„Papročių ir precedentų nenurodė“ : ginčai dėl tikybos Naujamiestyje

Sprendimas dėl vaikų, gimusių mišriose katalikų ir kalvinistų šeimose tikybos nustatymo. 1737 spalio 30

Upytės pavieto pastalininkis Kazimieras Straževičius 1737 spalio 30 dieną pasirašė teismo nutartį. Byla turbūt nebuvo ilga: visas tekstas į vieną puslapį tilpo.
Skundėsi jo mylista, Naujamiesčio klebonas Matas Banevičius: kaip čia gali būti, kad kataliko ir kalvinisto arba liuterono santuokoje gimę vaikai kalvinistais ar liuteronais krikštijami? Tėvai – katalikiško kraujo (kalvinistai klebonui tik „sekta“), tad ir vaikus tik katalikais auginti! Oponentai atsikirto: nuo seno toks paprotys, kad vaikų tikyba nustatoma taip: pusė vaikų pagal vyro, pusė – pagal motinos tikybą krikštijami.
Jei klebonas savo naudai pacitavo Bažnyčios teisių kanonus, tai oponentai galėjo tik papročiu remtis: papročiai dokumentuose retai užrašomi. Todėl teisėjas, p. Straževičius rūsčiai pasakė: „ir šiuo klausimu papročių ir precedentų nenurodė nei pasakė kokią teisę tam turį“. Kadangi – tęsė teisėjas – vienu atveju motina katalikė, kitų atveju – tėvų katalikiško kraujo būta, tad ir vaikai turį būti katalikais. Norintiems ginčytis – bauda pagrasinta.
Taip sudėtingus religinius klausimus vieno bajoriško kardo kirčiu pabandė spręsti Naujamiesčio teismas. Mes pasakytume – ne itin objektyviai, kitoje religijoje tik sektą matydami, dialogo nesiekdami.
O kokį sprendimą priimtumėte Kazimiero Straževičiaus vietoje Jūs?

Dokumentas saugomas Retų knygų ir rankraščių skyriaus Lietuvos evangelikų reformatų sinodo archyve ir yra prieinamas portale E-paveldas

Parengė Vytautas Smilgevičius