Abraomas Jehošua Hešelis – garsus XX a. žydų filosofas, teologas, rabinas, kurio veikla ir įtaka peržengė judaizmo ribas. Hešelis buvo ne tik religinis mąstytojas, bet ir visuomenininkas, aktyvistas, kartu su Martinu Liuteriu Kingu jaunesniuoju kovojęs už pilietinių teisių juodaodžiams suteikimą JAV, pasisakęs prieš Vietnamo karą, iškėlęs žydų padėties Sovietų Sąjungoje problemą, o jo autoritetą iliustruoja ir faktas, kad Hešelis buvo pakviestas prisidėti rengiant vieną iš Vatikano II Susirinkimo dokumentų.
Hešelis gimė 1907 m. Varšuvoje, chasidų šeimoje, buvo jauniausias iš šešių Mozės Mordechajaus ir Reizelės vaikų. Viename interviu, paklaustas, kas jam iškėlė idėjas, kurios vėliau tapo knygomis, Hešelis teigė, kad tai buvo sunkus darbas, visapusiškas lavinimas ir aplinka: „man kaip vaikui ir jaunuoliui labai pasisekė gyventi aplinkoje, kurioje buvo daugybė pagarbos vertų žmonių, žmonių, kuriems rūpėjo vidinio pasaulio, dvasingumo ir integralumo problemos. Žmonių, kurie kitiems žmonėms rodė didžiulę atjautą ir supratimą“[1]. Garsių chasidų rabinų giminėje augęs jaunuolis pats tapo rabinu ir produktyviu autoriumi – parašė 18 knygų ir daugiau nei 100 esė. Didelė Hešelio giminės dalis žuvo per Holokaustą, iš artimiausios šeimos liko brolis ir viena sesuo. Dėl skaudžių patirčių po karo Hešelis nebesilankė nei gimtojoje Lenkijoje, nei Vokietijoje, kur studijavo ir pradėjo savo akademinę karjerą.[2]
Mažiau žinomas Hešelio biografijos faktas – dveji jaunystės metai praleisti Vilniuje. Aštuoniolikmetis Hešelis į Vilnių atvyko 1925 m., siekdamas įgyti sekuliarų išsilavinimą ir pasiruošti stojamiesiems egzaminams į Berlyno universitetą. Vilniuje įstojo mokytis į prestižinę žydų realinę gimnaziją. Nors gimnazijoje buvo sustiprinti gamtos ir tikslieji mokslai, Hešelis, tikėtina, didžiausią dėmesį skyrė kalbos ir literatūros studijoms. Tuo metu gimnazijoje literatūros pamokas vedė garsus žydų poetas Moišė Kulbakas, kurio pamokose dalyvavo ir Hešelis.
Mokydamasis gimnazijoje Hešelis taip pat rašė poeziją bei užmezgė kontaktus su besikuriančio meno sambūrio „Yung Vilne“ (Jaunasis Vilnius) nariais. Tiek savo rašoma poezija, tiek išvaizda ir būdu Hešelis išsiskyrė iš likusių grupės narių. Šloimė Beilis, vienas iš „Yung Vilne“ įkūrėjų, prisiminimuose apie Hešelį rašė: „Jis buvo visiškai kitokio tipo žmogus nei mes visi … Jis nebuvo, kaip sakoma, iš mūsų rato. Jis buvo iš kito pasaulio.“[3]
Hešelio asketišką ir santūrų būdą liudijo ir tai, kad jis apsigyveno vargingame miesto rajone, Paplaujos gatvėje (dab. Paupio g.) pas seną religingą žydą, iš kurio nuomavosi kambarį, kai tuo tarpu galėjo sau leisti nuomotis kur kas erdvesnį būstą miesto centre.[4]
Gyvendamas Vilniuje Hešelis mėgdavo ilgus pasivaikščiojimus miške bei miesto parkuose. Beilis, vieno tokio pasivaikščiojimo metu, paklausė Hešelio, kodėl jis visada prieš įžengdamas į mišką užsideda skrybėlę. Hešelis atsakė: „Miškas man yra šventa vieta, o žydas neina į šventą vietą neprisidengęs galvos“.[5] Jautrumas, gilus religingumas, gamtos pajautimas – tai savybės, kurios buvo būdingos Hešeliui nuo pat jaunystės. Nors Hešelis tapo garsiu žydų teologu ir rabinu, pirmąja jo išspausdinta knyga tapo jidiš eilėraščių rinkinys „Der Shem Hameforash – Mensch“ („Nenusakomas Dievo vardas – Žmogus“), išleistas 1933 m. Varšuvoje. Dalį eilėraščių sudarė eilės, parašytos gyvenant Vilniuje. Tokiu būdu Hešelio Vilniaus laikotarpis įsiamžino ir jo kūrybiniame palikime. 1927 m. Hešelis išlaikė baigiamuosius egzaminus ir išvyko studijuoti filosofijos į Berlyną, miestą aplink kurį tuo metu sukosi Europos kultūrinis ir intelektualinis gyvenimas.
Berlyne, Frydricho Vilhelmo universitete, Hešelis studijavo filosofiją bei gretutines meno istorijos ir semitų filologijos studijas, o Žydų studijų aukštesniajame institute (Hochschule für die Wissenschaft des Judentums) gilinosi į judaizmo tekstus ir istoriją, siekdamas rabino titulo, kurį gavo 1934 m. Hešelis buvo talentingas ir daug žadantis jaunas mokslininkas, tačiau, Vokietijoje įsigalėjus nacizmui, jam kilo daug kliūčių tiek gauti daktaro laipsnį (tam reikėjo išleisti knygą disertacijos pagrindu), tiek užsitikrinti stabilią poziciją darbui. 1933 metais apginta disertacija, kaip knyga, pavadinimu „Pranašystė“, buvo išspausdinta tik 1936 metais. Hešelio straipsniai ir knygos, parašyti gyvenant Berlyne, buvo itin palankiai vertinami įvairiuose akademiniuose sluoksniuose, tačiau krikščionių kolegų neveiksnumas ar net priešiška pozicija žydų atžvilgiu Hešelį skaudino.[6] Žydų padėčiai Vokietijoje prastėjant, 1938 m. Hešelis buvo deportuotas į Lenkiją, kur beveik metus dėstė Varšuvos žydų studijų institute. Iki Antrojo pasaulinio karo likus vos 6 savaitėms Hešelis išvyko į Londoną, o 1940 m. – į Jungtines Amerikos Valstijas. Vizą Hešeliui padėjo gauti Džiulijanas Morgensternas, Hebrajų sąjungos koledžo (Hebrew Union College) Sinsinatyje prezidentas. Šiame koledže Hešelis dirbo pirmuosius penkerius metus po atvykimo į JAV.
1946 m. Hešeliui buvo pasiūlyta užimti dėstytojo poziciją Žydų teologijos seminarijoje (Jewish Theological Seminary of America) Niujorke, kur jis profesoriavo iki pat mirties 1972 m. Taip pat 1946 m., YIVO (Žydų mokslinių tyrimų institutas) pakvietė Hešelį papasakoti apie pranykusį Rytų Europos žydų gyvenimą. Po jo emocionalios kalbos apie sunaikintą žydų pasaulį, susirinkusieji net sukalbėjo kadišą mirusiesiems. Papildęs ir išplėtęs savo kalbą, Hešelis ją išspausdino knygoje „The Earth Is the Lordʼs“ („Žemė yra Viešpaties“), kurioje aprašė Rytų Europos žydų kasdienį gyvenimą, papročius, pasaulėvaizdį ir vertybes.
Per šeštąjį dešimtmetį Hešelis išleido keturias svarbiausias savo religinės minties knygas: „Man Is Not Alone“ („Žmogus nėra vienas“), „God in Search of Man“ („Dievas ieško žmogaus“), „Man’s Quest for God“ („Dievo ieškojimas“) ir „The Sabbath“ („Šabas“). „Šabas“ yra vienintelė Hešelio knyga, kurią turime išverstą į lietuvių kalbą. Apmąstydamas šabo reikšmę šiuolaikiniam žmogui, Hešelis rašė, kad „šabo prasmė – švęsti laiką, ne erdvę. Šešias savaitės dienas paklūstame erdvės daiktų tironijai; šabo metu išgyvename laiko šventumą. Tą dieną kviečiami dalytis tuo, kas amžina laike, nuo sukūrimo rezultatų gręžtis į sukūrimo paslaptį, nuo kūrinijos pasaulio – į pasaulio sukūrimą.“[7]
1962 m. Hešelis savo disertacijos pagrindu parengė, papildė ir anglų kalba išleido dvitomę knygą „Prophets“ („Pranašai“). Septintasis dešimtmetis taip pat žymėjo reikšmingą Hešelio visuomeninę veiklą. Vykstant Vatikano II Susirinkimui, Amerikos žydų komitetas delegavo jį atstovauti žydų poziciją svarstymuose apie katalikų teologiją kitų religijų atžvilgiu. Po šių svarstymų buvo parengta deklaracija „Nostra Aetate“, kurioje apibrėžti Katalikų bažnyčios santykiai su nekrikščionių religijomis, daug dėmesio skiriant judaizmui. Šis dokumentas reikšmingas, nes buvo atsisakyta nuostatos žydus kaltinti dėl Jėzaus kančios ir mirties, persvarstytas krikščionių santykis su judaizmu ir žydų tauta.
Hešelis aktyviai dalyvavo judėjime už pilietinių teisių juodaodžiams suteikimą JAV, 1963 m. siųstoje telegramoje tuometiniam prezidentui J. F. Kenedžiui skatino nuo tuščių žodžių pereiti prie aktyvių veiksmų sprendžiant juodaodžių problemas. Po 1965 m. vykusių protesto maršų Selmoje, Alabamoje, jis teigė, kad jo „kojos meldėsi“. Kaip rašo Hešelio dukra Suzana, jos tėvui „politika ir teologija visada buvo persipynę. […] Net socialinis protestas jam buvo kaip religinė patirtis, religingumas be pasipriešinimo politinėms blogybėms nėra įmanomas.“[8]
Hešelis buvo produktyvus autorius, akademikas ir visuomenininkas, religingas žydas, rašęs, kad „jokia religija nėra sala“[9], taigi, teigęs religijų ryšius, priklausymą vieniems nuo kitų, skatinęs tarpreliginį bendradarbiavimą; o savo aktyvaus veikimo pavyzdžiu rodęs, kad neutralumo blogio akivaizdoje būti negali.
Parengė Aistė Puidokaitė ir Rasa Stakauskaitė
[1] Abraham Joshua Heschel, Moral Grandeur and Spiritual Audacity, edited by Susanah Heschel, Farrar, Straus and Giroux, 1997, p. 459.
[2] Abraham Joshua Heschel, Israel: An Echo of Eternity, New York, 1969, p. 113.
[3] Justin Daniel Cammy, ‘Yung Vilne’: A Cultural History of a Yiddish Literary Movement in Interwar Poland, doctoral dissertation, Harvard University, 2003, p. 35.
[4] Edward K. Kaplan, Samuel H. Dresner, Abraham Joshua Heschel: Prophetic Witness, Yale University Press, 1998, p. 77-79.
[5] Cammy, p. 35.
[6] Moral Grandeur and Spiritual Audacity, p. 13.
[7] Abraham Joshua Heschel, Šabas, Katalikų pasaulio leidiniai, 2016, p. 34-35.
[8] Moral Grandeur and Spiritual Audacity, p. 5.
[9] „No religion is an island“, in Moral Grandeur and Spiritual Audacity, p. 282-298.
Parašykite komentarą