2023 m. vasario 15 d. Nacionalinėje bibliotekoje vyko dr. Justo Stončiaus paskaita „Įtariamųjų nacių kolaborantų paieška Jungtinėse Amerikos Valstijose: lietuvių išeivijos atvejis“. J. Stončius yra Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas, tyrinėjantis žydų istoriją XX a. Lietuvoje, antisemitizmą Sovietų Sąjungoje.
Toliau pateikiamas paskaitos pagrindu parengtas J. Stončiaus straipsnis apie įtariamųjų karo nusikaltėlių persekiojimą lietuvių išeivijos terpėje.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Europoje ir artinantis Raudonajai armijai, iš Lietuvos pasitraukė nemenka dalis vietinių gyventojų. Neretai jie traukėsi ne geresnio gyvenimo ieškoti, o baimindamiesi represijų, kurias matė ar buvo asmeniškai patyrę dar pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu. Tačiau dalis jų bėgo ir nuo baudžiamosios atsakomybės už kolaboravimą su nacistiniu režimu ar juolab dalyvavimą karo nusikaltimuose. Laikui bėgant, daugiausia išeivių iš Lietuvos apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur po Niurnbergo teisminių procesų, karo nusikaltėlių klausimas buvo primirštas. Amerikos viešajame diskurse aptarinėjant žydų žudynes Antrojo pasaulinio karo metais nebuvo didesnio dėmesio teikiama Vidurio ir Rytų Europos gyventojų kolaboravimo su nacistiniu režimu klausimams. Holokaustą išgyvenusieji žydai kartais pasakodavo apie savo patirtis, bet Amerikos visuomenės didžioji dalis susitelkė į ateitį, į ekonominio pakilimo įspūdį. Įsivyravo sąlyginės ramybės periodas, kuris tęsėsi iki pat XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžios.
Susidomėjimą karo nusikaltėlių persekiojimu Jungtinėse Valstijose vėl inspiravo teisminis procesas prieš Adolfą Eichmanną Jeruzalėje. Amerikos visuomenėje vis aktualesnis (jautresnis) tapo karo nusikaltėlių persekiojimo klausimas. Pirmasis ir didelio atgarsio Amerikos visuomenėje sulaukęs teisminis procesas, po kurio kaltinamajam karo nusikaltimais buvo pritaikyta ekstradicija (deportacija), buvo prieš Hermine Braunsteiner. Ji dirbo moterų skyriaus prižiūrėtoja koncentracijos stovykloje Maidaneke, kur pasižymėjo ypač žiauriu elgesiu. Tačiau baigiantis karui, H. Braunsteiner sugebėjo pabėgti į Austriją. Netrukus ji buvo suimta ir teisiama, bet tyrimo metu nebuvo aptikta duomenų apie nusikaltimus Maidaneke. Galiausiai jai buvo skirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, bet dėl amnestijos greitai buvo paleista. Vėliau H. Braunsteiner išvyko į Ameriką, ištekėjo ir tapo šios šalies piliete. Aplinkiniai ją pažinojo kaip mielą namų šeimininkę, kol nacių karo nusikaltėlių persekiotojas („nacių medžiotojas“) Simonas Wiesenthalis ją susekė Niujorke ir pranešė apie tai Amerikos žurnalistams. H. Braunsteiner prisipažino, kad ji iš tiesų yra ta pati prižiūrėtoja iš Maidaneko. Po kelerius metus trukusio bylos nagrinėjimo iš H. Braunsteiner buvo atimta pilietybė ir ji tapo pirmąja nacių nusikaltėle, kurią Jungtinės Valstijos išdavė tuometinei Vakarų Vokietijai. Ji buvo pripažinta atsakinga už 80 žmonių nužudymą, už bendrininkavimą nužudant 102 vaikus ir dalyvavimą nužudant 1 000 žmonių. Jai būtų skirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
7-ojo dešimtmečio pradžioje, pradėjus kelti nacių kolaborantų klausimą, atkreiptas dėmesys ir į lietuvių išeiviją Amerikoje. 1963 m. buvo išleista amerikiečių žurnalisto Charles Allen brošiūra „Nacių karo nusikaltėliai tarp mūsų“[1]. Joje, remiantis sovietine propaganda, buvo pareikšti kaltinimai kolaboravimu su nacistiniu režimu Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui Juozui Ambrazevičiui, tuo metu jau mirusiam signatarui, istorikui Mykolui Biržiškai ir vyskupui Vincentui Brizgiui. Nepaisant to, kad knygoje padaryta daugybė faktinių klaidų, o kaltinimams nebuvo pateikta svarių įrodymų, tačiau buvo sustiprintas Amerikos visuomenės susidomėjimas karo nusikaltėlių tema. Lietuvių išeivija matydama, kad Ch. Alleno pareikšti nepagrįsti kaltinimai traktuojami rimtai, pajuto grėsmę būti neteisingai apkaltinta. Lietuvių išeivijai nerimą ypač kėlė pasklidusi informacija, kad prie galimo kaltinimų sufabrikavimo ir nutekinimo buvo prisidėjusios sovietinio režimo struktūros (KGB). Į Vakarus emigravę žymesni ir didesniu aktyvumu pasižymėję lietuvių išeivijos veikėjai, tiek politikai, tiek dvasininkai, sovietinio režimo buvo kaltinami bendradarbiavimu su naciais, tiesioginiu ar netiesioginiu dalyvavimu „taikių tarybinių piliečių“ žudynėse ir Birželio sukilime. Sovietinė propaganda Lietuvos laisvinimo ir antisovietinę veiklą pateikė kaip „antiliaudinę“, neva kenkusią lietuvių tautai, neatitikusią jos interesų. Tačiau svarbu pastebėti, kad ne visi režimo atskleisti duomenys apie įtariamuosius karo nusikaltėlius neturėjo pagrindo.
Po karo sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo nuteista keli tūkstančiai žydų žudynėse dalyvavusių asmenų. 1962 m. spalio mėn. Vilniuje vyko teisminis procesas prieš lietuvių pagalbinės policijos (apsaugos) 12-ajame batalione tarnavusius asmenis. Šio bataliono vadas Antanas Impulevičius buvo teisiamas in absentia, nes tuo metu gyveno Filadelfijoje (Pensilvanijos valstijoje). Mirties bausmė jam buvo paskelbta už akių, o Sovietų Sąjungos prašymą jį išduoti Jungtinės Valstijos atmetė. Šio proceso viešinimui Lietuvos kino studijoje buvo sukurtas dokumentinis filmas „Kodėl akmenys netyli“[2].
Šiame dokumentiniame filme apie nužudytus žydus buvo užsiminta tik kartą, kai „užkadrinis balsas“ vardino nacių ir jų kolaborantų aukomis tapusias tautines grupes, kurių vardu kreipėsi į Filadelfijos gyventojus, kad A. Impulevičius būtų perduotas tarybiniams organams. Remiantis istoriografija, A. Impulevičiaus vadovaujamas batalionas 1941-ųjų spalio mėnesį buvo išsiųstas į Baltarusiją, Minsko sritį. Batalionas vykdė masines žydų ir karo belaisvių žudynes Baltarusijos teritorijoje. Tačiau dėl A. Impulevičiaus Jungtinių Valstijų Imigracijos ir įpilietinimo tarnyba (angl. Immigration and Naturalization Service) nesikišo. Tuo tarpu lietuvių išeivijos pagrindinėse organizacijose šis Amerikos teisėsaugos sprendimas buvo sutiktas palankiai. Nebuvo kelta didesnių abejonių, kad pateiktuose kaltinimuose galėjo būti tiesos. A. Impulevičius mirė 1970 metais Filadelfijoje.
Viena iš priemonių diskredituoti aktyvią lietuvių išeiviją buvo kompromituojančios informacijos teikimas Amerikos teisėsaugai apie Lietuvos laikinosios vyriausybės narius ir kitus aukštus pareigūnus. Todėl 1970 m. Vilniuje buvo išleistas dokumentų rinkinys anglų kalba „Dokumentai kaltina“[3]. Paviešintuose dokumentuose atsispindėjo kaltinimai Laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui Juozui Ambrazevičiui, Vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui, Kauno miesto burmistrui Kazimierui Palčiauskui. Reaguojant į sovietinio režimo struktūrų pateiktą informaciją, Amerikos spaudoje jiems buvo inkriminuoti kaltinimai kolaboravimu su naciais, antisemitizmu ir žydų persekiojimu. J. Ambrazevičius buvo įvardintas vienas iš svarbiausių JAV gyvenusių karo nusikaltėlių iš Lietuvos. Lietuvių išeivijos Amerikoje lyderiai ėmėsi skubių priemonių, kad būtų apgintas J. Ambrazevičius ir Lietuvos laikinosios vyriausybės įvaizdis. Galiausiai Amerikos lietuvių bendruomenės visuomeninių reikalų tarybos pirmininkas Algimantas Gečys pranešime spaudai akcentavo, kad iškelti kaltinimai Laikinosios vyriausybės nariams (J. Ambrazevičiui ir J. Šlepečiui) paneigti. Abu šie asmenys Jungtinių Valstijų Teisingumo departamente veikiančios Imigracijos ir įpilietinimo tarnybos nustatyti nekaltais dėl antisemitizmo ir kolaboravimo su nacistiniu režimu. Jie buvo išbraukti iš aktyvaus Amerikoje gyvenusių tariamų nacių karo nusikaltėlių sąrašo. Toks sprendimas buvo pagrįstas tuo, kad nebuvo rasta įrodymų, patvirtinančių kaltinimus. Tačiau svarbu pažymėti, kad 7-ojo dešimtmečio pradžioje ir 8-ojo dešimtmečio pirmojoje pusėje įtariamųjų karo nusikaltėlių persekiojimas neinspiravo didesnio rezonanso Amerikoje.
Pamažu augant susidomėjimui karo nusikaltėlių paieškomis Amerikoje, kongresmenai Joshua Eilberg ir Elizabeth Holtzman inicijavo, o 1978 m. Jungtinių Valstijų Kongresas išleido imigracijos įstatymo papildymą dėl karo nusikaltėlių persekiojimo. Viešojoje erdvėje šis papildymas tapo žinomas kaip „Holtzman Amendment“, kuriuo remiantis karo nusikaltėliu buvo laikomas kiekvienas asmuo, įsakęs, kurstęs, padėjęs ar kitokiais būdais dalyvavęs bet kurio žmogaus persekiojime dėl rasinių, religinių, tautinių priežasčių ar politinių įsitikinimų nacistinėje Vokietijoje ir okupuotuose kraštuose 1933–1945 metais. Netrukus po šio įstatymo papildymo išleidimo, 1979 m. Amerikos Teisingumo departamente buvo įsteigtas Specialiųjų tyrimų skyrius (angl. Office of Special Investigations – OSI). Tai buvo specialus padalinys, atsakingas už nacių karo nusikaltimų tyrimą ir teisinius veiksmus prieš įtariamuosius Amerikos piliečius.
Po OSI įsteigimo buvo atnaujinti kaltinimai K. Palčiauskui, kuris gyveno Sent Pitersberge (Floridos valstijoje). Trijų Teisingumo departamento teisininkų komanda iš Vašingtono siekė, kad teisėjas panaikintų K. Palčiausko pilietybę. Pasak jų, K. Palčiauskas po Antrojo pasaulinio karo atvykęs į Ameriką pagal perkeltųjų asmenų įstatymą, nuslėpė savo vaidmenį persekiojant žydus, kai įsakė juos suvaryti į Vilijampolės getą. K. Palčiausko advokatai teismo įrašuose teigė, kad kaltinimai jų klientui buvo sovietų suklastoti[4]. Gynybos liudytojas Mike Naujokaitis bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad burmistro kabinetas Kaune faktiškai išnyko sovietams okupavus Lietuvą ir nebeturėjo jokių galių.
8-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje karo nusikaltimais buvo apkaltintas kitas tuo metu Sent Pitersberge gyvenęs ir Amerikos lietuvių klube ypač aktyvus dailininkas Jurgis Juodis. Jungtinių Valstijų Teisingumo departamentas apkaltino jį kolaboravimu su naciais persekiojant ir žudant žydus. J. Juodis tai neigė ir laikėsi pozicijos, kad jam inkriminuotus kaltinimus paskatino jo antikomunistiniai paveikslai. J. Juodis sakė, kad yra „vienintelis menininkas, tapantis Lietuvos istoriją“. Pavyzdžiui, viename iš paveikslų vaizdavo lietuvį Simą Kudirką, kuris perbėgo iš sovietų į amerikiečių laivą ir paprašė politinio prieglobsčio. Jo byla sulaukė nemenko dėmesio Amerikos žiniasklaidoje. Joje formuotas J. Juodžio įvaizdis kaip be galo darbštaus šeimos žmogaus. Kurstytos simpatijos ir svarstymai, „negi toks žmogus gali būti žudikas?“ J. Juodis tvirtino, kad baigiantis karui ir sovietams reokupavus Lietuvą, tikėjosi, kad gali likti gimtinėje, tačiau persigalvojo, kai „pamatė, kaip atsitraukdami naciai žudė pasilikusiuosius“. Todėl J. Juodis kartu su šeima išvyko į Leipcigą, kur trumpai dirbo baldų fabrike. Jis atsidūrė perkeltųjų asmenų (DP) stovykloje, paprašė Amerikos vizos ir išvyko. Sovietinis režimas pateikė kaltinimus Jungtinių Valstijų Teisingumo Departamentui dėl J. Juodžio galimo dalyvavimo žydų žudynėse, o šie kaltinimai atsispindėjo Lietuvos kino studijoje sukurtame dokumentiniame filme „Dialogas su sąžine“ (1980 m.)[5].
8-ojo dešimtmečio pabaigoje karo nusikaltimais buvo apkaltintas Bronius (Bruno) Kaminskas, gyvenęs Hartforde (Konektikuto valstijoje). Jis buvo įtariamas, kad imigruodamas į Ameriką nuslėpė informaciją, kad 1941 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Kelmės raj. dalyvavęs sušaudant apie 600 žydų, iš kurių 60 buvo vaikai. Jis pats tvirtino buvęs nekaltu. 1980 m. lapkričio mėn. Teisingumo departamento Specialiųjų tyrimų skyrius konstatavo, kad kaltinamąjį apžiūrėjo valstybės paskirtas gydytojas, kuris padarė išvadą, kad dėl prastos sveikatos būklės atsakovas negali dalyvauti deportacijos procedūroje. Gynyba paprašė nutraukti bylą dėl kaltinamojo neveiksnumo, o valstybė paprašė atidėti bylą neribotam laikui, periodiškai stebint kaltinamojo būklę.
Amerikos spaudoje didelio dėmesio sulaukė byla prieš Juozą Kungį, gyvenusį Kliftone (Virdžinijos valstijoje). Jis buvo apkaltintas kolaboravimu su naciais, dalyvavimu nužudant virš 2 000 Lietuvos žydų prie Kėdainių. Sovietinis režimas Jungtinių Valstijų teisėsaugai pateikė nufilmuotus liudytojų parodymus. Juose buvo tvirtinama, kad J. Kungys buvo pastebėtas žudynių vietose ir pats šaudė žydus. Tačiau bylą nagrinėjant Jungtinių Valstijų teismuose buvo konstatuota, kad pagrindiniai vaizdo įrašuose užfiksuoti liudijimai prieš J. Kungį nebuvo priimtini. Šie liudijimai buvo nufilmuoti sovietų okupuotoje Lietuvoje padedant sovietų prokurorams ir laikyti nepatikimais. Jų panaudojimas prieš kaltinamuosius būtų pažeidęs esminius teisingumo principus. Buvo manoma, kad sovietinis režimas galėjo liudytojus priversti duoti tokius parodymus, kuriais diskredituotų išeivijoje gyvenusius lietuvius. Todėl Naujojo Džersio federalinis teisėjas atmetė Jungtinių Valstijų Teisingumo departamento inicijuotą bandymą atimti iš J. Kungio Amerikos pilietybę už tai, kad jis tariamai melavo apie savo praeitį imigracijos dokumentuose. Teisėjo teigimu, sovietų liudytojai, kuriais Teisingumo Departamentas rėmėsi norėdamas įrodyti J. Kungio kaltumą, patys buvo potencialūs karo nusikaltėliai, kuriuos kontroliavo KGB ir kurių parodymus „parengė“ KGB.
1978 m. spalio mėn. Jungtinių Valstijų spaudoje buvo viešai inkriminuoti kaltinimai Liudui Kairiui, kuris gyveno Čikagoje (Ilinojaus valstijoje). Jam pareikšti kaltinimai dėl tarnavimo sargybiniu nacių koncentracijos stovykloje Treblinkoje ir šios informacijos nuslėpimu imigruojant į Ameriką. L. Kairys įkūnijo sėkmingo, sunkiai dirbusio emigranto įvaizdį. Jungtinių Valstijų žiniasklaidoje kurstytas įvaizdis, kad tarsi doras, niekam neužkliuvęs lietuvis iš tikrųjų buvo nacių kolaborantas. Jis ilgas valandas dirbo saldainių fabrike Čikagos priemiestyje, įsigijo namą, rūpinosi savo šeima, priėmė Amerikos pilietybę ir niekam nekėlė jokių įtarimų – užsitarnavo čia gyvenančių tautiečių palankią reputaciją. Amerikos spaudoje po atlikto žurnalistinio tyrimo buvo konstatuota, kad L. Kairys yra tas pats asmuo, kaip ir Liudvikas Kairys, kuris buvo apmokytas dirbti sargybiniu SS stovykloje Travnikų mieste, o vėliau dirbo sargybiniu Treblinkos koncentracijos stovykloje Lenkijoje. Spaudoje buvo tvirtinama, kad kai L. Kairys atvyko į Treblinką, stovyklą sudarė du sektoriai: geriau žinoma „mirties stovykla“ ir kiek atokiau buvusi darbo stovykla, į kurią ir buvo jis paskirtas. Šioje antrojoje stovykloje buvo apgyvendinti žydai, kurie buvo siunčiami dirbti į geležinkelio brigadas ir į netoliese buvusius karjerus. Apie 30 darbo stovykloje tarnavusių prižiūrėtojų po karo buvo suimti Lietuvos SSR, Baltarusijos SSR, Ukrainos SSR ir buvo teisiami. L. Kairio pavardė iškilo kito Treblinkos sargybinio byloje. Teisminių procesų metu ne kartą buvo minimas L. Kairys ir jo nusikalstama veikla prieš Treblinkos kalinius. Kaltinimų srautui nemažėjant, L. Kairys žiniasklaidai pranešė, kad jo kolaboravimas su nacistiniu režimu apsiribojo tvoros stulpų kasimu, geležinkelio bėgių taisymu, barakų statymu. Todėl jam pareikštus kaltinimus atmetė. Jis neigė, kad kada nors dirbo sargybiniu Treblinkos koncentracijos stovykloje arba kad buvo apmokytas SS Travnikų stovykloje. L. Kairys taip pat tvirtino, kad istorijos iš sovietų okupuotos Lietuvos buvo bandymas jį apkaltinti dėl to, kad jis rinko dokumentus apie nacistų ir komunistų nusikaltimus. Po ilgus metus užsitęsusių teismų L. Kairys Čikagos teisme neteko Jungtinių Valstijų pilietybės ir 1993 m. deportuotas į Vokietiją. Po kelių metų mirė.
Šiame straipsnyje atskleista tik dalis Jungtinėse Amerikos Valstijose inicijuotų ir spaudoje paviešintų bylų prieš karo nusikaltimais įtartus išeivijos lietuvius. Tačiau svarbu pažymėti, kad Amerikos teisinė sistema nevedė įtariamųjų bylų kaip kriminalinių, nes karo metų nusikaltimai buvo įvykdyti Europoje. Kita vertus, įrodžius, kad kaltinamieji pateikė melagingus biografinius duomenis imigracijos tarnyboms atvykus į Ameriką, jiems grėsė netekti pilietybės ir būti deportuotiems. Lietuvių išeivijos atveju dauguma įtariamųjų pavardžių buvo gauta iš Sovietų Sąjungos. Dalies lietuvių dalyvavimas masinėse žydų žudynėse ir gana atsargi Lietuvos laikinosios vyriausybės pozicija bei tai, kad nacistinis režimas formaliai leido veikti po 1941 m. birželio sukilimo sukurtai lietuvių vietinei savivaldai ir policijai, sovietams suteikė propagandinių priemonių apkaltinti lietuvius kolaboravimu ir tiesioginiu ar netiesioginiu prisidėjimu prie Holokausto. Įtariamųjų karo nusikaltėlių persekiojimą sunkino tai, kad Teisingumo Departamento Specialiųjų tyrimų skyrius stokojo kompetencijos juos vertinant, o neretai ir paprasčiausio sąžiningumo. Taip tvirtinti leidžia OSI polinkis naudoti perdėtą (manipuliatyvią) retoriką, apibendrintus kaltinimus visiems emigrantams iš Rytų Europos. Specialiųjų tyrimų skyrius neįvertino, kad kompromitacija ir dezinformacija buvo vienos svarbiausių sovietinio režimo priemonių kovojant su politiškai aktyvia lietuvių išeivija. Kita vertus, pati Amerikos teisinė sistema dar mokėsi, kaip reikia elgtis su karo nusikaltėlių bylomis. Svarbu taip pat pažymėti, kad karo nusikaltėlių persekiojimą apsunkino Amerikos žiniasklaida. Nors trūko įrodymų arba buvo problemiška patikrinti jų autentiškumą, tačiau žiniasklaida tarsi vaikėsi sensacijų ir be didesnių abejonių viešai reikšdavo kaltinimus įtariamiesiems.
Mokslinis tyrimas finansuotas Europos socialinio fondo lėšomis pagal priemonę Nr. 09.3.3-LMT-K-712 „Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą“
[1] CHARLES, R. Allen. Nazi war criminals among us. New York, 1963.
[2] Kodėl akmenys netyli (1962 m.). Rež. Tautrimas Leonas. Prieitis per internetą: <https://www.e-kinas.lt/ekinas-movie/movie/8021>; STONČIUS, Justas. Allusions to the Holocaust: The construction of Soviet Lithuanian documentary films about war crimes trials. In Making Justice Visible. War Crimes Trials, Media and Memory after World War II (Einzelveröffentlichungen des Deutschen Historischen Instituts Warschau, Bd. 45). Ed. by Ruth LEISEROWITZ, Gintarė MALINAUSKAITĖ, Hektoras VITKUS. Wiesbaden, 2022, p. 197–215.
[3] Documents accuse. Ed. by E. ROZAUSKAS. Vilnius, 1970.
[4] United States Department of Justice, Office of Special Investigations, Denaturalization Cases Transcripts and Decisions. United States Holocaust Memorial Museum, 2008.205. RG-06.029.01*34
[5] „Dialogas su sąžine“ (1980 m.). Rež. Linas Lazėnas ir Kornelijus Matuzevičius. Prieitis per internetą: <https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/8530/dialogas-su-sazine>.
Parašykite komentarą