Dirbdamas su neseniai atrastais judaikos rankraščiais, mūsų kolega Mykolas atrado sukrečiantį dokumentą. Tai laiškas, Juozapo Segalovičiaus siųstas iš Lodzės geto į tuomet dar sovietinį Vilnių 1941 m. balandį, likus dviems mėnesiams iki nacių okupacijos. Laiškas rašytas vokiškai, kitaip nepraeitų gete taikomos cenzūros. Ant jo uždėtas geto seniūno Chaimo Rumkovskio spaudas, taip pat vokiečių kalba. Tačiau adresas užrašytas rusiškai, juk laiškas buvo siunčiamas į Sovietų Sąjungą. Pašto štampelis sako „Litzmannschtadt“ – taip Lenkiją 1939 m. užėmę naciai pervadino Lodzę, suteikę jai generolo Karlo Litzmanno vardą.
Laiškas adresuotas YIVO institutui. Juozapas Segalovičius kreipiasi su prašymu padėti sukontaktuoti su Varšuvoje likusiu jo broliu literatu, iš kurio jis neturintis jokių žinių.
Šis dokumentas, be suprantamų emocijų, iškėlė nemažai klausimų. Ar galima buvo rašyti laiškus iš geto? Kodėl kreiptasi būtent į YIVO? Kas yra brolis literatas, ir kokie buvo šių dviejų brolių likimai? Teko atidėti kitus reikalus ir atlikti kolektyvinį mini-tyrimą.
Lodzės getas buvo „pavyzdinis“, jį naciai noriai demonstravo Raudonojo Kryžiaus atstovams ir kitiems stebėtojams kaip žydų „produktyvaus užimtumo“ modelį. Getą buvo leista fotografuoti, filmuoti, jame palaikoma normalaus gyvenimo imitacija. Iš tiesų, didelis Lodzės žydų gyventojų skaitlingumas (pagal dydį tai buvo antra Lenkijos bendruomenė po Varšuvos) leido naciams paversti getą stambiu, Vokietijai itin naudingu industriniu centru, kuriam dėl šios priežasties buvo lemta išlikti iki pat 1944 m., nors kaliniai visą laiką buvo deportuojami į mirties stovyklas, o tuo pačiu į getą atvykdavo išgyvenusieji kitų miestų getų likvidavimą. Iš beveik 70 tūkst. šį getą praėjusių žydų karo pabaigos sulaukė mažiau nei tūkstantis.
Darytina prielaida, jog Juozapo Segalovičiaus brolis buvo žymus jidiš literatas Zusmanas Segalovičius (jo darbų turime ir Nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijoje, dalis jų leista Vilniuje ir Kaune). 1927 m. didelį straipsnį apie jį paskelbė YIVO instituto ko-direktorius Zalmenas Reizenas savo sudarytame „Žydų literatūros, žurnalistikos ir filologijos leksikone“. Taigi, Juozapas, žinodamas apie YIVO nuolat vykdomus žydų literatūros tyrimus ir plačius kontaktus su literatais, ne be reikalo tikėjosi gauti iš instituto informacijos apie savo brolį.
Kol kas neturime žinių, ar jis gavo atsakymą, juolab kad neuždarius YIVO instituto formaliai, sovietinė Vilniaus vadovybė smarkiai apribojo jo veiklą. Tačiau žinoma, kad Zusmano Segalovičiaus tuo metu Varšuvoje nebebuvo: jis dar 1939 m. pabėgo iš Lenkijos ir, keliaudamas per Lietuvą, Rusiją ir Turkiją, 1941 m. apsigyveno Tel Avive, o 1947 m. atvyko į Niujorką, kur mirė 1949 m.
Vašingtono memorialinis Holokausto muziejus saugo Juozapo Segalovičiaus vardą, bet jo mirties datos nenurodo. Tačiau iškalbingas yra faktas, kad po savo išvykimo iš Lenkijos Zusmanas Segalovičius laikėsi gedulo, nelankė kino ir teatro, žinodamas ar numanydamas savo artimųjų likimą.
Dokumentas, kuris atvėrė mums šią istoriją, buvo rastas vasario 8 d. – Lodzės geto įsteigimo dieną prieš 79 m.
Parašykite komentarą