Goda Volbikaitė
Art déco stilius yra tapęs vienu skiriamųjų tarpukario Kauno kultūros bruožų. Tačiau dažniausiai jis aptariamas vizualiųjų menų, ypač architektūros ir dizaino, srityse. O štai jo apraiškos literatūroje ar, juo labiau, jidiš literatūroje beveik netyrinėtos: bene vienintelė šios krypties studija yra Aurelijos Mykolaitytės monografija Gražiosios epochos stilistika: literatūriniai XX a. pradžios žaidimai (2010). Tiesa, joje labiau koncentruojamasi į art nouveau ir jugendo elementus lietuvių ir latvių proziniuose kūriniuose. Tačiau ar galėjo tarpukario Kaune besiplėtojanti žydų literatūra išvengti bendrųjų laikinosios sostinės kontekstų, vystytis atskirai nuo jų?
Šiame tekste norisi atkreipti dėmesį į vieną Sorės Aizen (1910—1981) eilėraštį, kuris, mūsų manymu, ypač charakteringai siejasi su artdekiška tarpukario Kauno pasaulėjauta.
Sorė Aizen kaip poetė pradėjo reikštis žydų literatūrinio sambūrio Mir alein (jid. Mes patys arba Mes vieni) aplinkoje. Jeigu tikėtume jos pačios atsiminimais, pirmasis viešas jos pasirodymas įvyko Kauno Rotušės salėje per sambūrio Mir alein vakarą, 1930-ųjų spalio 25 dieną.[i] Renginyje dalyvavo ne tik jaunieji laikinosios sostinės žydų literatai, bet ir poetai iš užsienio: į Jeruzalę emigravęs Jakovas Dovydas Kamzonas ir kylanti jidiš poezijos žvaigždė Icikas Mangeris, tuo metu kaip tik gyvenęs Varšuvoje. Be to, į vakarą buvo pakviesti lietuvių rašytojai trečiafrontininkai Jonas Šimkus, Petras Cvirka, Antanas Venclova, Bronys Raila ir „jauna lietuvių pradedančioji“ (gal Salomėja Nėris?), — juos vedėjas Natanas Grinblatas „pasveikino lietuviškai“[ii]. Dovydas Globusas tąkart lakoniškai pažymėjo, kad Aizen „meistriškai skaito savo eiles. Jos poezijoje vis labiau ryškėja erotinis elementas. Braižas dar formuojasi.“[iii] Poetės kūrinių galima rasti sambūrio almanachuose Mir aleyn (1930) ir Shlyakhn (jid. Keliai, 1932). O 1937 m., likus vos vieneriems metams iki Aizen išvykimo į Pietų Afriką, Kaune pasirodė jos rinktinė Meydl lider (jid. Mergelės dainos), kuriame ir publikuotas aukščiau pateiktas eilėraštis.
Sorės Aizen eilėraščių rinkinys „Meydl lider“, Kaunas, 1937. LNB Judaikos kolekcija
Jau rinkinio viršelyje atpažįstami Lietuvos art nouveau ir art déco stiliams būdingų moters ir gėlės motyvų[iv] atgarsiai. Tiesa, moters įvaizdis čia anaiptol nėra ryškiai modernistinis. Vietoje tokiame kontekste tikėtinų trumpų plaukų, rūkstančios cigaretės ar aliuzijų į vamp stilių, matome ilgakasę merginą, kuri labiau asocijuojasi su romantine ir net liaudies kūryba. Rinkinio pavadinimas sufleruoja, kad tai ir yra „a meidl“, mergelė, atkeliavusi iš žydų tautosakos (joje, kaip ir lietuvių folklore, dažnai vartojamos mažybinės formos). Ir vis dėlto, apibendrintas moters siluetas, iš šrifto ir juodų linijų formuojamų stačiakampių geometriškumas, minimalistinė estetika aiškiai byloja apie modernizmo įtakas.
Orientalizmo atgarsiai
Tarpukario interjeras. Iš privačios kolekcijos. Nuotrauka daryta A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje
Eilėraštyje skleidžiasi paslaptinga, jusliška, apie hedonistinį, bohemišką gyvenimo būdą liudijanti atmosfera. Prabangaus medžiagiškumo (bronza, tiulis, šilkas) ir tuo metu egzotiniais laikytų kraštų elementai („Gitanjali“ tomelis, papūga, baldakimas) primena tarpukario Kauno art déco stiliaus interjerus. Tokius, kokius šiandien dar, be kita ko, galima išvysti A. ir P. Galaunių ar L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialiniuose namuose-muziejuose. Kaip rašo to meto Lietuvos interjerus tyrinėjusi Lina Preišegalavičienė,
[v]isai Lietuvai būdingą domėjimąsi Rytais bei tolimais egzotiškais kraštais įrodo įvairūs straipsniai, kelionių dienoraščiai, publikuoti tarpukario spaudoje 1925—1930 metais. […] Rytų įtaka atsispindi ir gyventojų namų aplinkoje, kurioje gausu rytietiškų atributų — kilimų, indų, šviestuvų, knygų ir meno kūrinių. […]
Akivaizdų impulsą orientalizmui suteikė art déco mada naudoti pavienes Rytų, Egipto citatas, rytietiškas formas panaudoti tradiciniuose balduose kaip ir tautiniuose menuose.[v]
Barboros Didžiokienės paveikslas „Oriental“ (Kaunas, 1930). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcija
Regis, iš Barboros Didžiokienės paveikslo „Oriental“ (1930 m.) išskridusi papūga nutūpė ant pagalvėlės Aizen eilėraštyje. Čia tarsi atsidūrė ir tarpukario bohemos pamėgto „Lietuvos“ viešbučio rūkomojo kambario baldakimo formų draperijos.[vi] Art déco pasaulėjautą taip pat aiškiai atliepia eilėraščio koloritas — ryškių, kontrastingų spalvų deriniai: bronzinis stalelis ir mėlynas lempos gaubtas, oranžinė papūga ir juoda pagalvė, raudonas baldakimas ir baltas šilkas.
Icikas Mangeris ir žydų folkloras
Įdomu, kad kuriant artdekišką atmosferą Sorės Aizen eilėraštyje svarbų vaidmenį atlieka literatūra. Ne veltui Preišegalavičienė aukščiau cituotoje ištraukoje šalia kitų interjero detalių mini knygas. Pirmą eilėraščio eilutę Aizen kaip tik pradeda įvardydama du tuo metu labai populiarius poezijos rinkinius, gulinčius „ant bronzinio stalelio“: 1929 m. Bukarešte išleistas jidiš poeto Iciko Mangerio Shtern oyfn dakh (jid. Žvaigždės ant stogo) ir 1910 m. bengalų, o 1912 m. anglų kalba pasirodžiusias indų rašytojo Rabindranato Tagorės Gitandzhali (Aukojimo giesmės). Abu šie „tomeliai“ yra ne tik interjero elementai, bet ir reikšmingi intertekstai. Jie tarsi punktyru nužymi idėjinį lauką, kuriame randasi tarpukario Kaunui charakteringa pajauta, susišaukia su eilėraščio vizualika ir ją prasmingai papildo, dar daugiau — nulemia kai kurias šio poetinio teksto estetines ypatybes.
Sorės Aizen eilėraštyje ant tiulio užuolaidos besiskleidžianti baladė, be abejonės, yra „mangeriška“, t. y. Iciko Mangerio atgaivinta ir stilizuota, žydų liaudies baladė. Šis žinomas iš Rumunijos kilęs jidiš poetas išgarsėjo savo rinkiniu Shtern oyfn dakh, kurį ir mini Aizen. 24 jo poezijos knygos tekstai pavadinime įvardyti kaip „baladės“.
1930 m. Mangeris šio rinkinio pasirodymo proga viešėjo ir Kaune. Jis ne tik dalyvavo per minėtą Sorės Aizen debiutinį pasirodymą Rotušėje, bet ir skaitė dar tris pranešimus. Tarp jų — didelio dėmesio sulaukusią kalbą apie baladės žanrą kartu su savo baladžių recitacija, vykusiais žydų sveikatos draugijos OZE namų salėje, Poškos g. 1.[vii] Svarbiausia, anot Johaneso Vaisbarto, ką Mangeris išsakė per šiuos vakarus, yra tai, kad žydų liaudies poezijoje glūdi milžiniški motyvų klodai ir žydų menininkų pajėgos dar gali iš jų semti be galo. Esą, atgyvenęs požiūris yra, kad žydų inteligentai turi kažką duoti liaudžiai, atvirkščiai, — jie privalo iš jos imti, nes ši vargšė tauta pasirodo besanti nepaprastai turtinga.[viii]
Iciko Mangerio portretas iš jo poezijos rinkinio „Shtern oyfn dakh“, Bukareštas, 1929. Yiddish Book Center kolekcija
Savo nauju požiūriu į žydų folklorą ir originaliu poetiniu stiliumi, kuris, be kita ko, pasižymėjo modernia liaudies baladės stilizacija, I. Mangeris paliko neišdildomą įspūdį sambūrio Mir alein rašytojams. Kokį poveikį šis vizitas padarė Kauno jidiš literatūrai apskritai, dar reikėtų patyrinėti išsamiau, tačiau jo įtaka Sorės Aizen kūrybai — neabejotina. Poetės rinkinyje Meydl lider yra ne tik Mangeriui dedikuotas eilėraštis pavadinimu „Manger“(p. 51), bet ir nemažai kitų, kurie savaip transformuoja legendomis apipintą šio poeto asmenybę ir jo pamėgtą metaforiką. Tai leidžia kaunietišką Sorės Aizen rinktinę bent iš dalies laikyti poetiniu pokalbiu su Mangeriu: jos eilėraščiuose „Tra-la-la“ („Tra lia lia“, p. 58—60), „Bruder yeyshu“ („Brolis Jėzus“, p. 61), „Dos lid fun vagabund“ („Klajūno daina“, p. 63-64) ir kt. gausu aliuzijų į jo kūrybą.
Taigi per subtilią užuominą apie Mangerio poezijos rinktinę ir baladę į kuriamą artdekišką aplinką Sorė Aizen įpina sąsają su jidiš folkloru. O juk puikiai žinome, kad Kauno modernizmas ėjo vadinamojo tautinio stiliaus paieškų keliu, vietoje art déco būdingų egzotinių kraštų elementų citatų vis gausiau imdamas naudoti lokalias etnografines formas, taip ir neišvystydamas grynojo žanro. Tik šiuo atveju susiduriame ne su lietuvių, o su žydų kultūrine tradicija.
„Liaudiško dekoro“ sluoksnis eilėraštyje išgaunamas per menamus, literatūrinius, kalbinius elementus. Materialus bronzinio stalelio medžiagiškumas jungiasi su ant jo gulinčių knygų perteikiamais pasaulėvaizdžiais. Prabangiame tiulyje besiskleidžianti baladė — argi tai ne įsivaizduojamas užuolaidos „tautinis“ ornamentas? Naudodama tokią techniką, Sorė Aizen dar labiau priartėja prie Mangerio, kurio poezijoje, anot kritikų, atsiranda dviguba, faktinė ir iliuzinė, realybė: „[t]aigi jis nuolat kaip pagrindą paima realų vaizdinį, bet vos tik mes pajuntame žemę po kojomis, atveria mūsų akis į iliuzinius pasaulius.“[ix]
Tarpukario interjeras. Nuotrauka daryta A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje
Panašiai ir aptariamame eilėraštyje. Pirmame stulpelyje tiesiog vardijami fiziškai apčiuopiami kambaryje esantys daiktai. Tačiau nuo tos vietos, kurioje „langas vis dar atviras žvelgia į naktį“, beje, dominuojantį paros laiką tiek baladėse, tiek ir Mangerio poezijoje, įvyksta tarsi perėjimas į kitą sferą. Materiali tikrovė ima vis labiau persidengti su mitine vaizduote. Į eilėraščio vyksmą mėgina įsiterpti mįslingas baladiškas „trečias“, ar tai būtų asmuo, ar antgamtinė, o gal dieviška jėga: „kas ten išblyškęs“, „jis tiesia ranką“, „kažkas tikrai įeis”. Aišku tik, kad neapibrėžtumas skverbiasi iš už nustatytos ribos, t. y. iš „už raudono baldakimo“, iš už durų („beldžia“). Galbūt ši jėga ir išbarsto, sumaišo laiškus? Eilėraštyje daugėja paslapties, atsiranda tragiškos lemties užuominų. Iš pradžių gana spalvingas koloritas redukuojamas į trijų dramatiškai nuteikiančių spalvų derinį: nakties juodos, vyno ir baldakimo raudonos, šilko baltos. Tokioje scenografijoje paprastai vystomos likimiškos, egzistencinės temos. Ši akivaizdi liaudies baladės siužeto nuotrupa, eilėraštyje įgavusi pilnateisį būvį šalia realistinio kambario vaizdinio, išryškinama ir žanrui būdingomis kalbinėmis priemonėmis: diminutyvais („stalelis“, „pagalvėlė“), šabloniška pasakojimo pradžios formuluote („Kartą buvo“), pakartojimu („Kartą buvo, / kartą…), draminio dialogo užuomazga („Tavo laiškas ar ne tavo.“, „Prašom!“).
Rabindranato Tagorės įtaka
Sykiu savo ornamentiškumu, jusliškumu, meditatyvia nuotaika, estetizmu Sorės Aizen eilėraštis siejasi su kito jos poezijos guru kūryba. „Aš dar įsimylėjusi Rabindranat Tagorę / klajoju naktyje rugių lauke“ (jid. „Ich bin farlibt noch in Rabindranat-Tagorn / blondže um noch oifdernacht in felder-korn“, p. 5), rašo ji kitame to paties rinkinio tekste. 1913 m. R. Tagorei gavus Nobelio literatūros premiją, jo darbus imta entuziastingai skaityti Vakaruose, čia jis tapo Rytų išminties ir dvasingumo simboliu. Plačiai recipuotas jis ir Lietuvoje, iš jo mokėsi modernūs lietuvių rašytojai.[x] Tačiau apie Tagorės įtaką vietos žydų literatūrai žinoma mažiau. Ir nors Sorės Aizen eilėraštyje jo rinkinio pavadinimas užrašytas pabrėžtinai anglų kalba, taip signalizuojant kitakalbės, kitos literatūros kontekstą, šio autoriaus kūryba buvo puikiai prieinama ir jidiš kalba. Jau pirmajame ekspresionistinio pobūdžio literatūros sambūrio Vispe (jid. Sala) žurnale, išleistame 1921 m. Kaune, publikuojami poetės Rozos Gutman atlikti keleto Tagorės eilėraščių vertimai. 1929 m. garsi Vilniaus B. Kleckino leidykla jidiš kalba išleido jo knygą Natsyonalizm (jid. Nacionalizmas). 1933 m. Kaune pasirodė L. Kopelovičiaus Rabindranat Tagor. Lebn, shafn un gezelshaftlekhe idiologye (jid. Rabindranatas Tagorė. Gyvenimas, kūryba ir visuomeninė ideologija). Įdomu, kaip nuoroda į Gitanzhali tomelį Sorės Aizen eilėraštyje susišaukia su kitais vadinamųjų egzotinių kraštų elementais (papūga, baldakimas) ir sudaro „rytietišką“ dekoro liniją, o šioji persidengia su „savos“, žydų liaudies baladės fragmentais. Kartu jie sinergetiškai kuria paslaptingumo, pasakiškumo įspūdį.
L. Kopelovičiaus knyga „Rabindranatas Tagorė. Gyvenimas, kūryba ir visuomeninė ideologija, Kaunas, 1933, LNB kolekcija
„Konsumistinė pasaulėžiūra formavo lėkštą ir sentimentalią kultūrą, kuri geidė gyvos, apčiuopiamos ir konkrečios substancijos, tuo pat metu suvokdama tos substancijos laikinumą, jį apgailėdama, ilgėdamasi romantikos, paslapties, netikėtumo.“[xi], rašo Giedrė Jankevičiūtė apie art déco laikotarpį Lietuvoje. Būtent šis ilgesys fiksuojamas Sorės Aizen eilėraštyje. Kurdama artdekišką tarpukario Kauno atmosferą ji pradeda nuo labiausiai paplitusios daiktiškos jos išraiškos — gerą gyvenimą akivaizdžiai liudijančių interjero detalių. Tačiau sykiu akcentuoja, kad „langas vis dar atviras žvelgia į naktį“, taip palikdama erdvės ir paslapčiai, ir neapibrėžtumui, ir turtingiems tautosakos klodams, ir moderniai dievoieškai. Ji labai tiksliai užčiuopia tarpukario Kauno pasaulėjautos niuansus ir kartu juos pakylėja į visai kitą lygmenį. Jeigu art déco yra apie malonumą, tai Sorei Aizen jis neįsivaizduojamas be tagoriškojo „dvasinio malonumo“[xii], neapsiriboja vien materialia gerove ar paviršutiniška pramoga.
Vilniaus B. Kleckino leidyklos 1922 m. išleistas Rabindranato Tagorės „Nacionalizmas“, LNB kolekcija
Sorės Aizen eilėraštis „Žvaigždė ant stogo“ ir „Gitanjali“ tomelis…“ yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kokia atvira aplinkos impulsams ir sykiu įsipareigojusi savo kultūrinei tradicijai buvo tarpukario Kauno jidiš literatūra. Supindama žydų liaudies tradicijos, orientalizmo, art déco stiliaus interjero elementus į subtilų poetinį tekstą Sorė Aizen šiuo eilėraščiu visiškai įsirašo į tarpukario Kauno modernizmo lauką. Tai tik parodo, kad pastaruoju metu ypač dažnai aptariamas Kauno modernizmo fenomenas neapsiriboja tik miesto architektūra ir interjerais. Jis paliko įspaudą ir vietos, taip pat ir jidiš literatūroje, o ši savo ruožtu jį praturtino naujomis perspektyvomis.
[i] Ayzn, Sore: „Itsik Manger in Kovne (a bintl zikhroynes)“. In: Toplpunkt, friling 2001, p. 40.; Yidishe shtime, 1930 10 13, p. 1; Folksblat, 1930 10 17. Už nuorodą į šaltinius dėkoju Iciko Mangerio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojai Efrat Gal-Ed. Plg. taip pat: Gal-Ed, Efrat: Niemandssprache. Itzik Manger — ein europäischer Dichter. Berlin: Jüdischer Verlag im Suhrkamp, 2016, p. 252—253.
[ii] Globus, Dovid: „Vi lang nokh ‚Mir aleyn‘? — (tsu zeyer ovnt in rathoyz)“. In: Folksblat, 1930 10 29, p. 4.
[iii] Ten pat.
[iv] Jankevičiūtė, Giedrė: „Art deco Lietuvoje“. In: Art deco Lietuvoje. Parodos katalogas. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, 1998, p. 14—15.
[v] Preišegalavičienė, Lina: Lietuvos tarpukario interjerai 1918—1940. Kaunas: Vox altera, 2016, p. 26, 27.
[vi] Ten pat, 95 il., 76 p.
[vii] Khasman, R.: „Der poet fun opgedekte nervn. (Oyfn intimn ovnt fun Itsik Manger)“. Di yidishe shtime, 1930 10 23, p. 7.
[viii] Vaysbart, Y.: A antfleker fun bahaltene oytsres (tsu Itsik Mangers referat in „Oze“- zal). Folksblat, 1930 10 28, p. 5.
[ix] Horovits, Yitskhok: „Itsik Manger“. Di yidishe shtime, 1930 10 23, p. 4. (Perspausdinta iš Niujorko dienraščio Arbeter-shtime).
[x] Mykolaitytė, Aurelija: Gražiosios epochos stilistika: literatūriniai XX a. pradžios žaidimai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2010, p. 55, 159.
[xi] Jankevičiūtė, p. 18.
[xii] Paul, S. K.: „A Panoramic View of Rabindranath Tagore‘s Poems and His Poetic Sensibility“. In: S. K. Paul, Amar Nath Prasad (sud.): Recritiquing Rabindranath Tagore. New Delhi: Sarup & Sons, 2006, p. 2.
Parašykite komentarą