„Visi žmonės turėtų siekti aukščiausio tikslo: sukurti darnią žmoniją“ (ištrauka iš L. L. Zamenhofo, gydytojo, esperanto kalbos kūrėjo, kalbos, pasakytos Londono gildijos rūmuose, 1907 m.)
Lazar’ Markovitch Zamenhof (Ludovic Lazarus Zamenhof) gimė 1859 gruodžio 15 Bialystoke (Rusijos imperija; šiuo metu Lenkija) žydų šeimoje. Jo šeima priklausė taip vadinamiems litvakams. Augo daugiatautėje aplinkoje. Matė nesusikalbėjimą, neteisybę ir labai dėl to nerimavo. Rimtai atsidėjęs mokslams pademonstravo gabumus kalboms. Gydytojo profesijos mokėsi Maskvoje, vėliau studijavo Varšuvoje. Apie tą laiką ir savo įsitikinimus vėliau rašė: „Aš visada labai domėjausi savo žmonių socialiniu gyvenimu, būdamas jaunas, aš buvau ryžtingas politinis sionistas. Taip buvo daug metų prieš pasirodant Hercliui ir prieš idėjai žydiškos valstybės tampant populiariai tarp žydų. Anksčiau nei 1881 metais, kai aš buvau studentas Maskvos universitete, aš subūriau 15 mano bendrakursių studentų į susitikimą ir pasiūliau savo jau apgalvotą planą. Pagal mano planą, mes rastume žydų koloniją kokioje nors mažai apgyvendintoje Žemės vietoje. Ši kolonija reprezentuotu pradžią ir taptu centru nepriklausomos žydų valstybės. Man pavyko įtikinti bendrakursius studentus ir mes įkūrėme kažką, kas, mano nuomone, buvo pirmoji žydiška politinė organizacija Rusijoje.“ L. L. Zamenhofas mokėjo lenkų, rusų ir jidiš, taip pat sklandžiai kalbėjo vokiškai. Vėliau jis mokėsi prancūzų, lotynų, graikų, hebrajų bei anglų kalbų, taip pat domėjosi italų, ispanų bei lietuvių kalbomis. Visas šias žinias L. L. Zamenhofas panaudojo kurdamas esperanto kalbos gramatiką ir žodyną. Kai tai įvyko, Varšuvoje, 1878, gruodžio 16 laiške dėdei Josifui jaunasis L. L. Zamenhofas rašė: „Brangus dėde Josifai, lingvo universale išvydo šį pasaulį. Tai atsitiko vakar, švenčiant mano 19-tąjį gimtadienį… Jaučiuosi taip, lyg būčiau pirmąkart sąmoningai gimęs.“
L. L. Zamenhofas pirmąją savo knygą išleido prisidengęs slapyvardžiu – Daktaras Esperanto (Daktaras Turintis Viltį). 1887 m. liepos 26 d. Varšuvoje, Chaimo Kelterio spaustuvėje buvo išleista knyga „Tarptautinė kalba. Įžanga ir pilnas vadovėlis“ („Internacia lingvo. Antaŭparolo kaj plena lernolibro“). Leidinį sudarė keliasdešimt puslapių, neskaitant sulankstomo lapo, kuriame buvo trumpas rusų-esperanto žodynėlis. Aptaręs tarptautinės kalbos mokėjimo privalumus, L. L. Zamenhofas krypsta prie daug jausmingesnės temos – tarptautinio susipriešinimo, kuris žeidė jį visą gyvenimą. L. L. Zamenhofas pabrėžė, kad negalėdami susikalbėti žmonės nesupranta vienas kito ir jis laiko vienas kitą svetimu. Įžangos dalis užbaigiama kuklia pastaba, kad autorius kalbai sukurti paaukojo gražiausius savo metus ir tikisi skaitytojų kantrybės iki galo knygą perskaityti. L. L. Zamenhofas ragina skaitytojus suprasti, kad gramatikos paprastumas, trumpumas yra didelių pastangų rezultatas. L. L. Zamenhofo altruistinis nusiteikimas matosi iš žodžių, įrašytų kitoje titulinio lapo pusėje: „Tarptautinė kalba yra visų tautų žmonių nuosavybė ir autorius atsisako bet kokių asmeninių teisių į ją“. Taip L. L. Zamenhofas atsisakė asmeninės šlovės. Jis iš tikrųjų buvo nuoširdus, kuklus. Pompastika, su kuria jis susidurs ateityje, visuomet trikdė jo silpną kūną ir jautrią sielą.
Ludovikas ir jo bedražygė žmona Klara, kurios tėvas parėmė knygos leidybą, išsiuntinėjo pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį į knygynus, redakcijas, įžymiems žmonės. Netrukus pradėjo plaukti atsiliepimai. Ne vienas laiškas neliko neatsakytas. Užsakomų knygų vis daugėjo. L. L. Zamenhofas išvertė knygą į lenkų, vokiečių kalbas, pasirodė prancūziškas vertimas. 1889 m. išleistas vertimas į anglų kalbą.
Augant susidomėjimui esperanto kalba, natūraliai kilo susidomėjimas ir autoriumi. L. L. Zamenhofas tam nepritarė. Jis ragino kalbėti apie reikalo naudingumą, reikšmę ir būtinumą jį plėtoti, o ne apie autoriaus atskleidimą. Bet jis neslėpė ir savo etniškumo: „Aš esu žydas ir visi mano idealai, jų gimimas, branda, tvirtybė, visa istorija mano nuolatinių vidinių ir išorinių konfliktų – viskas yra neatsiejamai susiję su mano žydiškumu. Aš niekada neslėpiau fakto, kad esu žydas, kiekvienas Esperanto kalbos žinovas žino mano etniškumą. Aš didžiuojuosi galėdamas vadinti save vienu iš šių senovės žmonių, kurie tiek daug iškentėjo ir taip sunkiai kovojo, kurių vienintelė misija istorijoje susideda, mano nuomone, iš žmonių vienijimo… “.
1887 m. Amerikos filologų draugija tyrinėjo tarptautinės kalbos galimybes. L. L. Zamenhofas nusiuntė savo pirmosios knygos egzempliorių ir jo projektu buvo susidomėta. Sutikęs priimti kai kuriuos pasiūlytus pakeitimus L. L. Zamenhofas pabrėžė ir vylėsi, kad dabar tarptautinės kalbos ateitis yra ne vieno jo rankose ir ragino visus nuoširdžiai prisidėti plėtojant esperanto kalbą.
Daugumai palankiai sutikus naująją kalbą L. L. Zamenhofas tikėjo: daugelis problemų išsispręs, pasaulis bendrai dirbs ir taps tolerantiškesnis, spartės technikos pažanga ir etinė branda.
1888 m. L. L. Zamenhofas Esperanto pseudonimu išleido antrąją savo knygą – „Dua Libro de la Lingvo Internacia“. Įžangoje džiaugiamasi susidomėjimu esperanto kalba, bendražmogiška veikla. Pabaigoje nuskamba šūkis: „Tegyvuoja žmonija, tegyvuoja tautų draugystė per amžius.“
Esperanto kalbos populiarinimo veikla kenkė daktaro L. L. Zamenhofo profesinei karjerai, mažai kas norėjo pasitikėti daktaru keistuoliu. Knygų leidyba turėjo įveikti cenzūros įstaigų pasipriešinimą, o svajonė leisti laikraštį naująja kalba taip pat kėlė keblumų. Taip pat ir finansinių. Vėliau jis rašė: „Esperanto greitai prarijo didžiąją dalį mano žmonos pinigų; likusi dalis buvo išleista būtinoms reikmėms, pajamos iš mano medicinos praktikos buvo labai mažos. 1889 metų pabaigoje mes likom be paskutinės kapeikos.“
Tačiau L. L. Zamenhofas atkakliai skleidė savo mintį. Svarstydamas esperantininkų judėjimo narystės klausimus L. L. Zamenhofas išskyrė šiuos dalykus:
- Žmogus turi gebėti laisvai mąstyti, analizuoti idėjas, nejausti neapykantos kitataučiams;
- Netapti vergu pastangų visus suvienodinti ir paversti avių banda varoma tironų;
- Būti nusiteikus dirbti dėl tikslo, koks jis nepasiekiamas ir beviltiškas bebūtų;
- Toks pasiryžėlis privalo sugebėti gyventi aukštesniais idealais ir fantazijos siekiais ir išsiveržti iš pilkos kasdienybės.
Užgimusi idėja dėl esperantininkų organizacijos įkūrimo iš pradžių sunkiai skynėsi kelią. Tam reikėjo palaikančių žmonių. Artimiausiais L. L. Zamenhofo bendražygiais tapo žmona Klara, broliai Feliksas, Leonas ir ypač Aleksandras. L. L. Zamenhofo pagalbininkais buvo įvairių profesijų atstovai: žurnalistas Leopoldas Blumenthalis, inžinierius Antonis Grabowskis, gydytojas Kazimierzas Beinas, žurnalistas Jozefas Wasniewskis, statistikos specialistas Adamas Zakrzewskis, žurnalistas, bibliotekininkas Aleksanderas Brzostowskis. Atsirado ir mecenatų (vokietis Wilhelmas Heinrichas Trompeteris), kurie finansavo L. L. Zamenhofo darbų leidybą, tuo labai palengvindami esperanto kalbos populiarinimą.
1894 m. esperantininkų judėjimui paramą pareiškė garsus lingvistas Friedrichas Maxas Mülleris, 1889 – Levas Tolstojus. Beje, apie L. Tolstojaus prielankumą rašė ir Lietuvoje leidžiami esperantiški žurnalai. Entuziastingi esperantininkai leido laikraštį Švedijoje (Upsaloje). Pats L. L. Zamenhofas daug dirbo versdamas į esperanto kalbą. 1894 m. pasirodė jo verstas „Hamletas“, laikomas vienu geriausiu „Hamleto“ vertimu. Ilgainiui esperantininkų judėjimas plėtėsi, atsirado klubai: D. Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje. Esperanto įgavo savo simbolį: penkiakampę žalią žvaigždę. Žalia spalva reiškė Viltį, penki kampai – kontinentus.
L. L. Zamenhofas savo mintis apibendrino straipsnyje „Tarptautinės kalbos idėjos esmė ir ateitis“. Jis pabrėžė, kad visos idėjos, vaidinančios svarbų vaidmenį žmonijos istorijoje iš pradžių sutinkamos su nepasitikėjimu ir priešiškumu. „ Bet praeina kažkiek laiko ir pasirodo, kad po ilgų kovų ir kančių „naivūs fantazuotojai“ pasiekia savo tikslą… Jau įgyvendinta ir įvertinta nauja idėja žmonėms atrodo tokia paprasta ir suprantama, kad jie nebeišmano, kaip galėjo tūkstantmečius be šito gyventi.“
Ne vienas esperanto judėjimo dalyvis neabejojo šios kalbos tinkamumu susirašinėjimui, vertimams ir įvairių žanrų literatūros kūriniams, bet retai naudojo kaip šnekamąją kalbą. 1904 m. pradėta rutuliuoti idėją sukviesti esperantininkus į Kongresą. L. L. Zamenhofas ryžtingai pasisakė prieš savo asmens iškėlimą. Be kitų priežasčių (sveikata, nepripratimas viešai kalbėti) jis pabrėžė, kad „reikalas suklestės tik tuo atveju, jei bus absoliučiai beasmenis.“ Prasidėjus Rusijos-Japonijos karui, L. L. Zamenhofas buvo pašauktas į karinę tarnybą kaip gydytojas, bet draugų rūpesčiu dėl sveikatos atleistas.
1905 m. rugpjūčio 5 Prancūzijoje, Pajūrio Bulonėje įvyko pirmasis esperantininkų kongresas. Visi laukė L. L. Zamenhofo kalbos. L. L. Zamenhofui kalbėjo: „Pirmą kartą žmonijos istorijoje, mes, piliečiai iš įvairiausių tautų, stovime šalia ne kaip nepažįstami, ne kaip varžovai, bet kaip broliai, kurie supranta vienas kitą neversdami vieni kitų kalbėti savo kalbomis, neįtarinėjame vieni kitų, nes neišprusimas mus išskirstė, bet mylime vieni kitus ir spaudžiame vieni kitiems ranką, ne veidmainiškai, bet nuoširdžiai, kaip žmogus žmogui. Tegu nelieka abejonių šios dienos svarba, Pajūrio Bulonėje mes esame liudininkai susitikimo ne prancūzų su anglais, ne rusų su lenkais, bet žmonių su žmonėmis.“
1906 m. rugsėjį įvyko antrasis esperantininkų kongresas Šveicarijoje, Ženevoje. Revoliucija Rusijos imperijoje, nacionaliniai konfliktai, klasių kova žadino dar didesnį norą kaip nors sušvelninti tautinius nesutarimus keliančią atmosferą.
Trečiasis kongresas įvyko Kembridže, 1907 m. jame dalyvavo dvigubai daugiau delegatų (1317) nei pirmajame. Didžiojoje Britanijoje Esperantininkų sąjunga jau buvo stipri, jai vadovavo sumanūs vadovai, buvo leidžiami leidiniai. L. L. Zamenhofas kongrese kalbėjo: “Mes trokštame sukurti neutralų pagrindą, kuriuo remdamiesi įvairių tautų žmonės galėtų taikiai ir broliškai tarpusavy bendrauti, neprimesdami vieni kitiems savo tautinių skirtybių.“ Esperantininkų vedlys nepraleido progos paneigti kalbas, kad esperantininkas nemyli savo krašto: „Tu stovi man akyse, mano brangi Lietuva, mano nelaiminga Tėvyne, kurios niekada negalėsiu pamiršti, nors palikau Tave dar vaikas būdamas. Tu, kurią dažnai regiu sapnuose, tu, kurios joks pasaulio kraštas mano širdžiai tavęs neatstos, tu paliudyk, kas tave labiau, karščiau ir nuoširdžiau myli…“
Deja, tuo laikotarpiu L. L. Zamenhofui buvo ir nemalonių pergyvenimų: bendražygių išdavystė Prancūzijoje, alternatyvios tarptautinės ido kalbos sukūrimas (faktiškai esperanto perdirbimas), esperantininkų judėjimo narių skilimas.
Nepaisant to 1908 m. įkuriama Pasaulinė esperantininkų sąjunga. Tais metais ketvirtasis pasaulinis kongresas įvyko Dresdene, Vokietijoje. Dalyvavo beveik pusantro tūkstančio delegatų. L. L. Zamenhofui buvo organizuotas pompastiškas pagerbimas, tokio entuziazmo L. L. Zamenhofas nesitikėjo. Esperanto kūrėjo kalbos visi laukė pagarbioje tyloje. Dauguma, turbūt, laukė griežto esperanto priešininkų pasmerkimo. Tačiau kalba buvo pradėta paprastai, tik vėliau trumpai paminėti išpuoliai, laimei, nesugebėję sutrikdyti esperantininkų judėjimo. Ne žodžio apie konkrečius asmenis. Ne žodžio apie šmeižtus. Tik diskretiška užuomina apie išdavystę.
Tai buvo laikas, kai palaikomas šeimos, L. L. Zamenhofas jau galėjo atsipūsti nuo išgyvenimo klausimų sprendimo ir nebereikėjo slėpti savo kalbos autorystės. 1-2 dienas per savaitę L. L. Zamenhofas konsultuodavo pacientus nemokamai.
Penktasis pasaulinis esperantininkų kongresas įvyko Ispanijoje, Barselonoje, 1909 m. Prieš rugsėjį įvykusį renginį šalyje buvo kilę neramumai (kataloniečių maištas prieš kolonialinį karą Šiaurės Afrikoje). L. L. Zamenhofo kalba kongrese buvo labai trumpa, nekelianti įtampos mieste, kur žmonės visai neseniai kovojo tarpusavyje dėl tautinių, religinių ir politinių nesutarimų. L. L. Zamenhofas pabrėžė, kad tik aplinkybių verčiamas prisiima esperantininkų judėjimo simbolio vaidmenį, bet verčiau stovėtų tarp visų, o ne prieš visus. Nepaisant to, jo atvykimas į šalį buvo dėmesingai sutiktas, buvo organizuota daugybė pagerbimų, Ispanijos karalius apdovanojo jį Izabelės Kastilietės ordinu.
1907–1908 m. lenkų bei švedų esperantininkai pradėjo leisti savo leidinius. 1908 m. esperanto kalbos imta mokyti Egipte. Pasirodė laikraštis Filipinuose. Esperanto vadovėliai išleisti kroatų, serbų, slovėnų kalbomis. Naujos esperantininkų grupės steigėsi Jeruzalėje, Maderoje, Pietų Afrikoje. Be pasaulinių buvo organizuojami ir nacionaliniai kongresai. 1909 m. toks įvyko Rumunijoje. 1910 m. Rusijos esperantininkų kongrese dalyvavo ir L. L. Zamenhofas. Iki 1909 m. pabaigos pasaulyje buvo išleista 1330 esperantiškų knygų.
1909 m. sausį L. L. Zamenhofas parašė 3 straipsnius apie galimybę visame pasaulyje tarp žydų vartoti supaprastintą ir reformuotą jidiš kalbą. Straipsnis išspausdintas Vilniuje leistame laikraštyje „Leben und Visnshaft”. L. L. Zamenhofo parengta „Jidiš gramatika“ saugoma Jeruzalės Hebrajų universiteto rankraštine. Tuo metu, nepaisydamas savo užimtumo, L. L. Zamenhofas buvo jau pradėjęs versti ir Senąjį Testamentą.
Šeštasis tarptautinis esperantininkų kongresas įvyko 1910 m. Vašingtone. L. L. Zamenhofas su žmona Klara vyko į Ameriką. Dalyvių skaičiumi jis buvo kuklesnis (357), bet vis tiek buvo sėkmingas. JAV įkvėpė L. L. Zamenhofą. Jo sveikinimo žodžiai buvo šie: „Laisvoji šalie, ateities šalie, aš sveikinu tave. Šalie, apie kurią kenčiančios ir neteisėtai persekiojamos masės svajojo ir svajos, aš sveikinu tave. Žmogiškumo Karalyste, priklausanti, ne tam ar tiems žmonėms ar bažnyčiai, bet visiems jūsų doriems vaikams, aš lenkiuosi prieš jus.“ Vystydamas savo veiklą L. L. Zamenhofas niekada neapleido šeimos reikalų ir viešėdamas Amerikoje pasinaudojo proga susitikti su 20 metų nematytais giminaičiais.
Tuo laiku L. L. Zamenhofo išsakė nuomone, kad visos rasės yra šiek tiek susimaišiusios ir tikras „rasinis grynumas“ neegzistuoja. Geriausia priemonė panaikinti tarprasinę neapykantą – vienos kalbos ir religijos pripažinimas. Tuo pačiu jis suprato, kad tai praktiškai neįmanoma: „Svarbiausia išvengti savo kalbos, papročių primetimo. Kai tai išnyks, išnyks ir tautų nesantaika.“
1911 m. liepą buvo planuojamas kongresas Londone, bet jis ten neįvyko. 1911 m. rugpjūčio 18 įvyksta septintasis pasaulinis esperantininkų kongresas Antverpene, Belgijoje. Dalyvavo rekordinis skaičius dalyvių – 1733. Belgijos užsienio reikalų ministras pakvietė reziduojančių šalių vyriausybes į kongresą, renginiuose dalyvavo būrys garsių Belgijos žmonių. L. L. Zamenhofo kalba buvo trumpa. Be įprastinių pagyrimų, L. L. Zamenhofas aptarė organizacinius klausimus. Vienas reikšmingiausių kongreso akcentų – žurnalisto, istoriko Edmondo Privato paskaita apie esperantišką literatūrą.
1912 m. pasaulinio, aštuntojo kongreso vieta – Krokuva. 946 dalyviai iš 28 šalių dalyvavo renginiuose. L. L. Zamenhofui šis kongresas buvo reikšmingas ir tuo, kad pagaliau jis išsivadavo iš vadovo posto. Jo asmens kultas vargino jį, jo manymu, tai kenkė ir visam esperantiškam judėjimui. 1912 m. rugpjūčio 12 senajame Krokuvos teatre L. L. Zamenhofas perskaitė paskutinį savo pranešimą. Jis pasveikino esperantininkus, apžvelgė kalbos pažangą, pagerbė mirusius garsius esperantininkus. Po to, paskelbė apie savo pasitraukimą iš vadovavimo. Tai, jo nuomone, būtina esperanto judėjimo demokratiškam vystymuisi. Svarbu kartu siekti, kad esperanto kalba (idėja) būtų gerbiama ir būtų ja pasitikima. Šūkis „Viltis, atkaklumas, ištvermė“ vis dar aktualus, teigė jis. L. L. Zamenhofui baigus kalbėti salėje ilgai griaudėjo plojimai. Deja, nepaisant šio altruistiško poelgio susilaukta netgi kaltinimų manipuliacijomis, siekiant visiškos valdžios. L. L. Zamenhofas kantriai ignoravo ir šį šmeižtą. Jubiliejinis kongresas jam Krokuvoje buvo sunkus. Sužinojęs, kad vietinio kongreso komitetas planuoja ji pagerbti Krokuvoje, jis pasakė jiems to nedaryti.
Nusišalinęs nuo vadovavimo L. L. Zamenhofas atsidėjo savo profesijai ir vertimams. Paskutiniai karo metais L. L. Zamenhofas baigė versti Senąjį testamentą. 1912 m. išėjo L. L. Zamenhofo „Atsakymai apie kalbą“, kuriuose išryškėjo autoriaus tolerantiškumas, nuosaikumas ir loginis mąstymas. 1914 m. pasirodė Biblijos vertimai.
1913 m. devintajame kongrese Berne, Šveicarijoje dalyvavo 1015 delegatų. Dalyvaudamas L. L. Zamenhofas stengėsi išvengti dėmesio ir savo asmens garbinimo.
1914 m. Paryžiuje turėjęs įvykti kongresas atšauktas dėl karo. Prasidėjus suirutei L. L. Zamenhofo sveikata dar labiau suprastėjo. Nepaisant to, jis dirbo, rašė straipsnius, ragino įteisinti lygiateisiškumą tarp tautų. 1915 m. jis pateikė pasiūlymą įkurti „Jungtines Europos Valstijas“, panaikinti priespaudą prieš mažumas, siekti taikos. Toks pasiūlymas tuo laiku atrodė kaip nerealus ir netgi naivus.
1914 m. L. L. Zamenhofas buvo gavęs kvietimą ir į steigiamąjį Tarptautinės žydų esperantininkų sąjungos suvažiavimą Paryžiuje, bet atsisakė būti tapatinamas su kokia nors etnine grupe. Jis pareiškė: „Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad nacionalizmas atspindi ne ką kitą, kaip didžiausią žmonijos bėdą, ir kad kiekvienas žmogus turėtų trokšti sukurti harmoniją tarp žmonių rasių, tarp kurių sienos turėtų būti tik geografinės, o ne rasinės ar religinės. Tiesa, kad nacionalizmas, kas yra natūrali savigynos reakcija, yra daug labiau atleidžiamas užguitiems žmonės, negu jų engėjams. Nepaisant to, jei nacionalizmas galingiesiems yra gėdingas, tai silpniems jis yra neišmintingumo ženklas, ir tie, ir tie sukelia ir palaiko vienas kitą bei reprezentuoja žiaurų ciklą kančios, nuo kurios žmonija niekada nepabėgs, nebent mes visi paaukosime savo susireikšminimą ir pasistengsime, kad galėtume stovėti ant visiškai nešališkos (neutralios) žemės.“
L. L. Zamenhofas, net prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kuris jį labai sujaudino, sukėlė daug skausmo ir gyvenimo permainų, nesiliovė tikėti, kad po karo esperanto kalba vėl atgis, o kartu ir su ja siejami idealai ir moralės principai. L. L. Zamenhofas nesulaukė taikos, palaužtas ligų mirė 1917 m. balandžio 14, Varšuvoje.
Keleta savaičių prieš mirtį, L. L. Zamenhofas pradėjo rašyti savo paskutinę esė apie Dievą ir amžiną gyvenimą, apie tai, ką jis laikė labai svarbiais dalykais. Tai darė, nors ir suvokė, kad ši jo staigi religinio tikėjimo išraiška taps kritikos objektu. Deja, po įžangos, nėra nieko išskyrus vieną paragrafą, kuriame apibūdinamas jo religinio tikėjimo praradimas ankstyvoje vaikystėje. Šis paragrafas yra viskas, kas liko iš planuoto straipsnio. Tai tik mažas popieriaus lapas, kuriame supažindinama su turiniu ir parašyti du sakiniai: „ Aš pradėjau jausti, kad tikriausiai mirtis nėra išnykimas, bet tai stebuklas, ir kad gamtoje egzistuoja kažkokie įstatymai, kurie mus nuves tikslo link. [….]“ ir „visi tikriausiai turi bent miglotą tikėjimą, kitaip jų gyvenimas neturėtų didesnės prasmės, nei gyvulio.“
Hitlerio atėjimas į valdžią Vokietijoje padarė triuškinantį poveikį esperanto judėjimui. 1933 m. esperanto buvo visapusiškai gyvuojanti kalba, bet esperanto turinys buvo visiškai priešingas nacizmui. 1936 esperanto kalba ir esperantininkų organizacijos buvo uždraustos Vokietijoje, o po to ir visose kitose šalyse, kuras naciai vėliau okupavo. Hitleris ypatingai nemėgo esperanto – ne tik kaip humanizmo, taikos ir švietimo idėjų nešėjos, bet ir kaip „žydų kalbos“.
Oficialus esperantininkų judėjimas visada stengėsi būti neutralus politikos ir religijos požiūriu. Šiuo metu pasaulyje egzistuoja įvairios esperantininkų organizacijos, turinčios skirtingus religinius, politinius ar socialinius-moralinius tikslus ir jos nėra neutralios.
Esperanto Lietuvoje
1892 m. įsteigtas Vilniaus esperantininkų klubas. Jis tapo pirmąja esperantininkų organizacija Lietuvoje ir šešioliktąja organizacija pasaulyje. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas buvo vienas iš pirmųjų L. L. Zamenhofo šalininkų Lietuvoje. Po susitikimo su esperanto kūrėju, prelatas labai vertino L. L. Zamenhofo pareigingumą, atidumą. Jie ilgą laiką susirašinėjo, jų santykiai buvo ne kaip meistro ir mokinio, o kaip draugų. 1930 m. A. Dambrauskas-Jakštas parašė knygą apie L. L. Zamenhofą ir pavadino ją „Svajotojas“. Prelatas aprašo esperanto kalbos panaudojimo galimybes bei daug dėmesio skiria L. L. Zamenhofo biografijai. Pabrėžiama, kad Veisiejuose (1885-1887) gyvendamas pas seserį L. L. Zamenhofas įgyja pirmuosius darbo su pacientais įgūdžius ir galutinai užbaigia esperanto kalbos kūrimą… 1887 m. pasirodo esperanto kalbai skirta knyga, 1890 m. ji išėjo ir lietuvių kalba (spausdinta Tilžėje, Johanneso Schoenkės spaustuvėje). Skyriuje apie L. L. Zamenhofo svajones A. Dambrauskas-Jakštas nupasakoja L. L. Zamenhofo siekį, kad bendra neutrali kalba gali žmones dvasiškai suartinti, sujungti ir pašalinti tautų neapykantą, panaikinti karus ir padaryti visą žmoniją laimingą. Neutralių humanistinių principų idėją L. L. Zamenhofas vystė kurdamas neutralią religiją, homaranizmą, turėjusių tapti tiltu tarp religijų. Tai – „tyrojo žmogiškumo ir absoliutinės taisyklės siekimas“. Dambrauskas įžvelgia L. L. Zamenhofo svajonės nežemiškumą. Jo teigimu, esperanto yra tik kalba ir ji gali ir suartinti, ir sukiršinti. Vidaus karai vyksta tarp puikiai ta pačia kalba kalbančių žmonių ir jie nesiliauja. Čia būtina gera valia bei moralinės jėgos. Kalbų ir religijų įvairovė ne priežastis, o pretekstas nesantaikai. A. Dambrauskas-Jakštas pabrėžia, kad L. L. Zamenhofo siekis yra ne iš blogos valios, bet iš nuoširdžios žmonių meilės bei kilnaus idealizmo: „Zamenhofas buvo vienos idėjos žmogus. Tai idėjai jis pašventė visą savo gyvenimą, tai buvo jo veiklos kryptis.“
Esperantiška spauda Lietuvoje (iki 1940 m.)
Knygos
1890 m. A. Dambrauskas-Jakštas išverčia ir išleidžiama lietuviškai „Lingva Internacia”.
1909 m. išėjo knygelė, skirta esperanto kalbos idėjai populiarinti – „Pagalbinė tarptautiškoji kalba“, kurią iš lenkų kalbos išvertė Kazimieras Šeškevičius. Tai nedidelė knygelė, vos 29 puslapių, skirta ne mokytis šios kalbos bet pristatyti tarptautinės kalbos idėją.
Vadovėlis skirtas mokytis esperanto kalbą išėjo 1912 m. Tai S. Tijūnaičio – „Tarptautinė kalba esperanto: vadovėlis lietuviams“. Redagavo ir prakalbą pridėjo A. Dambrauskas-Jakštas.
1910 m. buvo įsteigta Kauno esperantininkų draugija, o 1918 m. – Lietuvos esperantininkų sąjunga (uždaryta 1940, atkurta 1988). Tarpukario Lietuvoje, kai knygų leidyba buvo ypatingai suaktyvėjusi, buvo išleista nemažai leidinių susipažinimui ir mokymuisi esperanto kalbos. Tai rodo apie tam tikrą paklausą ir esperanto plitimą Lietuvoje. Nuo tada esperanto skirtos knygos buvo leidžiamos gana aktyviai. Buvo išleista nemažai esperanto kalbos mokymuisi skirtų vadovėlių, kurie skirti mokytis savarankiškai. Pirmiausiai pateikiama abėcėlė, paaiškinta tarimas ir skaitymas. Išdėstoma gramatika, yra parengti pratimai žinioms patikrinti. Esperanto kalbos vadovėliuose tai dažniausiai tekstai. Visuose šiuose vadovėliuose galima atrasti daug panašumų, bet kiekvienas jų turi ir kažką išskirtinio.
1918 m. metais išėjo „Vadovėlis esperanto kalbos“, kurį sudarė Kazimieras Vidikauskas, išleista JAV.
1919 m. „Tarptautinės kalbos esperanto kalbamokslis ir žodynas“ (1919) sudarytas Juozo Mačernio. Jame pateikta tik gramatika be jokių paaiškinimų ir trumpas žodynėlis.
Vėliau išleistas vadovėlis „Esperanto per 10 pamokų“ (1925), kurį išvertė Pranas Šulaitis. Pamoką sudaro gramatikos paaiškinimai su pavyzdžiais, trumpas žodynėlis ir kelių eilučių tekstukai vertimui pasitreniruoti.
A. Klimas išleido vadovėlį, „Esperanto kalbos vadovėlis“ (1928). Vadovėlyje išsamiai paaiškinta gramatika, kiekvienoje temoje trumpas tekstas esperanto kalba ir šalia jo pateikti lietuviški vertimai. Dalį vadovėlio sudaro tik esperantiški tekstai su žodynėliu.
„Esperanto kalbos raktas“ (1929) – mažytė, kišeninė knygelė, 11 cm aukščio, 34 puslapių. Pateikta tik gramatika, be paaiškinimų ir žodynėlis.
„Korespondencinės esperanto pamokos“ (1932) – pirmasis iš vadovėlių yra su iliustracijomis. Pamokos suskirstytos pagal temas, kad pavyktų susikalėti buitinėmis temomis.
B. Giedra sudarė „Pilną esperanto-lietuvių kalbos žodyną“ (1936). Pateikta abėcėlė, trumpas skaitymo ir tarimo paaiškinimas. Tai pirmas pilnas žodynas.
A. Prapuolenis sudarė „Esperanto kalbos vadovėlį“ (1936). Vadovėlyje pateikta gramatika, tekstai esperanto kalba ir lietuviški vertimai. Jis išsiskiria tuo, kad jame yra pateikti, frazių ir sakinių rinkinukai, kurie praverstų, rašant laišką, sveikinant įvairioms progoms ar reiškiant užuojautą. Gale pateikiamas vientisas žodynėlis.
To paties autoriaus išleista ir „Pasaulinės kalbos klausimas ir esperanto“ (1936). Leidinyje nagrinėjama tarptautinės kalbos reikšmę, esperanto kalba vadinama pagalbine kalba, akcentuojama tai, kad ši kalba nesiekia atstoti gimtąsias kalbas, kad ji turi tik padėti susikalbėti skirtingų tautų žmonėms.
Po metų išleista J. Lazausko knygelė „Tarptautinė kalba“ (1937). Joje aprašoma esperanto kalbos kūrimosi principai, pateikiami faktai kaip ši kalba įsitvirtina kitose Europos valstybėse, kokias organizacijos yra įsteigtos, kokius leidinius leidžia, kiek žmonių šia kalbą vartoja ir pan.
1938 m. J. Lazauskas sudarė „Tarptautinės esperanto kalbos vadovėlį su žodynėliu“. Vadovėlyje pirmiausia pateikiami tekstai esperanto kalba, pagal tuos tekstus paaiškinta gramatika ir pateikti lietuviški vertimai.
Tais pačiais metais išėjo J. Audronio vadovėlis „Tarptautinė esperanto kalba“.
1940 m. B. Giedros vadovėlis atrodo kaip lankstinukas, pateikiama tik gramatika.
Visi vadovėliai išleisti tarpukarinėje Lietuvoje ir knygelės nagrinėjančios tarptautinės kalbos idėją, akcentuoja, kad esperanto kalbą gali mokytis kiekvienas, nesvarbu gebėjimai ir polinkis kalboms, nes ji yra neįtikėtinai lengva.
Periodiniai leidiniai
Žurnalas „Lietuvos žvaigždė = Litova Stelo“ ėjo 10 metų, su pertraukomis (1914; 1922-1926; 1935-1940). Atnaujintas 1991, nustojo eiti 2010. 1914, Nr. 1 pasirodė Liepojoje, tekstas spausdintas tik lietuviškai, skirtas vien esperanto kalbos propagavimui. Nuo 1922 m. žurnalas ėjo Kaune, jį leido Lietuvos esperantininkų sąjunga, vėliau – Lietuvos esperantininkų draugija. 1922, Nr. 1 – kuklus leidinėlis, dar be viršelio.
„Litova Stelo“ tekstas 1922–1926; 1938–1940 leistas tik esperantiškai; 1935–1936 – lietuviškai ir esperantiškai; 1937 – lietuviškai ir esperantiškai (išleista atskirai, tekstai nesutampa). Atsakomasis redaktorius Vladas Butkevičius (vėliau Vladas Butkus) (1897-1963) buvo mokytojas, vienas iš esperantininkų judėjimo vadovų. Faktiškuoju redaktorius Balys Giedra (1897-1953) – teisininkas, ekonomistas. 1941 m. ištremtas, žuvo Kansko lageryje, Sibire. 1922-1926 m. redaktoriumi buvo prelatas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas (1860-1938), aktyvus esperanto kalbos propaguotojas, Esperantininkų sąjungos įkūrėjas (1918). 1922 m. pirmajame numeryje skelbiamas išverstas į esperanto Lietuvos himnas.
Nuo 1937 m. trejus metus redaktoriumi buvo Petras Lapienė (1904-1943) – mokytojas, tautosakininkas, vertėjas į esperanto kalbą. Pasvalio krašto muziejaus archyve saugoma Kauno jaunųjų esperantininkų būrelio nuotrauka, kurioje yra ir Petras Lapienė. 1937 m. ketvirtajame numeryje paskelbtas straipsnis, skirtas daktaro L. L. Zamenhofo gyvenimui. Publikuojama namo, kuriame esperanto kūrėjas gyveno Veisiejuose, nuotrauka.
Žurnalas „Litova esperanto–Revuo“ ėjo 1929–[1932]. Pirmas numeris išleistas Griškabūdyje, vėlesni numeriai ėjo Kaune. Tekstas spausdinamas lietuviškai, esperantiškai, o paskutinius dvejus metus – tik esperanto kalba. 1930 metų jungtinio 6/8 numerio viršelyje – straipsnis „Žodis visiems“. Esperanto kalba rekomenduojama kaip antroji kalba šalia gimtosios ir įvardijama kaip kiekvieno inteligento kalba.
1931 m. informaciniame numeryje propaguojama esperanto kalba, aprašomas jos paplitimas ir naudingumas. Publikuojama ir tarptautinės esperanto kalbos autoriaus dr. Liudviko Lazario Zamenhofo nuotrauka.
Tame pačiame numeryje be argumentų, kad esperanto kalba yra labai lengvai išmokstama, logiška, gyva, praktiška, labai skambi ir graži, taip pat pabrėžiama, kad daug žymių žmonių yra palankiai atsiliepę apie ją. Tai rašytojai Levas Tolstojus, Džekas Londonas, Rabindranatas Tagorė, popiežius Pijus X, Ispanijos karalius Alfonsas XIII.
Tiems, kurių neįtikina minėti autoritetai 1930 m. jungtinio 4/5 numerio viršelyje buvo išspausdintas Čekoslovakijos filmų žvaigždės Anny Ondrakovos, pradėjusios mokytis esperanto kalbos, atvaizdas, matyt, tikintis, kad grožis taip pat gali būti argumentas.
1931 numeryje 1/3 publikuojama esperantininkų grupės Radviliškyje nuotrauka.
Ir neatsitiktinai. 1932 pasirodo ilgai rengtas Šiaurės Lietuvos esperanto entuziastų periodinis leidinys „Šiaurės žvaigždė = Norda Stelo“. Žurnalo „Šiaurės žvaigždė = Norda Stelo“ pirmo numerio paantraštė – mėnesinis esperanto propagandos organas. Oficialus redaktorius ir leidėjas buvo Juozas Šatas, faktiškasis redaktorius Andrius Barkauskas. Leidinys pasirodė 1000 egzempliorų tiražu.
Įžanginiame straipsnyje redakcinė komisija džiaugiasi, kad pagaliau išsipildė viltys turėti esperanto propagandos laikraštį Šiaurės Lietuvoje. Esperanto kalba įvardinama kaip naudinga, graži ir lengvai išmokstama. Netgi užsibrėžiamas tikslas, kad „kiekvienoje Lietuvos lūšnelėje būtų esperantininkas-ė“.
Juozas Lazauskas, esperanto kalbos vadovėlių autorius, kviesdamas jaunimą su esperanto kalba išeiti į tarptautinę areną, akcentuoja, kad dar tik 45 metai, kai genialaus tėvynainio dr. L.L. Zamenhofo sukurta esperanto kalba skinasi kelią į visą pasaulį.
Žurnale skelbiami Andriaus Barkausko prisiminimai, esperanto propagandos reikalais keliavusio ir aplankiusio Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją, Norvegiją, Daniją, Vokietiją, Belgiją, Prancūziją, Čekoslovakiją, Vengriją, Rumuniją ir kitas Europos valstybes. Ir tai nenuostabu, garsus keliautojas, mokslininkas Antanas Poška, naudodamasis esperanto žiniomis bei kelionėje sutiktų esperantininkų pagalba, nukeliavo net į Egiptą ir Indiją.
Pirmajame „Šiaurės žvaigždės“ numeryje dar ne daug esperantiško teksto, bet tai ir suprantama, nes, matyt, dar nebuvo daug skaitančių esperantiškai Šiaurės Lietuvos regione.
Nuo esperanto kalbos pasirodymo praėjo daugiau nei amžius ir ji tebegyvuoja.
Pats svarbiausias kūrybinės Ludviko Lazario Zamenhofo minties vaisius neabejotinai yra esperanto kalba. Kiti jo darbai – tai gausybė vertimų, įvairios gramatikos knygos, vadovėliai ir žodynai, kongresų kalbos ir kiti vieši pasisakymai, daugybė straipsnių įvairiuose esperantiškuose laikraščiuose, įvairūs traktatai ir stulbinantis kiekis laiškų. Iš laiškų ir kitų dokumentų akivaizdžiai matomi L. L. Zamenhofo humanistiniai, pacifistiniai, internacionaliniai, tautų brolybės ir tarpusavio supratimo siekiai. L. L. Zamenhofo tarptautinė kalba buvo ne tik įvairiomis kalbomis kalbančių ir bendrų, tegul ir laikinų, interesų turinčių žmonių bendravimo įrankis. Visų pirma ji buvo prielaida bei priemonė siekti taikesnės, teisingesnės, vieningesnės, labiau klestinčios ir laimingesnės žmonijos idealo, žinoma, kiek tai pajėgia daryti žmogaus prigimtis.
L. L. Zamenhofas ryžtingai atmetė kaltinimą utopinių idėjų puoselėjimu.
Ir šiomis dienomis esperanto įkvepia žmones, kurie save laiko ne tik nariais kažkokios etinės grupės ar religijos, bet ir nariais žmonių rasės, nariais žmonių brolijos, kurie tiki vienybe būdami skirtingi.
Tegyvuoja esperanto – Vivu esperanton!
Straipsnį parengė Informacijos mokslų departamento vyriausioji bibliografė
Danguolė Narkevičienė
Literatūra:
Boulton, M. Zamenhofas – esperanto autorius. Kaunas, 2004
Korzhenkov, V. Zamenhof .The Life, Works, and Ideas. of the Author of Esperanto.Abridged by the author from Homarano: La vivo, verkoj kaj ideoj de d-ro L.L. Zamenhof. Kaliningrad ; Kaunas, 2009
Lamberti, V. Vienas balsas visam pasauliui: Leizeris Zamenhofas, esperanto kūrėjas. Vilnius, 2002
Šilas, V. Zamenhofas istorinėje Lietuvoje. Vilnius, 2017
Parašykite komentarą