Vienas įsimintiniausių tarpukario Lietuvos įvykių – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą. 1933 m. liepos 15 d. lėktuvu „Lituanica“ pakilę iš Niujorko, lakūnai perskrido Atlantą ir liepos 17 dieną žuvo Pščelniko miške, tuometinės Vokietijos Soldino apylinkėse (dabar – Lenkijos teritorija).
Pasaulinės aviacijos istorijoje šis skrydis minimas kaip vienas tiksliausių. Lakūnai iki katastrofos vietos per 37 val. 11 min. nuskrido 6411 km. Pasiektas antras rezultatas pasaulyje pagal skrydžio nuotolį ir ketvirtas pagal ore išbūtą laiką. Deja, savo tikslo – Kauno – jie nepasiekė… Kiekvienais metais liepos 17-ąją dieną minimos S. Dariaus ir S. Girėno žūties metinės. Šiemet – jau 85-osios.
Tarpukariu buvo ypač rūpinamasi S. Dariaus ir S. Girėno atminimo įamžinimu: tuoj po žūties Lietuvos vyriausybė juos paskelbė lietuvių tautos didvyriais, prezidentas Antanas Smetona po mirties abu apdovanojo V laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinais (tai buvo vienas iš aukščiausių valstybės apdovanojimų), įteiktos Šaulių žvaigždės ir skautų garbės ženklai. Iškilmingomis laidotuvėmis, kūnų balzamavimu rūpinosi bei apmokėjo Lietuvos vyriausybė; be to, lakūnų laidotuvių diena buvo paskelbta nedarbo diena. Tiesa, amžinojo poilsio vietą jie rado neiškart.
Lakūnų vardais pavadinta ne viena gatvė, įvairūs objektai, pastatytas ne vienas paminklas Lietuvoje ir JAV, 1937 m. parengta nuolatinė „Lituanicos“ ekspozicija Kauno Vytauto Didžiojo muziejuje, pasirodė ne vienas leidinys – albumai, atvirukai su lakūnų atributika, Lietuvos pašto valdyba išleido 6 pašto ženklus, gamintos masinio vartojimo prekės – saldainiai, ant kurių dėžučių buvo lakūnų atvaizdai, sąsiuviniai, kalendoriai, amžinosios plunksnos, laikrodžiai, medalionai, veidrodėliai ir kiti daiktai, rengiami skrydžio minėjimai, šventės, kuriami filmai…
Darius ir S. Girėnas bei jų skrydis įamžintas ir poezijoje – jau 1935 m. pasirodė Petro Jurgėlos knyga apie lakūnus (Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas, Čikaga, 1935), 1993 m. išleista Irenos Jacevičienės poezijos knyga (Sakalų giesmė, Vilnius, 1993), žinoma ir kitų autorių eilių.
Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje radome kelis eilėraščius, įkvėptus sukurti legendinio lietuvių lakūnų skrydžio. Poeto simbolisto Fausto Kiršos (1891–1964) archyve išlikęs pluoštelis 1930–1938 m. pieštuku rašytų eilėraščių, sudėtų į aplankėlį, pavadintą Tėvų pėdomis (galvota apie rinktinę ?). Tarp jų – netrukus po lakūnų tragiškos mirties, 1933 m. rugpjūčio 19 d., rašyto eilėraščio Darius–Girėnas juodraštis. Lapelio kitoje pusėje – 1934 m. sausio 19 d. datuotame laiškelyje Petrui Jurgėlai į JAV – autorius pasidalina mintimis apie „tautos didvyrius“ (P. Jurgėlos knygoje F. Kiršos eilėraščio nėra). Regis, eilėraštis nebuvo baigtas ir išspausdintas (F35–37, lap.2–2v). Beje, F. Kirša eiles skyrė ir Feliksui Vaitkui (1907–1956), 1935 m. rugsėjo 21-22 d. lėktuvu „Lituanica II“ pakartojusiam Dariaus ir Girėno skrydį per Atlanto vandenyną (F35–37, lap.3).
1933 m. spalio 28 d. laiške neįvardintam asmeniui rusų poetas simbolistas Konstantinas Balmontas (1867–1942) rašo, kad Darius ir Girėnas jį įkvėpė sukurti eilėraštį Имени Смьлыхъ. Toliau laiške jis praneša, kad eilėraštį išversti prašė Mykolą Vaitkų ir dar norėtų paprašyti Liudą Girą – esą „du vertimai – tai būtų žavu“ („Два перевода – это было бы изящно“) (F7–40, lap.2). Ir iš tiesų eilėraštis sulaukė bent dviejų vertėjų: Mykolo Vaitkaus vertimas Jų vardui buvo paskelbtas Lietuvos aide 1934 m. (1934–01–05, Nr.4, p.7), o
Jono Graičiūno vertimas Drąsuolių vardui liko rankraštyje, kuris saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (MLLM, 8603, R4 145) (Plačiau: Kristina Sakalavičiūtė. Konstantinas Balmontas ir Lietuva. Poezijos vertimų studijos. –Vilnius, 2011).
Dar vieno eilėraščio autorė – latvių ir lietuvių rašytoja Emilija Dzenytė–Prūsienė–Grietinia (Prūsas, Prūsa, Prūša;1878–1950). Jos eilėraštį Leetawa, neskumsk ! Dariusa un Girena peeminai 1933 m. liepos 23 d. numeryje išspausdino Rygoje 1921–1934 m. leistas laikraštis politikos, ekonomikos, meno ir mokslo reikalams Latvis. Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, diplomatas, vertėjas Juozas Urbšys (1896–1991) jį bandė versti į lietuvių kalbą – archyve likęs vertimo juodraštis (Neliūdėk, Lietuva ! Dariaus ir Girėno atminčiai) (F15–108). Spėjame, kad vertimas ir liko tik juodraštyje.
Besidomintiems taip pat siūlome susipažinti ir su kitais Stepono Dariaus ir Stasio Girėno rankraščių fondo (F151) dokumentais (pasiruošimo skrydžiui į Lietuvą, aukų rinkimų dokumentais, nuotraukomis ir kt.), saugomais Lietuvos nacionalinės bibliotekos Retų spaudinių ir rankraščių skyriuje.