasis Seimas buvo sušauktas tik 1920 m.
Peržiūrėję Seimo narių sąrašą, randame tris pavardes asmenų, kurių archyvai saugomi Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Pirmiausia paminėsime vyriausiąją Steigiamojo Seimo narę ir pirmąją Seimo „spikerę“ Gabrielę Petkevičaitę-Bitę (1861–1943). Į Steigiamąjį Seimą ji buvo išrinkta V-ojoje (Panevėžio) rinkimų apygardoje, priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) frakcijai, tačiau Seime posėdžiavo neilgai – 1920 m. rugsėjo 15 d. mandato atsisakė. Priminsime, kad G. Petkevičaitė-Bitė buvo judėjimo už moterų teises pradininkė, iki gyvenimo pabaigos dalyvavusi moterų organizacijų veikloje. Ją taip pat žinome ir kaip rašytoją bei publicistę – ji parašė apysakų ir apsakymų, romaną „Ad astra“ (1933 m.), atsiminimų, paskelbė publicistikos ir kritikos straipsnių to meto spaudoje. Kaip tik ši jos veikla ir atsispindi archyvo dokumentuose – čia saugomi jos kelių straipsnių juodraščiai ar jų fragmentai, taip pat keletas laiškų. Archyvas (F41) labai nedidelis, vos 9 saugojimo vienetai, rankraščiai į biblioteką priimti, spėjama, apie 1947-1949 m. Sudėtingas laikmetis lėmė, kad G. Petkevičaitės-Bitės rankraštinis palikimas išblaškytas po įvairias Lietuvos kultūros paveldo saugyklas – jo yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekose, Maironio lietuvių literatūros bei Šiaulių „Aušros“ muziejuose. Dar reikėtų paminėti kituose Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugomą G. Petkevičaitės-Bitės susirašinėjimą su Agne Ambraziejūte–Steponaitiene (10 laiškų pastarosios rengiamo lietuvių moterų biografijų rinkinio rengimo reikalais), Žemaite, Felicija Bortkevičiene, Salomėja Nėrimi bei nemažai kitų asmenų dokumentų, kuriuose minima G. Petkevičaitė-Bitė, aptariama jos kūryba, darbas Panevėžio gimnazijoje, rūpinamasi materialine parama jai ir kt.
Nuotraukoje: Felicija Bortkevičienė, Kazys Grinius, Jonas Kriščiūnas, Jonas Staugaitis, Mykolas Sleževičius, Jonas Vileišis ir kt.
Kita Steigiamojo Seimo narė (iš viso į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos 8 moterys) ir artima G. Petkevičaitės-Bitės draugė bei rėmėja – Felicija Povickaitė–Bortkevičienė (1873–1945), išrinkta I-ojoje (Marijampolės) rinkimų apygardoje. Mandato ji atsisakė, tačiau 1921 m. sausį pradėjo darbą Seime vietoj mirusio J. Lukoševičiaus ir išbuvo iki kadencijos pabaigos. Visgi F. Bortkevičienė geriau žinoma kaip spaudos darbuotoja ir visuomenės veikėja. Buvo knygnešė, nuo jaunystės aktyviai dalyvavo lietuviškos spaudos leidyboje, Vilniaus lietuvių kultūriniame gyvenime, bendradarbiavo „Varpe“, dar prieš I-ąjį pasaulinį karą leido „Lietuvos ūkininko“ ir „Lietuvos žinių“ laikraščius, vėliau (1921–1932 m.) buvo AB „Varpas“ direktorė ir redaktorė, dalyvavo įvairių šalpos organizacijų veikloje.
Bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas nemažas F. Bortkevičienės archyvas (F68, 592 saug. vnt.), čia patekęs 1945 m. Tiesa, jis fragmentiškas (dalis F. Bortkevičienės rankraščių saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštyne bei Šiaulių „Aušros“ muziejuje). Didesnioji archyvo dalis – darbo „Varpo” akcinėje bendrovėje, veiklos „Žiburėlio“ draugijoje ir kiti visuomeninės veiklos dokumentai (1856-1945). Yra jos pačios, kaip ir dažname asmens archyve – giminių (vyro Jono Bortkevičiaus, tėvų, giminių Okuličių) asmens ir buities dokumentų, gausi korespondencija ir ypač įdomi ikonografija – pradedant pačios Felicijos Povickaitės mokslo laikų fotografijų albumais (jie iš XIX amžiaus) ir baigiant to meto visuomenės ir kultūros veikėjų, kultūrinių įvykių nuotraukomis. Tenka apgailestauti, kad nemažai nuotraukų neidentifikuotos, tad laukiame tyrėjų, kurie galėtų atpažinti jose nufotografuotus asmenis. Reikėtų paminėti F. Bortkevičienės dokumentus kituose fonduose: pirmiausia – jos susirašinėjimą įvairiais spaudos (gana gausi korespondencija su kooperatininku, liberalinės spaudos dalyviu, visuomenės veikėju Jurgiu Bukėnu (1890-1977) dėl spaudos platinimo Kupiškio apylinkėse), visuomeninės veiklos reikalais, išlikę nemažai grupinių nuotraukų, atsiminimų apie ją.
Trečiąjį Steigiamojo Seimo delegatą, išrinktą V-ojoje (Panevėžio) rinkimų apygardoje, „Lietuvos knygų karaliaus“ – knygnešio Jurgio Bielinio sūnų Kiprą Bielinį (1883–1965) galime vadinti profesionaliu politiku – jis buvo I, II bei III Seimų atstovas, aktyviai dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) veikloje, dirbo Kauno miesto taryboje, bendradarbiavo Lietuvos spaudoje. 1941 m. dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, buvo VLIK‘o finansų komisijos pirmininku. Karui baigiantis pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. išvyko į JAV, kur taip pat aktyviai dalyvavo išeivijos veikloje, rašė spaudoje.
1945 m. į biblioteką patekusio K. Bielinio asmens archyvo (F5, 251 saug. vien.) dokumentai pirmiausia atspindi jo veiklą Lietuvos socialdemokratų partijoje (apskritai tai gausi medžiaga Lietuvos socialdemokratų partijos 1893-1907 m. laikotarpio istorijai nušviesti), yra kelionės į JAV 1922-1923 m. LSDP reikalais dokumentų, vertinga 1919-1930 m. socialdemokratų frakcijos veiklą seimuose iliustruojanti medžiaga, išsaugoti dokumentai iš darbo Kauno miesto taryboje ir įvairiose bendrovėse bei sąjungose, gana gausi korespondencija, yra likę jo paties ir kitų asmenų atsiminimų apie 1905-1907 m. Rusijos revoliucijos atgarsius Lietuvoje, taip pat apie knygnešį Jurgį Bielinį, bermontininkų atsiminimų. Informatyvios nuotraukos (XIX a. pab. – 1942) – tai K. Bielinio, LSDP ir jos kuopų, suvažiavimų, kitų visuomeninių įvykių, knygnešių J. Bielinio, K. Ūdros ir A. Ūdraitės nuotraukos (jų virš 100).
Visa ši archyvinė medžiaga sutvarkyta ir nuolat sulaukia tyrėjų dėmesio.