Tarpukaris Kauno žydams buvo ne tik kultūrinio, politinio, ekonominio gyvenimo pakilimo, bet ir intensyvios savirefleksijos laikotarpis. Formuojantis naujai miesto ir valstybės tikrovei, ieškota atsakymų į klausimus apie savo kaip bendruomenės tapatybę, teisę gyventi ir vietą šiame mieste, santykį su vis labiau dominuojančiais lietuvių tautybės gyventojais. Dar daugiau — po 1915 m. žydų išvarymo iš Kauno gubernijos ir ne vienerių metų, praleistų už gimtinės ribų, tapo svarbu gręžtis į praeitį, ieškoti savo gyvavimo Kaune tęstinumo ženklų, įrodyti, kad žydai čia nėra atėjūnai ar svetimieji.
Šiandien skelbiame vieną istorinės refleksijos pavyzdžių: N. Jani straipsnio „Kiek laiko žydai gyvena Kaune?“ vertimą (straipsnis pasirodė dienraštyje Di yidishe shtime 1927 05 13 ir 1927 05 20). Jame rašoma apie sąlyginai vėlyvą žydų įsikūrimo Kaune pradžią. Žinant politinį laikinosios sostinės kontekstą, vien straipsnio pavadinimas galėtų suskambėti kaip savotiškas bandymas tokiu būdu apginti savo ribas. Juk žydų spauda aktyviai reagavo ir į iškabų jidiš kalba užtepliojimus, ir į draudimą dirbti sekmadieniais, ir į kitus to meto bandymus suvaržyti žydų veikimą ar saviraišką. Kita vertus, bendruomeninės istorijos rašymas yra vienas populiariausių modernios žydų istoriografijos žanrų. Svarbiu postūmiu jo plėtotei tapo garsūs žinomo žydų istoriko Simono Dubnovo 1891 – 1892 m. kreipimaisi į Rytų Europos bendruomenes rinkti žydiškus šaltinius, studijuoti savo praeitį, istorinę savimonę paversti naujos, sekuliarios tautinės tapatybės dalimi.1 Susidomėjimas istorija dar labiau išaugo po Pirmojo pasaulinio karo, kai carinės Rusijos žydai atsidūrė skirtingose naujai susiformavusiose nacionalinėse valstybėse.
Nepaisant galimos ir tikėtinos apologetinės intencijos, skaitant N. Jani esė nepalieka įspūdis, kad autorius siekia kuo objektyviau ir nešališkiau nušviesti žydų įsikūrimo Kaune pradžią. Žinoma, natūralu, kad kai kurie jo pateikti faktai ir teiginiai jau nebeatitinka šiuolaikinės istoriografijos įžvalgų: štai, pavyzdžiui, Kauno įkūrimo data šiuo metu sutariama laikyti ne 1280 m., o 1361 m. Tačiau kartu galima pastebėti, kad pasitelkiami tam laikotarpiui gana pažangūs istorijos rašymo metodai: pateikiamas platus istorinis kontekstas, remiamasi tokiais solidžiais istoriniais šaltiniais kaip Lietuvos Metrika, derinami nežydiški ir žydiški šaltiniai (įtraukiami duomenys iš Lietuvos žydų bendruomenių metraščio). Tad kviečiame šį tekstą skaityti kaip besiformuojančios modernios Kauno žydų istorinės sąmonės liudijimą.
1 Samuel Kassow, „Historiography. An Overview“, in: https://yivoencyclopedia.org/article.aspx/Historiography/An_Overview.
Pietinė turtingo Kauno miestiečio namo, praminto Perkūno namu, siena, XV a. pab. Archeologas M. Bertašius teigia, kad šio namo sklype galėjo būti ankstyviausia Kauno muitinė. Pirmieji Kauno žydai siejami su muitinės nuoma. Godos Volbikaitės nuotr.
N. Jani
Kiek laiko žydai gyvena Kaune?
I.
Kiek Kaunui metų? — Hanzos prekybos miestas. — Kurį laiką — miestas be žydų. — Vokiečių ordinas ir jo kova su žydais dėl įsitvirtinimo prekyboje. — Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai saugo žydus. — Vokiečių ir dvasininkijos įtaka. — Žydai ir miestelėnai siekia karalių užtarimo. — Pastarieji suteikia skirtingas privilegijas. — Hanzos sąjungos ir vokiečių pirklių įtaka Kaune. — Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras uždraudžia žydams atvykti į Kauną. — Žydų gyvenvietė Vilijampolėje.
Kaunas — vienas seniausių Lietuvos miestų. Pasak legendos, jį įkūrė kunigaikščio Palemono sūnus Kunas, miręs 1040 m.
Rašytinį Kauno paminėjimą galima rasti tik 1280 m. šaltiniuose. Kai kurie šiuos metus laiko Kauno įkūrimo data.
Lenkijos ir Lietuvos Valstybės („Žečpospolitos“) laikotarpiu Kaunas buvo Polocko vaivadijos apskrities centras. Jis buvo ypač gerai žinomas kaip prekybos miestas, kuriame turėjo įtaką garsioji Hanza, miestų prie Baltijos jūros prekybos sąjunga. Į Kauną atvykdavo pirkliai iš Prūsijos ir atveždavo įvairių, daugiausia manufaktūrinių, gaminių, aukso ir sidabro dirbinių, vyno ir kt. O išsiveždavo žaliavas: medieną, grūdus, vašką, odas, kailius ir t. t.
Kauno gyventojų skaičius buvo nedidelis. Kadangi miestas buvo įsikūręs netoli Prūsijos sienos, jis dažnai kentėjo nuo Vokiečių ordino antpuolių.
Didžiąją dalį gyventojų sudarė lenkai ir vokiečiai. Jie vertėsi daugiausia prekyba.
Keista, kad tokiame svarbiame prekybos centre ilgus šimtmečius žydai negyveno. Juk Lenkijoje ir Lietuvoje jie buvo tie, kurie išvystė prekybą ir didele dalimi prisidėjo prie miestų augimo.
XVI a. pradžioje žydai ėmė kurtis Žemaitijoje (jid. Zamet, taip žydai vadino dabartinę Kauno Lietuvos teritoriją). Pirmosios bendruomenės atsirado Kėdainiuose, Biržuose ir kitose vietovėse, bet — ne Kaune.
Kokia to priežastis?
Kaip minėjome, Kaune buvo įsikūrusi Hanzos sąjunga, ir didelę dalį gyventojų sudarė vokiečiai. Ši aplinkybė nulėmė miesto santykį su žydais.
Nuo XIV a. pradžios kaimyninė Prūsijos valstybė žydams tapo neprieinama (1309 m. ediktas). Tuo metu Vokiečių ordinas pradėjo užsiimti prekyba ir matydamas, kad žydai yra konkurentai, nebeleido jiems atvykti į savo valdomas sritis.
Bet senojoje Lenkijoje draudimo žydams gyventi nebuvo. Jie laisvai važinėjo po visą šalį, keliavo ir prekiavo, ir niekas negalėjo tam sutrukdyti, nes šią teisę jie įgavo iš Lenkijos karalių.
Dar daugiau: Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai savo pavaldiniams žydams (Kammerknechte) parūpindavo iš kaimyninių valstybių leidimus įvažiuoti į tas šalis ir jose prekiauti.
Taip Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (apie 1423 m.) gavo iš Vokiečių ordino leidimą Lietuvos žydams atvykti į Dancigą.
Tačiau Prūsijos miestai su pačiu Dancigu priešakyje tvirtai laikėsi antižydiškų tradicijų. 1443 m. vėl buvo nuspręsta žydų neįsileisti. 1454 m., kai Vokiečių ordinas neteko savo įtakos Dancige, ir šis tapo laisvu Lenkijos miestu, žydų dalyvavimas tenykštėje prekyboje išaugo. Lenkijos karaliai išduodavo žydams apsauginius laiškus (Schutzbriefe), su kuriais tie galėdavo vykti prekiauti į Dancigą. O vėliau, kai Prūsijos žemės atiteko Lenkijai, — ir į Prūsiją.
Pamažu pačioje Lenkijoje ėmė didėti vokiečių įtaka. Vokiečių pirkliai pradėjo masiškai keltis į šalies miestus ir vaidinti didelę reikšmę jų prekyboje bei valdyme.
Prie žydams taikomų apribojimų gyventi ir prekiauti Lenkijos miestuose daug prisidėjo ir Katalikų Bažnyčia. Dar XIII a. sinoduose buvo priimti nutarimai dėl specialių žydų kvartalų, o už jų ribų gyventi uždrausta.
Karaliai, kaip minėta, priešingai, buvo suinteresuoti, kad žydai galėtų gyventi ir prekiauti visur. Pirma, tai buvo naudinga valstybei, o antra, už tai valdovai gaudavo iš žydų didelius mokesčius ir paskolas.
Tokiu būdu, žydai atsidūrė keistoje padėtyje. Viena vertus, juos saugojo karaliai, o kita vertus, su jais kovojo miestiečiai krikščionys ir dvasininkija. Vieni iš jų turėjo religinių sumetimų.
Dvasininkai norėjo apgyvendinti žydus specialiuose kvartaluose, kad šie nedarytų blogos įtakos krikščionims. O miesto pirkliai siekė atsikratyti konkurentų. Jeigu žydų nepavykdavo išvaryti visai, tai bent jau stengtasi juos iškeldinti kuo toliau nuo miesto centro, nes ten telkėsi prekyba. Taip krikščionių pirkliai įgavo mažmeninės prekybos monopolį ir nieku gyvu nenorėjo į šią sritį įsileisti žydų.
Tiek žydai, tiek miesto krikščionys dažnai vykdavo užtarimo pas karalius. Žydai prašydavo leisti apsigyventi ir prekiauti tam tikrose vietose arba praplėsti jų kvartalų ribas, — dėl gyventojų skaičiaus augimo ten darėsi vis sunkiau išsitekti. Krikščionys savo ruožtu nesiliovė tvirtinti, kad į miestus atvykę žydai atima iš jų pragyvenimo šaltinį ir kelia grėsmę jų egzistencijai. Todėl prašydavo arba iš viso žydams uždrausti gyventi jų mieste, arba bent jau leisti gyventi tik ribotame kvartale kur nors miesto pakrašty, užginti jiems laisvai prekiauti, verstis amatais ir statydintis namus.
Tačiau Lenkijos karaliai šiuo klausimu buvo nenuoseklūs. Įvairiuose krikščioniškuose miestuose jie suteikdavo žydams vis kitokias privilegijas. Pavyzdžiui, 1633 m. karalius Vladislovas IV Vitebsko žydams leido įsigyti namus ir sklypus mieste ir elgtis su jais kaip su savo nuosavybe. Tais pačiais metais tas pats karalius Gardino žydams uždraudė mieste pirkti naujus namus arba plėsti senuosius. 1626 m. karalius Zigmantas III visiems Mogiliavo žydams, turėjusiems namus prie turgaus aikštės, įsakė persikelti į Sinagogos gatvę.
Tokių privilegijų išdava būdavo staigūs žydų išvarymai iš miestų, kuriuose jie gyveno iš kartos į kartą, ir visiškas jų paveldo bei turto sunaikinimas.
Kaunas, įsikūręs netoli Prūsijos sienos ir buvęs Hanzos sąjungos ir vokiečių pirklių įtakoje, šiuo klausimu buvo griežtesnis už kitus Lenkijos miestus. Jam pavyko išsirūpinti privilegiją, draudžiančią čia apsigyventi žydams. 1472 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras įsakė neleisti jiems atvykti į Kauną. Ir miestiečiai nuolat stebėjo, kad, neduokdie, šis įsakymas nebūtų pažeistas.
Esant tokiai situacijai, žydų bendruomenė Kaune atsirasti negalėjo. Todėl žydų gyvenvietė ėmė kurtis kitame Vilijos krante, Vilijampolėje, buvusioje už miesto ribų.
Tačiau jau XV a. Kaune gyveno žydų.
Versta iš: Di yidishe shtime, 1927 05 13, nr. 110, p. 7
Anot archeologo M. Bertašiaus, vakariniame kvartalo tarp Muitinės, V. Kuzmos ir J. Naugardo gatvių pakraštyje nuo XV a. galėjo stovėti muitinės pastatas. Remio Ščerbausko nuotr.
II.
Pirmasis Kauno žydas Danielis iš Trakų. – Jo sūnus Zeivas — vienas turtingiausių Lietuvos žydų. – 1495 m. išvarymas. – Avromas Jezofovičius — Kauno seniūnas. Jis priima krikštą ir tampa Lietuvos iždininku. — Žydai nuomojasi Kauno muitinę. — Kauno žydai Lietuvos Metrikoje. — Trakų žydai atvyksta prekiauti į Kauną. — Prašymas karaliui Steponui Batorui panaikinti draudimą. — Kauno žydai Lietuvos žydų bendruomenių metraštyje. — Karalius Sobieskis uždraudžia žydams atvykti į Kauną.
Pirmasis Kauno žydas, apie kurį randame užuominų Lietuvos Metrikoje, yra Danielis, kilęs iš garsios Trakų šeimos. XV a. antrojoje pusėje jis nuomojosi Kauno muitinę. 1457 m. gavo iš karaliaus Kazimiero didelį žemės sklypą. Puikiai tvarkė muitinės reikalus, todėl pirkliai jį gyrė ir rodė kaip pavyzdį vokiečių arendoriams. Mirė 1470 m.
Teisę į Kauno muitinės nuomą paveldėjo jo sūnus Zeivas (Lietuvos Metrikoje vadinamas Zubu arba Zubecu). Be muitinės, jis vertėsi ir prekyba, intensyviai prekiavo su užsieniu. 1476 m. karalius Kazimieras paprašė didžiojo Vokiečių ordino magistro ir Dancigo miesto tarybos leisti Zeivui atvykti prekybos reikalais.
Zeivas turėjo didelį, apytikriai 60 kapų grašių vertės namą Kaune ir nemažai žemės Kauno apylinkėse. Jis apskritai buvo vienas turtingiausių žmonių Lietuvoje. Taip pat buvo svarbus valstybės patikėtinis, laiduodavo už kitus žydus, kurie sudarydavo su valstybe įvairius nuomos sandorius.
1495 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis (vėliau — Lenkijos karalius) Aleksandras paskelbė įsakymą dėl žydų išvarymo iš šalies, Zeivas atsiskaitė su karališkaisiais įgaliotiniais ir paliko Kauną.
Kartu su savo broliais, kurie taip pat buvo arendoriai, jis išvyko į Lenkiją. 1503 m., didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui atšaukus savo draudimą ir leidus išvarytiesiems žydams sugrįžti į Lietuvą, Zeivas parvyko į Kauną ir pareikalavo jam grąžinti jo namą, konfiskuotą po įsakymo paskelbimo. Jis buvo vienas iškiliausių Lietuvos žydų ir taip pat labai gerbiamas karaliaus. Zeivui tarpininkaujant, jo sūnėnas Avromas paskirtas Trakų vaitu.
Keista, kad tuo metu karaliaus atstovu Kaune buvo kitas žydas Avromas Jezofovičius. Jis vadinamas „Kauno seniūnu“. Kilo iš garsios Kijevo žydų Rebickovičių šeimos. Per 1495 m. išvarymą Avromas Jezofovičius apsikrikštijo ir toliau kilo karjeros laiptais.
1507 m. karalius Zigmantas I Jogailaitis pranešė Kauno maršalkai, kad karalius Aleksandras ir LDK tarybos nariai suteikė Avromui Jozefovičiui teisę nuomotis Kauno muitinę. Taip pat jis gavo teisę ir į kitų miestų (Smolensko, Minsko, Polocko) muitinių nuomą. Vadinosi „Kauno ir Smolensko seniūnas ir Minsko vaitas“. Vėliau gavo bajoro titulą ir tapo LDK iždininku.
Avromas Jezofovičius vykdė įvairius karaliaus Zigmanto pavedimus. Buvo maršalkos teismo ir LDK tarybos narys.
Lietuvos Metrikoje randamas 1518 m. raštas, kuriuo Avromas Jezofovičius įgaliojamas perduoti Kauno apylinkės Rumšiškių kaime esantį žemės sklypą Vasilijui Žabai.
Be arendorių ir kitų karaliaus atstovų, daugiau žydų Kaune tuo metu turbūt nebuvo.
Kauno muitinės nuoma ir vėliau išliko žydų rankose.
1528 m. karalius Zigmantas išnuomojo žydui Aronui Nochumovičiui ir Andrejui Prokopovičiui teisę Kauno apskrityje prekiauti vašku ir druska.
1558 m. tą pačią teisę gavo žydas Dovydas Šmerlovičius. Sename 1559 m. dokumente rašoma apie bylą tarp vaistininko Dovydo iš Kauno ir žydo Moišės Jachimovičiaus iš Liachovičių.
Lietuvos Metrikoje randamas ir 1561 m. raštas, liudijantis apie kompromisą, sudarytą tarp žydo Kuskos (Jekusielio), žydo gydytojo (rabino?) Todroso įgaliotinio, ir Vilniaus gyventojo Ambrozijaus Bildiuko. Šis sumušė Todrosą Kaune.
Bet ypač daug ryšių su Kaunu turėjo Trakų žydai. Ten gyvavo didesnės žydų ir karaimų bendruomenės (pastaruosius 1396 m. iš Krymo atsigabeno didysis kunigaikštis Vytautas).
Kaip minėta anksčiau, jau pirmieji Kauno žydai muitinės nuomininkai Danielis ir jo sūnus Zeivas buvo kilę iš Trakų.
Tarp 1654 m. Lietuvos Metrikos raštų randamas Trakų žydo Avromo Danilovičiaus pranešimas, kuriame sakoma: atsižvelgiant į tai, kad Kauno pirklys Janušas Špilis jam užstatė įvairius aukso ir sidabro dirbinius ir sutartu terminu jų neišpirko, daiktai pereina jo paties nuosavybėn.
Iš to akivaizdžiai matome, kad žydai, ypač Trakų, verslo reikalais vykdavo į Kauną.
Draudimas jiems veikiausiai trukdė, nes 1579 m. Trakų žydai kreipėsi į karalių Steponą Batorą, kad šis panaikintų įsakymą. Jis paliepė, kad Trakų žydams nebūtų sudaromos kliūtys lankytis Kaune.
Bet tai turbūt nieko negelbėjo: 1589 m. bendruomenės ir jos vadovo Arono Šlosovičiaus vardu įteiktas antras prašymas dėl to paties reikalo. Karalius įsakė kunigaikščiui Albrechtui Radvilai saugoti Trakų žydus jų viešnagės Kaune metu ir neleisti vietos pirkliams trikdyti jų prekybos.
1601 m. Gardino ir kitų Lietuvos miestų žydams uždrausta siųsti į Kauną grūdus, druską ir kitas prekes.
Taigi matome, kad XVI a. žydų bendruomenės Kaune dar nebuvo. Ji taip pat nesusiformavo ir XVII a. Vis dėlto, pavieniai žydai mieste gyveno.
Lietuvos žydų bendruomenių metraščio 1634—1639 m. Vaado suvažiavimų protokoluose minimas Beras Segalis iš Kauno, o 1650—1655 m. protokoluose — Jechielis iš Kauno.
Tačiau krikščionys miestiečiai ir toliau kovojo bei neleido atsirasti Kaune žydų gyvenvietei. Taip sprendžiame iš to, kad 1682 m. karalius Janas Sobieskis patvirtino seną privilegiją, draudžiančią žydams atvykti į Kauną.
Versta iš: Di yidishe shtime, 1927 05 20, nr. 115, p. 9.
Išvertė ir parengė Goda Volbikaitė
Pietinė turtingo Kauno miestiečio namo, praminto Perkūno namu, siena. XV a. pab. Godos Volbikaitės nuotr.
Parašykite komentarą