Permąstyti centrą – periferiją: Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenės tarpukariu

Julijana Leganovič

XX a. pirmojoje pusėje įvykiai Lietuvoje klostėsi dinamiškai. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbia apie nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje. Tačiau dėl nestabilios politinės padėties, dar 1919 m. sausio 2 d. Lietuvos vyriausybė pasitraukė iš Vilniaus į Kauną, kuris de facto tapo laikinąja sostine. Vienas ryškiausių ir kartu sudėtingiausių Lietuvos istorijos siužetų tarpukariu – 1920 m. spalio 9 d. Suvalkų sutarties sulaužymas karinėmis priemonėmis ir generolo Lucjano Želigovskio, tariamai ,,sukilusio” prieš Lenkijos Respublikos vadovo Jusefo Pilsudskio elgesį, Vilniaus ir Vilniaus krašto užėmimas. Greitai palei bendrą Lietuvos ir Lenkijos sieną nusidriekia spygliuotų vielų tvora. Įvykus geopolitiniams pokyčiams, susiklosto situacija, kuomet Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenės atsiduria skirtingose valstybėse, veikiamos skirtingų politinių ir socialinių kontekstų. Geopolitiniai pokyčiai tiesiogiai įtakojo Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenių gyvenimo raidą, savimonę, vadinamuosius ,,mentalinius žemėlapius“.

Vilniaus prijungimo prie Lenkijos metu šios žydų bendruomenės turėjo skirtingas startines pozicijas. Nors Vilnius ilgą laiką, nuo 1795 iki 1918 m., priklausė Rusijos imperijai, vietos žydų savimonėje jau seniai buvo įsitvirtinęs kaip tradicinės kultūros ir politikos centras. Tačiau po Vilniaus prijungimo prie Lenkijos 1920 m., Vilniaus žydai atsiduria Lenkijos užribyje, atsieti nuo litvakų gyvenamo regiono ir sudėtyje valstybės, turinčios tokias įtakingas žydų bendruomenes, kaip Varšuvos, Krokuvos ar Lodzės. Suprantamas ir didesnis mokslininkų dėmesys šių bendruomenių istorijai, kurie dažniausiai žydiškojo ,,metropolio” statusą skiria Varšuvai. Čia telkėsi didžiausia Europos žydų bendruomenė, iškiliausi jidiš rašytojai ir jidiš teatro trupės, Varšuva buvo žymiai pranašesnė ir ekonominiu atžvilgiu. Profesorius Samuelis Kassowas, kalbėdamas apie Vilniaus unikalumą, pastebėjo, jog kontrastas su Varšuva tapo aspektu, leidusiu išryškinti būtent Vilniaus privalumus. Varšuvos laikraštyje ,,Literarishe Bleter“ (liet. k. ,,Literatūriniai puslapiai“) 1926 m. publikuotame straipsnyje rašytojas Israelis Jošua Zingeris (1893-1944) gimęs Lenkijoje, Bilgoraj miestelyje, aršiai gynė Vilniaus privalumus, lygindamas jį su Varšuva. Zingeris rašė, kad tiek Vilnių, tiek Varšuvą šimtmetį valdė rusai. Bet žydiškasis Vilnius sugebėjo pasiimti geriausius rusų kultūros bruožus: idealizmą ir pasiryžimą dirbti dėl bendruomenės. O žydiškoji Varšuva pasiėmė kas blogiausia rusiškoje kultūroje: miesčionišką gašlumą, savanaudiškumą, materializmą ir korupciją. Vilnius, o ne Varšuva – padarė išvadą Zingeris – buvo pasaulio jidiš kultūros centras [1]. Kitas žydų rašytojas – Danielius Čarni (1888–1959) gimęs ir augęs toli nuo Vilniaus – Dukor miestelyje dabartinės Baltarusijos teritorijoje, apsilankęs Varšuvoje taip pat rašė : ,,Turi atvykti į Varšuvą iš Vilniaus, kad pajausti koks didelis, perpildytas miestas yra Varšuva. […]. Būdamas Varšuvoje, vis labiau pradedi ilgėtis kuklaus, alkstančio Vilniaus“ [2]. Nepaisant Vilniaus tapimo Lenkijos užribiu geografiniu atžvilgiu, Vilnius niekada nevirto periferija mentališkai. Remiantis staigiu Vilniaus žydų kūrybos ir kultūros šuoliu, galima daryti prielaidą, jog susiklosčiusi nauja politinė padėtis, ,,galios centrų“ persistūmimas ir antisemitinės lenkų nuotaikos, dar labiau sustiprino Vilniaus žydų ryšį su vietine aplinka. Patys Vilniaus žydai imasi mitologizuoti ir sakralizuoti Vilnių. Šią situaciją puikiai iliustruoja 1938 m. iš JAV į Vilnių studijuoti atvykusios, YIVO doktorantės Lucy Davidovič žodžiai: ,,Vilnius buvo provincijos miestas, nors gyventojai manė, kad tai tikrų tikriausias metropolis“ [3]- Vilnius buvo lokalios žydų bendruomenės dvasios sostinė. Remiantis S. Kassowo teiginiu – Vilniuje buvę daugiau tautinio pasididžiavimo ir savigarbos. Socialinius ir kultūrinius skirtumus, dėl kurių, pavyzdžiui, Varšuva tapo įvairių žydiškų pasaulių (lenkiškai kalbančiųjų, chasidų, migrantų litvakų) mozaika, Vilniuje švelnino didesnis solidarumas ir kultūrinis homogeniškumas [4]. Vilniaus žydų bendruomenė išlaikė itin stiprų litvakišką identitetą, glaudžiai su Vilniaus miestu ir jo istorija susijusią tapatybę, kuri geriausiai jaučiama Vilniaus žydų literatų darbuose [5]. Tuo Vilniaus žydai išsiskyrė visos Lenkijos kontekste. Verta paminėti, jog geopolitinių pokyčių metu dauguma talentingų Vilniaus žydų rašytojų nepasitraukė ir liko Vilniuje. Bene garsiausia to meto literatų trupė ,,Jung Vilne“ (liet. k. ,,Jaunasis Vilnius“) – kurios tiek pavadinimas, tiek emblema – jaunas medelis, išaugantis iš Vilniaus geto arkos – liudija gilaus įsišaknijimo aplinkoje aspektą, iš kurio jis atsirado [6]. 1925 m. Vilniuje įkurtas YIVO institutas, kuris dar labiau sustiprino miesto prestižą ir pavertė Vilnių „Jidišlando“ sostine. Taigi keičiasi valstybių sienos, Vilnius tampa Lenkijos periferija, tačiau mentaliniu aspektu tai nepadaro įtakos Vilniaus žydų bendruomenei, jos identitetui, o tik dar stipriau pakursto kultūros židinį. Tuo tarpu ryšys nei su pasikeitusia valstybe, nei su vietine lenkų bendruomene (net intelektualų rate) nebuvo užmegztas iš esmės visą tarpukario laikotarpį. Kaip pažymi T. Weeks ir J. Verbickienė, Vilniuje žydai pasižymėjo dideliu atsietumu nuo kitų etninių bendruomenių, kultūriniu ir socialiniu požiūriu Vilniuje buvo bent trys miestai [7]. Č. Milošo atsiminimai taip pat liudija apie tuometiniame Vilniuje egzistavusią nematoma siena atskirtą žydišką ir lenkišką Vilnių, kuris iš esmės gyveno atskirai [8].

Tuo tarpu Kauno žydų bendruomenė turėjo Vilniui priešingas ,,startines“ pozicijas – iki tol kolektyvinėje sąmonėje jis neturėjo nacionalinio simbolio plotmių. 1919 m. net nebuvo oficialaus teisės akto ar įsakymo, suteikusio laikinosios sostinės statusą, apart trumpos Lietuvos Vyriausybės vadovo Mykolo Šleževičiaus žinutės 1919 m. ,,Vyriausybės žiniose“: ,,Visas ministerijų įstaigas perkelti Kaunan“ [9]. Tai buvo karo su Lenkija stovis, todėl niekas nedėjo didelių vilčių į Kauną, faktine sostine tiek tautinėje savimonėje, tiek Lietuvos konstitucijose išliko Vilnius.

Visų pirma Kauno žydai susiduria su ekonominėmis, infrastruktūros problemomis, čia stigo maisto produktų, gyvenamųjų būstų. Kaip liudija amžininkai – ,,Kauną reikėjo – nė kiek neperdedant – pradėti statyti iš naujo – namus, gatves, vandentiekį, kanalizaciją, šviesą, visuomenės namus“ [10], jidiš rašytojas Chaimas Rafalovičius taip pat pastebi: ,,Žydų bendruomenė Kauno Lietuvoje yra sena–nauja, sena – šimtų metų senumo, kiek žydai čia gyvena; nauja – 1915 m. tremtis viską sugriovė ir, grįžus atgal, viską reikėjo imtis statyti iš naujo“ [11]. Į Kauną sugrįžo dalis senosios žydų kartos, kuri 1915 m. buvo iškelta iš Kauno gubernijos. Iš A. Grigoravičiūtės straipsnyje tiriamų jidiš kūrinių tarpukario Lietuvoje matyti, jog 3-ajame dešimtmetyje kūriniuose gausu vienatvės, susvetimėjimo motyvų [12]. Aptariamu laikotarpiu buvo sunku suprasti, jog Kaunas yra Lietuvos sostinė. Didžiausias nusivylimas Kauno žydams buvo tai, jog kitaip nei Vilnius, Kaunas atrodė kaip provincija vietos dvasios požiūriu – Kaunas niekada neturėjo to sakralumo, kurį turėjo Vilnius ir tai buvo dažnai pabrėžiama [13].

Po Vilniaus praradimo žydai išgyvena panašius jausmus kaip ir lietuviai. Kaip rašo G. Rutenbergas vėliau: ,,Vilniui patekus į lenkų erelio nagus, Lietuvos Jeruzalė neteko Lietuvos žydų centro reikšmės“ [14] – tiek lietuviai, tiek žydai neteko savojo centro Lietuvoje, žydams tai buvo ne mažesnė kultūrinė trauma.

Taip pat kaip ir lietuviai, žydai neskubėjo kurtis Kaune, buvo tikėtasi, jog Vilnius artimiausiu metu bus grąžintas Lietuvai – ,,[…] Bet yra aišku, kad Lietuva nepasiliks dabartinėse savo sienose. Vilnius bus mūsų, greičiau, negu visi apie tai mano“ [15], kalbėjo daktaras S. Rozenbaumas. Atitrūkimas nuo istorinės sostinės sąlygojo lietuvių nepilnavertiškumo jausmą Lietuvoje, bei kuriam laikui išbalansavo Lietuvos žydus. ,,Mes kuriame vienatvėje, atplėšti nuo menininkų kolektyvo, kuriame ir vos judame, silpni, kaip nuo kūno atskirta galūnė“ [16] apgailestavo garsus rašytojas Hiršas Blošteinas, iliustruodamas tai, jog Lietuvos žydų intelektualai rėmėsi Vilniaus pranašumu ir lyderyste, kurio praradimas asocijavosi su bendruomenės stagnacija.

Tačiau ilgainiui Kauno žydų savimonėje įvyko lūžis – susitaikę su esama politine padėtimi Vilniaus atžvilgiu, Kaunas ėmė sparčiai keistis nuo trečiojo dešimtmečio antrosios pusės. Prasideda visuomenės ir miesto identiteto transformacija, o tai tapo fenomenaliu reiškiniu, atspindinčiu miesto ir jos visuomenės svarbą visos Lietuvos istorijai ir kultūrai. 1936 m. minint 18-uosius Lietuvos nepriklausomybės metus žydų spaudoje jau yra konstatuojama: ,,Netekę Vilniaus mes išugdėme savo laikiną sostinę Kauną“ [17]. 1938 m. VDU profesorius N. Šapira suformuoja mintį, jog sugriūvant žydų tautos dvasiniam centrui, susidaro kitas centras, kuris pamažu perima vaidmenį [18] – taigi netekus Vilniaus, alternatyva ,,Lietuvos Jeruzalei“ imama kurti laikinojoje sostinėje – Kaune.

Verta pastebėti, jog nepaisant to, jog žydiškasis Vilniaus niekuomet neprarado savo autoriteto, Kauno žydai kūrė savitą centrą ir nesistengė ,,kopijuoti“ Vilniaus. Vienas iš pavyzdžių – kalbinis pasiskirstymas. Jeigu Vilnius vystėsi kaip ,,Jidišlandas“, tai Kaune aptariamuoju laiku šaknis įleido hebrajų kalba, pirmą kartą žydų bendruomenė ima pozicionuoti save per šią kalbą viešojoje erdvėje. 1933 m. atliktos apklausos duomenimis, aštuoni šimtai keturi Vytauto Didžiojo universiteto studentai nurodo,  jog moka hebrajų kalbą, tuo tarpu jidiš – šeši šimtai penkiasdešimt septyni studentai [19]. Senoji žydų karta buvo rusifikuota ir linkusi vartoti jidiš kaip šnekamąją kalbą, ja skaitė spaudą. Tuo tarpu jaunoji karta, dėl švietimo sistemos struktūros (privalomo lietuvių kalbos ir kai kurių dalykų dėstymo lietuviškai), palaipsniui patyrė lituanizaciją ir stiprią hebrajų kalbos įtaką [20].

Pokyčiai su vietos aplinka itin jaučiami žydų literatūroje, kurioje galime aptikti dinamiką, kaip kaimiška Kauno erdvė po truputį virsta didmiesčiu, įtraukiančiu gyventojus į modernizacijos procesus. Jidiš rašytojas Izidorius Izraelis Eljaševas, Bal Machšoveso slapyvardžiu, apsakyme „Lebn zol di provinc“ (liet. k. „Tegyvuoja provincija“) rašo – ,,[…] atsitinka tokia velniška istorija ir provincija per naktį tampa valstybės sostine“ [21]. Pradedama kurti Kauno ,,sėkmės istorija“. Priešingai Vilniaus žydams, kurie rinkosi izoliaciją, kauniečiai ilgainiui įsišaknija lietuviškoje kultūrinėje aplinkoje. Nagrinėjant aptariamojo laikotarpio žydų literatūrą matomas noras kalbėti apie ryšį su Lietuva [22], kaip teigia profesorius N. Šapira: ,,Ilgai ir taikiai gyvendami Lietuvoj žydai pamilo lietuvišką žemę. […] senesniųjų metų žydų raštijoj jokios prisirišimo žymės nerasime“ [23]. Taip pat kuomet Vilniaus žydų bendruomenė rinkosi saviizoliaciją, veikimą žydiškos bendruomenės rate, atskirai nuo dominuojančių lenkų, tarp Kauno žydų ir lietuvių prasideda abipusio pažinimo procesas.

Taigi galime kalbėti apie dvi skirtingas žydų patirtis ir pasirinkimus po Vilniaus praradimo. Vilniaus žydai išlaiko savo, kaip centro tapatumą, išlaikydami labai stiprų identitetą, toliau išlaiko tam tikrą konservatyvumą, prisitaiko prie pasikeitusios politinės situacijos. Plėtoja turtingą savo miesto ir jidiš kalbos tradiciją, nesistengdami megzti ryšio su vietine, lenkiška, aplinka. Tuo tarpu Kauno žydai ,,startuoja“ esant itin sunkioms aplinkybėms, tačiau išgyvenę tapatybės krizę, per itin trumpą laikotarpį transformuojasi ir ima kurti naują sistemą – alternatyvią ,,Lietuvos Jeruzalę“, į vidaus gyvenimą įsileisdami vis daugiau modernumo, periferiją paversdami gyvu centru. Greta sparčiai augo ir hebrajų kalbos populiarumas, užmezgamas abipusis ryšys su lietuviais, lietuviška kultūra, gyvenimo būdu bei kalba, ilgą laiką buvusia svetima. Taigi Lietuvos žydų istorijoje turime ne vien Vilniaus atvejį, kuriame žydai sukuria ir išpuoselėja savo kultūrinį centrą, bet ir antrą ,,sėkmės istoriją“ – Kauno žydų atvejį.

[1] S. Kassow, The uniqueness of Jewish Vilna, in: ,,Vilniaus žydų intelektualinis gyvenimas iki Antrojo pasaulinio karo“ konferencijos medžiaga,  sud. L. Lempertienė, Vilnius, 2004, p. 155-159.

[2] K. Weiser, The Capital of “Yiddishland”?, in:  Warsaw. The Jewish Metropolis. Essays in Honor of the 75th Birthday of Professor Antony Polonsky. Sud. G. Dynner and F. Guesnet. Boston, 2015, p. 312.

[3] L. Dawidowicz, Iš tos vietos ir laiko: atsiminimai, 1938-1947. Vilnius, 2003, p. 61.

[4] S. Kassow, ,,The uniqueness of Jewish Vilna“…, p. 155-159.

[5] Žymiausi to meto literatai, reprezentavę Vilnių savo kūriniuose: Zalmanas Šneuras – Zalkindas, Abraomas Suckeveris, Dovydas Einhornas, Mošė Kulbakas, Chajimas Gradė.

[6] J. Cammy, ,,Tsevorfene bleter: The emergence of Yung Vilne“, in: Polin. Studies in polish jewry, vol. 14, sud. A. Polonsky, Oxford, 2001, p. 178.

[7] J. Verbickienė, „Žydų Vilnius Lietuvos istoriografijoje: vaizdinių kaita“, in: Tarptautinės mokslinės konferencijos „Vilniaus žydų intelektualinis gyvenimas…, p. 25–35; T. R. Weeks, Vilnius between nations 1795-2000…, p. 36

[8] Czeslawo Miloszo Vilnius: tekstai ir fotografijos, sud. M. Matulytė, Vilnius, 2012, p. 104

[9] Ministerių tarybos įsakymai, in: Vyriausybės žinios, 1919-01-16, Nr. 2-3, p. 2.

[10] K. Paura, Žydų priešai – žmonijos priešai. Kaunas, 1939, p. 12.

[11] Kh. Rafalovitsh, „Fun Lite“, in: Kultur, Nr. 2, 1922, p. 56.

[12] A. Grigoravičiūtė, ,,Jidiš literatūra tarpukario Lietuvoje (1918–1940): savasties paieškos“, in: Colloquia 29, 2012, p. 38-62, [interaktyvus], in: http://www.llti.lt/failai/38-62_psl_GRIGORAVICIUTE.pdf (2016-02-21), p. 51-55.

[13] Žr. V. Vareikis, Vilniaus žydų gyvenimo ir politinės orientacijos bruožai…, p. 76-77.

[14] Dr. G. Rutenbergas, Vilniaus vadavimo darbas ir lietuvių-žydų bendradarbiavimas, in: Apžvalga, Nr. 15, 1935-09-22, p. 4.

[15] D-ras Rozenbaumas apie Vilnių, in: Lietuvos balsas, Nr. 7, 1921-11- 17/18 d., p. 3.

[16] H. Bloshteyn, „Dos literarishe Kovne“, in: Literarishe bleter, Nr. 32, 1924-12-12, p. 4.

[17] Iksas, ,,Didžiosios šventės proga“, in: Apžvalga, Nr. 7 (33), 1936-02-16, p. 5.

[18] N. Šapira, Naujosios žydų literatūros metmenys. Kaunas, 1938, p. 67.

[19] ,,Vytauto Didžiojo universiteto studentų statistiniai duomenys“, in: Lietuvos aidas, Nr. 4, 1933-01-05, p. 11.

[20] J. Leganovič, ,,Padalinta bendruomenė: žydų istorijos siužetai tarpukario Vilniuje ir Kaune“, in: bernardinai.lt., 2017-04-20, [interaktyvus], in: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-04-20-padalinta-bendruomene-zydu-istorijos-siuzetai-tarpukario-vilniuje-ir-kaune/158298 (2018-03-05).

[21] G. Volbikaitė, Kaunas tarpukario jidiš literatūroje ,,Maža pakraščio šalies sostinė: Kaunas tarpukario jidiš literatūroje“, in: Sostinė kaip tapatumo simbolis: Vilnius ir Kaunas tarpukario kultūroje, sud. A. Lapinskienė, V. Šeina, Vilnius, 2014, p. 187.

[22] Doc. N. Šapira. ,,Jaunųjų žydų poetų kūriniai apie Lietuvą“, in:  Apžvalga, Nr. 2, 1935-06-23, p. 3.

[23] Ten pat, p. 3.