Su didžiu malonumu pristatome blogo įrašą, nuolatinės mūsų Centro skaityklos lankytojos doc. dr. Jolantos Mickutės, kuri ilgai tyrinėjusi mūsų fonduose saugomą spaudą jidiš kalba, sutiko pasidalinti savo atrastais įdomiais faktais ir įžvalgomis.
Jolanta Mickutė – mokslininkė, dėstytoja, nevyriausybinės organizacijos „Pasaulio virtuvė“ ugdomosios veiklos vadovė.
fot. Joanna Wójcicka-Warda, POLIN
1930-ųjų gegužę, Vilner radio (Vilniaus radijas), jidiš dienraštis, įsikūręs senamiesčio Breite gas adresu (dabartinėje Didžiojoje gatvėje), tuomet oficialiai vadinamame Wilno mieste, Lenkijos Respublikoje, pradėjo leisti penktadienio skiltį pavadinimu ,,Man vaib un familije“ („Vyras, žmona ir šeima“).[i] Skiltis iškart įžiebė viešą diskusiją, paliesdama du opius, bet aktualius klausimus: abortą ir jo legalizavimą, santuoką ir jos neištikimą palydovą, svetimavimą. Progresyvus, tačiau ideologiškai neutralus, populiarus, tačiau taip pat remiantis jidiš kalbą ir kultūrą, šis vilniečių dienraštis palaikė aborto legalizavimą ir santuoką. Dienraščiui ir daugumai jo skaitytojų Lenkijoje toks derinys buvo savaime suprantamas. Šie du dalykai, jų nuomone, buvo suderinami.
XX amžiaus pradžioje šios problemos atsidūrė audros apie ,,šiuolaikinę šeimą“ centre. Aborto legalizavimo problema rūpėjo visiems Lenkijos visuomenės nariams, nesvarbu, ar jie būtų žydų ar krikščionių tikėjimo, iš darbininkų ar viduriniosios klasės. Pirmasis Vilniaus radijo skiltyje pasirodęs straipsnis aptarė ,,moterų pragarą“—legalaus aborto nebuvimą Lenkijoje ir jo žalingą poveikį toms moterims, kurios buvo fiziškai silpnos arba gyveno vargingai.[ii] Dienraštis rašė, kad šioms moterims tai iš tikrųjų neretai buvo gyvenimo ar mirties klausimas. Respublikos neturtingieji augino dideles šeimas, kurias vos galėjo išlaikyti, kai, prasidėjus pirmajam demokratinės valstybės dešimtmečiui, krito Lenkijos valiutos vertė, ėmė trūkti gyvenamojo būsto miestuose bei, įžengus į antrąjį dešimtmetį, prasidėjo pasaulinė ir šalies ekonominė krizė bei su ja susijusi masinė bedarbystė. Taigi neturtingieji mokėjo šundaktariams už abortus, o skurstančios moterys dažnai abortus pasidarydavo pačios. Ekonominis išgyvenimas dažnai reiškė, kad paleisti reprodukcinio gyvenimo kontrolės iš savo rankų nebuvo galima.
Bendrai kalbant, tokios šeimos nenaudojo patikimesnių, šiuolaikiškesnių kontracepcijos priemonių dėl religinių priežasčių, lėšų arba švietimo stokos. Tačiau jos taipogi negalėjo sau leisti turėti daugiau vaikų. Kad ir kokie nesaugūs bei baudžiami pagal įstatymą (nuo 5 iki 15 metų kalėjimo pagal 1929 m. Lenkijos baudžiamąjį kodeksą), nelegalūs abortai buvo vienintelis kelias išvengti nenorimo nėštumo ir jį lydinčių sveikatos problemų ar ekonominių sunkumų. Celibato laikymasis, katalikų kunigijos pasirinktas gyvenimo kelias, prieštaravo šeimos idealui. Savo ruožtu Lenkijos krikščionys ir žydai klerikai sutarė dėl biblinio priesako daugintis, tačiau tik susituokusiųjų atžvilgiu (netekėjusi moteris su vaiku buvo griežtai smerkiama abejų religinių grupių; nevedusio vyro su vaiku reiškinys neegzistavo).
,,Manau, kad šiandienos pastangos neturėti vaikų, dažnai dirbtinių priemonių pagalba, pražudys šeimos gyvenimo harmoniją,“ pareiškė Varšuvos ortodoksų rabinas Šloime-Dovid Kahane Vilniaus radijo žurnalistui. ,,Toks šeimos gyvenimas netenka didžiumos savo vertės ir šilumos.“[iii] Lenkų katalikų dvasininkija sutiko su šia nuomone. Schematiškai dėliojant, tekintinos moterys galiausiai tapdavo motinomis, o ,,puolusios“ – prostitutėmis arba meilužėmis. Trečiasis kelias toms, kurios buvo tekintinos, bet ,,neimamos“, vedė į nelytinį senmergės gyvenimą, į kurį visuomenė žiūrėjo su užuojauta ir nepritarimu. Be to, buvo dar viena niekinama grupė – netekėjusios moterys su nesantuokiniais vaikais. Spaudoje šią grupę aktyvistės už moterų teises dažnai aptardavo kaip ,,tarnaičių klausimą“. Trumpai drūtai, nesusituokęs žmogus nešė milžinišką visuomeninės stigmos naštą. Tokie atvejai dažnai ėjo koja kojon su ,,kraičio klausimu“, nes merginos iš skurstančių šeimų turėjo mažai šansų ištekėti, tad Lenkijos žydų bendruomenė bei rabinatas šią temą karštai aptardavo Vilniaus radijuje beveik kiekvienais metais. Pasirodo, kad ,,vedybų klausimas“, kitokia ,,moterų pragaro“ rūšis, knibždėte knibždėjo demonų.
Posakis ,,moterų pragaras“ buvo paimtas iš prieš vienus metus, 1929 metais parašytos ir skandalą sukėlusios knygos, kurios autorius Tadeusz Boy-Żeleński (Tadeuš Boj-Želenski) buvo garsus lenkų feministas, publicistas, rašytojas, vertėjas ir teatro kritikas. Pagal profesiją jis dirbo pediatru. Priešingai nei bažnytinė opozicija, t. y. katalikų bažnyčia, Boj-Želenski pabrėžė tai, kad aborto kriminalizavimas taps didele moterų problema, vedančia prie rimto rizikavimo sveikata, skurdo ir, žvelgiant iš teisinės pusės, teisių į savo kūną netekimo.[iv] ,,Turėti vaikų yra palaima…,“ – pareiškė Boj-Želenski interviu su Vilniaus radijo metu 1935 metais, ,,bet tokiais sunkiais laikais kaip mūsų – tik iki tam tikros ribos, pagal kiekvienos šeimos ekonomines galimybes“.[v] O vyrai nedaug ko šiuo atžvilgiu turėjo prarasti – jis tęsė savo knygoje Piekło kobiet (Moterų pragaras). Neturėjo daug ko prarasti ir Lenkijos visuomenės aukštesnieji sluoksniai. Savaime suprantama, griežtas aborto kriminalizavimas palietė juos kaip ir kitus gyventojus. Tačiau, kaip Vilniaus radijas rašė aptardamas Boj-Želenski knygą, turtingieji galėjo sau leisti pasirūpinti abortu kitame Europos krašte. Taigi jiems teisės į abortą Lenkijoje netekimas iš esmės nesudarė problemos. Abortai buvo įteisinti Sovietų Sąjungoje, o Estijoje juos buvo galima legaliai daryti iki trijų nėštumo mėnesių.
Boj-Želenski knyga Moterų pragaras buvo rašytojo atsakas į audringas diskusijas, įsiplieskusias po 1929 metais paskelbto naujo baudžiamojo kodekso projekto, kriminalizuojančio abortą tokiais būdais, kuriuos daugybė reformą palaikančių teisininkų, gydytojų bei inteligentijos atstovų laikė ,,kankinimu“, žvelgiant iš teisinės ir moralinės pusės.[vi] Nuo 1920 metų Kodifikacijos komitetas dirbo prie naujo jungtinio kodekso, išlaisvinto nuo imperinių liekanų, bet paaiškėjo, jog bus neįmanoma jo patvirtinti dėl projekte diegiamų progresyvių idėjų. Komitetas gavo grįžti prie kodekso po devynerių metų. Deja, visuomeninės bei teisinės realijos Lenkijoje, 1918 metais sukurtoje demokratijoje, liko tokios pat sudėtingos pasiekus 1930 metus, ir komitetui sunkiai sekėsi jas visas suderinti. Sulipdyta iš buvusių Rusijos, Prusijos ir Austrijos imperijų bei jų teisinių sistemų, Lenkijos Respublika turėjo dirbti remdamasi ne trimis, bet netgi penkiais skirtingais teisiniais kodeksais, sutelktais po vienos valstybės stogu: trimis kodeksais iš buvusių imperijų, ketvirtu iš Abiejų Tautų Respublikos ir penktu, paveldėtu iš Napoleono laikų. Visuomenės akyse tarpukario Lenkijos Respublikos teisinis labirintas buvo toks painus, kad, cituojant Vilniaus radijui lenkų krikščionio redaktoriaus duotą interviu, ,,šis vienas ir tas pats kraštas turi nuo 6 iki 10 įstatymų tam pačiam klausimui spręsti, kaip būna sprendžiant šeimos klausimus“.[vii] Visa tai, pridėjus vis ryškesnes vyriausybės ir bažnyčios reakcingas pozicijas, sudarė rimtas kliūtis kelyje į reformas.
*****
Antroji dienraščio istorija, pasirodžiusi toje pačioje skiltyje ,,Vyras, žmona ir šeima“, gvildeno klausimus apie santuoką ir svetimavimą. Istorija buvo apie tai, kaip visus ketverius santuokos metus Lenkijos žydas kaltino savo sutuoktinę dėl bevaikės santuokos tolei, kol ji galiausiai paslapčia nusprendė išsiaiškinti, kieno iš tikrųjų yra kaltė. Ji permiegojo su kitu vyru ir savo šokui ar džiaugsmui (ko dienraštis nepranešė) susivokė besilaukianti. Sužinojęs apie jos nėštumą, vyras taip stipriai įsiuto, kad ėmė grasinti išduosiantis get (skyrybų raštą), o svetimavimą pateiksiąs kaip skyrybų priežastį. Pasirodo, jis visą laiką žinojo negalintis turėti vaikų. Kitaip tariant, jis aiškiausiai suvokė, kad vaikas nėra jo.
Reportažo pabaigoje dienraštis paprašė savo skaitytojų pasidalinti nuomonėmis apie poros elgesį ir galimus susidariusios situacijos sprendimo būdus. Redaktoriai uždavė konkretų apklausos klausimą: ,,Kas kaltas – ji ar jis?“ Klausimas greit atvėrė visuomeninių, genderinių ir kartos problemų Pandoros skrynią, atskleidusią šalyje gilėjančius pasidalijimus dėl įsisiūbavusių modernizavimo procesų.[viii]
Tai yra svarbu – modernizacijos atnešti pokyčiai buvo nepalyginamo mastelio ir aktualumo. Jie supurtė šeimas nauja technika (geležinkeliu, garlaiviu, lėktuvu) ir naujomis garso bei vaizdo perteikimo priemonėmis (telegrafu, radiju, kinu). Šie pokyčiai paveikė visas šeimas, ne tik privilegijuotąsias. Modernizacija pagreitino komunikaciją ir sutrumpino atstumą; ji pavergė masių vaizuotę, perkeldamą ją ant ekrano ar įsiliedama į masines ideologijas. Atsirado nauji darbai, o senieji neteko savo vertės. Vyrai galėjo keliauti greitai ir toli, palikdami savo šeimas – ką jie darė, – su liūdesiu užsiminė rabinas Kahane iš Varšuvos. Su mobilumu išaugo mišrių santuokų skaičius.
Visi šie pokyčiai iškėlė daug naujų problemų, pvz., ,,gyvanašlės klausimą“ – situaciją, kai prie santuokos ,,pririštos“ našlės negalėjo išsiskirti, dingus jų vyrams. Be to, jaunos moterys ėmė vėliau tuoktis – tai vertė visuomenę svarstyti ,,senmergės klausimą“ kartu su ,,šiuolaikinės moters klausimu“. Jaunimas užsinorėjo tuoktis iš meilės, o tai bendrai vertė susimąstyti apie santuokus esmę. Ar šiuolaikinė santuoka turi būti sudaroma iš meilės, senamadiška – dėl giminės prątesimo, o neturinčios atitinkamo kraičio arba iš viso be jo turi susilaikyti nuo santuokos arba susitaikyti su savo menkais šansais? Viskas buvo persvarstoma bei perklausiama – taip prasidėjo ,,frages“, arba ,,klausimų“, manija.
Trumpai išdėstydamas skaitytojų atsakymus, dienraštis paskelbė: kai kurie skaitytojų atsakymai buvo ,,puikiai parašyti, bet pernelyg „laisvamaniški“ arba „raudoni“ savo turiniu.“ Todėl dienraštis neišpausdino libertarių ir labai komunistinių laiškų. Kiti laiškai, nors retoki, ,,savo konservatyvumu grįžo šimtmečiu atgal“, tad dienraštis nusprendė jų irgi neviešinti.[ix] Betgi kokias, bendrai imant, nuomones išsakė skaitytojai? Dienraščio redaktorius nustebino tai, kad vyrai palaikė neištikimą žmoną labiau nei skaitytojos moterys. Dauguma jų buvo jauni vyrai. Moterys, griežtai pasmerkusios ,,svetimautoją“, taip pat buvo jaunesnės. Apskritai skaitytojai priėjo išvados, kad susituokusi pora neturėtų vienas kitam meluoti ar ką slėpti, kadangi tai nėra normalu. Šeima išgyvena tik atvirumo dėka.
Bet atidžiau pasiklausykime skaitytojų balsų: Negi šeima kaip tokia išnyks visai, o gal ją keičia koks kitas visuomeninis vienetas? Kokius tradicinius dalykus reiktų išsaugoti šiuolaikinėje šeimoje? Ar ,,laikinos santuokos“ yra praktiškos ir etiškos, o gal jos paprasčiausiai yra naujoviška prostitucijos apraiška? Ar apmokamas seksas už santuokos ribų, t. y. prostitucija, yra problema ar atsakymas į gimdymų reguliavimą ir abortus, o gal ir tas, ir anas? Kaip reiktų suprasti naują, iš vieno tėvų susidarančios šeimos reiškinį? Ar santuoka turi būti sudaroma piršlybų pagrindu, kaip kad buvo tėvų laikais, ar iš meilės – pagal šių laikų dvasią?[x] Ar išsiskyręs asmuo turi gėdytis savo išsiskyrusiojo statuso? Ar įmanoma atsikratyti kraičių? Ir ką reikia galvoti apie ,,šiuolaikinės moters“ fenomeną? Ką tokia moteris turi omenyje, kalbėdama apie finansinę nepriklausomybę ir ,,seksualinę emancipaciją“? Ar ji gali būti ir ištikima žmona, ir gera motina? Kitaip tariant, ar ji tiesiog naujos rūšies prostitutė, ar iš viso naujos, dar nematytos moters tipas?
Kai kurie klausimai skambėjo juokingai, bet buvo ne mažiau svarbūs viešuose pasvarstymuose apie ,,šiuolaikinę moterį“ ir ,,šiuolaikinę šeimą“: ar sveika moterims nešioti trumpas sukneles? Ar sportininkė gali mūvėti kelnes viešumoje, neprarasdama savo moteriškumo? Ar moterys savo vyrams gali būti kartu ir draugėmis, ir žmonomis? Kodėl merginos taip dažnai vaikšto į pasimatymus? Ir žydų bendruomenės atveju: kodėl žydaitės eina į pasimatymus su krikščionimis? Tai kelia grėsmę žydiškumui, susirūpinę pareiškė dienraščio redaktoriai. Žmonės iš skirtingų gyvenimo sferų—ir, kas buvo netipiška jidiš leidiniui, Lenkijos krikščionys—sulaukė panašių klausimų iš Vilniaus radijo žurnalistų, kurie pradėjo prašyti jų interviu, įtraukdami krikščionis į laikraščio atliekamą viešą apklausą. Vieša apklausa buvo apie tai, kas nutiko vienam tvirčiausių Lenkijos visuomenės ramsčių, šeimos institucijai, ir ką reiktų toliau daryti. Iškilo visaapimantis bendras klausimas: ar šeima atsidūrė krizėje, ar ji paprasčiausiai vystosi toliau?[xi]
Lenkijos apklaustųjų žydų ir krikščionių nuomone, tai, kad ,,šiuolaikinė moteris“ buvo ženklinama kaip neatsakinga, nusistačiusi prieš tradicijas, prostitutiška, o ,,tradicinė moteris“ vaizduojama kaip padori, tinkanti į žmonas, religinga, puikiai įsiliejanti į bendrą valdžios sistemą, ėdė visuomenę kaip rūdis ir ją negrįžtamai dalijo. Tiesą sakant, daug apklaustųjų pareiškė susirūpinimą dėl susidariusios padėties darbininkų šeimose, kurias naujasis baudžiamasis kodeksas palies skaudžiausiai. Kai kurios apklaustosios moterys kalbėjo apie būtinybę moterims jungtis į bendrą frontą arba, kalbant nūdienos terminais, apie ,,vienybę lyties pagrindu“ (,,genderinę vienybę“), kuri peržengtų klasės, amžiaus ir religijos nubrėžtas ribas. Tai buvo neįprasta. Laikraščio pasirinktas kelias vedė iš už žydiškojo pasaulio galbūt todėl, kad redaktorių akyse šis pasaulis jau nebebuvo toks izoliuotas kaip kadaise. Yra kaip jidiš posakyje, ,,Vi es kristelt zich – azoj judelt zich oich“ – ,,Kas daroma krikščioniškame pasaulyje, taip pat daroma tarp žydų“, pareiškė Rochl Štein, Varšuvo savivaldybės narė, sijonistė ir Moterų asociacijos įkūrėja, Vilniaus radijui 1934 metais duoto interviu apie ,,šeimos klausimą“ metu.[xii]
*****
Puikiai suvokiu, kad straipsnyje aptarti žmonės gimė daugiau nei prieš šimtą metų Vilniaus mieste, jo apylinkėse ar teritorijose, dabar esančiose Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos sudėtyje. Kuo vis dar svarbios yra jų problemos, nuomonės ir emocinės reakcijos mums, gyvenantiems skaitmeniniame amžiuje?
Norėčiau pradėti primindama paprastą tiesą – mes nesame vien tik šiandienos produktai. Mūsų šeimos, visuomenės, gimtieji kraštai, kaimynai ir regionai per šimtmečius suformavo mus tokius, kokie esame šiandien. Lenkų filosofas Leszek Kolakowski (Lešek Kolakovski) tai iškalbingai paaiškino savo 1986 m. skaitytoje Džefersono paskaitoje: ,,Mes mokomės istorijos ne tam, kad žinotume, kaip elgtis arba kaip sėkmingai veikti, bet tam, kad žinotume, kas mes esame“.[xiii] Mūsų žmogiškoji egzistencija yra istoriškai apibrėžta, tad istorinė praeitis yra tikra ir aktyvi mūsų dvasinio gyvenimo dalis. Ši praeitis sudaro ,,niekada nedingstančius mūsų veiksmų ir mąstymo parametrus“. Ne mažiau svarbu yra tai, kad toks požiūris suteikia ,,žmonėms tęstinumo ir atsakomybės jausmus“.[xiv] Šiame straipsnyje gvildenti ,,klausimai“ tebėra su mumis; reakcijos stebėtinai stipriai nesiskiria nuo mūsų šiandienos reakcijų. Taigi istorinį tęstinumą aš matau. Ir kaip vilniečiai, gyvenę prieš mane, jaučiu pareigą kelti panašius klausimus apie šeimos instituciją Lietuvoje ir arčiausiai jos esančiuose kaimyniniuose kraštuose, ypač Lenkijoje.
Tekstą parengė doc. dr. Jolanta Mickutė
[i] Tarpukaryje Wilno (Vilnius) buvo Lenkijos Respublikos paribio miestas. Cariniame Vilna mieste, kaip Vilnius oficialiai buvo vadinamas rusiškuose šaltiniuose, žydai sudarė apie 41 procentą gyventojų, tarpukario Lenkijoje po Pirmojo pasaulinio karo – apie 29 procentus. Lietuviai sudarė apie 1-2 procentus; lenkai gyventojai – vilniečių daugumą.
[ii] Shav., „ Der kamf gegen beshtrofen ferbotene operatsiyes (aborten) (oyfn marginez Boy Zshelenskis bukh: Der gikhenem fun di paniyen,“ Vilner radio (1930 m. geg. 9 d.), 3.
[iii] Sh., „ Der krizis fun familiyen-leben: Vos zogt eyner fun khoshevste varshever rabonim ha-rov Shloyme Dovid Kahane,“ Vilner radio (1934 m. gruodžio 14 d.), 3.
[iv] Tadeusz Boy-Żeleński, Piekło kobiet (Warszawa, 1930 m.), 61. Knygoje pateikiama teisės profesoriaus ir praktikuojančio teisininko Michał Orzęcki (Michal Ožecki) nuomonė. Pokalbio su Boj-Želenski metu apie aborto legalizavimą, jis paklausė: ,,A prawo matki do swego ciała czy nie wchodzi tutaj w grę?“ („O ar neturime atsižvelgti į motinos teisę į savo kūną?“).
[v] V.Shav., „Der krizis fun familiyen-leben: ‘M’darf thun alts, kidey tsu fergringern un feraynfakhen dos familiyen-leben’—azoy zogt bekanter poylisher shriftshteler, mitglid fun der literatur-akademiye Boy-Zshelinski,“ Vilner radio, nr. 113 (1935 m. geg. 17 d.), 4.
[vi] Tadeusz Boy-Żeleński, Piekło kobiet (Warszawa, 1930 m.), 124.
[vii] V. Shav., „ Der krizis fun familiyen-leben: Tsi hersht a krizis in familiyen-leben? – Di fervaylungs-vakkhanaliye un ihre sibes. – Di tsulozenkayt oyfn seksuelen gebit. – Di eksperimenten, vos zenen durkhgefalen… – Di naye gezetsgebung un ihre gayst (geshprekh mit red. V. Stpitshinski)“, Vilner radio, nr. 196 (1935 m. rugpj. 23 d.), 4.
[viii] „Ver iz shuldig: zi, oder er? Di letste entfers oyf unzer ankete,“ Vilner radio, nr. 91 (1930 m. geg. 9 d.), 3.
[ix] „Nokhn mishpat fun di radio-lezer: Der sakhakl fun unzer ershter-ankete? “, Vilner radio, nr. 97 (1930 m. geg. 16 d.), 4.
[x] Apie Rytų Europos žydus, įsimylinčius iš meilės sudarytas santuokas, žr. Naomi Seidman, The Marriage Plot: Or, How Jews Fell in Love with Love, and with Literature (Stanford, 2016 m.).
[xi] Skiltis „Der krizis fun familiyen-leben“ ėjo 1934-1935 metais.
[xii] Shav., „Der krizis fun familiyen-leben: „Oykh di froyen zenen nisht venig shuldig!“—ruft-oys di bekante froyen-tuerin Rokhl Shteyn,“ Vilner radio, nr. 293 (1934 m. gruodžio 21 d.), 4.
[xiii] Leszek Kołakowski, „The Idolatry of Politics“, Modernity on Endless Trial (Chicago, 1990 m.), 158; kursyvas pridėtas.
[xiv] Kołakowski, „The Idolatry of Politics“, 157, 158.
Parašykite komentarą