Vertė ir parengė Goda Volbikaitė
Daugeliui yra gerai žinomas 1919—1940 m. Kaune sionistų leistas dienraštis Yidishe shtime (jid. Žydų balsas, LNB kolekcija), be didesnių pertraukų ėjęs visą tarpukarį ir tuo laikotarpiu išlikęs kone pagrindiniu žydų spaudos organu. Visų pirma, jis informavo apie politinius užsienio ir Lietuvos įvykius, žydų visuomenės reikalus, skelbė apie mieste organizuojamus renginius. Tačiau karts nuo karto čia atsirasdavo vietos ir literatūros kūriniams. Tiesa, neretai jie buvo skirti plačiajam skaitytojų ratui ir pasižymėjo labiau pramoginiu turiniu.
Tokia yra ir nedidelė Motelės slapyvardžiu pasirašyta pjesė arba „dviejų paveikslų scenos vaizdelis“ pavadinimu „Į Kauną!“ Ji publikuota dalimis 1927 m. kovo 11 d. ir 14 d. numeriuose. Nors ir nepretenduoja į aukštą meninį lygį, ši pjesė įdomi tuo, kad atliepia svarbias to meto temas. O kad galėtume iš šiandienos perspektyvos suvokti jos šmaikštumą, turime bent kiek nusimanyti tarpukario žydų literatūros kontekste.
Taigi pjesėje užčiuopiamos trys anuometinei Kauno žydų literatūrai svarbios temos: „naujosios moters“, migracijos iš štetlo į modernų didmiestį Kauną, svetimumo patirčių mieste. Laikinosios sostinės žydų rašytojai ir rašytojos dažnai pagrindine savo kūrinių veikėja rinkosi stiprią, savarankišką moterį, įkūnijančią feministinį idealą. Tokios, pavyzdžiui, yra Judikos (tikr. Jehudisė Cik) veikėjos poetinių tekstų rinkinyje Naye tsayt (jid. Naujas laikas, 1923) ir dramoje Mentsh un tsayt (jid. Žmogus ir laikas, 1926) ar Kalmeno Zingmano romano Oyfn shvindltrep (jid. Ant sraigtinių laiptų, 1926) personažė. Tai — moterys, kurios siekia išsilaisvinti iš patriarchalinės santvarkos primetamų socialinių vaidmenų, gina savo vertybes, nepalūžta sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.
Perėjimą iš tradicinio į modernų būvį to meto žydų literatūroje dažnai simbolizuoja išvykimas iš bendruomeninio štetlo/ provincijos į didmiestį. Lietuvos autoriai šiai transformacijai pavaizduoti, be abejo, pasitelkdavo žydiškus Lietuvos miestelius ir — kaip priešpriešą šiųjų socialinei sanklodai — tarpukario laikinąją sostinę Kauną (kartais tik numanomą, o kartais ir konkrečiai įvardytą). Antai Zingmano romano veikėja Nechomė Lichtenštein, užaugusi miestelyje prie Nevėžio, atsisako paklusti tėvų valiai ir tekėti už jai parinkto turtingo pažįstamo jaunikio ir nusprendžia vykti į Kauną studijuoti universitete, pati užsidirbti pinigų, nuomotis kambarį, susirasti draugų, — revoliucingas žingsnis ano meto visuomenėje. Tokie pasirinkimai susiję ir su naujais iššūkiais: didmiesčio anonimiškumu, nepritekliais, vienatve.
Kviečiame skaityti apie jidiš kalba parašytos pjesės „Į Kauną!“ veikėjos Cipės apsisprendimus. Kuo gi jai baigėsi kelionė į laikinąją sostinę? Pjesę, kaip ir autentiškame šaltinyje, skelbsime dalimis.
Į Kauną!
(dviejų paveikslų scenos vaizdelis)
Cipė – provincijos mergelė
Michelis – bernužis iš to paties miestelio (štetlo)
Sašė – Kauno vaikinas
Mašė – Kauno mergina
Vaikinai ir merginos.
Pirmas paveikslas
Cipės kambarėlyje susirinkę vaikinai ir merginos.
Mergina: Ir ką gi, Cipe? Išvažiuoji?
Vaikinas: Apsėdo ją, matyt, šėtonas.
Cipė: Ir ko gi ne? Ką jūs? Dar pamatysit! Ne jūsų reikalas iš viso!
Gana laikytis į sijoną įsikibus mamai
Gana žiūrėt, kaip bėga metai
Geriausieji gyvenimo skylėj šioj,
Kurios jau niekas nebeprisimins rytoj.
Nesu aš jau tokia naivi,
O kiek pakeisti aplinką godi.
Kažkiek po didelį pasaulį pasivažinėti,
Ir, kas patinka, tuo užsiiminėti.
Vaikinas: Pakenkti, žinoma, negali tai,
Bet ką gi sakė tau tėvai?
Cipė: Nuo laiko atsilikę jie seniai.
Ką gi supranta jie bendrai?
Visoms ligoms jiems vienas vaistas —
Vedybos, vyras, vaikas.
O jei merginai norisi kitų dalykų,
Ugdytis, lavintis ir mėgautis gyvenimu,
Tuoj riksmas, triukšmas, bildesys:
„Kas tau iš to? Ar šitaip gausi vyrą?“
Kitaip suprasti jie net nemėgina.
Michelis: Na, žinoma, tiesa, nors man nerūpi,
Juk net Šekspyras sakė, moters „ne“ —
Dar ne pasaulio pabaiga.
Cipė: Nuo tavo sąmojo toks tvaikas
Kaip kad nuo Basės Libės pyragaičių.
Michelis: Cha cha! Kaip taikliai!
Betgi sakau tau aiškiai, atvirai:
Jūs tokios pačios kaip ir jūsų mamos esate tiktai.
Ir kas gi bus, kai tu jau išvažiuosi?
Ar didis skirtumas tarp čia ir ten?
Vienintelis dalykas, ko galbūt išmoksi —
Tai šokti. O daugiau — kažin.
Cipė: Ir šoksiu. Tu — dainas rašysi.
Michelis: Pažvelk, ji kalba kaip iš rašto,
Bet iš tiesų gal ir nėra prasmės
Trūnyti čia, miestelyje be ateities.
Tik ką gi veiksi, kai tenai nuvyksi?
Dėl pragyvenimo gi reik kažką daryti!
Prarasti kad galėtum, turi užpelnyti!
Manai, siųs iš namų kas tau?
Na, ne, Kaune aš laimės nematau!
Cipė: Man laimės ir nereikia,
Reikia — laisvės! Ką čia daug plepėti?
Esu sveika, suaugusi ir kalbą moku.
Turtingo vyro neieškosiu.
Koks darbas pasitaikys, tokį imsiu,
Nereikia juoktis, išgyvensiu.
Aišku?!
Vaikinas: Aš irgi taip daryčiau, jei tik būčiau sugalvojęs.
Mergina: Na, žinoma, ištrūkti. Kol nevėlu, kol dar greitos kojos.
Cipė: Štai pagaliau ir jūs susiprotėjot,
Tik ką, Michele, reiškia tamstos šypsenėlė?
Michelis: Oi, ne, nesijuokiu. Jau susipratome ir mes,
Kad kuo greičiau iš čia reik tept slides.
Tai ką, atėjo laikas atsisveikint?
Bet ne. O kam? Pasimatysim ten!
Cipė: Ach, eikš, duok ranką. Ateikite visi greičiau!
Norėtųs pasimėgauti gyvenimu labiau.
Prašau, prie stalo. Pripildykit taures.
Pamirškit liūdesį ir baimes, ir abejones.
Išgerkim už naujas žinias!
Vaikinas: Už Cipę! Už jos išvyką Kaunan!
Michelis: Ir aš pakelsiu taurę už pasilikimą ten ilgam!
Tai į sveikatą aš tariu, lechaim*!
Visi: Lechaim! Lechaim! Lechaim!
Antras paveikslas
Po trijų mėnesių. Kaune, Mašės kambaryje.
Pirmas vaikinas: O kaip jūs manote, panele…
Ach, taip, panele Cipe. Man jūsų vardas vėl užkrito.
Mūs šiuolaikinė mergina turi pasižymėt drąsa.
Beje, ar teko jums skaityti knygą „Vieniša“?
Antras vaikinas: Dama ji rafinuota ir protinga…
Cipė (pavargusi ir išblyškusi): Neteko, ne.
Bet suprantu aš jūsų mintį…
Sašė: Ko gi, panele, esate tokia liūdna?
(pasilenkia arčiau)
Ir apsiverkus lyg, ar ne?
Mašė: Pažvelkit tik, jau ją kabina.
Graži jūs esat mergina, bet ir šalta —
Tarsi iš gipso būtumėte nulieta.
Cipė: O kas jums darbo? Jeigu ir šalta,
Tai tiktai dėl savęs, tik sau,
aš nieko kito netrukdau.
Sašė: Panelė Cipė maloni, graži.
Palikit juos. Eime su manimi.
Mane prie jūsų tarsi traukte traukia.
Papasakokite, ar esat meilę jautus?
Cipė: Yra miestelyje toksai Michelė…
Pirmas vaikinas: Ir jūs su juo skanavote bandelę…
Mašė: Cha cha! Jūs netgi surimavot.
(Visi juokiasi)
Sašė: Nutilkite, laukiniai! Baikit mandravot.
Neleidžiat persimesti su žmogum žodžiu —
Tai ką jūs darėte toliau su Micheliu?
Cipė (vis labiau blykšdama): Nieko. Bet jis mane įspėjo,
Kad nevažiuočiau, prašė ir įkalbinėjo.
Na, ko parūpo jums provincijos mergaitė?
Savo miestelyje buvau aš karalaitė.
O čia…
(bus daugiau)
*Lechaim — (jid./ hebr.) Į sveikatą! Už gyvenimą!
Versta iš: Yidishe shtime, 1927 03 11, nr. 60, p. 6.
1 Atgalinis pranešimas: