Aistė Puidokaitė
Rugpjūčio pradžioje pradėjau gyventi jidiš ritmu. Tris savaites dalyvavau intensyviuose jidiš kalbos kursuose, organizuotose Paryžiaus jidiš centro kartu su Berlyno laisvuoju universitetu (www.yiddishberlin.com). Šiais metais centras, dėl pasikeitusių pasaulinių aplinkybių, pirmą kartą suteikė galimybę dalyvauti kursuose tiek gyvai, tiek per nuotolį. Tokiu būdu, neišvykdama iš Vilniaus, turėjau galimybę kartu su visais esančiais Berlyne pasinerti į jidiš kalbos mokymąsi.
Kadangi dauguma studentų kursuose dalyvavo gyvai (kursų pradžioje buvome keturiese, kurie prisijungdavome per zoom’o programėlę – aš, labai malonus ir visada gerai nusiteikęs prancūzas Michelis ir du ukrainiečiai iš Kyjivo, o likę dešimt kursiokų buvo Berlyne), pirmą kursų dieną buvo šiek tiek neįprasta būti ne su visais klasėje, o transliuojamu per zoom’ą, tačiau greitai pripratau ir toks mokymosi metodas pasirodė visai patogus.
Jidiš kalbos pamokas vedė du nuostabūs, talentingi ir charizmatiški mokytojai Sonia Pinkusowicz-Dratwa ir Tal Hever-Chybowski, kuris taip pat yra Paryžiaus jidiš centro direktorius. Pas mokytoją Sonia daugiausia mokėmės jidiš kalbos gramatikos, o su mokytoju Tal Hever skaitėmė bei analizavome įvairius jidiš literatūros kūrinius. Atsižvelgiant į neramią situaciją Europoje ir tebevykstantį karą Ukrainoje, skaitėmė ir analizavome jidiš literatūros kūrinius, kurie vienaip ar kitaip temiškai buvo susiję su karu, destrukcija, praradimais, tačiau taip kalbėję apie atsinaujinimą, pasipriešinimą, atsparumą.
Dalyvavau trečio lygio grupėje, kurioje visas mokymasis ir dėstymas vyko tik jidiš kalba. Kiekvienas iš mūsų turėjo užduotį kursų metu paruošti penkių minučių prezentaciją laisvai pasirinkta tema, bei atsakyti į kursiokių turimus klausimus. Pasirinkau kalbėti apie jidiš rašytoją Dovydą Bergelsoną ir jo gyvenamąjį laikotarpį Berlyne. Įdomus sutapimas tai, jog Bergelsonas, gyvenęs su šeima dvyliką metų Berlyne, buvo įsikūręs Zelendorfe, ramiame ir žaliame tuometiniame Berlyno priemiestyje, kuomet mūsų kursai taip pat vyko šiame dabar jau Berlyno miestui priklausančiame rajone, o pats institutas, kuriame vyko pamokos, yra įsikūręs visai šalia Griunvaldo miško, kuriame Bergelsonas popietės metu mėgdavo dažnai pasivaikščioti.
Jei suprasti jidiš kalbą nėra didelis iššūkis, kalbėti jidiš kalba paprastai nėra lengva užduotis, o ir kalbant nenoromis vis grįžta įvairūs vokiški žodžiai bei frazės, kurie gali būti suprasti kaip tikras įžeidimas jidiš kalbai : ) Mokytoja Sonia įvardino tris griežtai draudžiamus vartoti vokiškus žodelius: es gibt, und ir war – vietoje jų jidiš kalba reikia sakyti es iz do (čia yra), un (ir), iz geven (buvo). Ir jei netyčia per neapdairumą užsimiršęs ištardavai vokišką žodelį und, mokytoja visu balsu pradėdavo rėkti – uuuun!
Be intensyvių pamokų (kiekvieną dieną turėdavome po dvi pamokas kartu su namų darbais), kursai taip pat siūlė turtingą kultūrinę programą, skirtą dalyvauti tiek gyvai, tiek zoom’o pagalba. Buvo galima dalyvauti jidiš dainų, teatro ar vegetariško maisto gaminimo užsiėmimuose ar lankytis labiau praktinėse dirbtuvėse, kur buvo galima mokytis kūrybinio rašymo, pagerinti jidiš kalbos tarimo, kalbėjimo įgūdžius ar užtvirtinti gramatikos žinias.
Labiausiai patiko bei darbine prasme labai naudingas pasirodė jidiš literatūros tyrinėtojos Akvilės Grigoravičiūtės vestas dviejų dalių užsiėmimas, kurio metu skaitėmė senus jidiš rankraščius. Kuo daugiau skaitai skirtingų žmonių parašytų rankraščių, tuo lengviau darosi orientuotis šiame, iš pirmo žvilgsnio, nelengvame darbe. Labai smagu jausti progresą, kuris labai aiškiai koreliuoja su perskaitytu rankraščių kiekiu.
Taip pat kursų dalyviai, esantys Berlyne, turėjo galimybę dalyvauti įvairiose paskaitose, lankytis muziejuose ar specialiose filmų peržiūrose, turėti bendrą šabo vakarienę ir turą po miestą.
Kursai, kaip visada, prabėgo labai greitai. Bendras įspūdis liko labai geras, kursai buvo puikiai organizuoti, turintys geriausius jidiš kalbos mokytojus bei labai plačią kultūrinę programą, su galimybe kiekvienam studentui atsirinkti tai, kas yra įdomiausia jam pačiam. Kadangi šis hibridinis formatas kursų organizatoriams taip pat buvo naujiena, pradžioje dažnai buvo teiraujamasi ar viskas vyksta sklandžiai, ar girdime mokytojus ir savo grupės kolegas, o iškilus netikėtumams, organizatoriai visada buvo pasiruošę padėti.
Džiaugiuosi turėjusi progą sudalyvauti šiuose intensyviuose kursuose, kuriose atgaivinau senas žinias, išmokau nemažai naujų dalykų ir pabuvau tarp jidiš kalbos entuziastų, žmonių, kurie įkvepia savo pavyzdžiu vis geriau pažinti turtingą jidiš kalbą ir kultūrą.
Parašykite komentarą