Kovo 19 d. Nacionalinėje bibliotekoje prasidėjo akademinis forumas, skirtas YIVO instituto šimtmečiui. Pirmąją paskaitą – „Vilna as the Center of Jewish Scholarship and Book Culture“ – skaitė profesorius Mordechajus Zalkinas. Su džiaugsmu pristatome paskaitos vertimą į lietuvių kalbą.
Vilnius – žydų mokslo ir knygos kultūros centras
Praėjo šimtas metų nuo tada, kai devyni asmenys, susirinkę Berlyne, nusprendė įkurti organizaciją, skirtą centralizuotai tyrinėti įvairius žydų kultūros ir visuomenės aspektus. Jų diskusijų metu buvo iškeltas ir naujojo centro vietos pasirinkimo klausimas. Išnagrinėjus įvairias galimybes, į „trumpojo sąrašo“ finišo tiesiąją pateko trys miestai: Berlynas, Varšuva ir Vilnius. Kadangi dalyviams nepavyko priimti sprendimo, buvo sutarta, laikantis tipiško žydiško kompromiso, įsteigti ne mažiau kaip tris centrus. Filologijos sekcija, skirta kalbos, literatūros ir folkloro tyrimams, turėjo būti Vilniuje, istorijos ir statistikos-ekonomikos sekcijos – Berlyne, o pedagogikos – Varšuvoje. Vis dėlto netrukus paaiškėjo, kad veiklos padalijimas į tris centrus ne tik neprisideda prie mokslinių tyrimų, bet netgi jiems trukdo. Taigi 1929 m. spalio 24–27 d. Vilniuje vykusioje pirmojoje konferencijoje YIVO vadovai oficialiai paskelbė apie instituto įkūrimą ir padėjo pamatinį akmenį naujai būstinei Vilniuje.
Tikėtina, kad Varšuvos ir Berlyno delegatams šis sprendimas nebuvo lengvas, todėl natūraliai kyla klausimas, kodėl būtent Vilnius?
MIESTO MOKSLINĖ DVASIA
Su visa pagarba Vilniui, XX a. trečiajame dešimtmetyje tai nebuvo itin didelis miestas – jame gyveno apie penkiasdešimt tūkstančių žydų. Be to, miestą veikė politiniai ir kultūriniai konfliktai, o jis pats buvo nutolęs nuo pagrindinių Vidurio ir Rytų Europos žydų gyvenviečių.
Kita vertus, Berlynas buvo ne tik viena iš Europos kultūros sostinių, bet ir svarbus humanitarinių bei socialinių mokslų tyrimų centras, todėl jis neabejotinai buvo prestižiškesnis pasirinkimas. Varšuva, kurioje gyveno didžiausia žydų bendruomenė Europoje, taip pat buvo natūralus kandidatas. O kodėl gi ne Ryga? O gal miestas, garsėjantis turtingomis žydų kultūros tradicijomis – pavyzdžiui, Amsterdamas, Krokuva, Praha, Viena ar Frankfurtas? Net jei manytume, kad jidiš kalbos paplitimas kasdieniame gyvenime, literatūroje ir žurnalistikoje buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių vietos pasirinkimą, vis tiek būtų sunku įžvelgti esminį skirtumą tarp Vilniaus ir kitų didžiųjų Vidurio bei Rytų Europos miestų, turėjusių gausias žydų bendruomenes. Trumpai tariant, panašu, kad Vilnius neturėjo jokio pranašumo prieš kitus miestus.
Na, nebent anksčiau minėtos aplinkybės nebuvo reikšmingos priimant sprendimą. Kitaip tariant, panašu, kad YIVO įkūrėjai manė, jog tinkamiausia vieta jų veiklai turėtų išsiskirti visiškai kitokia kokybe – tokia, kuri nepriklauso nei nuo dydžio, nei nuo geografijos ar akademinių pasiekimų, nei nuo šlovingos istorinės praeities.
Norėčiau pasiūlyti dar vieną galimą šio netikėto pasirinkimo priežastį – priežastį, kurios negalima kiekybiškai įvertinti ir kuri pirmiausia remiasi bendrais vaizdiniais ir jausmais. Mano pasiūlymas: Vilnius buvo pasirinktas dėl savo mokslinės dvasios.
„IŠDRĮSK PAŽINTI“
Bet kurios žydų bendruomenės specifiką ir vidinę sandarą galima tyrinėti įvairiais būdais. Po daugelio metų, praleistų nagrinėjant šią temą, supratau, kad geriausias būdas tai padaryti – „įsiklausyti“ į tai, kaip šios bendruomenės nariai suvokia save, žinoma, ne kaip individus, o kaip socialinės-kultūrinės organizacijos narius. Laimei, Vilniaus atveju šis „klausymasis“ nėra sudėtingas – miesto gyventojai mums tai palengvino išleisdami keletą rinkinių, kuriuose įvairiais būdais aprašė savo bendruomenę, daugiausia per jos pavyzdinius veikėjus. Du iš tokių pirmųjų rinkinių – „Kiriya neemana“ (hebr. Ištikimas miestas) ir „Ir Vilna“ (hebr. Vilniaus miestas), išleisti XIX a. antrojoje pusėje, iki šiol išlieka itin svarbiu šaltiniu tiriant ir suprantant Vilniaus žydų bendruomenės specifiką ir kultūrinį charakterį.
Šie du kūriniai, kaip teigia patys jų autoriai, skirti pristatyti iškiliausias vietos bendruomenės asmenybes – daugiausia šimtus rabinų, mokslininkų, rašytojų ir poetų. Kitaip tariant, šios bendruomenės esmė ir išskirtinumas, bent jau dviejų jos sūnų akimis, glūdėjo ne politinėje, ekonominėje ar socialinėje, bet intelektualinėje ir mokslinėje plotmėje. Nagrinėjant šiuos rinkinius, matyti, kad pagrindinis kriterijus, kuriuo autoriai vadovavosi vertindami tam tikros asmenybės teisę būti įtrauktai į rinkinį, buvo ne šios asmenybės titulas, o priklausymas vietiniam mokslo pasauliui. Net filantropų ir visuomenės veikėjų svarba dažnai apibrėžiama per jų paramą vietos mokslininkams, kultūros ar švietimo įstaigoms.
Didžioji dalis 1935 m. Niujorke išleisto rinkinio „Vilne“ Taip pat buvo skirta „Vilniui kaip dvasiniam ir kultūriniam centrui, taip pat žymioms miesto literatūros, žurnalistikos, meno ir mokslo asmenybėms“. Tačiau, regis, Vilniaus kaip miesto, kurio esmė – moksliškumas, suvokimas kelia abejonių. Jei paklaustumėte, kas buvo Vilniaus moksliškumo „tėvas“ ir kas suformavo tokį miesto įvaizdį, tikėtina, kad dažniausiai išgirstumėte tą patį atsakymą – Vilniaus Gaonas.
Istoriškai ir daugeliu kitų aspektų šis atsakymas yra nepagrįstas. Nemenkinant jo išskirtinumo, mažai tikėtina, kad Gaono figūra buvo ta priežastis, dėl kurios YIVO įkūrėjai nusprendė sutelkti savo veiklą šiame mieste. Nepaisant įvairių su juo susijusių legendų, klaidingai priskiriamų medicininių, muzikinių ir kitokių gebėjimų, Vilniaus Gaonas daugiausia domėjosi tik viena žinių sritimi – tradiciniais religiniais žydų tekstais. Tuo tarpu YIVO įkūrėjų kultūrinis pasaulis buvo ne tik platesnis ir įvairesnis, bet jų požiūris į rabinistinį mokslą taip pat gerokai skyrėsi nuo Gaono. Be to, jei taip ir buvo, tai buvo palyginti naujas reiškinys. Kitaip tariant, moksliškumas nebuvo neatsiejamas vietinės žydų bendruomenės bruožas, o veikiau buvo įskiepytas išskirtinės asmenybės pastangomis. Tačiau Vilniaus Gaonas buvo tik grandis ir produktas „mokslo grandinės“, kuri susiformavo šimtais metų anksčiau. Tiesą sakant, mes nežinome, kas buvo Vilniaus mokslo „tėvas“, ir tai nėra labai svarbu. Svarbu tai, kad šiame mieste, nuo pat žydų bendruomenės įsikūrimo pradžios, vystėsi mokslo įsisąmonimas, tradiciją ir sureikšminimas.
Savo teiginį pagrįsiu trimis pavyzdžiais. Tai rabino Šabtajaus Hakoheno, gyvenusio XVII a. viduryje, knyga; Vilniaus rabino Arjės Šapiros, gyvenusio XIII a. pradžioje, du traktato „Sofrim“ (hebr. Rašto žinovai) komentarai; ir garsusis judaizmo įstatymų rinkinys „Shulchan Aruch“ (hebr. „Padengtas stalas“) su rabino Mošės Limos, taip pat gyvenusio Vilniuje XVII a. pradžioje, komentaru. Šių trijų darbų bendras vardiklis yra tas, kad jie iki šiol visuotiniai laikomi vienais svarbiausių komentarų, o tai rodo Vilniaus mokslo stiprumą. Juk reikia nepamiršti, kad mokslininkas, sudaręs tokį gilų ir svarbų veikalą, neveikia vakuume. Kaip įprasta žydų mokslo pasaulyje nuo seniausių laikų, halachiniai (judaizmo teisės) ir moksliniai veikalai yra ilgų diskusijų rezultatas, atsirandantis plačiame mokslininkų rate.
Ši garsi, visame pasaulyje žinoma mokslininkų grandinė, kaip minėta, prasidėjo gerokai prieš Vilniaus Gaoną ir tęsėsi po jo. Pavyzdžiui, XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Vilniuje gyvenusio mokslininko Abraomo Dancigo sudaryta knyga „Chayei Adam“ (hebr. „Žmogaus gyvenimas“) nuo pat jos parašymo XIX a. pradžioje buvo išleista dešimtimis tiražų. O XIX a. Vilniuje gyvenusio mokslininko, rabino Samuelio Strašuno, glosos (pastabos) ir komentarai buvo pridėti prie visų Babilono Talmudo traktatų – tai buvo beprecedentis reiškinys žydų mokslo pasaulyje.
Ši gili moksliška savimonė nebuvo būdinga tik vietiniam intelektualiniam elitui. Studijuojančiųjų balsai sklido iš dešimčių studijų salių, išsibarsčiusių po visą miestą – ypač iš Ramailės ješivos (religinės akademijos), kur šimtai jaunų studentų nuo aušros iki vėlyvo vakaro gilinosi į mokslus. Įvairiose sinagogose studijuojantys žmonės, susibūrę į „Tiferet bachurim“ (hebr. Studijuojnčiųjų šlovė) draugiją, vieną iš nedaugelio laisvalaikio valandų skirdavo bendroms studijoms.
Iš to, ką iki šiol pateikiau, gali susidaryti įspūdis, kad žydų bendruomenės mokslingumas reiškėsi tik religinėje srityje. Tačiau tai būtų klaidinga prielaida. Mokslingumas visų pirma yra smalsumo ir intelektinių gebėjimų derinio rezultatas, todėl jis negali apsiriboti tik viena žinių sritimi. Iš esmės rabinas mokslininkas mažai kuo skiriasi nuo filosofo ar fiziko. Būtent todėl, kai Apšvietos idėjos pradėjo plisti Rytų Europoje, Vilnius tapo pirmuoju, svarbiausiu ir centriniu žydų Haskalos (žydų Apšvietos) centru Rusijos imperijoje.
Jau XIX a. pradžioje Vilniuje pradėjo formuotis apsišvietusių žydų rateliai, kurių narius vienijo troškimas pažinti ir mokytis įvairių sričių – filosofijos, istorijos, geografijos, tiksliųjų mokslų, literatūros ir kitų. Šis žinių siekis tapo esmine jų tapatybės dalimi. Jie studijavo įvairias kalbas, rinko knygas iš skirtingų sričių, steigė bibliotekas, organizavo skaitymo bei studijų grupes, o svarbiausia – kūrė modernias žydų mokyklas. Visa jų veikla buvo įkvėpta filosofo Imanuelio Kanto moto – Sapere aude – „Išdrįsk pažinti“.
Kartais tarp jų ir konservatyviųjų Vilniaus sluoksnių kildavo konfliktų, tačiau tai nebuvo tiesioginiai susidūrimai tarp žinių siekėjų ir neišmanėlių – veikiau tai buvo ginčai tarp dviejų pusių, kurios laikėsi skirtingo požiūrio į pageidaujamą žinių turinį.
KNYGOS KULTŪRA
Nuo pat istorijos pradžios žmonės ieškojo būdų, kaip išsaugoti žinias – religiniais, praktiniais, kultūriniais ir švietimo tikslais. Žydų pasaulyje pagrindinis vaidmuo teko rašytiniam kanoniniam tekstui – rašytinei Torai, o vėliau ir jos žodiniam aiškinimui, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą. Dėl priežasčių, kurių šiuo metu neanalizuosime, tam tikru istoriniu laikotarpiu žodinė Torа buvo pradėta užrašinėti raštu. Religinių tekstų kanonizacijos proceso metu buvo suformuota „žydų biblioteka“, kurią daugiausiai sudarė Tanachas (hebrajiška Biblija), Mišna (Biblijos įstatymų aiškinimas), Babilono ir Jeruzalės Talmudai, įvairūs midrašai (senoviniai komentarai) ir kabalistinė literatūra. Nuo XVI amžiaus pradžios, po spaudos išradimo, žinių sklaidos procesus pradėjo reikšmingai formuoti naujas veikėjas – spaustuvininkas. Jis sprendė ne tik, kokias knygas spausdinti, bet ir kiek egzempliorių bei leidimų išleisti. Didele dalimi spaustuvininkas ne tik formavo „žydų biblioteką“, bet ir tapo žydų mokslo „antspaudo saugotoju“. Iš tiesų, žydų bendruomenėse, turinčiose gilias mokymosi tradicijas, tokiose kaip Amsterdamas ir Lvivas, veikė vietinės spaustuvės. Šiuo požiūriu Vilnius buvo kitoks. Nepaisant to, kad nuo vėlyvųjų viduramžių Vilnius buvo mokslo ir žinių centras, žydų spaustuvės čia įsikūrė tik XIX a. pradžioje. Vis dėlto Vilnius greitai užpildė šią spragą ir iki XIX a. vidurio tapo žydų spaudos sostine, daugiausia dėka Romų šeimos spaustuvės.
Nuo 1860 m. pradžios, vadovaujant našlei Deborai Rom, ši spaustuvė tapo didžiausia tokio pobūdžio spaustuve žydų pasaulyje. Joje buvo spausdinamos įvairios knygos – pirmiausia tradicinė kanoninė literatūra, taip pat grožiniai kūriniai, tiksliųjų ir gamtos mokslo knygos ir kt. Iš viso iki jos mirties spaustuvė išleido beveik 5000 skirtingų leidinių! Ši spaustuvė išsiskyrė ir tuo, kad jos išleisti įvairūs kanoninių tekstų, pavyzdžiui, Babilono Talmudo ir midrašų, leidimai buvo be ginčų priimami visame žydų pasaulyje.
Mokslo aplinkoje, kurioje dažniausiai dominuoja skepticizmas diskusijos ir ginčai, toks reiškinys buvo išties išskirtinis. Jis buvo įmanomas tik todėl, kad kiekvienas žydų mokslininkas žinojo – šiuos tekstus jau buvo kruopščiai išnagrinėję Vilniaus išminčiai, kurių autoritetas žydų mokslo pasaulyje buvo neginčijamas. Ir, žinoma, Romų spaustuvė nebuvo vienintelė mieste. Kitų spaustuvių – kompanionų Fino, Rozenkranco ir Šriftzecerio; Maco; Sirkino – veikla padėjo įtvirtinti Vilnių kaip vieną svarbiausių „žydų knygų kultūros“ centrų.
Knygos buvo plačiai prieinamos, o jų skaitymas – beveik visuotinė praktika. Dėl gerai išplėtoto vietinio žydų švietimo tinklo neraštingumas buvo labai retas reiškinys. Kaip apibūdino istorikas Josefas Klauzneris: „Mačiau žydų vežikus, įsitaisiusius vežime ir įnikusius į knygų skaitymą.“ Taigi rašytojai, spaustuvės ir vietinės leidyklos tenkino įvairių visuomenės sluoksnių – jaunų ir senų, moterų ir vyrų, intelektualų ir paprastų žmonių – skaitymo poreikius. Be religinės literatūros, jos siūlė romanus, kulinarines, kelionių ir nuotykių knygas, apskritai beveik visų įmanomų literatūros žanrų knygas jidiš, lenkų, hebrajų ir rusų kalbomis. Knygų lietuvių kalba pirmiausia buvo galima rasti Kauno žydų knygynuose.
Vilnius taip pat buvo bibliotekų miestas, tiek viešųjų, tiek veikiančių mokyklose, profesinių asociacijų klubuose ir net privačiuose namuose. Šalia YIVO bibliotekos, didžiausia ir garsiausia iš jų buvo Strašuno biblioteka, kurios lentynose ir saugyklose 1935 m. buvo sukaupta apie trisdešimt penki tūkstančiai knygų. „Mefitse haskala“ (hebr. Švietimo skleidėjai) biblioteka turėjo apie penkiolika tūkstančių knygų, o 1915 m., Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje, jos paslaugomis naudojosi daugiau nei trys tūkstančiai skaitytojų, tarp kurių buvo moksleivių, darbininkų, prekybininkų ir verslininkų. Tarsi to būtų negana, Vilniaus žydų bendruomenė turėjo ir Vaikų biblioteką. O kaipgi galima pamiršti po visą miestą išsibarsčiusius knygynus?
Kitas būdas suprasti visuomenės santykį su žiniomis ir mokslu – pažvelgti į jos švietimo sistemą. Tačiau bet koks bandymas trumpai aprėpti Vilniaus žydų bendruomenės švietimo tinklą nuo pat pradžių yra pasmerktas nesėkmei. Tik paminėsiu, kad greta tradicinių švietimo formų – chederio (pradinės religinės mokyklos) ir ješivos – nuo pat XIX a. pradžios mieste veikė dešimtys modernių berniukų ir mergaičių mokyklų, tiek akademinių, tiek profesinių. Tačiau verta prisiminti, kad jau nuo XIX a. pradžios, o ypač tarpukariu, žydų jaunuoliai ir jaunuolės aktyviai studijavo vietos aukštosiose mokyklose – valstybinėje rabinų seminarijoje, mokytojų seminarijose ir, žinoma, universitete.
VILNIAUS UNIKALUMAS
Spėju, kad mano kalbėjime galėjote pajusti, jog pasakojimas apie Vilniaus žydų kultūrinį ir mokslinį pasaulį persmelktas nostalgijos. Ir išties – nesu pirmas, teigiantis, jog šio unikalaus miesto dvasia alsuoja nostalgija. Neneigiu – kartais ir mane ji užklumpa. Tačiau mano kaip profesionalaus istoriko pareiga – teikti paaiškinimus, pagrįstus ne jausmais, o racionalia faktų analize. Vis dėlto, kalbant apie klausimą, kurį iškėliau pradžioje, šią pareigą atlikti nėra paprasta. Ne paslaptis, kad dauguma Vilniaus žydų gyventojų priklausė žemesniems socialiniams ir ekonominiams sluoksniams. Vilnius niekada nebuvo didelis pramonės ar komercijos centras, todėl ir jo gyventojų pragyvenimo lygis buvo žemesnis. Net garsiojo Bunimovičių šeimos fabriko „Viktorija” gaminamo šokolado ir saldainių nepakako kasdienio gyvenimo sunkumams pasaldinti. Kai žmogus yra visiškai pasinėręs į rūpesčius, kaip aprūpinti šeimą, kyla klausimas – iš kur jis randa noro, galimybių ir laiko mokytis, skaityti ir siekti žinių? Atrodo, kad žydų kilmės amerikiečių psichologo Abrahamo Maslow poreikių hierarchijos teorija greičiausiai taip ir nespėjo perskristi Atlanto vandenyno. Vilniaus žydų prioritetų hierarchija buvo visiškai kitokia. Tai nereiškia, kad jie nepaisė esminių išgyvenimo poreikių. Veikiau, priešingai nei Berlyne, Odesoje, Varšuvoje, Rygoje ar Niujorke gyvenantys žydai, Vilniaus žydai, būtent dėl to, kad aplinka nesuteikė jiems realių ekonominio mobilumo galimybių, gyvenimo prasmės ieškojo kitur – moksle. Nuoširdžiai tikiu, kad būtent šis Vilniaus unikalumas, žydų pasaulyje gerai žinomas ir vertintamas, galiausiai nusvėrė svarstykles. YIVO įkūrėjai suprato, kad nėra tinkamesnės vietos žinioms ir moksliniams tyrimams skirtai institucijai nei miestas, kurio gyventojų kojos buvo tvirtai įremtos į kasdienio gyvenimo sunkumus, tačiau žvilgsnis buvo pakeltas aukštyn, į dvasios ir mokslo pasaulį.
Savo pasakojimą norėčiau užbaigti vienu momentu, kuris, nors ir metaforiškai, simbolizuoja Vilniaus žydų bendruomenės pabaigą. Turiu omenyje žymų simbolinį eilėraštį, sukurtą miesto sūnaus Avromo Suckeverio – „Romų spaustuvės švino plokštės“. Šiame eilėraštyje poetas aprašo, kaip partizanai, kovodami su vokiečių okupantais, slapta įsibrovė į spaustuvės pastatą, norėdami pavogti švininį šriftą, kuriuo buvo spausdinama įvairių kartų ir žanrų žydų literatūra, kad iš jo galėtų pasigaminti kulkų savo šautuvams. Kitaip tariant, eilėraštis fiksuoja momentą, kai miesto esmė patiria radikalią transformaciją – iš raštų, žinių ir knygų miesto jis virsta kariaujančiu miestu. Ir nuostabiais Suckeverio žodžiais tariant:„ Eilutės iš Lenkijos ir iš Babilono ištirpo ir jungėsi be jokios skirties. Dabar ta galybė, įslaptinta žodžiuose, pasaulį šūviais prikelt privalės!“[1]
Tačiau žydų kolektyvinėje atmintyje ir širdyje Vilnius visiems laikams išliks žinių, išminties ir mokslo miestu.
Profesorius Mordechajus (Motti) Zalkinas gimė Jeruzalėje, baigė studijas Jeruzalės hebrajų universitete, daug metų buvo Negevo Ben Guriono universiteto docentas, šiuo metu yra šio universiteto profesorius emeritas. Į jo mokslinių interesų sritį įeina socialinė ir ekonominė Lietuvos žydų istorija bei žydų švietimo Rytų Europoje istorija.
Lietuvos žydų istoriją jis tiria daugiau nei 30 metų, šia tema yra paskelbęs keletą monografijų bei daugybę straipsnių, lietuviškai išleista jo knyga „Naujos Lietuvos žydų istorijos perspektyvos“. Prof. Zalkinas nuolat bendradarbiauja su Lietuvos mokslininkais. 2022 m. Lietuvos Respublikos prezidentas jį apdovanojo Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi nusipelnius tiriant ir puoselėjant Lietuvos žydų istoriją ir paveldą.
[1] Iš jidiš k. vertė Mindaugas Kvietkauskas.
Parašykite komentarą