Aistė Puidokaitė
Šį jidiš penktadienį kviečiame paskaityti apie žydų folklorą ir žodį „khaperlekh“.
Vilniaus žydų realinės gimnazijos moksleivių leistas žurnalas „Der Pruv“ (jid. „Bandymas“) spausdino ne tik savo kūrybos tekstus, literatūrinius vertimus į jidiš kalbą ar mokyklos aktualijas, bet ir surinktą folklorą.
1925 metų numeryje galime rasti didelėmis raidėmis parašytą skelbimą: „Draugai! Žiūrėkite, kad mūsų tautosakos lobiai nebūtų prarasti. Rinkite folklorą!“. Moksleivių žurnale galima rasti surinktos įvairios tautosakos, nuo liaudies dainų iki skaičiuočių ir linksmų posakių jidiš kalba. Viena iš užrašytų liaudies dainų skamba taip:
Siuvėjėliai, suvėjėliai sėdi ir siuva
Ir mato, kaip eina launinkai.
Ir klausia anie: launinkai, launinkai kur einate?
— Kviečių ir rugių mes einame!
— Jūs ne kviečių ir rugių einate,
O mūsų jaunų dienų.
Žurnale pažymėta, kad šią liaudies dainą moksleiviams padainavo sena moteris.
Į akis iš karto krinta mažiau žinomas lietuviškas žodis launinkas. Launinkais (nuo lenk. žodžio ławnik) buvo vadinami rekrūtų gaudytojai. O jidiš kalboje rekrūtų gaudytojai buvo vadinami „khapers“ arba „khaperlekh“. Ši eilutė jidiš kalba skamba taip: „Zogn zey: khaperlekh, khaperlekh vu geyn ir?“.
Įdomu tai, jog nors dar 1874 m. carinė rekrūtų prievolė, kurioje buvo privaloma ištarnauti 25 metus, buvo pakeista visuotine karine tarnyba, žodis „khaperlekh“, turintis stiprų emocinį krūvį, įsitvirtino žydų folklore ir su laiku įgavo naujų reikšmių. Pasak žydų literatūros tyrinėtojo Davido G. Roskieso, žodis „khaperlekh” tapo sinonimu nusakyti vaikų pasakose randamai piktai raganai, kuri grobia vaikus, taip pat šis žodis galėjo būti vartojamas kaip įžeidimas konflikto metu ar besipykstant bendruomenės viduje. Viena susiskaldžiusios bendruomenės pusė tikrai galėjo priešininkus apšaukti „khaperiais”.
Parašykite komentarą