Spalio 27 d. minima garsiausio visų laikų Lietuvos valdovo, politiko – Vytauto Didžiojo – mirties diena

XV a. antrojoje pusėje lenkų kronikininkas Janas Dlugošas, perduodamas ne tik savo, bet ir amžininkų nuomonę, rašė apie Vytautą: „…joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmas savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų gausumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi“.
Kunigaikščio Vytauto asmenybė įkvėpė ne vieną menininką. Jis buvo ir šiandien pagrįstai laikomo pažangiausiu sovietmečio Lietuvos dailininko, neeilinio talento kūrėjo, drąsaus eksperimentatoriaus ir novatoriaus Vinco Kisarausko dėmesio objektu. Dailininko bičiuliai ir bendražygiai prisimena jį kaip žmogų, kuris visą gyvenimą laužė rėmus, normas. Kartais dažų jam būdavo negana – į paveikslus ėmė brautis po ranka pakliūdavę daiktai, skiautės, metalo detalės. Reikalavimų neatitinkanti ir visiškai anam laikmečiui nebūdinga stilistika glūdėjo pačioje Vinco Kisarausko prigimtyje.
Retų knygų ir rankraščių skyriaus dailininko dokumentų fonde (F137) saugomi unikalūs dailininko Vinco Kisarausko 1976 metais kurti Vytauto Didžiojo portreto eskizai.