Daina apie Zišę Breitbartą
Neturtingiems tėvams Lodzėj
Ankštam kambarėly berniukas toks gimė
Jūs girdėjote tikriausiai –
Visi šaukdavo jį Ziše.
Kaip stipruolį, galiūną kiekvienas jį žino.
Nuo pat mažumės, kai dar chederį lankė,
Visi jau skubėjo atnešt jam grandinių,
Kurias jis rankomis pertraukti bandė.
Kaip du briliantai Zišės akys žvilgėjo,
Dar vaikui jam geležį lenkt buvo lengva.
Siaubinga galia jo kiekvienas stebėjos,
O motinų daug Zišės troško už žentą.
Vietos vaikai Zišę laikė atletu.
Nors prašė mama į kovas nesivelti
Ir neiti į cirką tenai galynėtis,
Tai Zišės troškimo nė kiek nenumaldė.
Daug laiko prabėgo, daug metų praslinko.
Zišė – jau didis galiūnas, herojus.
Jis gimtąjį miestą, tėtį ir mamą paliko,
Augindamas jėgą po platų pasaulį klajojo.
Zišei sekės gerai, jis visus nugalėjo.
Svetur praminė jį „Geležies valdovu“.
Įgijo Zišė turtų, kurie kasdien vis gausėjo.
Gandas apie jo galią sklist nepaliovė.
Ilgesys jį kamavo, svajojo keliaut į gimtinę,
Į miestą, kur kadaise praleido vaikystę.
Ir vieną kovo dieną pasirodė skelbimas –
Į Varšuvą vienas didžiausių stipruolių atvyksta!
Jis rodys žmonėms savo galią beribę,
Gradines plėšys nelyg popieriaus lapą.
Kas šis stipruolis, kiekvienas jau žino –
Tai Zišė iš Lodzės, kur geležį perkąsti geba.
Šiam įvykiui Zišė ilgai treniravos:
Sunkius akmenis kėlė ir geležį lamdė,
Jo vardas garsėjo, iš lūpų į lūpas keliavo –
Kol „Geležies valdovui“ nutiko nelaimė.
Buvo graži naktis, žvaigždėmis nusagstyta,
Staiga – sujudimas, gatvės prabudo iš miego.
Seni ir jauni džiugiai po miestą pasklido,
Zišės galiūno žiūrėti jie bėgo.
Už nugaros Zišei sutvisko žibintai,
Erdvę užpildė trimitų garsai,
Vidury scenos stovėjo jis rimtas
Ir storą grandinę nutraukė lengvai.
Tada metalinę paėmė skardą,
Vinis į ją plikomis rankomis mygo.
Nors buvo atlikęs šį triuką ne kartą,
Vinis ne skardon, o jo kojon susmigo.
Vinis jį baisiai susargdino
Ir nebeliko, kas daryti –
Svetur jis vėl nusidangino,
Tenai tikėjosi pagyti.
Nors daktarų daug slenkstį mynė,
Padėt jie Zišei nevaliojo.
Pralošęs kovą už gyvybę
Pasimirė, netekęs kojos.
Tokia štai tragiška baigtis –
Nualino Zišę mažytė vinis.
Berlyne, kapinėse žydų,
Yra nedidelis kapelis.
Kiekvienas, kas prie jo užklydo,
Sustot ir pagedėt privalo.
Dainą iš jidiš kalbos išvertė ir tekstą parašė Miglė Anušauskaitė
Ši 1939 metais užrašyta liaudies daina yra ne šiaip pamokantis pasakojimas apie plačiajame pasaulyje tykančius pavojus, o folklore įamžinta istorija apie tikrą žmogų – žymų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios cirko artistą, stipruolį Zigmundą (Zišę) Breitbartą.
1883 m. miestelyje netoli Lodzės kalvių šeimoje gimęs Zišė nuo pat jaunystės pasižymėjo ypatinga jėga. Vėliau, prisijungęs prie berlynietiško Busch cirko, gastroliavo po visą Europą ir JAV, jam buvo suteikta JAV pilietybė. Savo pasirodymų metu Zišė iš geležinių strypų išlankstydavo ornamentus, rankomis į geležies lakštu apdengtą lentą kaldavo vinis, atsigulęs ant krūtinės išlaikydavo automobilį su 10 jame sėdinčių žmonių, gebėdavo perkąsti geležinę grandinę ir pakelti jauną drambliuką.
Trečiajame XX a. dešimtmetyje Zišė buvo ne tik plačiai Europoje ir JAV išgarsėjęs galiūnas, vadintas „Geležies karaliumi“, bet ir žydų liaudies herojus. Jo jėga, įvaizdis ir pasaulinė šlovė kontrastavo su antisemitiniais stereotipais. Daugybei Vokietijos ir Rytų Europos gyventojų jis buvo žydiškos stiprybės simbolis. Zišė Breitbartas neapsiribojo simboliniu vaidmeniu – 1923 m. Berlyne vadovavo žydų pasipriešinimui ten vykdomiems pogromams.
Tačiau nenuostabu, kad įgijęs tokią šlovę, Zišė sulaukė ir konkurentų.
Apie šią konkurentę Yiddish Book Center interviu su Christa Whitney pasakoja Zišės Breitbarto giminaitis Gary Bart.
Gary Bart pasakoja, kad Martos Fara personažas buvo hipnotizuotojo Eriko Hanusseno sumanymas: jis teigė galįs hipnozės pagalba suteikti jaunai moteriai tokią jėgą, kad ši prilygtų žinomam stipruoliui Breitbartui. Pristatęs Martą Fara, hipnotizuotojas pakviesdavo publiką patikrinti į sceną suneštas grandines ir kitus pasirodyme naudosimus įrankius. Tuomet, kol pritemdęs šviesą kalbėdavo apie hipnozės galią, asistentai pakeisdavo scenos inventorių butaforiniu, su kuriuo Marta Fara galėdavo atlikti žadėtus triukus. Gary Bart pasakoja, kad Zišė Breitbartas, pasipiktinęs neteisybe, pasamdė žmogų, kad tas prieš pat Martos Fara pasirodymą pakviestų scenos asistentus į rūsį gerti alaus ir juos ten užrakintų. Taigi scenoje liko tikros grandinės bei kiti įrankiai ir Marta Fara nebegalėjo su jais atlikti triukų – šitaip išaiškėjo Hanusseno apgavystė. Po šio skandalo Hanussenas gavo 10 metų draudimą atlikti pasirodymus Vienoje (kur tuo metu gastroliavo cirkas). Tačiau hipnotizuotojas nenuleido rankų ir Niujorke susirado kitą merginą, kurią taip pat pavadino Marta Fara, kad ši atliktų tuos pačius triukus. Mergina netrukus susižeidė pasirodymo metu, bet tuomet Hanussenas pasisamdė trečią atlikėją, taip pat „Martą Fara“, su kuria toliau rengė pasirodymus. Šis LNB Judaikos kolekcijoje saugomas plakatas greičiausiai skelbia apie šią trečiąją Martą Fara, nes jis datuojamas 1925 – Zišės Breitbarto mirties metais.
Jei ši istorija atrodo fantastiška, nėra ko stebėtis – Zišė Breitbartas tapo tikra legenda dar būdamas gyvas, o po jo mirties pasakojimai apie šį stipruolį vystėsi įvairiomis kryptimis, apaugo detalėmis, o kai kurie tapo gryna fikcija.
2001 metais pasirodžiusiame Wernerio Herzogo filme „Nenugalimasis“ pasakojama Zišės Breitbarto istorija nukelia jį į nacistinės Vokietijos laikus (tuo metu tikrasis Zišė jau buvo miręs). Hipnotizuotojas Hanussenas filme paverčiamas cirko vadovu, kuris svajoja Hitlerio Vokietijoje įkurti Okultijos ministeriją ir naudojasi Zišės talentu, versdamas jį maskuoti savo žydiškumą ir vaidinti „arijų stipruolį“. Filmo eigoje Zišė nusprendžia nebesislėpti ir viešai pasiskelbia esąs žydas, šitaip įkvėpdamas kitus žydus priešintis nacistiniam režimui. Marta Fara šiame filme yra cirko pianistė, kurią su Ziše sieja romantiniai jausmai. Hanussenas ja pasinaudoja, norėdamas diskredituoti Zišės jėgą, tačiau galiausiai išaiškėja, kad pats Hanussenas esąs žydas ir naciai jį nužudo. Zišė tuo metu skuba įspėti Lenkijos žydus apie artėjantį pavojų, tačiau miršta nuo kraujo užkrėtimo, susižeidęs į vinį.
O kaipgi liaudies daina, pateikta šio teksto pradžioje? Jos tekstas ne taip nutolęs nuo tikrovės, kaip Wernerio Herzogo filmas, tačiau jame galima įžvelgti kitų, liaudies naratyvams būdingų, elementų. Viena vertus, Ziše neabejotinai didžiuojamasi, jis giriamas, o jo atminimas – gerbiamas (skatinama prie Zišės kapo Berlyne pagedėti). Kita vertus, daina įspėja apie šlovės pavojus. Net kelis kartus užsimenama apie tai, kaip Zišė apleido gimtąjį miestą ir kaip jo ilgėjosi, kaip mama maldavo Zišės neiti į cirką, bet šis nepaklausė. Nors Zišės mirtis nuo vinies nesusijusi su jo šlove, tačiau šiame kontekste ji irgi skamba kaip pamokymas – kad ir kokią būtum įgijęs šlovę ir turtus, nesi apsaugotas nuo nelaimės. Jaunus žmones ši daina galėjo įspėti apie tai, koks pavojingas gali būti pasaulis ir koks neužtikrintas likimas, jei pabėgsi iš gimtojo miesto ieškoti laimės plačiajame pasaulyje.
Šis LNB Judaikos kolekcijoje saugomas dokumentas – tik vienas lapelis iš gausios YIVO Etnografijos komitetui surinktos medžiagos. YIVO zamleris Hiršas Abramovičius išgirdo šią dainą iš žmogaus, kurį įvardina kaip B. Koser. Tai nėra vienintelis dainos apie Zišę Breitbartą variantas: labai nedaug besiskiriančią dainą yra užrašęs kitas folkloro rinkėjas – Icchakas Milšteinas.
Linkėdami visiems Judaikos tyrimų centro bičiuliams ne tik sveikatos, bet ir stiprybės, kviečiame paklausyti Icchako Milšteino įdainuotos versijos su trumpu įvadu:
Parašykite komentarą