Julijana Andriejauskienė, Lietuvos istorijos institutas
Džiaugiamės, galėdami pasidalinti Judaikos tyrimų centro bendradarbės Julijanos Andriejauskienės straipsniu, kurį ji parašė pasiremdama Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijoje saugomais dokumentais. Tikime, kad ypatinga Esteros Eljaševaitės asmenybė, gilios Julijanos žinios bei aistringas susidomėjimas nepaliks abejingų. Visą straipsnį su išnašomis ir literatūros sąrašu kviečiame skaityti Lietuvos istorijos instituto žurnale „Lietuvos istorijos metraštis“, 2020, nr. 2.
Pagrindine atspirtimi ir medžiaga šiam straipsniui tapo iki šiol netyrinėti dokumentai, saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos fonde, priklausę Esteros Eljaševaitės-Veisbartienės (1878–1941) asmeninių dokumentų kolekcijai. Straipsnyje pristatoma menkai žinomos E. Eljaševaitės biografija, plačiau aptariamas jos mėginimas plėsti alternatyvų pasaulietinį žydų švietimą tarpukario Lietuvoje ir lavinti Kauno miesto žydų bendruomenę XX a. trečiajame dešimtmetyje. Pirminiai šaltiniai leidžia naujai įvertinti žydų neformaliojo švietimo įstaigų kūrimąsi tarpukario Lietuvoje ir kultūrinio veikimo kontekstą bei aplinkybes.
Kai tik „Žydų gatvėje“ tradicinius bendruomenės atstovus – štadlanus XIX a. antroje pusėje pradėjo keisti politinės srovės ir partijos, siekusios masiškumo ir radikalių visuomeninių pertvarkų, iš karto išryškėjo ir pasaulėžiūrinė, ir politinė fragmentacija. Modernūs žydų politiniai judėjimai kėlė skirtingus tikslus – sionistai aiškiai pareiškė savo siekį sukurti žydų valstybę Palestinoje ir organizuotai veikdami tapo viena įtakingiausių jėgų tarp vietos žydų bendruomenių. Sionizmui oponavo Bundas, besirūpinęs sparčiai gausėjusia žydų proletariato – miesto darbininkų klase, kuri judėjimo šalininkų supratimu, buvo išnaudojama kapitalistinės sistemos. Bundo idėjoms artimi buvo ir folkistai – nedidelis žydų inteligentų ratas, pasisakęs už žydų tautinės ir kultūrinės autonomijos įtvirtinimą diasporoje, kaip ir bundistai siekęs kelti jidiš kalbos ir kultūros prestižą. Folkistai oficialiai savo veiklą pradėjo 1906 m. Sankt Peterburge įkūrus Folkistų (jid. k. Folkspartey) partiją, kuriai vadovavo istorikai Simonas Dubnovas ir Izraelis Efroikinas. Kitaip nei sionistų, folkistų programoje nebuvo numatytas „savos“ tautinės valstybės sukūrimas. S. Dubnovo manymu, Rytų Europos žydai turėjo siekti tautinės personalinės autonomijos statuso tose valstybėse, kuriose jie jau gyveno, o politinė kova neturėjo užgožti bendruomenės, jidiš kalbos ar švietimo poreikių.
Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir naujų, tautinių, valstybių kūrimasis tapo rimtu iššūkiu žydų politinių srovių ir partijų lyderiams. Daugumai jų tautinių valstybių kūrimasis, ypač tokių mažų kaip Lietuvos Respublika, nebuvo politinis idealas, o tik vienas iš blogų ar blogesnių variantų. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo lietuvių tautinis projektas daugumai žydų visuomenės lyderių neatrodė patrauklus, o juo labiau realus, be to, ir lietuvių etninė kultūra savo prestižu negalėjo varžytis su lenkų ar rusų kultūromis ir kalbomis. Visgi politinis carinio režimo liberalėjimas, žydų bei lietuvių tautinių judėjimų stiprėjimas jau nuo XIX a. pabaigos (socialdemokratinių partijų bendradarbiavimas), suaktyvėjimas nuo 1906 m. (rinkimų į Pirmąją Rusijos Dūmą), o ypač – 1918–1919 m. laikotarpiu kūrė prielaidas pragmatinei lietuvių ir žydų, pirmiausia sionistų, politinei sąjungai. Šių „vedybų iš išskaičiavimo“ rezultatas – žydų kultūrinė personalinė autonomija Lietuvoje, gyvavusi iki XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio. Nors pasikeitė suverenas, politinė santvarka, dominuojanti kultūra, tačiau politinė diferenciacija, o kartu ir skirtingi kultūriniai prioritetai iš „Žydų gatvės“ niekur nedingo. Lietuvos Respublikoje greta ortodoksinių srovių stiprūs buvo sionistai. Folkistai, tiek iki Didžiojo karo, tiek ir po jo susikūrusiose naujose valstybėse nebuvo labai populiarūs ar įtakingi, tačiau kartais jie inicijuodavo projektus, kurie svarbūs ne tik kaip šios politinės srovės bandymų puoselėti tautinę kultūrą diasporoje liudijimai, bet taip pat kaip projektai, kurių likimas rodo dominuojančių visuomenių ar politinių režimų požiūrį į žydus.
Istoriografijoje, skirtoje Lietuvos žydų istorijai, galime rasti Lietuvos žydų kultūrinio ir materialinio paveldo tyrimų, palyginti plačiai išnagrinėtas žydų švietimo tinklas. O žydų visuomeninių organizacijų pastangos steigti neformaliojo švietimo įstaigas iki šiol netirtos, istoriografijos šia tema beveik nėra. Atrasti pirminiai šaltiniai leidžia naujai įvertinti žydų neformaliojo švietimo įstaigų kūrimąsi tarpukario Lietuvoje ir kultūrinio veikimo kontekstą bei aplinkybes. Pagrindine šio tyrimo atspirtimi ir medžiaga tapo iki šiol netyrinėti dokumentai, priklausę Esteros Eljaševaitės-Veisbartienės (1878–1941) asmeninių dokumentų kolekcijai, dabar saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos fonde. Šiame straipsnyje dėmesys yra skiriamas menkai žinomai E. Eljaševaitės asmenybei ir jos mėginimams plėsti alternatyvų pasaulietinį žydų švietimą tarpukario Lietuvoje bei lavinti Kauno miesto žydų bendruomenę XX a. trečiajame dešimtmetyje. Toks tyrimas parodys, kiek sėkmingos buvo šios iniciatyvos tarpukario Lietuvoje, ir padės geriau suprasti tautinių mažumų, konkrečiai – žydų, situaciją tautinėje valstybėje.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, iš Rusijos į Lietuvos Respubliką grįžo dalis per karą kraštą palikusių žydų, taip pat ne vienas aktyvus inteligentijos atstovas. Karo metais, o kartais dar ir anksčiau šių inteligentų už Lietuvos ribų išbandytos įvairios veiklos (tokios kaip suaugusiųjų mokyklos, vakariniai kursai, viešos paskaitos, neformalus švietimas) buvo pritaikytos ir Lietuvos Respublikoje.
Estera Eljaševaitė-Veisbartienė Lietuvos istorijoje žinoma labai menkai, istoriografijoje dažniau sutinkamas jos brolio, žymaus kauniečio, literatūros kritiko ir rašytojo Izidoriaus Izraelio Eljaševo (1873–1924; slapyvardis Bal-Machšoves – ,,Mąstytojas“) vardas. Svarbiausi I. Eljaševo darbai nugulė penkiatomyje „Geklibe shriftn“ (lietuvių k. „Rinktiniai raštai“), publikuotame 1910–1915 m., iš kurių pirmieji du tomai laikomi pirmaisiais pasaulyje publikuotais jidiš literatūros kritikos darbais. Be savo originalių darbų, I. Eljaševas taip pat žinomas kaip vertėjas – į jidiš kalbą išvertęs nemažą dalį Europos literatūros kūrinių, tokių kaip Teodoro Herclio Altneuland (,,Senoji naujoji žemė“), Ivano Turgenevo ,,Tėvai ir vaikai“ ir Levo Tolstojaus ,,Kazokai“ 9 . XX a. ketvirto dešimtmečio tarpukario Lietuvoje ir jo sesers vardas buvo minimas tarp iškilių žydų visuomenės kultūros veikėjų. 1937 m. laikraščio „Di Jidiše Štime“ („Žydų balsas“) redaktorius Ruvinas Rubinšteinas ją apibūdino kaip ,,unikumą nedideliame moterų rašytojų ir kūrėjų tarpe ir vienturtę dukterį Lietuvos žydų šeimoje. […] žymiausią mūsų meno kritikę“.
E. Eljaševaitė-Veisbartienė buvo literatūros kritikė, žurnalistė ir mokytoja, studijavo filosofiją Leipcigo, Heidelbergo aukštosiose mokyklose, 1906 m. Berno universitete sėkmingai apsigynė filosofijos mokslų daktarės disertaciją, tęsė karjerą Aukštuosiuose moterų kursuose ir jidiš kalba dėstė Žydų liaudies universitete Sankt Peterburge – neformalioje aukštojoje švietimo įstaigoje. Rusijos sostinėje ji dirbo drauge su žymiu istoriku ir vienu iš folkistų lyderių Simonu Dubnovu. 1921 m. ji grįžo iš Sankt Peterburgo į gimtąjį Kauną. Remiantis Cecile Kuznitz tyrimu, E. Eljaševaitė prisidėjo prie itin reikšmingo įvykio – 1925 m. rugpjūčio mėnesį dalyvavo šešias dienas vykusioje konferencijoje Berlyne, kurios metu buvo įsteigtas žydų mokslo institutas (YIVO) .
E. Eljaševaitė, kaip aktyvi folkistų veikėja, oponavo sionistų idėjoms ir ragino likti bei dirbti krašte, propagavo mintį, jog žydų tikslas turi būti tautinė kultūrinė autonomija, o ne sionistinės idėjos. Folkistų idėjas palaikė ir dienraščio „Folksblat“ (,,Liaudies laikraštis“) redaktorius Mendelis Sudarskis, kuris teigė, jog mokykla, kurioje visi dalykai dėstomi jidiš kalba, rūpinasi jaunosios žydų kartos parengimu gyvenimui vietoje – Lietuvoje, šiuo tikslu ją atitinkamai auklėja, suteikia reikalingų žinių darbui ir gyvenimui.
1921 m. grįžusi į Lietuvą, E. Eljaševaitė atsivežė ir tarp to meto žydų liaudininkų populiarią liaudies universiteto – atskiros, tik žydams skirtos neformaliojo švietimo įstaigos, įkūrimo idėją. Kad pasiektų šį tikslą Lietuvoje, E. Eljaševaitė tapo 1920 m. gegužės 20 d. Kaune įsteigtos ,,Aukštesniems mokslams žydų tarpe skleisti draugijos“ valdybos pirmininke. Draugijos tikslas buvo atkreipti dėmesį į poreikį šviesti ir skleisti aukštojo mokslo idėją tarp Lietuvos žydų. E. Eljaševaitė pertvarkė draugijos įstatus ir savo tikslus planavo pasiekti steigiant liaudies universitetus, įvairius bendrojo, profesinio, specialiojo lavinimo ir judaikos kursus žydų jaunimui ir suaugusiems, rengiant periodines ir pavienes paskaitas, leidžiant mokslines knygas ir žurnalus, bei steigiant draugijos kursų lankytojams bibliotekas ir skaityklas. Į draugijos veiklą ji įtraukė ir savo bendraminčius – teisininkus Simoną Bieliackiną ir Dovydą Verblauską, gydytojus Sofiją Kamberytę ir Benjaminą Golachą, filosofą Izaoką Donskį, bibliofilą Abelį Balošerį, gydytoją ir būsimą „Folksblat“ redaktorių M. Sudarskį, mokytojus Iciką Bolelį ir Rochelę Levinzonaitę bei kitus.
Draugijos iniciatyva tais pačiais metais buvo pradėta šviečiamoji veikla – atsidarė Žydų aukštieji kursai Kaune. Pažymėtina, jog Lietuvos žydų istorijos tyrinėtojai daugiausia dėmesio skyrė sionistinės pakraipos mokykloms, kurios pagal populiarumą dominavo tarpukario Kaune, tačiau įdomių iniciatyvų siūlė ir folkistai. Jie inicijavo Žydų liaudies universiteto – orientuoto į suaugusiųjų išsilavinimo kėlimą bei švietimą jidiš kalba (didesnio pasisekimo sulaukusio tarpukario Vilniuje), steigimą. Pagrindinė Aukštųjų kursų programos kūrėja ir buvo E. Eljaševaitė, atstovavusi folkistų politinei srovei. Jos nuomone, šiai įstaigai turėjo tekti reikšmingas žydų švietimo vaidmuo:
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe ir Lietuvos žydai suprato, kokios svarbios politinės ir kultūrinės problemos buvo prieš tai, tuomet kilo mintis apie būtinybę sukurti savarankišką centrą Lietuvoje žydų mokslo ir kultūros sklaidai, tai galėtų padaryti didelę įtaką visam žydų gyvenimui .
Šių kursų steigimo kontekstą taip pat neblogai paaiškina viena E. Eljaševaitės citata:
Pati Lietuva negali nieko pasiūlyti mūsų jaunimui. Lietuvos aukštieji kursai, kurie ką tik įgijo „universiteto“ vardą, buvo dar tik medicinos fakulteto vystymo etape. Tačiau lietuvių kalbos žinių trūkumas užkirto kelią aukštojo mokslo galimybei .
Kitaip tariant, žydai XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje, jei be jidiš ir hebrajų kalbų, ir mokėjo kitas kalbas, tai tikrai ne lietuvių, o tautinėje Lietuvos valstybėje prioritetas buvo teikiamas mokymo įstaigoms su lietuvių dėstomąja kalba. Todėl tautinės mažumos ir ieškojo būdų puoselėti švietimą ne valstybine kalba.
Kaunas, tapęs laikinąja sostine, sparčiai augo, pritraukdamas nemažai naujakurių. ,,Lietuva dabar buvo perpildyta jaunais žmonėmis, kurie baigė vidurinį mokslą ir siekė aukštojo mokslo“, – rašė E. Eljaševaitė. Folkistai atkreipė dėmesį į poreikį rūpintis į Kauną besikeliančio žydų jaunimo laisvalaikiu bei švietimu. 1921 m. vasaros pabaigoje buvo parengta sisteminė Aukštųjų kursų programa, įsteigti du skyriai: Humanitarinis su filosofijos, filologijos, teisės ir socialinių mokslų, tarp jų istorija ir literatūra, disciplinomis, bei Matematikos ir fizikos. 1921 m. paskelbus apie kursus, užsirašė 30 asmenų – daugiausia iš Rusijos ir Ukrainos atvykę žydai. Pirmoji vieša paskaita įvyko 1921 m. rugsėjo 1 d. Kauno rotušėje. Apie žymų žydų rašytoją Josefą Brenerį ir jo kūrybą paskaitą skaitė dr. Izidorius Eljaševas. Remiantis 1922–1923 m. mokslo metų ataskaita, bendras klausytojų skaičius siekė 150 asmenų, iš jų 70 buvo vyrai ir 80 moterų.
Nors liaudies universiteto idėją E. Eljaševaitė visuomenei pristatė dar 1921 m. rudenį, „Aukštesnieji žydų kursai“ į Kauno žydų liaudies universitetą pertvarkyti tik 1926 m. pradžioje ir veikė Kęstučio g. 52, taigi buvo centrinėje miesto dalyje. Pažymėtina, jog E. Eljaševaitės Žydų liaudies universiteto koncepcija nebuvo nauja Rytų Europoje, ji sekė kitų liaudies universitetų pavyzdžiais. Lietuvoje liaudies universitetai pradėti kurti dar XX a. pradžioje, o 1915 m. Vokietijai okupavus Lietuvą, lietuviai, žydai ir lenkai ėmė steigti kursus Vilniuje, tikėdamiesi, kad iš jų išsiplėtos aukštoji mokykla. Žydų liaudies universitetų steigimo idėja buvo itin populiari tarp Rytų Europos žydų inteligentijos tarpukariu. 1918 m. Žydų liaudies universitetas atidarytas jau minėtame Sankt Peterburge (1920 m. pertvarkytas į Žydų aukštųjų kursų institutą). Nuo 1918 iki 1921 m. žydų liau-
dies universitetai veikė Maskvoje, Kijeve.
Visą Aukštųjų kursų ir dalį liaudies universiteto gyvavimo laikotarpį E. Eljaševaitė stengėsi viešinti institucijos idėją ir pritraukti finansinę paramą. 1924 m. dienraščio „Di Jidiše Štime“ priede lietuvių kalba ,,Mūsų garsas“ (1924–1925) ji rašė:
Pastaruoju laiku pradėjo susidaryti visa eilė klubų, kur susirenka žydų mokslininkai, pasijutę atitrauktais nuo gimtųjų aplinkybių ir dirbančiais be kontakto su savo tauta, į tokias vietas, kaip Kaunas, kur gyvuoja Žydų Aukštieji Kursai, buvo žiūrima su pasitenkinimu ir vis didėjo noras dalyvauti tokioj gyvoj dvasinėj darbuotėj.
Liaudies universiteto idėja buvo įgyvendinta privačia iniciatyva – įstaigą išlaikė ,,Aukštiesiems mokslams žydų tarpe skleisti draugija“, tad iniciatoriai aktyviai ieškojo finansinės paramos už Lietuvos ribų, visų pirma – Berlyne, kuriame tuo metu telkėsi ne tik turtingiausi mecenatai, bet ir daugelis žydų intelektualų iš Rytų ir Vidurio Europos. Kaip rašė kursų iniciatorė:
Kadangi Lietuvos valdžia prie kursų išlaikymo neprisidėjo, administracija ėmėsi prašyti pagalbos užsienio draugijų. Pirmasis bandymas buvo Berlyne. Čia aukštųjų kursų Kaune idėja sukėlė didelę simpatiją, todėl buvo įkurtas kuratoriumas, kurio nariai yra ponai: prof. A. Einšteinas, dr. Bradt, prof. Weil, Prof. dr. Heinrich Lowe ir kiti. Iš esmės šis kuratoriumas mums negalėjo stipriai padėti finansiškai, tačiau svarbesnis buvo moralinis palaikymas, kurį jis parodė mums.
Aukštieji kursai iš tiesų sukėlė susidomėjimą ir sulaukė žinomų Vakarų Europos žydų veikėjų palaikymo. Instituciją itin vertino jau minėtas A. Einšteinas. Jis atkreipė dėmesį į universiteto kursų Kaune svarbą visam Rytų Europos žydų dvasiniam gyvenimui. Ir savo ruožtu su prašymu pagelbėti vargstančiai Kauno aukštųjų kursų bibliotekai kreipėsi tiek į Berlyno universiteto bibliotekininką Heinrichą Loewe, tiek į Žydų pasaulinės pagalbos konferencijos Paryžiuje (Conférence Universelle Juive de Secours) asamblėjos prezidentą prof. Davidą Simonseną, užtikrinęs E. Eljaševaitės patikimumą ir įvardijęs Kauno aukštuosius kursus kaip vieną vertingiausių įstaigų, siekiančių padaryti žydų bendruomenę kuo labiau nepriklausoma. E. Eljaševaitei itin padėjo ir S. Dubnovas, kuris labai palaikė Aukštųjų kursų ir Liaudies universiteto steigimo idėją, prisidėjo ieškant finansinės pagalbos. 1922 m. laiške žurnalistui, diplomatui, istorikui ir Joint komiteto sekretoriui Amerikoje Lucienui Wolfui žymus folkistas ir istorikas patikino, jog Kaune jau antrus metus gyvuoja žydų aukštieji kursai, sudarantys būsimojo žydų universiteto branduolį, kurį įkurti skatina apgailėtinos sąlygos, su kuriomis susiduria studentai Rytų Europos ir Vokietijos universitetuose. JAV leistame laikraštyje ,,Draugas“ taip pat buvo skelbiama:
Įžymiausias mūsų laikų žydų istorikas S. Dubnovas, […] praneša laiške Žydų Reikalų Ministeriu M. Soloveičikui, jog jis nusprendė paaukoti busimam žydų universitetui Lietuvoje, o iki jį įkursiant Žydų Istorijos-Etnografijos Draugijai, jo didelią knygų kolekciją Hebraika ir Judaika – skaičiuj 2 000 ekz., o taipgi didelį manuskriptų kolekcijų apie Lietuvos ir Lenkijos žydus. Visas šias knygas ir manuskriptus jis su virš minėta sąlyga atiduoda laikinai Lietuvos Žydų Tarybos žiniai.
Apie šį faktą S. Dubnovas rašė savo dienoraštyje:
kad išsaugoti brangius rankraščius: išsiunčiau pareiškimą į Kauną, kad aš pasiryžęs paaukoti visą archyvą ir biblioteką būsimam žydų universitetui ir paprašiau pasirūpinti pervežimu šios dovanos kaip diplomatinio pobūdžio bagažą; tačiau iš to nieko nesigavo.
Žinoma, jog S. Dubnovui pavyko išvežti asmeninę knygų kolekciją iš Sovietų Sąjungos į Kauną, kur ji buvo iki 1925 m., kai buvo pervežta į Berlyną. Remiantis išlikusiais dokumentais, finansinę pagalbą Aukštiesiems kursams pavyko užsitikrinti iš Nukentėjusių nuo karo pagalbos komiteto (The War Victims Relief Committee) bei Ukrainos žydų federacijos.
Iniciatoriai Kauno žydų liaudies universitete planavo dėstyti įvairius sistemiškus kursus, rengė viešas paskaitas, kurias skaitė gerai žinomi žydų kultūros ir mokslo veikėjai, tokie kaip dr. Chaimas Nachmanas Šapira, rašytojas Natanas Grinbltatas ir kiti. 1927 m. balandžio mėnesį E. Eljaševaitė parengė ir išleido vienkartinį leidinį „Di Folks Univerzitet“ (,,Liaudies universitetas“), kuriame kvietė dalyvauti paskaitose ir pristatė institucijos vykdomą švietimo programą. Ją sudarė tokie kursai kaip filosofija (dėstė pati E. Eljaševaitė), psichologija (dėstė psichologas ir psichiatras, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. Vladimiras Lazersonas), teisė (dėstė teisininkas ir advokatas dr. Viktoras Fridšteinas), istorija, sociologija, literatūra (dėstė žurnalistas ir rašytojas dr. Natanas Grinblatas), meno istorija (dėstė meno kritikas E. Eljaševaitės sutuoktinis Jonas Veisbartas). Taip pat buvo įtraukti lietuvių kalbos mokymo kursai, kuriuos dėstė bibliografas Izidorius Kisinas, S. Poškus, D. Pinkus, M. Goldman. Vis dėlto trūksta dokumentų, leidžiančių įvertinti, kaip liaudies universitetui sekėsi vykdyti savo veiklą po 1927 m. Gali būti, kad patirdamas nuolatinį lėšų trūkumą ir Lietuvos valdžiai panaikinus žydų tautinę autonomiją, liaudies universitetas nustojo funkcionuoti. Pastebėtina, jog ,,Aukštesniems mokslams žydų tarpe skleisti draugija“, visą aptariamą laikotarpį kuravusi liaudies universiteto veiklą, sukėlė įtarimų Lietuvos valstybės saugumo institucijoms dėl „joje besispietusio daugiausiai kairiojo elemento“ 43 . Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis draugijai vadovavusį asmenį (t. y. E. Eljaševaitę) įvardijo kaip socialistinio, artimo komunistams nusistatymo, todėl draugijos veikla ir kiti steigėjai buvo stebimi.
Galiausiai 1940 m. rugpjūčio mėnesį, sovietams jau okupavus Lietuvą, vidaus reikalų ministras pasirašė nutarimą, jog organizacijos veikimas nesuderinamas su valstybės saugumo reikalavimais ir „Aukštesniems mokslams žydų tarpe skleisti draugija“ buvo uždaryta.
1921 m. Kaune įkurti aukštieji žydų kursai, 1926 m. pertvarkyti į Žydų liaudies universitetą, nebuvo unikalus reiškinys Vidurio ir Rytų Europos žydų istorijoje. Tokio pobūdžio įstaigų, orientuotų į suaugusių asmenų švietimą, tikintis, kad ateityje pavyks įkurti ir tautinį žydų universitetą, būta ir kituose kraštuose. Taigi, tam tikra prasme šiose E. Eljaševaitės iniciatyvose matome bendras daugeliui regiono šalių žydų bendruomenių būdingas transnacionalines tendencijas. Kartu šios švietimo iniciatyvos mums sako kai ką svarbaus apie tautinių mažumų situaciją tarpukario Lietuvoje. Nors žydai folkistai su valstybėmis (visuomenėmis), kuriose gyveno, tapatinosi kur kas labiau nei sionistai, tarpukario Lietuva, kaip ir dauguma kitų regiono valstybių, buvo nacionalizuojančios tautinės valstybės, todėl tokie visuomenės veikėjai ir veikėjos kaip E. Eljaševaitė ieškojo galimybių edukuoti „savą“ bendruomenę už valstybės institucijų rėmų.
Parašykite komentarą