Jidiš Tel Avive

Visą liepos mėnesį Judaikos tyrimų centro darbuotojos Aistė ir Rasa gyveno jidiš ritmu. Kviečiame skaityti, ką pamatė, ko išmoko ir kuo džiaugėsi mūsų kolegės Tel Avive.

AISTĖ

Naomi Prawer Kadar tarptautiniuose vasaros jidiš kursuose mano mokytojai buvo Aleksandra Polyan ir Eliezeris Niborski – puikūs jidiš kalbos spiecialistai. Alexandra dėstė jidiš literatūrą, o Eliezeris, beje, žymaus jidišisto Icchoko Niborskio sūnus, jidiš gramatiką. Per literatūros pamokas skaitėme ir analizavome įvairius jidiš literatūros kūrinius, o gramatikos pamokos buvo kietas riešutėlis! Eliezeris struktūruotai, dažnai lėtai, bet užtikrintai vedė mus prie gilesnio ir tvirtesnio supratimo, kaip reikia mokytis, įsiminti ir suprasti jidiš gramatiką. Šio mokytojo intelektualumas, ramus, bet tvirtas būdas, bei taip pat geranoriškumas ir supratingumas įsimins visam gyvenimui. Sutikti tokius mokytojus – didelė dovana.

Niborskio pamokų metu gavome įdomią ir neįprastą užduotį – trumpai pristatyti ir padeklamuoti jidiš autoriaus ar autorės eilėraštį. Deklamavau vilniečio žydų poeto ir partizano Hiršo Gliko eilėraštį – „Dos Zangl“ (liet. Rugio grūdas).

Taip pat viena iš labiausiai džiuginusių ir naudingų veiklų buvo Eliezerio kassavaitinės rankraščių skaitymo pratybos. Jų metų skaitėme skirtingus šaltinius, bandėme suprasti dokumento kontekstą, perprasti žmogaus rašyseną, atkreipti dėmesį į smulkiausias detales, tokiu būdu patobulinau mano tiesioginiam darbui taip reikalingus įgūdžius. O ir patiko, nes gerai sekėsi!

Kursus lydėjo bendruomeniškumo, artumo jausmas. Buvo labai smagu sutikti jau pažįstamus bičiulius iš įvairių, seniau vykusių, jidiš kalbos kursų programų. Nors visi esame labai skirtingi, mus sieja panašūs interesai, susidomėjimas specifiniu ir palyginti nedideliu jidiš akademiniu lauku.

RASA

Mano mokytojai vasaros kursuose buvo jidišistas, scenaristas ir gidas Yaadas Biranas bei lingvistė Aleksandra Polyan. Pirmoje dienos pusėje intensyviai mokėmės gramatikos, tobulinome žodyną, skaitymo ir kalbėjimo įgūdžius, o po pietų kalbos pamokas papildė turtinga ir turininga kultūrinė programa.  Pavyzdžiui, sekmadieniais, pirmąją savaitės dieną, turėjome jidiš dainų dirbtuves su argentiniete dainininke ir muzikos mokytoja Yasmin Garfunkel. Mokėmės ne tik dainuoti, bet ir pratimų, skirtų atsipalaiduoti bei taisyklingai kvėpuoti. Siūlau pasiklausyti vienos iš mūsų išmoktų dainų „Kumt a foygl“ („Atskrido paukštelis“): https://www.youtube.com/watch?v=X83Bj-eySwA

Prieš vasaros kursus jidiš mokiausi nuotoliu. Online pamokoms pasibaigus, išjungus kompiuterį, jidiš mokymasis užsibaigdavo, tuo tarpu mokymosi gyvai patirtis yra visapusiškesnė. Tel Avive jidiš kalbą girdėjau ir galėjau praktikuoti visur: kavos pertraukų metu su kursų kolegomis ir į jidiš kultūrą panirusiais dėstytojais, įvairiuose užsiėmimuose, pavyzdžiui, shmues (pasišnekučiavimų) pamokose, dainų ir teatro dirbtuvėse, taip pat ekskursijose, kurios buvo vedamos beveik vien jidiš kalba.

Lomir 50 verbn (Let‘s penkiasdešimt veiksmažodžių) – taip juokais mano kursų draugė izraelietė Tom laisvu metu skatindavo mokytis veiksmažodžių būtąjį laiką: pasakius šią frazę, net besimaudydamos jūroje, imdavome kartotis netaisyklingų veiksmažodžių formas. Kitas kursų dalyvis, aktorius ir scenaristas Mikhl Yashinsky, kursų baigimo proga iš šios frazės sukūrė visą šmaikštų performansą.

Kalbos kursų patirtis neatsiejama nuo žmonių, su kuriais studijuoji. Mūsų buvo apie septyniasdešimt, iš 14 pasaulio šalių, nuo 18 iki 80 metų amžiaus. Kursų kolegos buvo tikrai įdomūs, puikūs žmonės, su kuriais praleistas laikas praturtino. Kadangi jidišistų bendruomenė pakankamai maža, atsisveikindami žadėjome dar susitikti kažkur in Yiddishland (Jidiš šalyje). Ši mintis ramina ir džiugina, nes keletą Tel Avive pažintų žmonių nuoširdžiai galiu pavadinti draugais.

POPAMOKINĖ VEIKLA

Jidiš vasaros kursų programa buvo labai įvairi. Lankėme Smith koledžo profesoriaus, jidiš literatūros ir Rytų Europos kultūros istorijos specialisto, vieno iš vasaros kursų programos vadovų Justino Cammy keturių paskaitų ciklą „Thinking Through Yiddish“, kuriame kalbėjome apie jidiš studijų iššūkius, diskutavome apie jidiš vietą akademiniame pasaulyje.

Puikiame koncerte viešojoje Tel Avivo bibliotekoje Beit Ariela klausėmės dainų jidiš, anglų ir arabų kalbomis. Jas atliko dvi kursų dalyvės – Šveicarijoje gimusi, Niujorke scenoje išgarsėjusi dainininkė ir aktorė Lea Kalish, turinti puikų humoro jausmą ir savo pasirodymuose kurianti šmaikščius žydiškus personažus, kaip antai Rebbetzin Lea (čia galite pasiklausyti jos dainos https://www.youtube.com/watch?v=Hj1O6yWJSkI ) bei Miriam Toukan, dainininkė iš palestiniečių krikščionių šeimos, įvairių judėjimų, skatinančių taiką Artimuosiuose Rytuose, narė, muzikinio projekto Quartetoukan, kurio tikslas – per muziką suvienyti kultūras ir žmones – dalyvė.

Ekskursijos po Harodo slėnį metu aplankėme su žymiais jidiš rašytojais susijusias vietas, kuriose ekskursijos vadovas Yaadas Biranas ir kursų dalyviai skaitė rašytojų kūrinių ištraukas. Buvome prie Harodo versmės ir Gilboa kalno, kur, anot Biblijos, su filistinais kovojo ir žuvo karalius Saulius ir trys jo sūnūs. Ekskursijos metu taip pat aplankėme Merchavijos kibucą, kuriame gyveno Izraelio premjerė Golda Meir. Aplankėme kapines, kuriose palaidotas Icchoko Baševi Zingerio sūnus Izraelis Zamiras. Jo antkapio įrašas: „Neturiu kuo skųstis ir tai mane žudo“ – puikus žydų humoro pavyzdys.

Liepos 15-ąją, per Avromo Suckeverio 110-ąjį gimtadienį, vyko susitikimas su jo dukra Mira. Prie namų, kuriuose jie gyveno, klausėmės pasakojimų apie rašytoją. Mira skaitė tėvo eilėraščius ir dalinosi vaikystės prisiminimais. Rasa: „Man šitas susitikimas buvo ypač reikšmingas, nes Avromo Suckeverio „Žaliasis akvariumas“ buvo ta knyga, kuri mane atvedė į jidiš pasaulį.“

Taip pat aplankėme Gnazim archyvą Tel Avive – didžiausią hebrajų kalba rašytos literatūros archyvą pasaulyje. Ten taip pat radome laiškų, atvirukų, dienoraščių ir kūrinių jidiš kalba. Prisilietėme prie Marko Šagalo laiškų, Zalmano Šneuro ir Šolomo Aleichemo rankraščių. Kadangi bibliotekoje taip pat dirbame su dokumentais, su Gnazim archyvo darbuotojais apsikeitėme darbo patirtimi, pasisėmėme gerosios patirties.

TEL AVIVAS

Tel Avivas yra vadinamas Baltuoju miestu, jo Bauhaus architektūra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Bet mums miestas, kuriame praleidome visą mėnesį, visai neatrodė baltas. Jeigu reikėtų aprašyti pirmojo vakaro Tel Avive patirtį, viena iš eilučių būtų: „bats, rats and cockroaches“, visus tris gyvius vėliau mieste matėme dar ne kartą. Taigi, Tel Avivas netvarkingas ir purvinas, namų sienų baltumas papilkėjęs ar pageltęs, mieste vyksta nuolatinės statybos, su jas lydinčiu triukšmu, o gatvės išraustos ir uždarytos dėl užsitęsusių Light rail įrengimo darbų, dėl to formuojasi spūstys ir girdisi daug pypsėjimo. Nors, tiesą pasakius, vairuotojai pypsi nuolatos, nebūtinai dėl kliūčių kelyje, tiesiog, pranešdami, kad atvažiuoja.

Tačiau triukšmą ir chaosą, būdingą visiems didmiesčiams, atsveria daugybė dalykų, dėl kurių mes abi pamilome Tel Avivą. Vienas iš tų dalykų – miesto žaluma. Gyventojai ant stogų įsirengia pavėsines ir sodina įvairiausius augalus, mieste daugybė skverų ir parkų, didžiausias – HaYarkon parkas, kuriame sutikome, nepatikėsite, šakalų! Kitas sužavėjęs dalykas – balto smėlio paplūdimiai, kuriuose stebėdavome saulėlydžius ir atsigaudavome nuo dienos kaitros (termometrai visą mėnesį nerodė mažiau nei 33 laipsnių karščio).

Tačiau viską pranoksta ir miesto chaotiškumą atsveria čia gyvenantys žmonės, jų draugiškumas, atsipūtimas ir geranoriškumas. Buvo gera gyventi mieste, kuriame gali tiesiog būti toks, koks esi.

Aistė rado straipsnį, kuriame Tel Avivas palygintas su mėgstamais senais sportbačiais – jau panešioti, pakeitę spalvą, nebebalti, bet tokie mieli ir mylimi, patogūs ir savi, kad nenori jų niekuo pakeisti. Toks Tel Avivas pasirodė ir mums: nebe-baltas, nugyventas, senstelėjęs, dėl dalies pastatų brutalizmo architektūros jame kartais pasijausdavome kaip persikėlusios laiku atgal į 70-tuosius, nors ir buvome high tech mieste, bet tuo pačiu Tel Avivas mums buvo savas ir jaukus. Reikia turėti omenyje, kad Tel Avivas šiaip jau yra labai jaunas, skaičiuojantis vos šimtmetį, tačiau jame skleidžiasi dviprasmiškas jausmas, kad esi sename-naujame mieste. Nestebina, kad jo pavadinimas iš dalies susijęs su Teodoro Herclio romanu „Altneuland“ (liet. „Sena nauja žemė“).*

*Vokiečių kalba parašytą T. Herclio utopinį romaną „Altneuland“ vertėjas Nahumas Sokolowas į hebrajų kalbą išvertė pavadindamas „Tel Aviv“ (hebrajų kalba tai reiškia Pavasario kalva) ir šis pavadinimas vėliau buvo duotas naujai įkurtam miestui.

Nors jidiš vasara Tel Avive baigėsi, tačiau noras pažinti įvairialypę jidiš kultūrą niekur nedingo. Kaip sakė prof. Justin Cammy – dar yra tiek daug netyrinėtų temų, neišverstų tekstų, neatrastų rašytojų – darbo iki soties!