Villeneuve (Vaud) 1939 sausio 10
Brangus pone Robakai,
Aš gavau Jūsų laišką dėl dr. Isroelio Cinbergo. Raginu Jus dėl galimos PEN klubo akcijos kreiptis į Poną Žiulį Romeną (Jule Romain), kuris yra jo prezidentas, ir kurio vardą jūs be abejo painiojate su manuoju. [Jo adresas yra – 2 rue Wilhem, Paris XVI].
Dėl poveikio darymo Sovietinei valdžiai, – aš praradau savo pagrindinį tarpininką, kai mirė mano bičiulis Maksimas Gorkis, ir mano žygiai analogiškais atvejais tam, kurį man nurodėte, lieka be atsako. Patariu jums užmegzti ryšį su Elena Stasova, žurnalo „Littérature Internationale“ vyriausiąja redaktore Maskvoje. Tai labai nusipelniusi moteris, turinti didelį, pelnytą autoritetą oficialiose SSRS sferose.
[Rašyti : Pašto dėžutė 527, Maskva]. Ji sugebės įvertinti didžiulę dr. Isroelio Cinbergo intelektualinių darbų vertę.
Prašau tikėti, gerbiamas pone Robakai, mano nuoširdžiais jausmais.
Romain Rolland
Štai tokio laiško fotokopiją radom tvarkomuose YIVO archyvuose, saugomuose Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Jį kaip atsakymą 1939 metų sausio 10 dieną parašė Romenas Rolanas (Romain Rolland). Iš šio atsakymo galima suprasti, kad į jį kreipėsi jidiš kalbos ir kultūros tyrimų ir sklaida rūpinęsis dr. Abrahamas Aaronas Robakas (1890-1965).
(Nuotrauka iš https://congressforjewishculture.org/people/894/avrom-arn-robak-a-roback-abraham-aaron)
Jis buvo JAV gyvenęs psichologas, gimęs Goniondze (Lenkijoje), Harvardo universitete įsteigęs jidiš biblioteką, o 1929 metais – Massachusetts‘o universitete jidiš literatūros kursą. Šalia darbų, skirtų psichologijos problemoms, jis parašė ir knygą apie žydų indėlį į modernią kultūrą (Jewish Influence in Modern Thought (1929).
Iš Romeno Rolano laiško galima suprasti, kad Robakas kreipėsi į Prancūzijos PEN klubą, galbūt supainiojęs Romeną Rolaną su klubo prezidentu Žiuliu Romenu. Robakui susirūpinimą kėlė dr. Isroelio Cinbergo (Zinberg, Tsinberg), žydų literatūros istoriko, kuris 1938 metų balandžio mėnesį Leningrade buvo suimtas ir išsiųstas į Gulagą, likimas.
Kas buvo dr. Isroelis Cinbergas ir kas jį ištiko sovietų Rusijoje
Isroelis Cinbergas (1873-1939), pagal profesiją chemikas inžinierius, buvo žydų literatūros istorikas. Aštuoni jo fundamentalaus triūso, prie kurio jis dirbo virš dvidešimties metų, Žydų literatūros istorija (Di geshikhte fun der literatur bai jidn) tomai buvo publikuoti Vilniuje 1929-1937 metais per YIVO tarpininkavimą. Devintasis tomas buvo publikuotas jau po jo mirties, New Yorke, 1965 metais.
St. Peterburge jis taip pat dalyvavo Draugijoje švietimui skleisti tarp Rusijos žydų (Общество для Распространения Просвещения Между Евреями в России), rašė straipsnius Rusijos žydų savaitraščiui Восход. Po Spalio Revoliucijos jis liko Rusijoje ir dalyvavo kultūrinėje ir mokslinėje žydų veikloje: 1919-1925 metais buvo Žydų universiteto St. Peterburge akademinis sekretorius, ir dėstė žydų literatūros istoriją ir žydų kultūrą. Iki pat ketvirto dešimtmečio dalyvavo įvairiose žydų organizacijose, rašė straipsnius. Kai visos nepriklausomos žydų organizacijos buvo panaikintos, žydų kultūros entuziastai rinkosi jo namuose. Susirašinėjo su kolegomis užsienyje. Jis buvo suimtas 1938 metų naktį iš balandžio 3 į 4, ir buvo apkaltintas anti-sovietine ir nacionalistine veikla. Manoma, kad mirė tranzito į Vladivostoką metu 1938 metų gruodžio 28 arba 1939 metų sausio 3 dieną. Kaip rašė Michailas Beizeris, remdamasis Cinbergo šeimos archyvų medžiaga ir kitais šaltiniais, oficialaus teismo nebuvo, ir jis buvo nuteistas aštuoneriems metams sunkiųjų darbų 1938 metų birželio 21 dieną. Į Tolimuosius Rytus jis iškeliavo rugsėjo 8-9 dieną. Nuo spalio mėnesio Vladivostoke „laukė“ išvežimo į Kolymos regioną. Pagal 1940 gegužės 30 dieną jo žmonai įteiktą mirties pažymą, jis mirė 1938 metų gruodžio 28 dieną nuo širdies nepakankamumo (kitą dieną po poeto Osipo Mandelštamo mirties tame pačiame lageryje) (Beizer 1991, 34). Tačiau hebraistas Hilelis Aleksandrovas, kalėjęs tame pačiame lageryje, liudijo, kad buvo sutikęs Cinbergą gruodžio 31 dieną, ir kad jis mirė 1939 metų sausio pabaigoje ar vasario pradžioje. Galiausiai, 1990 metų spalio mėnesį Vidaus reikalų ministerija Isroelio Cinbergo vaikaičiui Ernestui Cinbergui išdavė naują sertifikatą, kuriame buvo nurodyta mirties nuo širdies nepakankamumo data – 1939 metų sausio 3 diena (Beizer 1991, 34-35).
(Nuotrauka iš https://www.jewishgen.org/yizkor/Lanovtsy/lan177.html )
Istorinės aplinkybės
Porevoliuciniais metais Sovietų Rusijoje, oficialiai dar prisilaikant lenininės internacionalizmo ir „korenizacijos“ politikos, siekiant panaikinti carinės imperijos laikų didžiarusišką šovinizmą, buvo leidžiama puoselėti vietines nacionalines kultūras. Buvo palaikoma, bent jau toleruojama ir (sekuliari) jidiš kultūra. Tačiau XX amžiaus ketvirto dešimtmečio viduryje, prie Stalino, nacionalinei politikai pasikeitus (grąžinant didžiarusišką šovinizmą, performuluotą per socialistinių nacijų koncepcijos prizmę), vis įtariau žiūrint į senąją revoliucionierių bolševikų, Lenino bendražygių, kartą, bei vis labiau ryškėjant paties Stalino asmeniniam antisemitizmui, prasidėjo taip vadinamo „Didžiojo teroro metai“ (1936-1938). Tai buvo didžiausių stalininių represijų metai, kai vyko partinių kadrų (ypač aukščiausių) „valymo“ vajus. Buvo „pašalinta“ didžioji dauguma senųjų revoliucionierių, užėmusių aukščiausius partijos postus. Tačiau kliuvo ir „senajai inteligentijai“, kurioje gana žymią vietą užėmė ir žydų kultūros ir inteligentijos atstovai. Kai kurie jų net paskutiniais metais atsitraukę nuo žydiškų klausimų, kaip kad istorikas Julius Gessenas ar poetas Osipas Mandelštamas. Senoji, dar carinės Rusijos metais susiformavusi inteligentija, tarp jų ir visa eilė žydų inteligentijos atstovų, pasak sovietinio antisemitizmo istoriko Genadijaus Kostyrčenko, kovos su carizmu epochoje buvo išsiugdę opozicijos sistemai, nepriklausomo mąstymo etosą, dažnai kritiškai galėjo reikšti savo požiūrį į vykstančius procesus porevoliucinėje Rusijoje. Iš Lietuvos kilęs rašytojas, literatūros kritikas, filosofas Aaronas Šteinbergas (1891-1975) atsiminimų knygoje Mano ankstyvųjų metų draugai (1911-1928) sodriai perteikia porevoliucinio laikotarpio tos inteligentijos blaškymąsi tarp troškimo likti Rusijoje ir kurti nepaisant brukamos naujos ideologijos ir grėsmių, bandant prisitaikyti, nepavykstant to padaryti, bei tarp emigracijos ir bandymų adaptuotis (ne visada sėkmingai) svetimose kultūrose. Kai kas, tokie kaip Maksimas Gorkis (1868-1936), nors ir turėjo autoritetą ir šiokių tokių galimybių paveikti bolševikų struktūras, gelbstint tą ar kitą kultūrininką ar kurio nors iš inteligentijos giminaitį, ne visada tai pasiekdavo. Jis ir pats buvo emigravęs, bet sugrįžęs į sovietinę Rusiją, kur mirė neaiškiomis aplinkybėmis kaip tik prasidedant „Didžiajam terorui“. Romeno Rolano minima Jelena Stasova (1873-1966) buvo kilusi iš senos rusų aristokratų šeimos, kurioje buvo palaikomos opozicionieriškos, progresyvios laiko idėjos,tame tarpe ir feminizmas. Vykstant 1917 metų revoliucijoms ji gyveno tremtyje Sibire. Turėdama geležinės disciplinos, puikių organizacinių gebėjimų ir sąžiningumo reputaciją ji dar Leninui gyvam esant nebuvo labai pageidaujama bolševikų partijos centro komitete (spėjama, kad ir dėl to, kad buvo moteris), todėl keletą metų (1921-1926) darbavosi Vokietijoje, organizuodama kominterną. Nuo 1927 metų vadovavo MOPR‘ui (rusų k. Международное обьединение писателей – революционеров, pranc. Union internationale des écrivains révolutionnaires, UIER), rūpindamasi represuotais revoliucionieriais rašytojais. 1938-1946 metais redagavo tos organizacijos organą, La Littérature Internationale, kuris buvo platforma antifašistiniams autoriams. Romenas Rolanas, tiesa, buvo vienas iš šio žurnalo kūrėjų 1933 metais. Ji buvo viena iš nedaugelio, kuriai pavyko išvengti susidorojimo „Didžiojo teroro“ metais. O turint omenyje, kad net ir stalininių represijų metais nesibaimino siekti pagalbos represijų aukoms, belieka tik spėlioti, kaip jai tai pavyko.
(Nuotrauka iš https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/4/4d/Elena_Stasova_1907_Edit_Crop.jpg (Elena Dmitrievna Stasova, [set of 16 postcards], Postcard, author-comp. E. Lisinova, art. V. Gorsky, ed. B. Glasenberg E. D. Stasova. 1907))
Cinbergas nebuvo išgelbėtas. Tą dieną, kada Romenas Rolanas rašė laišką, jis ko gero jau buvo miręs. Prancūzijos PEN klubas vargu ar būtų ką nors pakeitęs.
Bibliografinės nuorodos
„Yiddish scholar, psychologist. Librarian at Harvard University. Contributed to Keneder odler (Montreal), Dos naye lebn (N.Y.), Literarishe velt (N.Y.), Dos yidishe folk (N.Y.), Yidisher kemfer (N.Y.), Freie Arbeiter Stimme (N.Y.), Filologishe shriftn (Vilna). Born in Goniadz, district of Bialystok. Immigrated to Montreal, Canada in 1892.“ Informacija YIVO instituto archyve https://yivo.org/ , https://archives.cjh.org/repositories/7/resources/21469)
Dr. Elye Shulman. „Robak, Avrom-Arn (A. A. Roback, Abraham-Aaron Roback) (June 19, 1890–June 5, 1965)“, https://congressforjewishculture.org/people/894/avrom-arn-robak-a-roback-abraham-aaron
Galina Eliasberg. „Tsinberg, Yisroel“, https://encyclopedia.yivo.org/article/1174
John Haag. „Elena Stasova“, https://www.encyclopedia.com/women/encyclopedias-almanacs-transcripts-and-maps/stasova-elena-1873-1966
Mikhail Beizer. „New information of the life of Izrael Tsinberg“, Soviet Jewish Affairs. Vol. 21, Nr. 2, Winter 1991, pp. 31-38.
Аарон Штейнберг. Друзья моих ранних лет (1911-1928). «Синтаксис», Париж, 1991.
Генадий Костырченко. Сталин против «космополитов». Власть и еврейская интеллигенция в СССР. Москва: Российская политическая энциклопедия, 2010.
Aušra Pažėraitė
Parašykite komentarą