Nr. 6
Tekstas: Ar lygčių 1) y=ax+b, 2) y=ax, 3) y=ax-b grafikai yra lygiagretūs?
Paaiškinimas: Šios tiesės yra lygiagrečios, nes lygūs jų krypties koeficientai; ordinačių ašį jos kirs skirtinguose taškuose.
Nr. 7
Tekstas: ar funkcijos y=ax+b ir y=ax+b [turbūt turėjo būti y= -ax+b (vert. past.)] kerta ordinačių ašį viename tame pačiame taške?
Paaiškinimas: Šios tiesės kerta ordinačių ašį viename ir tame pačiame taške ir nutolsta viena nuo kitos skirtingomis kryptimis, priklausomai nuo atitinkamų krypties koeficientų.
Šiuos grafikus 1928 ar 1929 metais nubraižė septintokė Chaja iš Medemo žydų mokyklos Lodzėje. Vartydami jos matematikos sąsiuvinį, aptinkame daug pažįstamų terminų – abscisė, ordinatė, krypties koeficientas – tik perrašytus jidiš kalba. Akivaizdu, kad Chajos įgytas išsilavinimas buvo modernus, tačiau vien žvilgsnis į sąsiuvinį neatskleidžia sudėtingos ir įvariaformės XIX a. pabaigos – XX a. pradžios žydų švietimo situacijos Lietuvos ir Lenkijos teritorijose.
XVIII a. pabaigoje Vokietijoje užgimęs žydų švietėjų sąjūdis – Haskala – skatino pažinti pasaulietines disciplinas: matematiką, geografiją, įvairias Europos kalbas. Tai kėlė įtarumą ir pasipiktinimą tradicinio žydų švietimo atstovams – jie bijojosi ne tik to, kad pasaulietinių disciplinų pažinimas paskatins žydus asimiliuotis ir šitaip prarasti savo tapatybę, bet ir to, kad šitokie mokslai gali atitraukti jaunimą nuo to, kas iš tiesų svarbu – Toros ir Talmudo studijų. Būtent šiems šventiesiems tekstams ir būdavo skirta tradicinė žydų švietimo sistema: skaityti vaikai pradėdavo mokytis vos būdami 3 ar 4 metų, kartais berniukai ir mergaitės drauge, tačiau šventraščių studijas tęsdavo tik berniukai – mergaitėms pakakdavo išmokti alfabetą ir svarbesniąsias maldas. Tradicinės religinės ir modernios pasaulietinės švietimo sistemų susidūrimas paskatino pačių įvairiausių švietimo įstaigų atsiradimą. Kai kurios ješivos (religinės aukštosios mokyklos) į savo programą pradėjo įtraukti pasaulietines disciplinas, kitos tam griežtai priešinosi, ėmė rastis sekuliarių mokyklų, dėsčiusių tiek hebrajų, tiek jidiš kalbomis, o kur dar valstybinės mokyklos, daugelio nemėgstamos dėl niekinamo krikščionių mokytojų požiūrio į žydus ir nutautėjimo grėsmės…
Šioje švietimo sistemų kovoje išryškėjo vienas netikėtas laimėtojas – mergaitės. Net ir pasiturintys bei modernūs tėvai dažnai nenorėdavo leisti sūnums lankyti pasaulietinių mokyklų – kad neatitrauktų berniukų nuo religinių studijų, kurios potencialiai galėtų atnešti namams pripažinimą ir šlovę (kas žino, o gal sūnus taps garsiu Talmudo žinovu). Tačiau dukros – kitas reikalas. Šitaip mergaitės tapo mažiausiai kontroversiška auditorija pasaulietinėms disciplinoms: jidiš kalbai, tiksliesiems ir gamtos mokslams.
Tarpukariu skirtumas tarp „berniukiško“ ir „mergaitiško“ išsilavinimo pradėjo nykti – vis daugiau berniukų lankė sekuliarias mokyklas, atsirado daugiau mokyklų, kur skirtingų lyčių vaikai mokėsi kartu. Vis dėlto, skaitant Nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijos dokumentus iš tarpukario, šiokios tokios lyčių skirtumo tendencijos išryškėja rašyboje: mergaitės dažniau rašo jidiš kalba taisyklingai, pagal standartinę YIVO ortografiją, o religinį išsilavinimą hebrajų kalba įgiję berniukai gimtąją jidiš rašo taip, kaip girdi – praleisdami ar pridėdami raidžių, suplakdami kelis žodžius į viena ir t.t.
YIVO pedagogikos muziejui surinkti moksleivių sąsiuviniai šiandien kelia įvairius jausmus: gražu žiūrinėti išraiškingus vaikų piešinius ir skaudu, žinant, koks likimas ištiko daugelį jų autorių. Tuo pat metu šie sąsiuviniai yra informatyvūs dokumentai, pasakojantys apie švietimą, mokytojus, tuometines žinias apie pasaulį, mokymo metodus ir, žinoma, pačius moksleivius.
Miglė Anušauskaitė
Parašykite komentarą