Saulė Valiūnaitė
Rašytojas Abraomas Karpinovičius gimė ir augo kūrybiškoje Vilniaus aplinkoje. Jo tėtis Moišė Karpinovičius vadovavo teatrui, bet toks šeimos verslas ne itin džiugino rašytojo mamą. Visa šeima buvo įtraukta į šią veiklą ir vaikai dažnai tapdavo pagalbininkais prieš spektaklius, dvi rašytojo seserys tapo aktorėmis. A. Karpinovičius augo stebėdamas spalvingus teatralų charakterius, įvairius miesto keistuolius ir šie žmonės tapo jo kūrybos ašimi. Rašytojo apsakymuose vietos atranda išraiškingi Vilniaus parkų, gatvelių ir kiemų aprašymai, tačiau jų centre visuomet yra žmogus. A. Karpinovičius suprato, kad svarbios bendruomeninės figūros paliks savo žymes istorijos puslapiuose, o šie miesto charakterį kuriantys žmonės nugrims į užmarštį, todėl su didele meile juos įamžino savo kūryboje. Svarbu nepamiršti, kad A. Karpinovičiaus apsakymai yra grožinė literatūra, ji remiasi personažais, įvykiais ar gandais, puikiai žinomais tarpukario Vilniuje, tačiau tai nėra atsiminimai ar tikslūs istoriniai faktai.
Apsakyme „Didžioji mokytojo Geršteino meilė“ aprašomi įvykiai, panašu, tikrai buvo apkalbų objektas. Šios istorijos vertėja į anglų kalbą Helen Mintz pasakoja kalbėjusi su vilniete Liba Augenfeld, kuri mokėsi Realinėje gimnazijoje ir dainavo Jankevo Geršteino vadovaujamame chore. Ji ne tik atsimena gandus apie istorijoje aprašomus įvykius, bet ir papasakojo, kad choristai pakeisdami dainos žodžius dėl šios istorijos paerzindavo chorvedį.
Kad ir kiek tiesos šioje istorijoje bebūtų, tačiau joje veikiantys personažai iš tiesų gyveno ar lankėsi Vilniuje. Taigi, kviečiame susipažinti su apsakymo veikėjais1:
Jankevas (Jakovas) Geršteinas
Gimė Vilniuje, čia baigė mokytojų institutą ir visą gyvenimą mokytojavo žydų mokyklose. Jis ilgai vadovavo chorui ir mokytojavo Realinėje gimnazijoje, kuri buvo įsikūrusi Rūdininkų g. 8. ir buvo viena iš prestižinių mokyklų su dėstomąją jidiš kalba.
Siomkė Kaganas (istorijos puslapiuose geriau pažįstamas kaip Šimšonas Kahanas)
Gimė Vilniuje, dirbo mokytoju, tačiau labiausiai žinomas kaip rašytojas. Jis buvo vienas iš Jung Vilne literatų ir menininkų sambūrio narių, taip pat rašė straipsnius bei teatro kritiką Vilniaus periodinėje spaudoje.
Dina Halperin
Aktorė gimė Varšuvoje, tačiau kurį laiką buvo atvykusi vaidinti į Vilnių. Jidiš teatro leksikone teigiama, kad aktorė su savo sutuoktiniu Semu Broneckiu (jis taip pat yra vienas iš apsakymo veikėjų) 1932 m. buvo atvykusi į Vilnių vaidinti „Unzer teater“ (Mūsų teatre) veikusiame Liejyklos g., kuriam ir vadovavo Abraomo Karpinovičiaus tėtis Moišė Karpinovičius.
1 Visų herojų likimai karo metu yra žinomi, tačiau šiuo atveju sąmoningai neminimi, kad skaitytojas galėtų leistis į jų patiriamus nuotykius ir išgyventi jų išgyvenimus taip, kaip ir herojai juos išgyveno, besidžiaugdami akimirkos grožiu.
Abraomas Karpinovičius
Didžioji mokytojo Geršteino meilė
iš jidiš kalbos vertė Saulė Valiūnaitė
Po to, kai Siomkė Kaganas savo recenzija laikraštyje „Vilner tog“ iš miesto išvijo subretę Reginą Cuker, miesto teatras liko stovėti nuleista uždanga. Siomkė buvo labai griežtas recenzentas. Jis netoleravo jokių vulgarybių. Jeigu gastroliuojantis artistas Vilniaus scenoje drįsdavo pasakyti šiurkštų žodį, jis tuoj pat atsidurdavo ant Siomkės rašiklio ašmenų. O rašiklį tas šunsnukis turėjo labai aštrų, praktiškai kardą.
Nieko nuostabaus, kad ir Dina Halperin tik per plauką išvengė tokios pat pabaigos su Siomke, kaip Regina Cuker.
Dina Halperin ir jos partneris Semas Broneckis atvyko į Vilnių gelbėti teatro sezono. Trupė atsigavo. Dar šiek tiek ir nebūtų buvę už ką švęsti Pesacho. Velfkė Usianas iš restorano Žydų gatvėje taip pat pradėjo bambėti – kiek dar reikės būti inteligentu ir leisti aktoriams valgyti į skolą?
Per Pesachą teatras atgijo. Dinos Halperin ir Semo Broneckio pastatyta „Gyvenimo pjesė“ su dainomis ir šokiais buvo hitas. Publika pirko bilietus. Dina šoko ir dainavo, o Semas vaidino viliotoją. Tik Siomkė Kaganas kraipė galvą, jam ypač nepatiko pora eilučių iš Dinos kupleto.
Ji dainavo:
„Kai raudonplaukį pamatau
Jam kažko trūksta, pamanau.
Aš raudonplaukio atsisakau,
Tik juodaplaukio noriu sau…“
Pradžioje Siomkė jau norėjo parašyti recenziją ir sudraskyti pastatymą į skutus. Norėjo parašyti, kad Vilniuje niekas nedainuos dviprasmiškų dainuškų, kurios žeidžia ir gerą skonį, ir kiekvieną raudonplaukį. Nes jei nori, kiekvienas galiausiai supranta apie ką čia kalbama…
Vis dėl to jis dar kartą užmetė žvilgsnį į sceną, kurioje Dina Halperin taip žaviai vaidino, dalindama šypsnius kiekvienam žiūrovui tamsioje salėje, ir nusprendė, kad prieš eidamas į „Vilner tog“ atiduoti recenzijos, pasikalbės su gastroliuojančiais artistais apie kupleto teksto pakeitimą.
Kitą dieną Dina Halperin dainavo:
„Su raudonplaukiu nuobodu, matau
Jis cimesą man primena greičiau
Aš raudonplaukio atsisakau,
Tik juodaplaukio noriu sau…“
Tai pats Siomkė Kaganas sušvelnino posmelį. Ankstesnę recenziją jis suplėšė.
***
Siomkė tapo nuolatiniu svečiu užkulisiuose. Dina Halperin jam labai patiko. Jos veidas tarytum iš alebastro, jame juodos migdolo formos akys žvelgė drėgnu, tarsi Vilnelės upė vasaros aušroje, žvilgsniu, be to, ji buvo apsiskaičiusi, jai teko rankose laikyti knygą.
Vilniuje netrūko gražių merginų. Jų užtektų užpildyti dar vienam miestui. Siomkė, lieknas jaunuolis erelio nosimi, turėjo tik ištiesti ranką ir tuoj pat viena iš jų būtų pasirengusi jį vėlai vakare lydėti ant Kryžių kalno. Jis nei vienos nepastebėjo, tik laukė susitikimo su Dina. Broneckis dėl to nebuvo labai laimingas. Po kiekvieno vaidinimo ateina mulkis ir suka galvą. Tiesa, Siomkė parašė labai gerą recenziją. Jis tik pastebėjo, kad tokia aktorė kaip Dina Halperin yra verta geresnio repertuaro. Broneckis dėl to jautė asmeninę nuoskaudą, nes mokėjo tik dainuoti kupletus ir šokti čečiotkas, bet ne vaidinti karalių Lyrą. Scenos darbininkas Mendkė, kuris apie teatrą suprato daugiau nei aktoriai, pasakė Broneckiui, kad jis neturėtų dėl to krimstis. Lai jis, Siomkė, sukasi tarp dekoracijų. Su tais iš laikraščių nereikia prasidėti…
***
Siomkė į vaidinimą pasiėmė draugą – mokytoją Geršteiną. Apskritai mokytojas eidavo į teatrą tik kai „Yung teater“ iš Varšuvos vaidindavo „Sušuk, Kinija“. Bet tokius vaidinimus, kaip, pavyzdžiui, „Atmerktomis akimis“ arba „Modelis“, jis praleisdavo. Siomkė labai norėjo supažindinti mokytoją Geršteiną su Dina. Po to Mendkė juokavo, kad Siomkė atsivedė katiną, kad šis išsakytų savo vertinimą apie dubenėlį grietinės… Siomkė buvo gerais keliais metais jaunesnis už mokytoją, bet tai visiškai netrukdė jų draugystei. Prieš mokytoją Geršteiną jis atrodė tarsi gaidys prieš fazaną. Dina Halperin nukreipė savo žvilgsnį į mokytoją Geršteiną ir visiškai pamiršo, kad šalia stovi jos gerbėjas Siomkė. Dina tiesiog turėjo gerą skonį. Nors Siomkė Kaganas buvo gerai sudėtas jaunuolis, bet mokytojas Geršteinas visa savo laikysena, šlėktiškais ūsais, pilna kupeta pilkšvų palei smilkinius plaukų užgožė Siomkę. Per vieną akimirką Siomkė pasijuto nereikalingu. Jį labai suerzino visa ši mokytojo atsitempimo pas Diną istorija. Tačiau kelio atgal nebuvo. Dina užmezgė pokalbį su mokytoju ir pamiršo apie Siomkės egzistavimą. Mokytojas Geršteinas taip pat susižavėjo aktore ir jei režisieriaus asistentas Bomba nebūtų pradėjęs šaukti, kad tuoj bus pakelta uždanga, abu būtų toliau kalbėjęsi. Galiausiai buvo nuspręsta po vaidinimo eiti atšvęsti pažinties su arbata ir latkių keptuve Velfkės restorane.
***
Siomkė mokytojui Geršteinui nepadarė didelės paslaugos atsivesdamas jį pas Diną Halperin. Nuo pat pirmo rankos paspaudimo mokytojas Geršteinas susižavėjo aktore. Ir tai nestebino. Jos šypsena, puiki jidiš kalba su varšuvietiška tartimi, visa jos išvaizda svaigino senbernišką mokytojo sielą. Vėliau, kai ji tapo nuolatine lankytoja Realinėje gimnazijoje, kur Geršteinas dėstė ir vadovavo chorui, dailės mokytojas Šeras konstatavo, kad Dinos Halperin kūne nebuvo nieko nereikalingo. Viskas joje yra suformuota su simetrija, o jos laikysena – tarsi subrendusios moters, kuri neseniai išsirito iš jaunystės…
Siomkė greitai pamatė, kad jam nėra nei menkiausio tarpelio tarp Dinos Halperin ir mokytojo Geršteino, pasiėmė kuprinę ir išėjo Trakų link, kur prie ežero ramiai stovėjo romų taboras. Ten Siomkė buvo savas, nes pažinojo patį romų karalių Kvieką ir netgi su juo išgerdavo. Su Kvieko dukra jis irgi buvo praktiškai susižadėjęs. Ji naktimis mokė Siomkę šnabždėti jos kalba.
Mokytojas Geršteinas liko ranka rankon su Dina Halperin ir visiškai nesigailėjo dėl draugo išvykimo. Buvo tik viena bėda – jie neturėjo jokio savo kampelio. Mokytojas gyveno Literatų gatvelėje kartu su senmerge seserimi, kuri, kaip ir brolis, atsisakė kam nors įsipareigoti. Ji vadovavo jo kukliai buičiai, ir mokytojas kitokio gyvenimo nė neįsivaizdavo. Be to, Semas Broneckis stebėjo kiekvieną jų žingsnį. Kiekvieną kartą prasidėdavo tie patys klausimai – kur buvai? Kam maliesi po miestą? Kam tau eiti į Realinę gimnaziją? Nori tapti mokytoja? Aktore būti tau maža?
Diną traukė prie mokytojo Geršteino lyg prie magneto. Jau nekalbant apie jo vyriškumą, solidžią eiseną su lazdele rankoje, jo švelnų prisilietimą, o jau pokalbiai su juo apie dalykus, kurie neturi nieko bendra su premjeromis, gerais bilietų pardavimais teatre, su planais apie naują muzikinę komediją, perkeliantys į seniai išsvajotus pasaulius, kur dainos ir vaikai yra svarbiausi.
Viso Vilniaus akys buvo įbestos į mokytoją Geršteiną ir Diną Halperin. Net gimnazijos mokiniai stebėjo, kaip per ilgąją pertrauką Dina Halperin vaikšto gimnazijos kieme pasirėmusi mokytojui Geršteinui į parankę ir juodu nepailsdami kalbasi. Ir jie, Geršteino mokiniai, suprato, kad jų pedagogui labai patinka aktorė. Mokytojas šiaip sau taip nevaikščiotų su moterimi. Štai todėl jis pasiliko senberniu – nes buvo pernelyg išrankus.
***
Mokytojas Geršteinas ir Dina Halperin kartu eina Vokiečių gatve į Velfkės restoraną. Visa trupė sutarė ten drauge pavalgyti.
Geršteinas, tiesą pasakius, norėjo eiti namo, bet Dina įtikino, ir jis negalėjo atsispirti. Eina jie tarsi per verteivų, kurie kviečia pirkėjus į senų niekų parduotuves, alėją. Abiejose gatvės pusėse šie juokdariai išsirikiavę merkia akį vienas kitam. Ir Sorė Klok išėjo iš siuvimo reikmenų parduotuvės ir kartu su savo pardavėjų gauja pastiprino gretas gatvėje. Visi žavisi porele. Net Calelis Nosis, didžiausias pasiūtų gaminių pirklys, sako, kad porelė sukirpta vienas kitam, geriau nerasi. Tik Sorė Klok, kuri pati nebuvo ypatingo grožio ir žmonės kalbėjo, kad ji turi skustis ūsus, burbėjo, jog jai nepatinka šis romanas.
Eina jie abu, mokytojas Geršteinas su Dina Halperin, ir niekas visoje Vokiečių gatvėje nepavyduliauja mokytojui jo pasirinkimo, nes žmonės jį pažįsta iš jo vadovaujamo Realinės gimnazijos bičiulių draugijos choro koncertų. Dėl geros melodijos, gražios dainos vilniečiai pasiryžę eiti iki pat Liepkalnio miesto pakraštyje.
Šis romanas nepatiko dar kai kam – Semui Broneckiui. Jis kaip tik išėjo iš Bendelio kirpyklos, šalia kirchės, ir pamatė porelę kitoje gatvės pusėje. Jie, Dina su mokytoju, jo nepastebėjo. Buvo užsiėmę vienas kitu.
Vokiečių gatvė šurmuliavo. Buvo antradienis – turgaus diena. Vyko prekyba kelnėmis, vinimis, virvėmis ir kartūno drabužiais. Vokiečių gatvėje buvo ką nusipirkti, kaip gi kitaip, mat diena buvo saulėta, giedra, kaip pridera laikui po Pesacho. Visos iškabos buvo nuplautos paskutinio lietaus ir švytėjo žydiškomis raidėmis bei pirštinių, korsetų ir dviejų dalių kostiumų paveikslėliais. Kiekviename kieme sukosi žmonės. Jie ėjo pas dantistus, siuvėjas, batsiuvius ir skardininkus. Prekyba kunkuliavo. Prie kiekvieno vežimėlio su prekėmis, prie kiekvieno prekystalio ant gatvės kampo stumdėsi pirkėjai, ieškodami gero sandėrio.
Semas Broneckis stovėjo šiame šurmulyje ir ieškojo tinkamų žodžių Dinai. Jis buvo įsiutęs. Jau keletą kartų užsiminė jai, kad šitaip nedera. Dina jam atsakė, kad Vilnius nėra eilinis miestas. Čia žmonėms reikia bent trupučio kultūros. Mokytojas Jakovas Geršteinas (taip ji jį vadino – pilnu vardu) Vilniuje yra labai gerbiamas žmogus. Jis yra muzikantas ir dirigentas. Dinos bendravimas su juo atneša garbės visai trupei.
Semas Broneckis norėjo atsisakyti tokios garbės, tačiau per smarkiai kivirčytis su Dina nenorėjo. Šiaip ar taip, tai ji pritraukia publiką, o ne jis. Ji jauna, vaikų neturi, jau galėjo kokį kartą jam pasakyti sudie, ir tuomet – baigta. Tokių dalykų jau yra nutikę teatre. Bet istorija su Geršteinu peržengia visas ribas. Jis privalės pasikalbėti su Dina. Toliau taip tęstis nebegali.
Taip nusprendęs Semas Broneckis perėjo gatvę. Pakeliui į restoraną jo vos neužkabino Šimono Vežiko drožkos velenas.
Arklys sužvengė lyg juokdamasis iš aktoriaus. Lyg to maža, Šimonas nuo vežiko sėdynės iškeikė, kad žmonės nežiūri, kur eina.
Semas Broneckis atėjo į restoraną dar labiau įsiaudrinęs, nei norėtų.
Ginčų pas Velfkę nebuvo. Aktoriai diskretiškai padavė Broneckiui keletą taurelių degtinės. Žmonės kėlė tostus už Dinos Halperin sėkmę. Broneckio taip pat neužmiršo. Trupė uždirbo pinigų ir buvo užsakyta po antrą porciją kapotų kepenėlių su žąsų odos spirgučiais. Buvo linksma ir Broneckiui atlėgo pyktis. Mokytojas Geršteinas linksminosi su kompanija, prie lūpų kėlė taurelę, tačiau nebuvo paprastas „ponas brolis“, artimas draugužis. Aktoriai taip pat laikėsi pagarbiai, lygiavosi į mokytoją Geršteiną ir palaikydami draugišką pokalbį neleido išsprūsti netinkamam žodžiui.
***
Mokytojas Geršteinas ėjo į savo namus Literatų gatvelėje dvejodamas dėl santykių su Dina. Velfkės restorane Semas Broneckis visiškai nieko nepasakė, bet jo akys buvo labai iškalbingos. Ar tai stebina? Kuris vyras norėtų kankintis? Nors – ar tai didelė nuodėmė? Juk tik vaikštome kartu…
Mokytojas Geršteinas nenorėjo savęs apgaudinėti. Giliai širdyje jis puikiai žinojo, kad tai nėra „tik vaikščiojimas“. Tik apie tai jis ir galvojo ir tik tai valdė visą jo sielą.
Dėl tokios išvados mokytojui netapo lengviau. Visame Vilniuje jo bendravimas su aktore buvo populiari tema.
Taip jis ėjo namo kalbėdamasis su savimi mintyse. Prie Literatų gatvelės kampo ėmė sau priekaištauti:
– Senas ožy, kam taip apsijuokti? Ko susisukai galvą?
Tačiau širdis nepakluso, ir su kiekvienu menkiausiu Dinos Halperin paminėjimu ji veržliu dūžiu vijo lauk sveiką protą.
***
Teatras padarė keleto dienų pertrauką. Semas Broneckis išvažiavo į Varšuvą tartis dėl turo po Rumuniją. Bukarešto teatro direktorius jo jau laukė. Iš pradžių Semas reikalavo, kad Dina važiuotų kartu, tačiau ji užsispyrė, kad neturi jėgų. Jai reikia trupučio ramybės po kasvakarinių vaidinimų. Broneckis pasidavė ir išvažiavo vienas. Jis nusprendė, kad per porą dienų nieko negali nutikti. Jis grįš prieš Dinai spėjant ką nors susukti su mokytoju.
Abiem pasilikus mieste, Geršteinas sugalvojo pasiimti Diną ilgesniam pasivaikščiojimui. Geriausia bus išvažiuoti į Verkius už Vilniaus. Greitai Šavuotas, viskas žalia, saulė šviečia taip švelniai ir visas miestas mėgaujasi žydinčios gegužės aromatu, ji visose gatvėse papuošė medžių viršūnes. Galima įsivaizduoti, kaip dabar atrodo Verkiai.
Taip Geršteinas įkalbėjo Diną pasivaikščiojimui.
Mokytojas perkėlė savo pamokas rytui ir per ilgąją pertrauką su lazdele rankoje išėjo pas Diną.
Dina tą dieną pasipuošė balta suknele su atviru dekoltė ir šiaudine plačiakrašte skrybėle. Jos žavesys mokytojui atėmė žadą. Abu patraukė link Vilnelės, kur įlipo į garlaivį „Śmigły“ ir pasileido į kelionę prieš upės srovę į Verkius.
Abu stovėjo ant garlaivio denio pasvirę per turėklus ir žiūrėjo į gyvybingą vandens srovę, kuri lūžo iš po laivo varomųjų ratų.
Dina grožėjosi vandeniu ir Vilijos krantais, kuriuose lyg senukai sviro gluosniai, tarp išdidžių beržų kovojantys dėl gabalėlio dirvos. Ji giliai kvėpavo, gėrėdamasi vėjeliu, kuris įsisuko į plačios suknelės klostes ir mėgino ją lyg bures ištempti saulėtai kelionei. Tuo metu Dinai pirmą kartą atėjo į galvą, kad kartais labai gerai nevaidinti teatre ir iškeliauti į saulėtą laisvę.
Ji tyliai suspaudė mokytojo Geršteino ranką. Tai turėjo reikšti – ačiū už pakvietimą.
Atvykus į Verkius mokytojas Geršteinas norėjo nusivesti Diną į tenykščius rūmus.
Nuo gražios parko rūmų terasos galima matyti visas apylinkes. Bet Dina norėjo tiesiog eiti takeliu palei vandens srovę, kuri vedė link miško pakraščio. Ji atsisėdo po pirmu pasitaikiusiu medžiu. Prieš tai mokytojas Geršteinas ant lopinėlio samanotos žemės išskleidė savo švarką, kad apsaugotų baltą Dinos suknelę. Abu atsisėdo po medžiu ir netardami nei žodžio stebėjo, kaip boružėlė ramiai juda link Dinos kelio.
Sėdėjo jie abu miško pakraštyje ir aplinkui nebuvo nei gyvos dvasios. Mokytojas negalėjo pats sau patarti. Ar turėtų paimti ją už rankos? Ar turėtų išdrįsti prisispausti bučiniui prie įraudusio skruosto? Mokytojas nebuvo labai patyręs su kitos lyties atstovėmis. Senbernystė jį buvo apglėbusi lyg medžio žievė.
Sėdėjo jie įsisukę į pokalbį, kurio gija vis nutrūkdavo, kol Dina balsu nusijuokė ir paklausė mokytojo Geršteino:
– Gal ko užkąskim?
Jie nuėjo į karčiamą, kur buvo galima suvalgyti bulvių su rūgpieniu ir šviežių ridikėlių garnyru.
***
Saulė jau pradėjo leistis, mokytojas Geršteinas su Dina Halperin sėdėjo karčiamos balkone ir stebėjo šešėlius, kurie ėmė glaustis prie šaltų augalų ant savo prieglobsčio sienos.
Karčiamininkė gerai pažinojo mokytoją Geršteiną iš jo išvykų su gimnazistais. Ji nusiuntė jį su dama į antrą aukštą, kuriame buvo galima išsinuomoti kambarėlį. Ši viską mačiusi krikščionė galėjo atpažinti įsimylėjėlių porelę per kelis kilometrus, ji buvo įsitikinusi, kad jie norės apsistoti nakčiai. Bet pora sėdėjo balkone lyg niekur nieko ir nieko apie tai jai nepasakė.
Jie net nepastebėjo, kaip mėnulis pakeitė saulę ir užliejo visą balkoną blausia, prie langų prisiglaudžiančia šviesa. Lakštingalos pradėjo čiulbėti lyg vadovaujamos nematomo dirigento. Kai vienas paukštelis nutildavo, kitas prabildavo. Vilniaus apylinkėse – mokytojas paaiškino Dinai – lakštingalos visada gieda gražiai, ypač Verkiuose, ant Slomiankos karčiamos stogo.
Dinos Halperin suknelė susiliejo su pieno spalvos mėnulio šviesa, atviras dekoltė neleido mokytojui susikaupti. Dina, tikriausiai norėdama kiek išsitiesti, atsilošė atgal ištiestomis rankomis. Jos liemenėlės petnešėlė nusmuko nuo peties. Mokytojas Geršteinas puolė prie jos, priglausdamas savo veidą tarpe tarp krūtų. Užruko porą akimirkų, kol jis sugebėjo sušnabždėti:
– Mano didžioji meile…. Dinule. Tu… Mano didžioji meile…
Dina prispaudė jį prie savęs. Jie sėdėjo taip sustingę teatrališkoje mėnulio šviesoje ir ant karčiamos stogo giedančių lakštingalų čiulbesyje…
Mokytojas ir Dina vos suspėjo į paskutinį garlaivį, grįžtantį į Vilnių. Miestas juos pasitiko gilioje tamsoje.
***
Semas Broneckis žinojo apie Dinos Halperin pasivaikščiojimą su mokytoju Geršteinu. Aktoriai sakė, kad tai viešbučio durininkas Ziselis perdavė Broneckiui naujienas. Dina buvo naiviai pranešusi durininkui, kad vyksta į Verkius. Jei kas ieškotų, tegul žino, kur ji yra, ir nesijaudina, nes ji vyksta ne viena.
Kad ir kaip bebūtų – Semas Broneckis sužinojo, ir jame užsiliepsnojo ugnis. Žmonės netgi girdėjo šūksnius iš jų viešbučio kambario. Anąkart Velfkės restorane Broneckis iš paskutinių jėgų susitvardė, bet dabar nusprendė – privalo padaryti galą šiam romanui.
Vieną mokyklos dieną mokiniai per ilgąją pertrauką stebėjo, kaip Semas Broneckis stovi didžiojo gimnazijos kiemo kampelyje ir kalba su mokytoju Geršteinu. Kiemas iš karto nutilo. Visi žaidimai, šūksniai, bėgiojimai, lažybos, įprastos per didžiąją pertrauką – viskas nutilo.
Mokytojas Geršteinas nei vienu žodžiu nepertraukė Semo Broneckio tirados. Jis tik linksėjo galva. Jo mokiniai stovėjo toliau, susispietę vienas šalia kito kaip legionas ir tik stebėjo, kad šitas žemo lygio aktorėlis neįžeistų jų mylimiausio mokytojo. Šie mokiniai gerai žinojo, apie ką Semas Broneckis kalbasi su mokytoju Geršteinu. Jie taip pat pastebėjo drebulį aktoriaus rankose bei mokytojo Geršteino susijaudinimą – jis vis glostė savo ūsus ir dairėsi į visas puses. Lyg ieškotų išsigelbėjimo iš šio nemalonaus pokalbio.
Pakalbėjęs geras porą minučių Semas Broneckis išėjo iš gimnazijos kiemo. Mokytojas Geršteinas stovėjo vienas iki skambučio, o jo mokiniai, priešingai nei buvo įpratę, nedrįso artintis prie savo mokytojo, kurio galvos paglostymas pasaldindavo dienos mokslus.
***
Po to pokalbio su Semu Broneckiu mokytojas Geršteinas daugiau nebesusitiko su Dina Halperin. Per tą laiką pasibaigė gastrolės ir porelė ruošėsi išvykimui. Vakarą prieš paskutinį pasirodymą Velfkės Usiano restoranas ošė, nenustojo daužytis taurelė į taurelę. Aktoriai linksminosi. Semas Broneckis visiems nupirko degtinės. Kalbų taip pat netrūko. Nebuvo tik mokytojo Geršteino. Jis pasiliko namuose. Po to, kai Dina Halperin ir Semas Broneckis išvyko, jis atskleidė savo draugui Siomkei Kaganui, kad prižadėjo Broneckiui nebesusitikti su Dina.
Mokytojui Geršteinui beliko šildytis širdį laiškeliu, kurį jo sesuo rado po įėjimo į jų butą Literatų gatvelėje durimis. Jame buvo parašyta:
„Mielas Jankevai (mokytojau Geršteinai),
Iš Vilniaus pasiimu ne jo grožį, ne jo širdingą svetingumą. Nieko to su savimi neimu, pasiimu kartu tik viena – tavo kvapą ant mano nuogos krūtinės Verkiuose. Aš jį nešiosiu su savimi po visą pasaulį.
Lik sveikas,
Dina“
Lauke buvo birželio vakaras, kuris užmarštyje paliko lietų ir šaltį. Medžiai Literatų gatvelėje sulaikė kvėpavimą, klausydami apylinkių tylos. Vasara snaudė ant vėsių Šv. Onos bažnyčios įėjimo akmenų.
Mokytojas Geršteinas iš dėklo išėmė armoniką, atsisėdo ant savo nedidelio guolio ir pradėjo traukti iš jos vidaus dainos melodiją, kurią paruošė chorui. Dainos žodžiai įkyriai knebeno jo mintis:
„Ruduo atėjo, vysta medžiai ir gėlės…“
Parašykite komentarą