Kiekviena knyga, kurią paimu į rankas, kalba. Kalba ne tik jos turinys, bet ir įvairūs ranka rašyti įrašai, aptinkami įprastose ir netikėtose vietose, etiketės, spausdintos ir priklijuotos prie viršelio arba knygos viduje, įvairiausi antspaudai, parodantys knygos priklausomybę vieniems ar kitiems maldos namams, ješivai, miestelio rabinui, bibliotekai, draugijai ar privačiam savininkui.
Šios palyginti nedidelio formato knygos hebrajų kalba, kurios pavadinimas Mesilat ješarim (Teisuolių kelias), autorius – rabinas Mozė Chaimas Lucato (1707 Paduja, Italija – 1747 Akas, Izraelis; akronimas RaMCHaL) – vienas iškiliausių kabalistų. Knyga spausdinta 1940 metais Kaune, G. Gutmano spaustuvėje.
Ch. Lucato šį kūrinį parašė būdamas 33 metų. Knyga ypač populiari ir aktuali žydų religiniame pasaulyje. Joje aprašomi konkretūs metodai, kaip siekti dievobaimingos išminties: atskleidžiamos ir nagrinėjamos žmogaus dvasinio augimo pakopos, kuriomis galima kilti keičiant ir ugdant tam tikras žmogaus prigimtines savybes. Kūrinio stilius išsiskiria poetiniu išraiškingumu, psichologiniu tikslumu ir kalbos taupumu. Pats Vilniaus Gaonas, pasižymėjęs lakoniškumu savo komentaruose, teigė, kad knygoje „nėra nė vieno nereikalingo žodžio“. Matyt todėl tituliniame lape cituojamas Vilniaus Gaono pasakymas : „Jeigu rabinas Mozė Chaimas Lucato būtų gyvas, eičiau pėsčiomis per šalis ir tyrus, kad išgirsčiau mokymą iš jo paties lūpų“.
Kartu su Mesilat Ješarim išleisti dar trys kūriniai, susieti tarpusavyje tos pačios, žmogaus savybių gerinimo, temos. Tai Igeret haRamban – Nachmanido laiškas (sūnui), Igeret haGRA – Vilniaus Gaono laiškas (šeimai), Igeret hamusar – Izraelio Salanterio lkreipimas į Izraelio tautą. Visus šiuos kūrinius jungia musar (iš hebr. – etika, moralė) mokymo principai. Pavyzdžiui, filosofas Nachmanidas laiške sūnui pabrėžia nuolankumo, kuklumo svarbą, parodo būdus kaip jų siekti ir nurodo šį laišką skaityti bent kartą per savaitę. Vilniaus Gaonas savo laiške namiškiams akcentuoja piktžodžiavimo ir apkalbų žalą žmogaus sielai, patardamas žmonai, dukroms ir sūnums vengti buvimo minioje, nes tai palanki terpė sklisti paskaloms: „Yra žmonių, kurie atgailaudami dėl padarytos nuodėmės, pasninkauja. Pageidautina susilaikyti ne nuo maisto, bet nuo pokalbių. Šis metodas padeda ir kūnui, ir sielai“.
Musaro plitimas Lietuvoje prasidėjo 1850 m., jis padaręs ilgalaikį poveikį bendruomenei, švietimo įstaigoms ir visuomenei. Jo pradininku laikomas minėtas Izraelis Salanteris (1810-1883), kuris atkreipė savo kartos ir palikuonių dėmesį į vienintelį esamą žmogaus ištaisymo kelią – dievobaimingumo siekimą, vedantį į tikrosios realybės suvokimą ir sutaurintą tarnystę Kūrėjui. Knygą Mesilat Ješarim jis pavertė musaro mokymo pagrindu, tokia ji ir liko iki šių dienų.
Musarnikas, studijuojantis ješivoje, 1935-38 m., Vilnius, iš Romano Višniako archyvo. Nuotrauka paimta iš čia
Daugelio Lietuvos ješivų studijų programos buvo paveiktos musaro idėjų, o Kelmės, Telšių ješivos ištisai jomis vadovavosi. Nuo 1930-ųjų pabaigos Telšių ješiva įgavo ryškų musarinį pobūdį.
Knygos antspaudas byloja, kad knyga priklausė Telšių ješivai, kurios pavadinimas Machzikei ec hachaim (iš hebr. Laikantys gyvybės medį). Gyvybės medis yra vienas Toros simbolių: „Tora yra gyvybės medis tiems, kurie jos laikosi“ (Pat 3:18).
Ranka rašytą įrašą greičiausiai paliko ješivabocheris (ješivos studentas). Tai kertinis Izraelio Salanterio teiginys: „Žmogus laisvas savo vaizduotėje ir apribotas suvokime. Vaizduotė – siautulinga upė, kurioje skęsta mūsų sąmoningas mąstymas. Vienintelis išsigelbėjimas – pakilti žmogui į sielos jautrumo ir dvasinės galios laivą“, rašo knygos autorius.
Prie įrašo nurodyta data – 1941 metų karo tragedijos išvakarės.
Parengė Ruta Bloshtein
Parašykite komentarą