Audra Girijotė
Kurioje gyvenimo knygos skiltyje bus įrašytas žmogaus vardas – būties ar užmaršties – priklauso nuo archyvinės paieškos. Tai, jog 2021 m. Lietuvoje paskelbti Archyvų metais, gali būti kaip paskatinimas mums visiems aktyviau tyrinėti Lietuvos institucijose saugomus dokumentų klodus ir atverti dar nepažintas atminties teritorijas. 2017 m. Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje (LNB) rasta itin didelės apimties judaikos – žydų dokumentinio paveldo – dokumentų kolekcija ne tik papildė LNB judaikos spaudinių lobyną, bet pačią biblioteką pavertė turtingu ir reikšmingu judaikos archyvu. Su juo šiuo metu aktyviai dirba Judaikos tyrimų centro ir kitų LNB skyrių tyrėjai. Tirti galite ir Jūs.
Nuo ko pradėti?
Giliems judaikos tyrimams reikalingas žydų kalbų, jidiš ir hebrajų, išmanymas. Tačiau net jei jų gerai nemokate ir nesate nei profesionalus istorikas, nei archyvaras, bet domitės krašto ir jo žmonių praeitimi, savamoksliams tyrinėjimams archyvuose1 atsiveria plati erdvė. Dar yra Lietuvos miestelių, kurių žydiškoji istorija laukia atradėjų, o užmiršti vardai, veidai ir gyvenimai – įtraukimo į gyvą kolektyvinę atmintį.
Tyrinėdami judaiką neišvengiamai susidursime su žudynėmis. Tam psichologiškai reikėtų pasiruošti. Jei neaišku, nuo ko pradėti tyrimą – galima nuo to, kas arčiausia.
Pradinis tyrinėjimų taškas gali būti pastatai – archyvuose yra nuosavybės dokumentų, kurie atves prie žmonių ir jų istorijų. Galima pradėti ir nuo vardo, išlikusio kolektyvinėje atmintyje ar įrašuose. Pradėję nuo vieno žmogaus, kurio gyvenimas vyko arčiausiai tos vietos, kurioje esame dabar, galbūt išvengsime to jausmo, kai didžiulė banga informacijos, kurios dalis – sukrečianti, užplūsta mus, pribloškia ir paskandina.
Taip pradėdami nuo savęs, stovinčių savo pasaulio centre, pasaulį tyrinėja vaikai.
Mano kaimas Kauno rajone yra seno kaimo vietoje pastatyta gyvenvietė. Neturiu žinių, kad prieš karą čia būtų gyvenę žydų. Absoliuti dauguma namų ir juose gyvenančiųjų čia atsirado po karo, daugelis atvyko gavę paskyrimus kaip jauni specialistai iš kitų Lietuvos vietų.
Žinau populiarią nuostatą, esą, kaimuose prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno tik katalikai, mūsų krašte XX a. pradžioje jie kalbėjo lietuviškai ir lenkiškai, o žydai gyveno miesteliuose. Artimiausi štetlai Vilkija ir Čekiškė – už kelių kilometrų į Vakarus ir Pietus, ten ir artimiausios žydų žudynių vietos. Stereotipas, esą, žydai nesivertė žemdirbyste, negalioja – keli iš stiprių ūkininkų prieš karą šiame krašte buvo žydai.
Kol svarstau, nuo ko pradėti, Liučiūnų krašto istoriją tyrinėjanti bibliotekininkė Zina Gudaitienė pasidalina savo atradimu.
Mokyklos dienynas
Šiuo metu kaime mokyklos nėra. Buvusi pagrindinė mokykla virto pradine, o vėliau buvo uždaryta – vaikai mokytis keliauja į artimiausius miestelius.
Tarpukariu vaikų buvo daug, mokyklos aplinkiniuose kaimuose veikė net dvi.
Kraštotyrininkė Z. Gudaitienė, peržiūrėjusi tarpukario metų dienynus, gali pamatyti daug – kad didelė dalis vaikų, buvusių sąrašuose, mokyklos nelankydavo, kol reikėdavo ganyti ir padėti ūkiuose. Kad kartais atsirasdavo mokytojų, kurie rašė vien gerus pažymius, o buvo tokių, kuriems ir patiems rašyti nebuvo lengva. Dienynai pateikia informaciją ne tik apie vaikų pažangumą, bet ir apie jų šeimas. Dokių mokykloje ji randa vieną berniuką iš žydų šeimos.
Ūkininko Chaimo Šteino šeima gyveno Ramonų kaimo vienkiemyje, berniuko vardas dienyne – Šliomas Šteinas.
Tiksliai nustatyti, kur stovėjo namas, be nekilnojamojo turto archyvinės paieškos būtų sunku, nes pats Ramonų kaimas sovietmečių pasistūmėjo į kitą vietą, po melioracijos išnyko ne tik laukų apsupti viensėdžiai, bet ir prie kelio buvusios katalikų kapinaitės – dabar čia ūkininko laukai.
Kur Šliomas Šteinas mokėsi po Dokių pradinės?
Kur jis buvo 1941 m., kai Lietuvoje prasidėjo masinės žydų žudynės? Koks buvo jo likimas?
Ar jis turėjo brolių ar seserų? Kas nutiko jo šeimai?
Ar jis buvo tarp 800 Vilkijos, Čekiškės, Veliuonos, Seredžiaus žydų nužudytų Pakarklės miške prie Jaučakių 1941 m. rugpjūčio 28 d. ir rugsėjo pabaigoje?2
Kol kas nežinome nieko, tik vardą.
Nuo ko pradėtumėte tyrimą?
Yra žmogus – bus ir pasas
Vardas ir bent apytikslis amžius yra vertingos detalės.
Jei 1931-1932 mokslo metais Šliomui Šteinui buvo 12, jis turėtų būti gimęs 1919 arba 1920 m. 1941 m. jam galėjo būti 22 m. Vadinasi, turėjo turėti pasą – jį pagal tuometinius Pasų įstatus gaudavo 17 metų sulaukęs pilietis3.
Kauno regioniniame valstybės archyve saugomos žmonių, kuriems tarpukariu Kaune išduoti vidaus pasai, kortelės. Jose – ne tik sociodemografiniai duomenys apie žmogų – gimimo data, vieta, tautybė, tikėjimas, plaukų ir akių spalva, kartais – ūgis, profesija – užsiėmimų įvardinta beveik 2 tūkstančiai4, ypatingos žymės, – bet ir nuotrauka.
Vadinasi, galime ne tik sužinoti, kuo berniukas tapo baigęs mokyklą, bet ir pamatyti jo veidą.
Archyve yra paso, išduoto 1920 m. Vilkijoje gimusiam Šleimei Mendeliui Šteinui, registracijos kortelė. Šloimas, Šlioma, Šleimė, Šlomo, Šliomas, Solomonas, Zalmanas, Zalmenas, Saliamonas – tai skirtingi to paties vardo Šlomo/Shlomo variantai.
Užsisakyti archyve esančius dokumentus peržiūrai galima internetu arba telefonu5. Dėl karantino taisyklės griežtesnės, paisant saugumo ribojamas lankytojų skaičius.
Archyvo darbuotojai atneš voką.
Jeigu žmogus turėjo mažai reikalų su Pasų skyriumi ir policija, tai tikėtina, kad voke bus nedaug dokumentų. Jei gimęs anksčiau ir dar spėjo gauti Rusijos imperijos ar Pirmojo pasaulinio karo metais vokišką pasą – bus ir jie.
Šleimės-Mendelio Šteino vokas storas.
Gimimo detektyvas
Šleimė-Mendelis Šteinas gimė 1920 m. rugpjūčio 3 d. Taip rašo jis pats. Mes tikime, bet institucijos labiau linkusios tikėti ne tuo, ką sako žmogus, o ką sako kitos institucijos.
Tarpžinybinio susirašinėjimo, kvotų, užklausų ir patvirtinimų epopėja prasideda Š.-M. Šteino prašymu, parašytų 1937 m. liepos 5 d., likus mažiau mėnesiui iki septynioliktojo gimtadienio.
Prašymas rašytas Kaune ir skirtas Kauno ir apskrities policijos vadui. Jame Š.-M. Mendelis rašo: „Prašau išduoti man vidaus pasą, kurio iki šiol neturėjau. Esu gimęs Vilkijos m., bet savo laiku nebuvau įtrauktas į gimusiųjų knygą. Mano tėvas Šteinas Chaimas yra Lietuvos pilietis ir turi Lietuvos vidaus pasą. Kol aš gausiu per Švietimo ministeriją gimimo pažymėjimą, nuolankiai prašau išduoti man laikinai v[idaus] pasą, nes jis man reikalingas tarnybos reikalu. Be dokumentų negaliu gauti jokios tarnybos“6.
Prašyme Š.-M. Šteinas nurodo gimęs 1920 m. rugpjūčio 3 d. Vilkijoje, esąs judėjų tikybos, darbininkas, vidutinio ūgio, juodaplaukis, rudų akių, pailgo veido. Pasirašo, prideda tėvo Chaimo Šteino vidaus pasą ir keturias fotografijas.
Iš šio prašymo jau žinome ne tik pilną vardą, taip, kaip jį pats žmogus rašė, bet ir tai, kad 1937 m. Š. M. Šteinas nebegyveno – bent jau oficialiai – Ramonų vienkiemyje, nurodytas adresas – Vilijampolėje, tuo metu jau tapusioje Kauno priemiesčiu, Linkuvos g. 7.
Septynioliktus metus eidamas jis ieškojo darbo, bet kad jį gautų, buvo reikalingas pasas.
Į Vilijampolę iš štetlų ir kaimų kraustėsi žmonės, kuriems per brangu buvo apsigyventi Kaune, kitapus Neries. Čia galėjai sutikti daug žydų, kilusių iš dabartinio Kauno rajono, iš Kėdainių ar Žemaitijos. Ar jis persikėlė vienas? Dėl kokių priežasčių? Dėl to, dėl ko važiavo jaunimas iš kaimo į miestą – darbo ieškoti? O gal mokytis? Ar išvyko kartu su draugais? O šeima?
Prašymas registruotas 1937 m. liepos 5 d., pirmadienį. Beveik po trejų metų ant jo uždėtas antspaudas patvirtina, kad vidaus pasas išduotas 1940 m. kovo 20 d.
Kas vyko trejus metus?
Biurokratija.
Kas nutikdavo ketvirtame dešimtmetyje, jeigu paaiškėdavo, kad žmogus nėra įtrauktas į gimusiųjų knygas? Kaip tai apskritai galėjo nutikti, ir kaip galėjo būti, kad tai nebuvo pastebėta, kol žmogus nesulaukė pilnametystės?
Galėjo. Nors valdžia 1920 m. kovo 1 d. palengvino karinę padėtį, tačiau sumaišties ir smurto, ypač provincijoje, netrūko – ramaus perėjimo iš karo į taikų gyvenimą nebuvo7. Tarpukariu judaizmą praktikavusiose šeimose naujagimius registruodavo Žydų metrikacijos punktai. Vilkijos rabinas Šmuelis Josefas Šohamas dar 1935 m. pavasarį, balandžio 8 d., kai Š.-M. Šteinui ėjo penkiolikti, išduoda pažymėjimą, kuriame liudija, jog 1920 m. rugpjūčio 3 d. Vilkijos miestelyje Chaimui Šteinui ir Menuchei-Zeldai Šteinienei, g. Fridmanaitei, gimė sūnus Šleimė-Mendelis.
„Jo gimimo faktas liko neįrašytas į gimusiųjų metrikų knygas, nes tuo laiku neveikė Žydų Metrikacijos punktas Vilkijoje. Šis pažymėjimas duota pristatyti Vilkijos Apylinkės teismui”8.
Tačiau norint gauti pasą, tokio patvirtinimo neužtenka.
Iš pradžių susirašinėjimas tarp valstybės institucijų vyksta sparčiai. Vos Šleimei-Mendeliui Šteinui 1937 m. liepą parašius prašymą, po dviejų dienų, liepos 7 d., trečiadienį, Policijos vadas ir Pasų skyriaus vedėjas (Atkočiūnas) siunčia į Čekiškės valsčiaus valdybą prašymą atsiųsti Š.-M. Šteino tėvo Chaimo Šteino vidaus paso bylą, asmens lapelį ir pridėti dvi fotografijas.
Paštas veikia be priekaištų, prašymas Čekiškės valsčiaus valdyboje gautas po poros dienų, liepos 9 d., penktadienį.
Kol vyksta susirašinėjimas, žmogui reikalingas bent laikinas pažymėjimas. Toks tuo metu Š.-M. Šteinui išduodamas – laikinas asmens liudijimas 355 numeriu, galiojantis iki 1937 m. rugpjūčio 5 d.
Laikinas, kol sudriks
Toks pažymėjimas, kurį gaudavo ir žmonės, pametę pasą, kol bus padarytas naujas, galiodavo mėnesį, o jam pasibaigus, reikėdavo vėl užsukti policijon ir jį prasitęsti. Taip pat reikėjo užeiti policijon pranešti, jei pasikeisdavo gyvenamosios vietos adresas, nors ir tame pačiame mieste.
Liepos 14 d. uždėtas Kauno policijos 8 nuovados antspaudas, liudijantis, kad asmuo registruotas Linkuvos g. 52, o liepos 15 d. – kitas antspaudas, su kitu adresu – Linkuvos g. 7. Gatvė Vilijampolėje pavadinimą išlaikė iki šių dienų.
Laikini liudijimai padeda tyrinėtojams sužinoti, kaip keitėsi žmogaus gyvenamoji vieta, o tai gali suteikti žinių apie jo gyvenimo pokyčius. Sužinojus adresą, galima patikrinti, kam priklausė namas, kas dar tame name gyveno tuo metu ar anksčiau, kas gyveno šalia. Gali būti, kad pastatas išlikęs. Taip sužinome detalių apie gyvenamąją aplinką ir socialinį kontekstą, kurios gali nuvesti tyrimą nauja, dar nežinoma kryptimi.
Rugpjūčio 7 d. (šeštadienį) liudijimas pratęstas dar mėnesiui iki 1937 m. rugsėjo 7 d.
Rugsėjo 7 d. pratęstas iki spalio (tuo metu rašyta – spalių) 7 d.
Spalio 9 d. (šeštadienį) – iki lapkričio 9 d.
Kodėl šeštadieniais? Gali būti, kad kitomis dienomis ateiti prasitęsti liudijimo Š.-M. Šteinas negalėjo, nes dirbo.
Lapkričio 13 d. (šeštadienį) – iki gruodžio 13 d.
1938 m. vasario 26 d. (šeštadienį) – iki kovo 26 d.
Balandžio 2 d. (šeštadienį) – iki gegužės 2 d.
Kadangi gegužės 2 d. buvo pirmadienį, prasitęsti jis, tikriausiai, negalėjo, atėjo, kaip įprasta, šeštadienį, gegužės 7 d.
Leidimas vėl pratęstas mėnesiui, iki birželio 7 d.
Birželio 11 d., šeštadienį, terminas pratęstas iki liepos 11 d.
Tada vėl nuo rugpjūčio 20 d. iki rugsėjo 20 d.
Tada jau 1939 m. sausio 28 d., šeštadienį, iki vasario 28 d.
Kovo 29 d. terminas pratęstas iki balandžio 29 d.
1939 m. balandžio 29 d., šeštadienį, laikinas asmens liudijimas pratęstas iki gegužės 29 d.
Kai kurių pratęsimo antspaudų gali nesimatyti, nes liudijimas, pritrūkus vietos, lopytas popieriaus lapeliais, ant kurių dėti nauji antspaudai. Nuo dažno lankstymo sudūlėjusias ir plyštančias sulenkimo vietas dokumento šeimininkas, o gal kruopštūs policijos darbuotojai, tvirtino plonomis popieriaus juostelėmis.
Užsiregistruoti žmogus ateina, bet ar jis yra?
Kol Š.-M. Šteinas vaikščiojo į Kauno apskrities policiją, institucijos bandė išsiaiškinti, ar šis žmogus tikrai egzistuoja.
Praėjus mėnesiui po prašymo, 1937 m. rugpjūčio 10 d., Čekiškės valsčiaus viršaitis grąžina Kauno apskrities viršininkui Šleimės-Mendelio tėvo Chaimo Šteino paso davimo bylą, asmens lapą ir dvi fotografijas.
O tada dokumentai nustoja spėriai vaikščioti.
Iš įrašų galima daryti išvadą, kad tarp 1937 m. vasaros ir 1939 m. pavasario miršta Šleimės-Mendelio tėvas Chaimas Šteinas, prašyme apie jį kalbama kaip apie gyvą, vėlesniuose dokumentuose rašoma, kad mama likusi našle.
Tai gali būti Chaimas Šteinas, miręs 1938 m. rugsėjo 13 d. Kaune nuo širdies ligos9. Jis buvo gimęs 1872 m., tėvų vardai – Basė (Batia) ir Mendelis. Ar tai tikrai tas pats žmogus, galima patikrinti pažiūrėjus dokumentus Lietuvos valstybės istorijos archyve arba radus paso kortelę. Kadangi pasas išduotas ne Kaune, o Čekiškės valsčiuje, Kauno regioniniame valstybės archyve jos nėra.
Gali būti kad Š.-M. Šteino, o gal ir jo tėvų persikėlimas iš Ramonų vienkiemio į Vilijampolę buvo susijęs ir su pablogėjusia tėvo sveikata. Tikslesnes persikėlimo datas galėtų padėti rasti ūkio nuosavybės dokumentai – gali būti, kad ūkis buvo parduotas arba nutraukta jo nuoma.
Neaišku, kas vyksta beveik dvejus metus nuo 1937 m. vasaros iki 1939 m. pavasario institucijose, bet naujas dokumentas Š.-M. Šteino voke atsiranda tik 1939 m. balandį.
Kauno apskrities policijos vadas balandžio 5 d. rašo Kauno 8 policijos nuovados viršininkui: „Prašau kvotos keliu nustatyti, kame ir kada gimė Šteinas Šleimė-Mendelis ir jo tėvų vardus“10.
Nurodoma apklausti tėvus ir krikšto tėvus. „Negalint apklausti krikšto tėvų – prašau apklausti du liudininku, kurie prašytoją ir jo tėvus pažįsta nuo prašytojo gimimo dienos arba du tokiu liudininku, kurie prašytoją pažįsta nuo jaunų dienų ir kurie galėtų parodyti, kieno sūnumi/dukterimi buvo laikomas ir kiek tada turėjo metų“. Tėvų ir liudininkų parodymai turi būti paimti atskirai. Pasirašo – Policijos vadas ir Pasų skyriaus vadovas.
Mama
Kauno apskrities policijos vado laišką 8 nuovada gauna kitą dieną, balandžio 6 d., trečiadienį. Šleimės-Mendelio Šteino mama apklausiama kitą savaitę, antradienį, ją apklausia Kauno m. policijos 8 nuovados viršininko padėjėjas Jonas Šnipas.
„Esu Menuchė-Zelda, [Šliomo]11, Šteinienė Fridmanaitė, gim. 1983 V 26 d. Raseiniuose, Lietuvos pil. našlė, žydų taut., gyv, Linkuvos g. 52 ir parodau: Šleimė-Mendelis Šteinas yra mano ir mano mirusio vyro Chaimo tikras sūnus. Jis gimė 1920 mt. Rugpjūčio mėn. 3 d. Vilkijoje. Gimė teisėtoj moterystėje ir visą laiką gyveno prie tėvų. Apie mano sūnų gali paliūdyti Joselis Vilenčikas, kuris dalyvavo prie apipjaustymo apeigų ir Faivelis Atupickis taip pat mano sūnų gerai pažįsta. Abu dabar gyvena Vilkijoje (prie bažnyčios)”12.
Iš 8 nuovados balandžio 22 d. motinos parodymai siunčiami į Vilkiją, Kauno apskrities policijos Vilkijos nuovadoje jie gaunami balandžio 26 d.
Liudininkai
Vilkija – nedidelis miestas, policija darbais neapkrauta, todėl nurodytų liudininkų apklausa įvyksta jau kitą dieną.
„1939 m. balandžio mėn. 27 dieną aš Kauno apskrities policijos Vilkijos nuovados vad[as] Jonas Vyšniauskas kvočiau žemiau išvardintą kuris pasisakė:
Esu Vilenčikas Joselis Codiko 77 metų amžiaus Lietuvos pilietis, žydų tautos, teismo nebaustas, prekybininkas, raštingas, gyv. Vilkijos m. Vytauto g. papasakojo:
Aš nuo senų laikų pažįstu pil. Šteinus Chaimą ir Menuchę Zeldą, kurie visą laiką gyveno Čekiškės valsč. Ramonų kaime ir ten turėjo ūkį. Chaimo Šteino žmona Menuchė Zelda 1920 metais buvo nėščia, kuri bijodama kaime gimdyti apsigyveno Vilkijos m. pas mane bute ir tų pačių metų rugpjūčio mėn. 9 dieną pagimdė sūnų prie kurio krikšto apeigų dalyvavau aš ir žinau kad jis buvo pakrikštytas Šleimės-Mendelio vardu, kurį aš pažįstu nuo jo kūdikystės dienų ir žinau kad jis visą laiką gyveno kartu su tėvais Lietuvoje“.
Turime patvirtinimą, kad šeima „visada gyveno“ Ramonų ūkyje, vadinasi, tai nebuvo trumpalaikė ūkio nuoma. Taip pat geriau galime įsivaizduoti savijautą tais neramiais 1920 m. besilaukiančios moters, kuriai tikrai saugiau paskutines savaites būti ne vienkiemyje, o miestelyje, arčiau medikų, jei prireiktų pagalbos.
Nuo dviejų štetlų – Čekiškės ir Vilkijos – Ramonai nutolę į skirtingas puses panašiu atstumu, 8 ir 10 km. Nors kaimas priskirtas Čekiškės valsčiui, gali būti, jog šeima buvo labiau susijusi su kitoje pusėję gyvenančia Vilkijos žydų bendruomene. Taip iki šiol yra ir su aplinkinių kaimų gyventojais-katalikais, renkantis bažnyčią ar gimnaziją veikia nematomos geografinės-emocinės ribos, pagal kurias vieni savo šeimos kryptimi renkasi Čekiškę, kiti – Vilkiją. Riba kaip tik ir eina per Ramonų kaimą. Tikėtina, kad su šeima susijusių įrašų bendruomenės dokumentuose ieškoti būtų verta pradėti būtent nuo Vilkijos, o oficialių institucijų dokumentuose – nuo Čekiškės.
Apklausiamas antrasis Š. M. Šteino mamos nurodytas liudininkas.
„Esu Antupickis Faivelis, Orelio, 50 metų amž. Lietuvos pilietis, žydų tautos, neteistas, žemdirbys, raštingas, gyv. Vilkijos m. Bažnyčios g. 10“13.
Ir antrasis liudininkas patvirtina, kad Š.-M. Šteinas tikrai egzistuoja ir yra tas, kas sakosi esantis.
„Aš nuo senų laikų pažistu Šteiną Chaimą ir jo žmoną Menuchę-Zeldą kurie visą laiką gyveno Čekiškės valsč. Ramonų kaime. Žinau gerai Šteinai turėjo keturias dukteris ir vieną sūnų, kuris gimė Vilkijos m. ir buvo pakrikštytas Šleimės-Mendelio vardu, nes prie jo apipjaustymo apeigų dalyvavau ir aš. Šteino Šleimės-Mendelio gimimo datos neatsimenu, tik jį nuo kūdikystės dienų pažįstu ir žinau, kad jis yra laikomas sūnumi Šteinų, Chaimo ir Menuchės-Zeldos jų sulauktas bei sugyventas teisėtose jungtuvėse“.
Pagaliau 1939 m. gegužės 5 d. Kauno apskrities policijos Vilkijos nuovados viršininkas rašo Kauno apskrities policijos vadui raportą, kuriuo praneša, kad Šteinas Šleinė (iš tikrų Šleimė)-Mendelis gimė Vilkijos mieste 1920 m. rugpjūčio 3 d., jo tėvų vardai – Chaimas ir Zelda (iš tikrųjų Menuchė-Zelda), prideda kvotos lapus ir vidaus paso bylą.
Gegužės 10 d. Kauno apskrities viršininkas rašo Kauno miesto burmistrui, kad Šteinui Šleimei-Mendeliui, Chaimo sūnui, galima išduoti vidaus pasą. Pagrindas – Vidaus reikalų ministerijos administracijos departamento aplinkraštis Nr. 7 ir tėvo vidaus pasas, išduotas Čekiškės valsčiaus viršaičio.
Iš dokumentų matyti, kad buvo pridėti per susirašinėjimus susikaupę lapai, gimimo pažymėjimas, dvi fotografijos ir vidaus paso byla. Kauno miesto savivaldybė šį pranešimą gauna 1939 m. gegužės 12 d.
Tačiau paso istorija tuo nesibaigia.
Šleimės-Mendelio Šteino dar laukia susitikimas su komisija, kuri nustato žmonių amžių iš išvaizdos.
Praeina dar metai, kol 1940 m. kovą Š.-M. Šteinas pagaliau įtraukiamas į gimusiųjų sąrašus, o gegužės 8 d. komisija, nustatanti vyrų amžių pagal išvaizdą, nusprendžia laikyti Š.-M. Šteiną gimusiu 1920 m. antrąjį pusmetį.
Taip ir įrašoma naujame pase, išduotame 1939 m. pavasarį, kuris galioja iki 1939 m. rugsėjo 1 d. Šis įrašas oficialiai nubrauktas raudonai su prierašu, tikėtina, kad naujojo paso Š.-M. Šteinui po keleto mėnesių nereikėjo keisti į dar naujesnį. Paliktas galioti įrašas, jog karinę tarnybą Š.-M. Šteinas turi atlikti 1941 m.
Ką dar galima sužinoti?
Pasėdėjus archyvuose ilgiau, galima surasti ir daugiau žinių apie Šleimę-Mendelį Šteiną.
Po Dokių pradinės jis tikriausiai mokėsi artimiausiuose štetluose, Vilkijoje arba Čekiškėje. Patikrinus Kauno regioniniame valstybės archyve esančius mokyklų dokumentus, galima sužinoti, kur tiksliai ir kada jis mokėsi, kaip jam sekėsi, kas buvo jo bendraklasiai ir mokytojai.
Nors Ramonų kaimas ir vienkiemis priklausė Čekiškės valsčiui, bet jei artimiausi šeimos draugai gyveno Vilkijoje, gali būti, kad vaikus šeima leido į mokyklą ten.
Peržiūrėjus mokinių sąrašus tikriausiai būtų galima rasti ir keturių Šleimės-Mendelio seserų vardus, o po to ir jų asmens dokumentus, jei pasai joms, kaip ir Šleimei-Mendeliui, buvo išduoti Kaune. Galima būtų sužinoti, ar jos liko Lietuvoje, o gal emigravo, ar ištekėjo, kokį darbą dirbo, galima tikėtis rasti daugiau informacijos apie jų šeimas, jeigu jas buvo sukūrusios.
Šią informaciją galima rasti ir peržiūrint žydų bendruomenių metrikų knygas.
Galima rasti, kada ir kur susituokė jo tėvai. Galima sužinoti, kas buvo jų tėvai ir iš kur jie buvo kilę.
Š.-M. Šteino nėra tarp žmonių, iki karo turėjusių telefonus – jie surašyti iki 1940 m. leistose telefonų knygose. Nieko keisto, tuo metu telefonus turėjo dar labai nedaug žmonių, daugiausiai – aukštas pajamas, stiprius verslus turintys, taip pat gydytojai, teisininkai. Archyvuose yra dokumentų, rodančių, jog buvo panašaus amžiaus žmogus vardu Šleimė Šteinas, kuris 1940 m. pradėjo dirbti kaip dantų technikas Laisvės alėjoje, bet tai kitas asmuo – nesutampa tėvo vardas.
Kauno regioniniame valstybės archyve saugomi daugybės tarpukario įmonių darbuotojų sąrašai. Atidžiai peržiūrėjus juos yra tikimybė rasti, kur dirbo Š.-M. Šteinas. Gal aptikus tuos įrašus atsirastu naujas siūlo galas, kurio įsitvėrus galima būtų sužinoti daugiau.
1941 m.
Skaitydami dokumentus, esančius voke, susipažįstame su žmogumi. Vardas, nuotrauka, rašysena, kalbos maniera, kitų žmonių žodžiai apie jį – pradėję įsivaizduoti Šleimę-Mendelį Šteiną galime panorėti čia ir sustoti.
Ar galėjo 1941 m. likti gyvas jaunas žydas, gyvenęs Vilijampolėje, Linkuvos gatvėje?
Vilties labai nedaug.
Jeigu jis liko gyvas po pogromų Vilijampolėje 1941 m. birželį, jeigu nežuvo VII forte liepą, didelė tikimybė, kad galėjo būti nužudytas IX forte dar iki 1941 m. pabaigos.
Yad Vashem Holokausto atminties centro duomenų bazėje apie Š.-M. Šteiną liudijimų nėra.
Yra nužudytųjų, apie kurių mirtį neliko kam liudyti – jų artimieji taip pat buvo nužudyti.
Užtruko dvidešimt metų, kol žmogų įtraukė į gyvųjų sąrašus, gal į mirusiųjų sąrašus jo taip pat neįrašė per klaidą?
Tai yra tyrimo dalis, kurios norisi vengti.
Bet toks ir yra vienas iš mikrotyrimų tikslų – sugrąžinti vardą istorijai, apeiti tą norą išvengti, neprieiti mintimis arčiau, apsiriboti skaičiais. Mikrotyrimas yra siekis išsklaidyti tvyrantį anonimiškumą, padėti sau patiems Holokaustą matyti ne tik kaip etninės/religinės Lietuvos gyventojų grupės, bet kaip atskirų asmenybių, vardus, veidus ir asmenines istorijas turinčių žmonių žudynes.
Jei nei Yad Vashem Holokausto aukų duomenų bazėje, nei Atminties knygose vardo nėra, viltis, kad žmogus galėjo išlikti, stiprėja.
Šleimės-Mendelio Šteino vardas 1946 m. yra gyvųjų sąraše – iš pradžių Vokietijoje, Miunchene, vėliau – Italijoje14.
Nuo knygose neužrašyto Š.-M. Šteino gimimo dienos šią vasarą jau yra praėję 101 metai. Kol kas dar nežinome, koka buvo jo gyvenimo istorija, kaip jis išliko, kur gyveno po karo.
Galbūt atsirado žmonių, kurie jį gelbėjo. Gal jis buvo išsiųstas į koncentracijos stovyklą ir išgyveno. Įrašas 1940 m. gautame pase žymi, jog karinę tarnybą Š.-M. Šteinas turėjo atlikti 1941 m. 1941 m. sausį jis dar registruotas Vilijampolėje, Linkuvos g. 5215. Tai rodo rinkėjų sąrašai, ten registruota ir jo mama Menuchė-Zelda Šteinienė16. Lietuva buvo aneksuota, keitėsi režimas, bet gali būti, jog Š.-M. Šteinas galėjo būti paimtas į jau sovietinę kariuomenę ir tai padėjo jam išlikti gyvam.
O kam visa tai?
Galima paklausti – kodėl reikia tyrinėti Š.-M. Šteino istoriją? Iš dokumentų archyvuose neatrodo kad Šleimė-Mendelis buvo nuveikęs ką nors ypatingo. Užaugo vienkiemyje, gyveno Vilijampolėje. Mokėsi, dirbo, kaip apklausos metu sakė jo mama – visą laiką buvo prie tėvų. Negavo Nobelio premijos. Neparašė knygos. Gal nebuvo nei Talmudo žinovas. Tikriausiai 1941 m. buvo paprastas žmogus, jaunas darbininkas, vaikinas, kaip tūkstančiai vaikinų, užaugusių tarpukaryje ekonominės krizės sąlygomis.
Būtent todėl verta žinoti jo vardą ir veidą, o jo istoriją verta tyrinėti ir ją papasakoti.
Nes jei tyrimus sutelkiame tik į likimus žmonių, kurie nuveikė ką nors svarbaus bendruomenei, visuomenei ar pasauliui, mes, nors to ir nenorėdami, stipriname nuostatą, kad tam, jog būtum vertas gyvenimo, turi būti ką nors ypatingo pasiekęs – sporte, menuose, moksluose, versluose ar kitur.
Tai klaidinga nuostata.
Kiekvienas žmogus yra vertas gyvenimo ir vertingas ne dėl savo nuopelnų, o todėl, kad jis yra.
Kiekvienas žmogus turi savo istoriją, kurią verta išgirsti.
Kiekvienas žmogus vertas, kad jo buvimas būtų pripažintas, kad jį prisimintume ir paminėtume.
Žinoma, archyviniai įrašai pateikia tik žmogaus istorijos rėmą. Nežinome, ką jis patyrė. Apie ką galvojo, ko siekė, ką veikė, ko iš gyvenimo tikėjosi Šleimė-Mendelis Šteinas mes nesužinosime, nebent rastume jo dienoraščius ar laiškus.
Bet dabar mes jį žinome. Šleimės-Mendelio Šteino vardas, jo veidas, jo žmogiškosios būties, jo egzistencijos faktas nuo šiol yra nepaneigiamas.
Tekste panaudoti dokumentai saugomi Kauno regioniniame valstybės archyve ir Liučiūnų kraštotyros fonde.
- Pradėti galima nuo elektroninės aprašų paieškos archyvuose https://eais-pub.archyvai.lt Archyvus turi ir vietos muziejai, bibliotekų kraštotyros skyriai. LNB Judaikos tyrimų centre galima susipažinti su Mato Strašuno kolekcija, dokumentais, leistais Lietuvoje jidiš ir hebrajų kalbomis (1759–1940 m.); dokumentais, leistais užsienyje jidiš ir hebrajų kalbomis (XVI a.–1940 m.); jidiš ir hebrajų kalbomis leista periodika iki 1940 m. Dokumentus kviečiame užsisakyti pačiame centre, galimybės tai padaryti per bibliotekos informacinę sistemą nėra.
- http://holocaustatlas.lt/LT/#a_atlas/search//page/1/item/59/
- Pasų įstatai. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, gruodžio 23, nr. 18, p. 3.
- Balkus M. (2019) „1920–1940 m. Kauno miesto gyventojų vidaus pasų kortelės kaip genealogijos ir lokalinės istorijos šaltinis“, Bibliotheca Lituana, 60, p. 45-68. https://www.journals.vu.lt/Bibliotheca-Lituana/article/view/16285
- http://www.archyvai.lt/lt/kaa_struktura/kaa_kontaktai.html
- Kauno regioninis valstybės archyvas, Pasų skyriaus dokumentų fondas, Šleimės-Mendelio Šteino vokas
- T. Balkelis, „Lemtingi metai: Lietuva 1914–1923 m. Karas, revoliucija ir tautos gimimas“, Vilnius: Tyto alba, 2019, p. 257-259.
- Kauno regioninis valstybės archyvas, Pasų skyriaus dokumentų fondas, Šleimės-Mendelio Šteino vokas
- https://www.jewishgen.org/databases/lithuania/vitalrecs.htm
- Kauno regioninis valstybės archyvas, Pasų skyriaus dokumentų fondas, Šleimės-Mendelio Šteino vokas
- Užrašinėtojas suklydo M.-Z. Šteinienės tėvo vardą įrašė kaip papildomą moters vardą „Šlioma“
- Kauno regioninis valstybės archyvas, Pasų skyriaus dokumentų fondas, Šleimės-Mendelio Šteino vokas
- Kauno regioninis valstybės archyvas, Pasų skyriaus dokumentų fondas, Šleimės-Mendelio Šteino vokas
- Schoenburg N., Schoenburg St. „Lithuanian Jewish communities“, New York : Garland Pub., 1991, p. 464.
- https://www.jewishgen.org/databases/lithuania/
- https://www.jewishgen.org/databases/lithuania/
1 Atgalinis pranešimas: