Mangirdas Bumblauskas
Šį nedidelį tyrimą paskatino „YIVO bičiulių“ parodos poros eksponatų aprašyme įsivėlęs netikslumas. Tai dvi nuotraukos, fiksuojančios minią žmonių prie YIVO pastato. Jų aprašyme sakoma, kad tai – YIVO instituto būstinės (Vilnius, Vivulskio g. 18) atidarymo ceremonija 1933 m. Vis dėlto šis aprašymas netikslus tiek dėl nuotraukų datavimo, tiek dėl įvykio įvardijimo.
Pamatinio akmens padėjimo ceremonija, 1929 spalio 25 d. LNB judaikos kolekcija.
Esamos žinios leidžia tiksliai nustatyti minėtose nuotraukose vaizduojamą įvykį. Tai – 1929 m. spalio 25-oji. Apie tai žinome ne tik iš analogiškos nuotraukos aprašymo Izraelio Jad Vašemo muziejaus internetiniame puslapyje ir ne tik iš virš 2 minučių trukmės šio įvykio filmuoto reportažo aprašymo YIVO internetinio muziejaus puslapyje. Apie tai žinome ir iš pirminio šaltinio – pirmosios YIVO konferencijos, vykusios 1929 m. spalio 24–27 d., aprašymo (Barikht fun der konferents fun dem yidishn visnshaftlekhn institut opgehaltn in vilne fun 24tn bizn 27tn oktober 1929. Vilne, 1930).
Kaip įvardijamas šis įvykis? YIVO konferencijos aprašyme visa ši ceremonija, vykusi spalio 25 d. (penktadienį)[1], vadinama „statybos švente“ (די בוי־פייערונג), paaiškinant, kad tai – „šventiškas pamatinio akmens padėjimas YIVO pastatui“ (פייערלעכע גרונדשטיין־לייגונג פארן בנין פון ייווא). Toliau pateikiama ceremonijos eiga ir jos metu pasisakiusiųjų kalbos. Pirmiausia kalbėjo Cemachas Šabadas – Lenkijos senatorius, YIVO Statybos komiteto narys. Vėliau kitas šio komiteto narys Maksas Vainraichas perskaitė „pamatinio akmens aktą“, kurį pasirašė minėto komiteto nariai. Aktas, kartu su tos dienos Vilniaus ir Lenkijos laikraščiais, konferencijos dienotvarke, specialiai išgraviruotu žetonu, buvo įdėtas į metalinę triūbelę, o ši – į dėžutę su YIVO antspaudu. Statybos komiteto pirmininkas Tobias Bunimovičius įmūrijo dėžutę į pastato pamatus. Toliau kalbėjo svečias iš Jungtinių Amerikos Valstijų – dramaturgas Perecas Hiršbeinas, o ceremoniją užbaigė Vilniaus mokytojų seminarijos atstovo F. Tabako kalba.
Vis dėlto gali kilti klausimas, kam dėti pamatinį akmenį, jei pastatas jau stovi? Taigi, kad išsiaiškintume kokiam pastatui dėjo pamatinį akmenį YIVO įkūrėjai – senam ar naujam, reikės pasigilinti į YIVO būstinės Vilniuje pastato istoriją. Apie ją dažnas mūsų žino tik porą faktų: nuo 1925 m. YIVO būstinė buvo įsikūrusi Makso Vainraicho bute Didžiosios Pohuliankos gatvėje 18 (dab. J. Basanavičiaus g. 16), o nuo 1933 m. persikėlė į naują pastatą Vivulskio g. 18. Kai kam dar žinoma istorija ir apie tai, kad sklypas Vivulskio gatvėje buvo įsigytas dar 1928 metais. Bet ar sklypas buvo tuščias ar apstatytas? Ar naujasis YIVO pastatas buvo naujai pastatytas ar buvo tik perstatytas jau ten buvęs namas?
Detaliai naujojo YIVO būstinės pastato statybos istorija yra aprašyta kol kas vienintelėje tarpukario YIVO istorijos monografijoje, kurios autorė yra Cecile Esther Kuznitz. Ji rašo apie tai, kad YIVO 1928 m. rugsėjį Vivulskio gatvėje įsigijo sklypą su dviem mediniais statiniais. YIVO Statybos komitetas konstatavo, kad didesnysis iš tų dviejų pastatų „po atitinkamos renovacijos“ yra tinkamas būstinei, o renovacija turėtų apimti įrengimą po esamu pastatu cementinio rūsio, kuriame būtų saugomos Instituto kolekcijos.
Taigi, apsispręsta renovuoti jau esamą medinį pastatą, kuris stovėjo atokiau nuo gatvės. YIVO enciklopedija taip pat rašo apie egzistuojančio pastato pavertimą būstine, jo renovaciją. Tačiau yra žinoma, kad instituto vadovai turėjo ir planų statyti visai naują pastatą šalia gatvės. Apie tai šiek tiek rašo jau minėta Kuznitz: instituto vadovai kalbėjo apie renovuojamą pastatą kaip apie laikinus namus, kurie instituto poreikiams tarnautų tik kelerius metus, o vienas jų – Maksas Vainraichas – net pasiūlė dalį Statybos fondo lėšų (1 tūkst. dolerių) skirti būsimos būstinės projektui.
Plačiau apie visai naujo pastato statybos planus sužinome iš YIVO archyve Niujorke saugomo Statybos komiteto dokumento, pavadinto „Pastatas Žydų Moksliniam Institutui Vilniuje“ („Gmach dla Żydowskiego Instytutu Naukowego w Wilnie“ – YIVO archyvas, RG1.1 F454, suskaitmenintas dokumentas internete), kurį žinojo ir Kuznitz, tačiau jo necitavo. Šiame lenkiškai surašytame rankraštyje, kurio išliko dar ir keli mašinraščiai, be jau žinomų dalykų – kad 1928 m. nusipirktas sklypas buvo jau su jame esančiais keliais pastatais, kad 1929 m. YIVO Statybos komitetas dėl lėšų stokos priėmė sprendimą perstatyti vieną iš pastatų – kartojama mintis, kad renovuojamas pastatas yra tik laikina būstinė, kurios turėtų pakakti 3 – 4 metams. O įdomiausia yra tai, kas numatyta toliau: „Per tą laiką Statybos komitetas pasistengs surinkti atitinkamas lėšas didelio pastato statybai aikštės priekinėje dalyje“.
Taigi, ketinta statyti visiškai naują didelį pastatą sklypo dalyje arčiau gatvės. Kas tam sutrukdė? Kaip žinia, 1929 m. spalio 29 d., vos dvi dienos po YIVO konferencijos užbaigimo, įvyko vadinamasis „Volstryto krachas“, sukėlęs pasaulinę finansinę krizę – „didžiąją depresiją“. Ji taip stipriai paveikė instituto finansinę padėtį, kad jau 1929 m. gruodžio pradžioje M. Vainraichas J. Šackiui į Ameriką rašė: „Mes jau nustojome kalbėti ir rašyti apie „laikiną pastatą“, nes jo tikriausiai mums pakaks dešimtmečiui“.
Instituto sukauptos lėšos tiek nuvertėjo, o pajamos tiek sumažėjo, kad buvo ne tik atsisakyta naujo pastato statybos, bet net ir vadinamajam „laikinam“ pastatui iškilo grėsmė. Jo renovacija 1930 m. liepą sustojo, o 1931 m. ketinta net pastatą parduoti iš varžytinių, jei YIVO nepadengs savo skolų. Tačiau dėka naujos lėšų rinkimo akcijos, 1932 m. pabaigoje „laikinojo“ pastato renovacija vis tik buvo baigta, ir 1933 m. sausį YIVO galėjo įsikelti į naują būstinę.
YIVO būstinė. Vaizdas iš lauko ir vestibiulis. LNB judaikos kolekcija.
Grįžkime prie klausimo: kuriam pastatui – senam ar naujam – dėjo pamatinį akmenį YIVO kūrėjai 1929 m. spalio 25 d., pirmosios instituto konferencijos metu? Galime tik svarstyti, nes dokumentuose aiškaus atsakymo į šį klausimą nėra, o vaizdinė medžiaga mūsų žinojimą taip pat nedaug papildo. Vis dėlto verta atkreipti dėmesį į porą svarbių detalių iš minėto lenkiško Statybos komiteto dokumento. Vieną iš jų šiame tekste jau minėjome – Statybos komitetas nutarė, kad esamo pastato perstatymas turėtų apimti cementinio rūsio įrengimą po juo. Vadinasi, „pamatinis akmuo“ galėjo būti dedamas ir po jau esamu pastatu, kuris neturėjo rūsio.
Kita minėto dokumento detalė nepalieka abejonių, kad būtent taip ir turėjo būti. Jame sakoma, kad vieno iš pastatų perstatymas buvo pradėtas per pirmąją instituto konferenciją 1929 m. spalio 25 d.. Akivaizdu, kad čia turima galvoje kaip tik minėta „pamatinio akmens padėjimo“ ceremonija. Papildomu argumentu už šią versiją galėtų būti tai, kad visose nuotraukose ceremonijos kalbėtojai yra atsistoję būtent prie senojo pastato, o taip pat – vargu, ar būtų dedamas kertinis akmuo naujajam pastatui, kai net neturėta jo projekto.
Pabaigai norėtųsi pasakyti, kad ne visos klaidos būna apmaudžios, kai kurios būna visai „produktyvios“, skatinančios abejoti, gilintis ir atrasti.
[1] Nors aprašyme nurodyta spalio 26-osios data, bet tai yra akivaizdi spaudos klaida, nes 1929 m. penktadienis buvo būtent spalio 25-ąją, be to šis įvykis aprašomas antrąją konferencijos dieną, o taip pat ir vienoje iš kalbų (F. Tabako) minima kaip šiandiena spalio 25-oji.
Parašykite komentarą