Vertinga dovana Lietuvos nacionalinei bibliotekai

Š. m. rugsėjo 22 d. Šalčininkų rajono Gojaus kaimo gyventojas Aleksandras Fedotovas padovanojo Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai vertingą dovaną – rankraštinę knygą. Kruopščiai ją apžiūrėjus ir ištyrinėjus paaiškėjo, kad tai 1630 m. rugsėjo 24 d. Maskvos Spaudos rūmuose tuomet valdančio Rusijos caro Michailo Fiodorovičiaus Romanovo paliepimu ir pritariant jo tėvui, Maskvos ir visos Rusijos patriarchui Filaretui išspausdintos Pasninko triodės (Триодь постная) nuorašas. 1863 m., būdamas įkalintas Vilniaus gubernijos Trakų paviete, šią knygą perrašė sentikis Ilarionas Kuzminas, kilęs iš Vitebsko gubernijos Rėzeknės pavieto Lipuškių kaimo.

Tai 585 lapų foliantas, įrištas į tamsiai rudos spalvos įspaudais dekoruotą odą, kietviršiams panaudotos medinės lentelės. Tekstą puošia ranka spalvinti inicialai ir atsklandos. Knygoje išlikęs proveniencinis įrašas byloja apie tai, kad XIX a. antroje pusėje (apytiksliai tarp 1863 ir 1885 m.) ši knyga priklausė Daniliškių sentikių cerkvės šventikui Kirilui Maksimovičiui Kuznecovui. Tikėtina, ja buvo naudojamasi pamaldų metu.
Kaip žinia, sentikiai nepripažino patriarcho Nikono 1652 m. pradėtos Bažnyčios reformos, naujų apeigų ir naujai įvestų pataisymų liturginėse knygose. Jie pripažino tik senąsias tikėjimo knygas (išleistas iki 1652 m.) ir ikonas. Dėl to buvo pasmerkti, 1667 m. atskirti nuo Rusijos Stačiatikių Bažnyčios ir pavadinti atskalūnais. Iki 1909 m. sentikiai Rusijos imperijoje buvo persekiojami kaip valstybės ir Bažnyčios priešai. XVIII a., bėgdami nuo persekiojimų Rusijoje, jie apsigyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą.
Viena iš sentikių bendruomenių Lietuvoje ir seniausia Vilniaus krašte yra Daniliškių sentikių bendruomenė, susikūrusi dar XVIII amžiuje. 1822 m. dokumentuose minima, kad dvarininkų Riomerių žemėse prie Trakų gyvena sentikiai. Dar 1817 m. čia buvo pastatyta šv. Dvasios cerkvė (perstatyta 1926–1931 m.). Ji išliko iki šių dienų.
Panašiai kaip ir kitos mažumos (pvz.: totoriai, karaimai), sentikiai neturi savo Tėvynės. Jų Tėvynė yra Lietuva, o jų išlikusios liturginės knygos, kaip ir ši Lietuvos nacionalinei bibliotekai padovanota Pasninko triodė, yra svarbus reiškinys Lietuvos kultūros istorijoje.

Parengė Jadvyga Misiūnienė